Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Neh 8, 1–8; Įst 31, 9–13; Mt 17, 5; Apd 8, 26–38; Neh 8, 9–12; Kun 23, 39–43.
Įsimintina eilutė: „Jie skaitė iš knygos – iš Dievo Įstatymo, išversdami jį ir paaiškindami prasmę. Taip jie galėjo suprasti, kas buvo skaitoma“ (Neh 8, 8).
Jeruzalės siena užbaigta. Įstatę vartus, izraelitai, vadovaujami Nehemijo, baigė pagrindinę užduotį. Kai siena buvo užbaigta, aplinkines tautas apėmė baimė ir jos pripažino, kad „tas darbas buvo atliktas padedant […] Dievui“ (Neh 6, 16). Priešai suprato, kad Izraelio Dievas buvo tikras, nes, nepaisant izraelitų patirtos neįtikėtinos priešpriešos ir neapykantos, jie vis tiek baigė darbą.
Užbaigus sieną, Nehemijas paskyrė Jeruzalės valdytoją (savo brolį Hananį) ir tvirtovės vadovą (Hananiją). Abu vyrai buvo pasirinkti paisant sąžiningumo, patikimumo ir baimės Dievui (Neh 7, 2), o ne dėl giminystės. Siena buvo užbaigta elulo mėnesį (6 mėn., Neh 6, 15).
Kokie darbai laukė po to? Kituose Nehemijo knygos skyriuose (Nehemijo 8–10) užrašyti svarbūs septinto mėnesio įvykiai (Neh 8, 2). Šiose eilutėse galime pamatyti pavyzdžių, kaip Izraelio vaikai buvo pasiryžę paklusti Dievo Žodžiui ir kaip jis juos džiugino.
I. ŽMONIŲ SUEIGA
1. Perskaitykite Neh 8, 1–2. Ką tai turėtų mums pasakyti apie Dievo Žodžio svarbą tautai?
Kai žydai pagaliau užbaigė sienos statybą ir persikėlė į Jeruzalę, septintą mėnesį jie visi susirinko į Jeruzalės aikštę. Septintasis mėnuo galbūt buvo svarbiausias izraelitams, nes jis buvo skirtas Rago gausmo dienai (pasiruošimui Dievo teismui, 1 šio mėnesio dieną), Permaldavimo dienai (teismo dienai, 10 šio mėnesio dieną) ir Palapinių iškilmei (prisimenant išlaisvinimą iš Egipto ir Dievo rūpinimąsi per kelionę dykumoje, 15 šio mėnesio dieną). Susirinkimas įvyko pirmąją mėnesio dieną, kai buvo minima Rago gausmo diena. Vadovai sušaukė tautos vyrus ir moteris šiam ypatingam susirinkimui, kad, skaitydami Įstatymą, suteiktų jiems galimybę sužinoti apie jų Dievą ir istoriją.
Žmonės paprašė Ezrą atsinešti Mozės Įstatymo knygą ir ją perskaityti. Šiai progai jie net pastatė pakylą, sakyklą. Vadovai nieko nevertė to daryti. Priešingai, „jie“, žmonės, paprašė Ezrą atnešti knygą. Labiausiai tikėtina, kad iš Mozės knygų skaitė pats Ezra, įskaitant Įstatymą, duotą Mozei ant Sinajaus kalno.
2. Perskaitykite Įst 31, 9–13. Ką Viešpats liepė ir kokių pamokų mes galime čia įžvelgti sau?
Įst 31, 9–13 parašyta, jog Mozė sakė izraelitams, kad Palapinių iškilmės metu jie turėjo susirinkti ir skaityti Dievo Įstatymą, ir paminėtos įvairios grupės, kurios turėtų susirinkti – vyrai, moterys, vaikai ir ateiviai, gyvenantys jų miestuose.
Pažodžiui Neh 8, 1 parašyta, kad jie susirinko – „kaip vienas žmogus“. Ką tai mums pasako apie vienybės svarbą tarp tikinčiųjų?
II. ĮSTATYMO SKAITYMAS IR KLAUSYMASIS
Ezra „pateikė Įstatymą sueigai“. Ką jis jai perskaitė? Tik Dešimt įsakymų per pusę dienos? Minima Įstatymo knyga tai penkios Mozės knygos – nuo Pradžios iki Pakartoto Įstatymo, žinomos kaip žydų Tora. Todėl sąvoka „Įstatymas“ apima tik dalį to, kas buvo skaitoma; ją būtų geriau versti – „nurodymai“. Tai yra Dievo nurodymai, leidžiantys mums žinoti kelią, kuriuo turėtume eiti, kad pasiektume tikslą. Ezrai skaitant, žmonės girdėjo savo kaip Dievo tautos istoriją, nuo Pasaulio sukūrimo iki Jozuės laikų. Per pasakojimus, giesmes, eiles, palaiminimus ir nuostatus jiems buvo priminta jų kova sekant Dievą ir Dievo ištikimybė jiems. Tora apima „Įstatymą“, bet ir dar daugiau; ji apima Dievo tautos istoriją ir ypač atskleidžia Dievo vadovavimą. Todėl ji suteikė bendruomenei šaknis ir tapatybę.
3. Perskaitykite Neh 8, 3; Įst 4, 1; 6, 3–4; Joz 1, 8; Ps 1, 2; Pat 19, 20; Ez 37, 4; Mt 17, 5. Ko šie tekstai moko apie tai, kaip mes turime tyrinėti Dievo Žodį?
Tai, kad žmonės norėjo išgirsti Dievo Žodį, greičiausiai buvo dėka Ezros skaitymo ir mokymo nuo jo atvykimo į Jeruzalę maždaug prieš 13 metų. Jis buvo pasišventęs Dievo darbui ir pasiryžęs išlaikyti skirtumą. Dievo Žodis tapo tikras žmonėms, jiems klausant Ezros. Dėl to jie priėmė sąmoningą sprendimą išgirsti ir klausytis, nes jiems buvo įdomu išgirsti iš Dievo. Todėl šia proga jų nusistatymas Toros atžvilgiu buvo – pagarba ir noras mokytis.
Prisisotinimas Žodžiu sukuria gilesnį Dievo troškimą mūsų gyvenime.
Koks yra jūsų nusistatymas Dievo Žodžio atžvilgiu? Tai yra, net jei teigiate tikį, kaip šis teiginys pasireiškia jūsų gyvenime, kaip jūs stengiatės paklusti tam, ko Žodis moko? Kaip gyventumėte, jei nesilaikytumėte Rašto?
III. ŽODŽIO SKAITYMAS IR AIŠKINIMAS
4. Perskaitykite Neh 8, 4–8. Kaip buvo skaitomas Įstatymas?
Skaitymo metu šalia Ezros stovėjo dvi grupės po 13 žmonių. Pirma 13 grupė (Neh 8, 4) padėjo perskaityti Dievo Žodį, o antra 13 grupė (Neh 8, 7) padėjo suprasti ištraukas. Nėra jokios informacijos apie tai, kaip visa tai vyko aikštėje; tačiau vyrai, padėję skaityti, galėjo laikyti Torą (žydų ritiniai buvo sunkūs ir juos išvyniojant reikėjo pagalbos), ir turbūt skaitė paeiliui, pakaitomis vienas po kito. Kadangi jie skaitė nuo ryto iki vidurdienio, jie sugalvojo, kaip juos išgirs visi, esantys aikštėje.
Žodžiai – „išversdami“ ir „paaiškindami prasmę“ (Neh 8, 8) gali nusakyti ištraukų aiškinimą arba vertimą. Abu šie atvejai yra vienodai tikėtini. Žmonės sugrįžo iš Babilono, kur jie gyveno daugelį metų, ir pagrindinė jų kalba buvo aramėjų. Todėl daugeliui galėjo būti sunku suprasti hebrajiškai, ypač jaunesnei kartai. Tuo pačiu metu Rašto skaitytojai galėjo gauti naudos iš paaiškinimų ar komentarų. Pamokslavimas ir paaiškinimas padaro tekstą gyvą ir paragina klausytojus pritaikyti informaciją asmeniškai.
Perskaitykite Apd 8, 26–38. Kas vyko čia, lyginant su anksčiau pateiktais įvykiais Jeruzalėje? Ko tai mus moko?
Kaip protestantai suprantame, kad skirtingi tikintieji turi pažinti Dievo Žodį asmeniškai ir kad neturėtume aklai priimti kito žmogaus su Rašto tiesa susijusią nuomonę, nepriklausomai nuo jų padėties. Tuo pačiu metu, kas nepatyrė palaimos, kai kas nors padeda paaiškinti teksto reikšmę? Kiekvienam iš mūsų reikia asmeniškai žinoti, ką tikime, bet tai nereiškia, kad kartais mūsų negali apšviesti kitų žmonių pamokymas.
IV. ŽMONIŲ REAKCIJA
Ezrai atvertus Dievo Žodį, žydų Torą, žmonės atsistojo. Prieš Ezrai pradedant skaityti, jis pašlovino Dievą. Jam paskaičius, žmonės atsakė: „Amen! Amen!“ (Neh 8, 5–6), – kartu iškeldami rankas į dangų. Tada jie nusilenkė ir pagarbino parpuldami kniūbsti ant žemės.
5. Perskaitykite Neh 8, 9–12. Kodėl vadovai liepė žmonėms neliūdėti ir neverkti?
„Tad vėlesniais metais, kai iš Babilono sugrįžusiems belaisviams Jeruzalėje buvo skaitomas Dievo Įstatymas, o žmonės verkė dėl savo nusižengimų, buvo ištari malonūs žodžiai: ‘Neliūdėkite… Eikite, valgykite rinktinių valgių ir gerkite saldžių gėrimų, skirdami dalį tiems, kurie nieko neturi sau paruošę, nes ši diena šventa mūsų Viešpačiui. Nebūkite liūdni, nes džiugesys Viešpatyje yra jūsų stiprybė’ (Neh 8, 9–10)“ (E. Vait, The Ministry of Healing, 281 p.).
Žmonėms klausantis Dievo žodžių, juos prislėgė jų nuodėmingumas ir jie pradėjo verkti. Kai Dievas mums apsireiškia ir mes pradedame suvokti, kad Dievas yra kupinas meilės, gerumo, gailestingumo ir ištikimybės, mūsų netobulumas ir nesugebėjimas būti tuo, kuo turėtume būti, išryškėja. Matydami Dievo šventumą Jo Žodyje, mes pamatome mūsų baisumą naujoje šviesoje. Toks suvokimas paskatino izraelitus verkti ir liūdėti, bet jiems nederėjo to daryti, „nes džiugesys Viešpatyje yra jūsų stiprybė“ (Neh 8, 10). Kitaip tariant, nepaisant jų nesėkmių, jie galėjo pasitikėti Dievo galia.
Tai taip pat buvo ypatinga diena, šventa diena, Rago gausmo šventė (Roš Hašana), kurią trumpi rago gausmai skelbė „širdies“ pasirengimo Viešpaties teismui (Permaldavimo dienai, minimai dešimtą tišrio mėnesio dieną) svarbą. Rago gausmas skelbė raginimą stoti Dievo akivaizdon ir atgailauti. Kadangi diena buvo skirta priminti žmonėms atsigręžti į Dievą, verkimas ir liūdesys yra priderami. Tačiau vadovai priminė, kad, žmonėms atgailavus, Dievas juos išgirdo, todėl atėjo laikas džiaugtis Dievo atleidimu.
Ką tai turėtų mums pasakyti apie nuodėmės piktumą, kad dėl jos Jėzus turėjo būti prikaltas prie kryžiaus, nes tai vienintelis būdas nuodėmės problemai išspręsti ir suteikti mums viltį?
V. DŽIUGESYS VIEŠPATYJE
„Džiugesys Viešpatyje yra jūsų stiprybė“ (Neh 8, 10) – primena, kad mūsų džiugesys ir džiaugimasis gyvenimu yra Dievo valia. Svarbiausia, tai ne tik bet koks džiaugsmas, bet būtent tas džiaugsmas, kai mes pažįstame Dievą ir Jo meilės tikrovę. Džiaugimasis Dievu, Jo gerumu ir tuo, ką Dievas mums suteikė, yra kažkas, ką turėtume stengtis daryti kiekvieną dieną. Be to, džiaugimasis Dievu suteikia mums jėgų pasitikti dieną ir priimti tai, kas ateina mūsų kely.
6. Perskaitykite Neh 8, 13–18. Kas čia įvyko, ir ką šios eilutės mums pasako apie žmones ir jų vadovus?
Kitą dieną vadovai atvyko pas Ezrą, kad sužinotų daugiau iš Dievo knygos. Ši jų parodyta iniciatyva atskleidė norą vesti bendruomenę Dievo link. Jie suprato, kad žmonių vedimas teisingu keliu neįvyks, jei jie patys neieškos Dievo ir Jo pažinimo.
7. Perskaitykite Kun 23, 39–43. Kas buvo izraelitams liepta ir kodėl?
Atkreipkite dėmesį, jog Neh 8, 15 tekstas nurodo, kad tai, ką jie darė, neprieštaravo tam, kas „parašyta“. Čia matome kitą pavyzdį, kad dabar jie rimtai norėjo paklusti Dievo Žodžiui, idealiu atveju, dėl to, kad po dešimtmečių nelaisvėje jie pasimokė iš nepaklusnumo. Be to, kalbant apie Kunigų knygos tekstą, jie turėjo švęsti iškilmę ir linksmintis „Viešpaties, jūsų Dievo, akivaizdoje septynias dienas“ (Kun 23, 40). Kitaip tariant, žmonėms prisiminus Dievo gailestingumą, malonę ir išgelbėjimą, jie turėjo džiaugtis tuo, ką Viešpats dėl jų padarė.
Pagalvokite apie tai, kas mums duota Jėzuje, kurio simbolių yra visose senovės Izraelio iškilmėse. Kaip mes galime išmokti džiaugtis Viešpatyje net sunkumuose ir skausminguose išmėginimuose? Kodėl mums labai svarbu tai daryti ypač tokiais laikais?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, „Prophets and Kings“, 661–668 p.
„Dabar jie turi parodyti tikėjimą Jo pažadais. Dievas priėmė jų atgailą; dabar jie turi džiaugtis dėl parodyto nuodėmių atleidimo ir jų atkūrimo dangaus malone… Kiekvienas tikras atsigręžimas į Viešpatį atneša gyvenimui išliekantį džiaugsmą. Nusidėjėliui pasidavus Šventosios Dvasios įtakai, jis pamato savo kaltę ir susitepimą greta didžio širdžių Tyrėjo šventumo. Jis mato save pasmerktą kaip nusidėjėlį. Tačiau dėl to jis neturėtų pultį į neviltį; nes jam malonė jau buvo užtikrinta. Jis gali džiaugtis nuodėmių atleidimu, maloningo dangiškojo Tėvo meilėje. Dievo šlovė – priglausti nuodėmingus, atgailaujančius žmones savo mylinčiomis rankomis, sutvarstyti jų žaizdas, apvalyti juos nuo nuodėmės ir aprengti išganymo drabužiais“ (E. Vait, „Prophets and Kings“ 668 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Kokiomis sąlygomis jūs galite patirti džiugesį Viešpatyje (Neh 8, 10) kaip jėgą? T.y., ar turime kažką padaryti, kad galėtume patirti Dievo galią ir Jo atleidimą mūsų gyvenime? Jei taip, ką?
2. Kaip užtikriname tinkamą pusiausvyrą tarp liūdėjimo dėl mūsų nuodėmių ir tuo pačiu metu džiugesio Viešpatyje? Ar šie neprieštarauja vienas kitam? Kaip Įstatymas ir Evangelija parūpina atsakymą? (žr. Rom 3, 19–24.)
3. Perskaitykite Neh 8, 10, kur Nehemijas liepė žmonėms: „Eikite, valgykite rinktinių valgių ir gerkite saldžių gėrimų, skirdami dalį tiems, kurie nieko neturi sau paruošę, nes ši diena šventa mūsų Viešpačiui. Nebūkite liūdni, nes džiugesys Viešpatyje yra jūsų stiprybė“ (Neh 8, 10). Ko tai mus moko apie būdus, kuriais galime džiaugtis Viešpatyje? Ką šiame kontekste reiškia tai, kad diena yra „šventa“?