Balandis 22–28 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 1 Pt 3, 8–12; Gal 2, 20; 1 Pt 4, 1–2; Rom 6, 1–11; 1 Pt 4, 3–11; 2 Sam 11, 4.
Įsimintina eilutė: „Mat Viešpaties žvilgsnis lydi teisiuosius, ir Jo ausys išgirs jų maldas, bet Viešpaties veidas – prieš darančius pikta.“ (1 Pt 3, 12)
Rašiusieji Bibliją suvokė žmogaus nuodėmingumo tikrovę. O kaip kitaip? Pasaulis yra persmelktas nuodėmės. Be to, jie taip pat suvokė savo nuodėmingumą. (žr. 1 Tim 1, 15) Jie taip suvokė, kad tai itin rimta, jog prireikė Jėzaus Kristaus, kad nuodėmės problema būtų išspręsta. Štai kokia gili ir visa persmelkianti yra nuodėmės tikrovė.
Tačiau rašiusieji Bibliją taip pat puikiai suprato Kristaus galią pakeisti mūsų gyvenimą ir padaryti mus naujais žmonėmis Jame.
Šią savaitę tyrinėsime, kaip Petras tęsia tai, apie ką pradėjo rašyti – naujas krikščionių gyvenimas Kristuje, kai jie pavedė save Jam ir buvo pakrikštyti. Tiesą sakant, pasikeitimas bus toks didelis, kad tai pastebės kiti. Petras nerašė, kad šis pasikeitimas visada bus lengvas; jis rašė apie būtinybę kentėti kūnu, (1 Pt 4, 1) kad mes turėtume mums pažadėtą pergalę.
Petras tęsia temą, kuri persmelkia visą Šventąjį Raštą – tikinčiojo Jėzuje meilės tikrovė. Jis rašė: „meilė uždengia nuodėmių gausybę.“ (1 Pt 4, 8) Kai mylime, kai atleidžiame, atspindime tai, ką Jėzus padarė ir vis dar daro dėl mūsų.
BŪTI VIENINGIEMS
Perskaitykite 1 Pt 3, 8–12. Ką Petras čia rašė apie tai, kaip krikščionys turėtų gyventi? Ką apaštalas pakartojo, apie ką jis jau rašė 1 Pt 2, 20–21?
Petras pradėjo tuo, kad visi turėtų būti vieningi (homophrones). Jis nekalbėjo apie vienodumą, t.y., kad kiekvienas galvotų, elgtųsi ir tikėtų vienodai. Geriausias šios minties pavyzdys randamas 1 Kor 12, 1–26, kur Paulius atkreipė dėmesį, kad kaip kūną sudaro daug narių, pavyzdžiui, rankos ir akys, visgi visi jie turi vidinę vienybę, taip ir Bažnyčią sudaro asmenys su skirtingomis dvasinėmis dovanomis. Tačiau, net ir esant šiems skirtumams, nariai turi vieningą tikslą ir vieną dvasią kartu veikti, kad suformuotų vieningą bendruomenę.
Žinoma, pasiekti tokią vienybę ne visada taip paprasta, kaip tai gausiai (deja) parodo krikščioniškosios Bažnyčios istorija. Tačiau tik po šio pamokymo apaštalas pasakoja skaitytojams, kaip jie gali atskleisti ir išreikšti šį krikščionišką idealą.
Pavyzdžiui, krikščionys turėtų užjausti. (1 Pt 3, 8) Tai reiškia, kad kenčiant vienam krikščioniui, su juo kentės ir kiti; kai vienas krikščionis džiaugiasi, kiti krikščionys džiaugsis kartu su juo. (plg. 1 Kor 12, 26) Užuojauta leidžia mums pasijausi kito vietoje, o tai svarbus žingsnis kelyje į vienybę. Petras rašė, kad mes turėtume „mylėti brolius.“ (1 Pt 3, 8) Pats Jėzus sakė, kad tikruosius mokinius galima atpažinti iš to, kad jie myli vienas kitą. (Jn 13, 35) Be to, Petras rašė, kad krikščionys būtų gailestingi. (1 Pt 3, 8) Jie užjaus vienas kitą dėl sunkumų ir silpnybių.
„Nukryžiuokite savąjį ‘aš‘; kitus laikykite aukštesniais už save. Taip tapsite viena su Kristumi. Prieš dangiškąją visatą, prieš Bažnyčią ir prieš pasaulį jūs neabejotinai paliudysite, kad esate Dievo sūnūs ir dukterys. Dievas bus pašlovintas jūsų parodytame pavyzdyje.“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 9 t., 188 p.)
Kaip dažnai mes darome tai, ką Petras čia rašė, ypač apie „neatsilyginimą piktu už pikta?“ (1 Pt 3, 9) Kokią reikia patirti savojo „aš“ mirtį, kad laikytumės šių žodžių? Kaip mes galime taip numarinti savąjį „aš“? (žr. Gal 2, 20)
KENTĖTI KŪNU
Taip, Jėzus mirė už mūsų nuodėmes ir mūsų išganymo viltis yra tik Jame, Jo teisume, apgaubiančiame mus ir įgalinančiame laikyti mus teisius Dievo akyse. Dėl Jėzaus „Dievas priima jus, tarsi niekada nebūtumėte nusidėję.“ (E. Vait, Kelias pas Kristų, 62 p.)
Tačiau Dievo malonė nesibaigia tik pranešimu, kad mūsų nuodėmės atleistos. Dievas taip pat suteikia galią įveikti mūsų nuodėmes.
Perskaitykite 1 Pt 3, 18. 21; 1 Pt 4, 1–2; Rom 6, 1–11. Kas sieja kančią ir pergalę prieš nuodėmę?
Graikų kalboje 1 Pt 3, 18 yra pavartotas vienas žodis, pabrėžiantis visuotinę Jėzaus aukos prigimtį. Tai – hapax, reiškiantis „kartą ir visiems laikams“. Petras hapax vartojo pabrėždamas visuotinę Jėzaus kančios ir Jo mirties už mus prigimtį.
1 Pt 4, 1 žodis „kadangi“ susieja 1 Pt 4, 1 ir 2 su tuo, kas ką tik buvo pasakyta 1 Pt 3, 18–22. Šiose ankstesnėse eilutėse Petras pažymėjo, jog Kristus kentėjo dėl mūsų nuodėmių tam, kad mus „nuvestų pas Dievą,“ (1 Pt 3, 18) o mus „dabar gelbsti krikštas.“ (1 Pt 3, 21)
Tad krikštas, ko gero, yra geriausias kontekstas Petro žodžiams suprasti: „jog kas iškentėjo kūnu, tas jau pametė nuodėmę.“ (1 Pt 4, 1) Krikštu krikščionis dalyvauja Jėzaus kančioje, mirtyje ir prisikėlime; krikščionys pasirinko gyventi „nebe žmonių aistromis, o Dievo valia.“ (1 Pt 4, 2) Tai įmanoma tik kasdien pavedant save Viešpačiui ir nukryžiuojant „savo kūnus su aistromis ir geismais.“ (Gal 5, 24)
Rom 6, 1–11 Paulius rašė, kad krikšto metu krikščionys kartu su Jėzumi yra palaidoti Jo mirtyje ir yra viena su Juo Jo prisikėlime. Krikšto metu mes mirėme nuodėmei. Dabar turime padaryti šią mirtį nuodėmei tikrą mūsų gyvenime. Pauliaus žodžiais tariant: „taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje,“ (Rom 6, 11) pateikti atskleidžiant krikščioniško gyvenimo paslaptį.
Kada jums paskutinį kartą teko „kentėti kūnu“ ir kovoti prieš nuodėme? Ką jūsų atsakymas jums pasako apie jūsų krikščionišką gyvenimą?
ATGIMĘ
Kristuje mes turime naują gyvenimą, naują pradžią. Mes atgimstame. Jei tai kažką ir reiškia, ypač tiems, kurie Kristų priėmė ne vaikystėje, tai turėtų reikšti, kad jie gyvens kitaip nei anksčiau. Kas nėra girdėjęs neįtikėtinų pasakojimų apie tuos, kurie, būdami pasaulyje, iš esmės pasikeitė dėl Jėzaus ir Jo gelbstinčios malonės?
Iš tiesų, paminėjęs savojo „aš“ mirtį ir Jėzuje turimą naują gyvenimą, (kai buvome pakrikštyti Jo mirtyje ir prisikėlime) Petras tada kalba apie pokyčius, kuriuos žmogus patirs.
Perskaitykite 1 Pt 4, 3–6. Kokie pokyčiai įvyks žmogaus gyvenime, ir kaip kiti reaguos į šiuos pokyčius?
Trys Petro pavartoti žodžiai, susiję su piktnaudžiavimu alkoholiu – tai „girtavimas“, „pokyliavimas“ ir „išgėrimai“. Kalbant šiuolaikiškai, vakarėlių dienos jau praėjo. Iš tiesų, pasak Petro, krikščionių patirtas pasikeitimas turėtų būti pakankamai didis, kad tie, kurie pažinojo krikščionis praeityje, stebėsis, jog jis ar ji nebedalyvauja tame pačiame palaidame gyvenime. (1 Pt 4, 4) Tad mums čia gali pasitaikyti galimybė paliudyti netikintiesiems nepamokslaujant. Pamaldus krikščionių gyvenimas gali paliudyti daugiau nei visi pasaulio pamokslai.
Ką Petras sako šiose eilutėse apie teismą? (1 Pt 4, 3–6)
Čia, kaip ir kitur Rašte, (Jn 5, 29; 2 Kor 5, 10; Hbr 9, 27) Petras aiškiai pasakė, kad vieną dieną bus teismas už tai, kas buvo padaryta gyvenant „kūne.“ (1 Pt 4, 2) Kai Petras paminėjo, kad Evangelija yra paskelbta „net mirusiems,“ (1 Pt 4, 6) jis sakė, kad net ir anksčiau, kai tie žmonės, kurie dabar yra mirę, būdami gyvi jie turėjo galimybę pažinti gelbstinčią Dievo malonę. Tad Dievas gali teisingai teisti ir juos.
Kaip tikinčiųjų Jėzų, kuo jūsų gyvenimas dabar skiriasi nuo to laiko, kai Jėzų netikėjote? Ką Jėzus pakeitė jūsų gyvenime?
KŪNO NUODĖMĖS
Išvardydamas anksčiau žmonių darytus blogus dalykus, kurių jie nebedaro, kai įtikėjo Jėzų, Petras taip pat išdėstė tai, ką būtų galima pavadinti „seksualinėmis nuodėmėmis.“
Dar kartą perskaitykite 1 Pt 4, 3. Ką dar Petras čia įvardijo?
Du žodžiai turi išskirtinį seksualinį atspalvį: „begėdystėmis“ (aselgia, reiškiantis „gašlumą“) ir „geiduliais“ (epithumia, reiškiantis „geismą“ arba „norą“).
Tačiau dėl viso to krikščionims pernelyg lengva susidaryti klaidingą įspūdį dėl seksualumo. Šventasis Raštas nedraudžia sekso. Priešingai, Dievas sukūrė seksą ir Jis davė žmonijai seksualumą, kad pastarasis būtų dideliu palaiminimu. Seksualumas buvo Edene, pradžioje. „Todėl vyras paliks tėvą ir motiną, glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu. Jiedu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, tačiau nejautė jokios gėdos.“ (Pr 2, 24–25) Seksualumas turėjo būti viena iš pagrindinių sudedamųjų dalių, suvienijančių vyrą ir žmoną visą gyvenimą trunkančiu įsipareigojimu, kuris sudaro geriausias sąlygas vaikams auginti. Ir šis artumas ir intymumas atspindėtų tai, ko su savo tauta trokšta ir Dievas. (žr. Jer 3; Ez 16; Oz 1–3)
Tam prideramoje vietoje, santuokoje tarp vyro ir moters, seksualumas yra gilus palaiminimas; netinkamoje vietoje, neprideramame kontekste, seksualumas gali būti viena iš didžiausių griaunančių jėgų pasaulyje. Čia ir dabar šių nuodėmių pražūtingų padarinių žmogus negali paskaičiuoti. Kas iš mūsų nežino apie sugriautą gyvenimą dėl piktnaudžiavimo šia nuostabia dovana?
Kas bendro šioms eilutėms? 2 Sam 11, 4; 1 Kor 5, 1; Pr 19, 5; 1 Kor 10, 8.
Aišku, nereikia Rašto, kad sužinotume apie skausmą ir kančias, kuriuos sukėlė ši nuodėmė.
Tačiau taip pat turime būti itin atsargūs. Žinoma, tokio pobūdžio nuodėmės gali turėti stiprų neigiamą poveikį žmonėms ir visuomenė linkusi dėl jų raukytis. Bet nuodėmė yra nuodėmė, tad Kristaus mirtis apima ir seksualines nuodėmes. Kaip krikščionys, turėtumėte būti ypač atsargūs šioje jautrioje srityje ir užtikrinti, kad pirmiau išritintume rąstą iš savo akies, o tada pažiūrėtume, „kaip iš brolio akies išimti krislelį.“ (Lk 6, 42)
MEILĖ UŽDENGIA VISA
Net Petro laikais krikščionys gyveno tikėdamiesi Jėzaus greito sugrįžimo ir šio pasaulio pabaigos. Mes tai žinome, nes 1 Pt 4, 7 apaštalas rašo: „Visų dalykų galas arti. Todėl būkite santūrūs ir blaivūs, kad galėtumėte melstis.“ Kitaip tariant, būkite pasiruošę galui. Viena labai tikra prasme, kiekvienam iš mūsų aktualus „galas“ – tai tik akimirka po mūsų mirties. Mes užmerkiame akis ir ar praeitų tūkstančiai metų, ar kelios dienos, kitas mums suvokiamas dalykas – tai Jėzaus antrasis atėjimas ir šio pasaulio pabaiga.
Pasak Petro, kadangi visų dalykų galas arti, kaip krikščionys turėtų gyventi? Perskaitykite 1 Pt 4, 7–11.
Be to, kad turi būti santūrūs ir budėtų maldoje, krikščionys visų pirma turi turėti „apsčiai meilės vieni kitiems, nes meilė uždengia nuodėmių gausybę.“ (1 Pt 4, 8)
Ką tai reiškia? Kaip meilė uždengia nuodėmę? Paaiškinimas yra Petro cituojamoje eilutėje, Pat 10, 12: „Neapykanta sukelia vaidus, o meilė uždengia visas kaltes.“ Mums mylint vienas kitą, mes lengviau atleidžiame tiems, kurie mums kenkia, įžeidžia. Kristaus meilė skatina Jį mums atleisti; mūsų meilė turėtų mums padėti atleisti kitiems. Kur yra apsčiai meilės, lengviau pamiršti mažus ir net kai kuriuos didelius nusižengimus.
Petras išties išreiškė tą pačią mintį, kaip Jėzus ir Paulius, kurie sakė, kad visą Įstatymą apibendrina pareiga mylėti Dievą visa širdimi ir savo artimą kaip save. (Mt 22, 34–39; Rom 13, 8–10)
Petras taip pat ragina krikščionis būti svetingiems. Antrasis atėjimas gali būti čia pat, bet krikščionys dėl to neturėtų atsiriboti nuo socialinių santykių. Galiausiai, krikščionims kalbant, jie tai privalo daryti kaip tie, kurie kalba Dievo žodžius. Kitaip tariant, laikmečio svarba reikalauja rimto kalbėjimo apie dvasines tiesas.
„Meilė uždengia nuodėmių gausybę“. Kas jums nusidėjo? Kaip jūs galite parodyti meilę, kad „uždengtumėte“ padarytą nuodėmę? Kodėl tai yra jūsų pačių naudai?
Tolesniam tyrinėjimui: „Ištikima ir maloni meilė neišpūs neapdairumo iki nedovanotino nusikaltimo, nei ji padarys centru kito asmens piktadarybę. Raštas aiškiai moko, kad su paklydusiaisiais būtina elgtis pakančiai ir apdairiai. Laikantis tinkamos krypties, akivaizdžiai užsispyrusi širdis gali būti laimėta Kristui. Jėzaus meilė uždengia nuodėmių gausybę. Jo malonė niekada neveda prie kito asmens blogų darbų atskleidimo, nebent tai yra teigiama būtinybė.“ (E. Vait, „Counsels to Parents, Teachers, and Students“, 267 p.)
Pagalvokite, pavyzdžiui, apie Jėzų ir pagautą svetimautoją. (Jn 8, 1–11) Mes į šį pasakojimą paprastai žiūrime kaip į tokį, kuriame parodyta Kristaus malonė puolusiai moteriai, ir tai teisinga. Bet čia taip pat yra ir gilesnis elementas. Pasipriešindamas religiniams vadovams, atvedusiems šią moterį pas Jėzų, kodėl Jis rašė slapčiausias jų gyvenimo kaltes (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 426 p.) smėlyje, kuriame užrašytus žodžius galima greitai sunaikinti? Kodėl Jis jų atvirai neapkaltino, paviešindamas visiems, ką Jis žinojo apie jų nuodėmes, kurios galėjo būti tokios pat blogos ar net blogesnės, nei šios moters? Vietoj to, Jėzus jiems parodė, kad Jis žinojo jų veidmainystę ir pikta, ir vis dėlto nesiruošė to atskleisti kitiems. Galbūt tai buvo Jėzaus būdas laimėti šiuos vyrus, parodant jiems, kad Jis žinojo jų tikslus, ir tokiu būdu suteikiant jiems galimybę būti išgelbėtiems. Tai galinga pamoka mums, kai mes turime pasipriešinti tiems, kurie nusidėjo.
Klausimai aptarimui:
Įsigilinkite į vienybės klausimą, priešingai vienodumui. Ar yra sričių, kuriose mes turime būti visiškai vienos minties, kad galėtume veikti kaip Bažnyčia? Jei taip, kokios tos sritys ir kaip mes galime pasiekti šį reikalingą vienodumą? Priešingai, kokios yra sritys, kuriose nuomonių įvairovė nekenkia, bet, iš tikrųjų, gali būti naudinga?
Koks buvo jūsų pačių patyrimas dėl būtinybės „iškentėti kūnu“, kad būtų pamesta nuodėmė? Ką tai reiškia? Ar Dievo galia mūsų gyvenime mus pakeisti automatiškai reiškia, kad mes neturime kentėti kūnu, jog turėtume pergalę? Jei ne, kodėl?
Apsižvalgykite, kiek žalos alkoholis padarė daugybės žmonių gyvenime. Ką mes galime kaip Bažnyčia padaryti, kad padėtume kitiems pamatyti alkoholio pavojų? Ką mes galime padaryti, jog mūsų jaunimas žinotų, kad būtų klaida net eksperimentuoti su alkoholiu, kuris gali padaryti jiems baisią žalą?