Lapkričio 30 – gruodžio 6 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Neh 12, 27–47; 1 Met 25, 6–8; 1 Jn 1, 7–9; Jn 1, 29. 36; 1 Kor 5, 7; Hbr 9, 1–11.
Įsimintina eilutė: „Jie giedojo giesmes, dėkodami ir šlovindami Viešpatį, ‘nes Jis geras, nes Jo ištikimoji meilė Izraeliui amžina‘“ (Ezr 3, 11).
Šios savaitės įsimintina eilutė suteikia mums informacijos apie žydų garbinimo papročius ir kaip jų dėkingumas Dievui buvo išreiškiamas Jo šlovinimu. 515 m. prieš Kristų jie šventė naujosios šventyklos pašventinimą (Ezr 6, 15–18), o po maždaug 60 metų tauta šventė baigtos Jeruzalės sienos pašventinimą (Neh 6, 15–7, 3; 12, 27).
Po išvardintos genealogijos Nehemijo 11 ir 12 autorius pereina prie meto, kai jie šventė miesto sienos pašventinimą. Tautai buvo įprasta pašvęsti kažką Dievui – šventyklą, miesto sieną ar net namus ir viešuosius pastatus. Toks pašventinimas buvo kruopščiai planuojamas, su giesmėmis, muzika, iškilme, aukomis, džiūgavimu ir žmonių apvalymu. Paprotį aukoti pašventinimo metu nustatė Dovydas, vėliau Izraelio vadovai sekė jo pavyzdžiu, pradedant Saliamonu, kai jis į šventyklą atnešė Skrynią (1 Kar 8, 5).
Šią savaitę tyrinėsime, kaip žydai anuomet garbino Viešpatį, ir ką mes, garbinantys tą patį Viešpatį, galime pritaikyti sau.
I. GIESMĖS VIEŠPAČIUI
1. Perskaitykite Neh 12, 27–29. Atkreipkite dėmesį į tam tikrus žodžius, atskleidžiančius, koks buvo garbinimas ir šlovinimas. Kaip tai apibūdintumėte?
Izraelitų tauta paskyrė tam tikrą levitų grupę giedotojais ir muzikantais šventyklos tarnybai. Dievas vadovavo šiam papročiui ir teikė nurodymus tarnybai, nes garbinimas šventykloje turėjo būti gražus ir profesionalus.
Karalius Dovydas šį paprotį padarė sudėtingesne ir nuostabesne sistema nei anksčiau. Todėl Asafo, kurį Dovydas paskyrė garbinimo šventykloje vadovu, palikuonys vis dar buvo giesmininkai, paskirti „Dievo Namų tarnybai“ (Neh 11, 22).
2. Perskaitykite 1 Met 25, 6–8. Ko tai mus moko apie giesmių ir muzikos svarbą Viešpaties garbinimui?
Giedotojai buvo levitai, todėl oficialiai jie priskirti šventyklai. Muzikos parūpinimas šventyklos tarnybai buvo jų apmokamas darbas. Karaliaus Dovydo laikotarpiu buvo suburta visavertė muzikos akademija, kurią jis prižiūrėjo. Jis turėjo mokytojų ir studentų, jaunų ir senų, kurie ėjo šventykloje pamainas, parūpindami muziką. Kai kurie buvo instrumentalistai, kiti giedotojai, dar kiti rūpinosi apeigoms naudojamais instrumentais ir apranga. Kokia buvo tokios profesionalios organizacijos paskirtis? Ji padėjo ugdyti talentus ir garbinimo meistriškumą. Garbinimo tikslas visada turi būti tobulumas. Šlovinimas turi trykšti iš širdies ir turi būti išreikštas geriausiu įmanomu būdu, kad žmonės būtų dvasiškai pakelti. Galima daryti prielaidą, kad šventykloje tarnavę muzikantai ir giedotojai buvo kruopščiai atrinkti vadovauti garbinimo tarnybai.
Kaip jūs patyrėte garbinimo džiaugsmą per muziką? Kodėl tai jums svarbu?
II. APVALYMAS
Po sienos pašventinimo ir giedotojų susirinkimo, kitoje Rašto eilutėje, Neh 12, 30, parašyta apie apvalymą. „Kunigai ir levitai pirma apsivalė patys, paskui apvalė ir žmones, ir vartus, ir sieną“.
Hebrajų kalbos žodis „apvalymas“ reiškia būti švariu, būti tyru, ir jis vartojamas įvairiuose Senojo Testamento kontekstuose, įskaitant ir mintį, susijusią su moraliniu tyrumu ir švarumu Dievo akivaizdoje.
3. „O jei vaikščiojame šviesoje, kaip ir Jis yra šviesoje, mes bendraujame vieni su kitais, ir Jo Sūnaus Jėzaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių. Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos. Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“ (1Jn 1, 7–9). Ko šios eilutės moko apie 1) žmogiškąją prigimtį, 2) Dievo atleidimą ir 3) Dievo galią mūsų gyvenime?
Šventykla ir jos apeigos buvo esminės senovės Izraelio religijos sudedamosios dalys. Tačiau šventykla ir jos apeigos buvo priemonė, jos nebuvo savitikslės. Aišku, kad jų tikslas buvo paskatinti žmones užmegzti gelbėjančius santykius su Sandoros Dievu, Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir pažinti Jo apvalančią galią savo gyvenime. Ir šis žinojimas, ką Dievas padarė, nuo ko Viešpats mus išgelbėjo, paskatina mus Jį mylėti ir garbinti. Tai viena iš priežasčių, kodėl senovės izraelitai vėl ir vėl pasakojo, ką Dievas padarė praeityje. Tai padėjo jiems pažinti Viešpaties gerumą ir meilę, kuri buvo pagrindinė džiaugsmo ir padėkos priežastis, turėjusi persmelkti jų garbinimo patyrimą.
Šiandien atleidimo už nuodėmę patyrimas ir supratimas turėtų paskatinti mus dėkoti Dievui ir jausti viltį bei džiaugsmą. Tuomet lengva šlovinti Viešpatį ir išreikšti dėkingumą už Jo charakterio grožį. Ir kas geriau gali atskleisti Dievo charakterį, nei matymas Jėzaus ant kryžiaus, prisiimančio bausmę už mūsų nuodėmes, kad mums patiems netektų prisiimti šios bausmės?
Nepriklausomai nuo jūsų praeities nuodėmių ar dabartinio charakterio, kryžius jums suteikia visišką atleidimą – šią akimirką. Kodėl nepriėmus atleidimo, kurį Jėzus jums siūlo dabar?
III. DU DIDELI DĖKOJIMO CHORAI
4. Perskaitykite Neh 12, 31–42. Kodėl muzika buvo itin svarbi šios iškilmės dalis?
Nehemijo laikais garbinimo tarnystei buvo suburti du dėkojimo chorai, vaikščioję aplink Jeruzalę ir giedoję, skambant instrumentams. Jie pradėdavo eiseną toje pačioje vietoje, o po to išsiskirdavo, kiekvienam einant priešinga kryptimi aplink miesto sienas. Vieną grupę vedė Ezra, priekyje, o kitą grupę – Nehemijas, gale. Du chorai dar kartą susitikdavo prie Sargybos vartų, nuo kurių eidavo į šventyklą. Trimitus pūtę kunigai prisidėdavo prie kiekvienos eisenos. Chorams įėjus į šventyklą, jie sustodavo vienas prieš kitą. Tai buvo puikiai organizuota eisena ir garbinimo tarnystė.
Norint suprasti, kodėl muzika yra itin svarbi iškilmės ir garbinimo tarnystės dalis, reikia pažvelgti į jos reikšmę šventyklos kontekste. Muzika šventykloje buvo ne koncertas, kurio žmonės ateidavo pažiūrėti, tarsi atėjus pasiklausyti 4-osios Bethoveno simfonijos koncertų salėje. Muzikantams giedant ir grojant, žmonės susikaupdavo maldai. Tai buvo garbinimo dalis.
Pagrindinis aktas šventyklai ir garbinimui buvo susijęs su atnašavimu, ne itin malonia apeiga. Galų gale, argi jie nepjaustė gerklių nekaltiems gyvuliams? Gražios muzikos atlikimas, daugeliu atvejų, ne tik pakeldavo žmonių mintis dangun, bet ir padėdavo visą garbinimo patyrimą padaryti malonesnį.
Perskaitykite Rašte, kur muzika buvo svarbi garbinimo dalis. Pamąstykite apie Iš 15, 1; 2 Met 20, 21–22; ir Apr 15, 2–4.
Žemėje ir danguje muzika yra garbinimo patyrimo dalis. Atkreipkite dėmesį, kad anksčiau minėtose eilutėse giedojimas yra susijęs su tuo, ką Viešpats padarė dėl savo tautos, taip pat įskaitant suteiktą jiems pergalę prieš „žvėrį“ (galų gale, kaip dar jie būtų pasiekę šią pergalę?). – Būtent šlovinant Dievą už Jo su išgelbėjimu susijusius veiksmus.
Įvardykite kelis Dievo dėl jūsų padarytus dalykus, dėl kurių dera Jį garbinti?
IV. ATNAŠOS – GARBINIMO DALIS
5. Perskaitykite Neh 12, 43. Kuo buvo ypatingas didelių aukų atnašavimas, kaip garbinimo iškilmės dalis?
Atnašos buvo svarbiausia garbinimo pusė šventyklos laikais. Buvo keletas skirtingų atnašų, arba atleidimo pažadui, arba bendrystės džiaugsmui ir padėkos Dievui. Atnašos suteikė esmę garbinimui, nes jos garbintojams priminė Dievo tiesą ir kas Jis yra, ir nurodė į pažadėtą Ainį, Mesiją, kuris už juos paaukos savo gyvybę, nes Jis yra Dievo Avinėlis.
6. Perskaitykite Jn 1, 29. 36; 1 Kor 5, 7; ir Apr 5, 6. 12–13. Ko šios eilutės mus moko apie tai, į ką atnašos galiausiai nurodė? Jei senovės izraelitus galėjo pradžiuginti papjautas gyvulys, galėjęs apreikšti tik dalį tiesos, argi mes neturime daugiau priežasčių džiaugtis?
Taip pat atkreipkite dėmesį, kiek kartų džiaugsmo ir džiūgavimo mintis kartojasi vien Neh 12, 43. Tai yra, garbinimo metu tautai patiriant pagarbą ir galbūt Dievo baimę (galų gale, gyvulio aukojimas už nuodėmes buvo iškilmingas dalykas), taip pat buvo ir džiaugiamasi. Mums artinantis prie Dievo, tai turi būti daroma su pagarbia baime, taip pat su džiaugsmu. Psalmė 95 parodo, kad tikras garbinimas apima atėjimą giedoti, džiaugsmingą šaukimą ir muziką Dievui (Ps 95, 1), taip pat klaupimąsi ir puolimą kniūbstiems prieš Viešpatį (Ps 95, 6). Garbinant, šlovinant ir aukštinant mūsų Kūrėją labai svarbu užtikrinti pusiausvyrą tarp džiaugsmo ir pagarbos.
Pagalvojus, kad ant kryžiaus kabėjo Kūrėjas visko, kas tik yra atsiradę (žr. Jn 1, 1–3), mirė už savo kūrinių nuodėmes, kokius jausmus mes patiriame pirmiausia? Mums patiriant kryžių, kokį vaidmenį gali ir turėtų atlikti džiaugsmas?
V. KUNIGAI IR LEVITAI KAIP GARBINIMO DALIS
7. Perskaitykite Neh 12, 44–47. Kodėl Judas džiaugėsi kunigais ir levitais, einančiais tarnybą? Kodėl jie buvo svarbūs?
8. Ką simbolizavo kunigų (kurie buvo levitai) darbas? žr. Hbr 9, 1–11.
„Kaip ir Kristaus mirtis ant kryžiaus, Jo tarpininkavimas žmogaus labui dangiškoje šventykloje yra labai svarbi Išgelbėjimo plano dalis. Savo mirtimi Jis pradėjo darbą, kurį užbaigti prisikėlęs įžengė į dangų. Tikėjimu mes turime įeiti už uždangos, ‘kur už mus kaip pirmtakas įžengė Jėzus’ (Hbr 6, 20)“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, 423 p.).
Vėlgi, nors žmonės anuomet tikrai neturėjo šiandienės šviesos, jie pakankamai suprato, kad levitų, kurie vieninteliai galėjo tarnauti šventykloje, darbas buvo itin svarbus. Juos jaudino tai, kad Dievo darbas bus atliktas per juos.
Tauta su Dievu leido laiką skaitydama Jo Žodį, melsdamasi, garbindama ir iš naujo pasišvęsdama Jam. Dėl viso šito jie suprato, kad šventyklos tarnyba buvo apleista ir ją reikėjo atnaujinti. Dabar, kai apeigos buvo atnaujintos, žmonės džiaugėsi svarbiu darbu, kurį levitai atliks vardan jų. Dievas įkvėpė tautai tai, kad šventyklos tarnai buvo Jo sumanymo dalis.
Deja, tarnautojai, Žodžio mokytojai ir muzikantai dažnai laikomi savaime suprantamu dalyku. Net Nehemijo laikotarpiu parama levitams kartais buvo stipri, o kartais labai silpna. Levitams dažnai tekdavo grįžti į kitą darbą, kad galėtų pasirūpinti savo šeima, nes žmonės nebeatnešdavo dešimtinių ir aukų.
Be dešimtinių ir aukų nėra organizuotos pasaulinės bažnyčios. Jei norime, kad mūsų tarnystė tęstųsi, turime įsipareigoti remti mūsų tarnautojus pinigais, taip pat žodžiu. Galbūt bažnyčia niekada nebus tobula, bet tai neturėtų paveikti mūsų aukų Dievui, kad Jo darbas ir toliau galėtų būti atliekamas visame pasaulyje.
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Kelias pas Kristų, 67–76 p.
„Visą amžinybę atpirktieji tyrinės Kristaus kryžiaus temą ir kurs giesmes šia tema. Pašlovintasis Kristus jiems primins nukryžiuotąjį Kristų. Niekada nebus pamiršta, kad Tas, kuris savo galia sukūrė ir išlaikė nesuskaičiuojamus pasaulius beribėje erdvėje, Dievo Numylėtasis, Dangaus Didenybė, Tas, kurį garbina kerubai ir spindintys serafai, – pats nusižemino, kad pakeltų puolusį žmogų; niekada nebus pamiršta, kad Jis nešė nuodėmės kaltės ir gėdos naštą, kentėjo, nes Jam teko slėptis nuo savo Tėvo veido, kai sielvartas sužeidė Jo širdį ir atėmė Jam gyvybę ant Golgotos kryžiaus. Visatai visada kels nuostabą ir pagarbą tai, kad visų pasaulių Kūrėjas, likimų Lėmėjas atsisakė šlovės ir nusižemino, nes mylėjo žmogų. Žvelgiant į Atpirkėją ir matant Jo veidą, spindintį amžinąja Jo Tėvo šlove, žvelgiant į sostą, esantį nuo amžinybės iki amžinybės, žinant, kad Jo Karalystė neturi pabaigos, išgelbėtųjų tautų jausmai išsiveržia kupina susižavėjimo geisme: ‘Vertas, vertas Avinėlis, kuris buvo nužudytas ir atpirko mus Dievui savo brangiausiu krauju!’“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, 563 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Klasėje aptarkite, kaip rasti garbinimui tinkamą pusiausvyrą tarp pagarbos ir džiaugsmo. Arba aptarkite šį klausimą: ar vis dėlto pagarba ir džiaugsmas tarpusavyje nedera?
2. Pašventinimo apeigos metu izraelitai Jeruzalės sieną pavedė Dievo apsaugai ir taip pripažino, kad siena yra nenaudinga, nebent ją saugo Dievas. Saliamonas tai gerai išreiškė: „Jei Viešpats nestato namų, veltui triūsia tie, kurie juos stato. Jei Viešpats nesaugo miesto, veltui budi sargai“ (Ps 127, 1). Ką tai turėtų mums pasakyti apie mūsų pastangas dėl Viešpaties?
3. Koks yra muzikos vaidmuo jūsų bažnyčios garbinimo patyrimui? 4. Raštas aiškiai sako – Jėzus yra mūsų Vyriausiasis kunigas dangiškoje šventykloje. Ką būtent Jis ten dėl mūsų daro? Ko kunigų tarnystė žemiškoje šventykloje mus moko apie tai, ką Jėzus dėl mūsų daro dangiškoje?