Balandžio 8–14 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 1 Pt 2, 1–3; Hbr 4, 12;1 Pt 2, 4–8; Iz 28, 16; Iš 19, 3–6; 1 Pt 2, 5. 9–10.
Įsimintina eilutė: „O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą.“ (1 Pt 2, 9)
Persmelktas žydų kultūros, religijos ir istorijos, Petras krikščionis vadina „šventa tauta, įsigyta liaudimi.“ Tai darydamas jis vartojo Sandoros kalbą, kuria Senajame Testamente buvo nusakomas Izraelis, ir ją čia pritaikė Naujojo Testamento Bažnyčiai.
Ir tai nestebina: įtikėję Jėzų pagonys buvo įskiepyti į Dievo Sandoros tautą. Jie dabar taip pat yra Sandoros pažadų dalininkai. „Jeigu kai kurios šakos nulaužtos, o tu, laukinis alyvmedis, esi jų vietoje įskiepytas ir tapęs šaknies bei alyvmedžio sulčių dalininku, tai bent nesididžiuok prieš anas šakas! O jeigu didžiuojiesi, tai žinok, kad ne tu išlaikai šaknį, bet šaknis tave.“ (Rom 11, 17–18)
Šios savaitės tekstuose Petras nurodo savo skaitytojams į šventą atsakomybę ir didį pašaukimą, kuris jiems tenka kaip Dievo Sandoros tautai, tiems, kurie (vartojant Pauliaus kalbą) buvo įskiepyti į alyvmedį. Ir su šiomis pareigomis tenka tos pačios pareigos, kaip ir tos senovės Izraeliui – skelbti didžią Viešpatyje siūlomo išgelbėjimo tiesą.
GYVENTI KRIKŠČIONIŠKAI
1 Pt 2, 1 prasideda žodžiu „taigi“, reiškiančiu, kad tai, kas dabar bus rašoma, yra ankstesnių minčių rezultatas. 1 Petro 1 buvo parodymas to, ką Kristus dėl mūsų atliko ir kaip mes į tai turėtume reaguoti. Kitame skyriuje Petras tęsia šią temą.
Perskaitykite 1 Pt 2, 1–3. Ką Petras rašė apie tai, kaip mes turėtume gyventi?
Dvejomis atskiromis mintimis Petras parodo, kad krikščionys turi dvigubą pareigą. Viena iš minčių yra neigiama ta prasme, kad kai kurie dalykai yra atmetami; kita – teigiama, kad mes turėtume stengtis kažką daryti.
Pirma mintis – Petras ragina krikščionis atmesti „visokią blogybę, visokią klastą, veidmainystes, pavyduliavimus ir visokias apkalbas.“ (1 Pt 2, 1) Tai darydami krikščionys elgsis kitaip nei daugelis aplinkinių. Kadangi jie atmeta blogybes, jie netrokš pakenkti kitiems, bet, vietoj to, sieks jiems gero. Kadangi krikščionys atmetė veidmainiavimus, jie nesistengs apgauti kitų, bet bus teisingi ir sąžiningi. Krikščionys nepavydės tiems, kurie turi daugiau turto. Jie bus patenkinti savo gyvenimu ir klestės ten, kur juos atvedė Apvaizda. Nei jie kalbės tai, kas sąmoningai pakenktų kito asmens reputacijai.
Antra Petro panaudota mintis – trokštančio pieno naujagimio (1 Pt 2, 2) – pateikia teigiamą apaštalo mokymo pusę. Krikščioniškas gyvenimas – tai ne tik blogų dalykų atmetimas. Toks gyvenimas būtų tuščias. Ne, tai – dvasinio peno paieškos, bet su tokiu pat noru, kaip alkanas naujagimis trokšta pieno. Jis nurodo skaitytojams dvasinio maisto šaltinį, (taip pat žr. Hbr 4, 12; Mt 22, 29; 2 Tim 3, 15–17) Dievo Žodį, Šventąjį Raštą. Mes augti dvasiškai ir moraliai galime Dievo Žodyje, nes pastarasis yra pilniausias įmanomas Jėzaus Kristaus apreiškimas, bent jau mums. Ir Jėzuje mes turime didžiausią Švento Dievo, kurį turime mylėti ir Jam tarnauti, charakterio ir prigimties apreiškimą.
Kaip šios dvi mintys susijusios tarpusavyje, tai yra, kodėl dvasinio peno paieškos Žodyje padeda mums atmesti blogą elgesį ir nusistatymą, dėl kurio Petras mus įspėja?
GYVASIS AKMUO
Perskaitykite 1 Pt 2, 4–8. (taip pat žr. Iz 28, 16; Ps 118, 22; Iz 8, 14–15) Kokią svarbią tiesą Petras čia paminėjo? Ką jis sako mums apie tai, kaip turėtume elgtis reaguodami į Jėzų?
Nurodęs savo skaitytojams ieškoti dvasinio peno, Petras iš karto nukreipia dėmesį į Jėzų Kristų, gyvąjį akmenį, greičiausiai – tai nuoroda į Jeruzalės šventyklą. 1 Pt 2, 4–8 jis cituoja tris Senojo Testamento ištraukas, kuriose pabrėžta kertinių akmenų reikšmė, o šie akmenys simbolizuoja Jėzaus vaidmenį Jo Bažnyčioje. Petras ne vienintelis, susiejęs šias eilutes su Jėzumi. Pats Jėzus naudojo Ps 118, 22 vieno savo palyginimų išvadoje. (Mt 21, 42) Petras tą patį darė Apd 4, 11, savo kalboje žydų vadovams. Rom 9, 33 Paulius citavo Iz 28, 16.
Petro mintis ta, kad nors Jėzus buvo atmestas ir nukryžiuotas, Jis buvo pasirinktas Dievo tapti Dievo dvasinių namų kertiniu akmeniu. Tuomet krikščionys yra gyvieji akmenys, kurie statydinasi į šiuos dvasinius namus. Vartodamas kertinio akmens ir akmenų terminologiją, Petras pateikia Bažnyčios simbolį. Bažnyčios pamatas yra Jėzus, bet ji yra sudaryta iš tų, kurie Jį seka.
Atkreipkite dėmesį, kad tapimas krikščionimi reiškia, jog tampama krikščionių Bažnyčios vietinės bendruomenės dalimi. Lygiai taip, kaip akmuo turi būti įmūrytas į didesnį statinį, taip ir krikščionys nėra pašaukti būti Jėzaus sekėjais atskirai nuo kitų. Krikščionis, kuris negarbina ir nesidarbuoja su kitais krikščionimis dėl Dievo karalystės pažangos, yra loginis prieštaravimas. Krikščionys yra pakrikštyti Kristuje, vadinasi jie yra pakrikštyti į Jo Bažnyčią.
Petras taip pat rašė apie Bažnyčios funkciją. Tai – suformuoti „šventą kunigystę“ (1 Pt 2, 5) ir atnašauti „dvasines aukas“. Senojo Testamento laikais kunigai tarpininkavo tarp Dievo ir Jo tautos. Petro ir kitų Naujojo Testamento rašytojų žodžiai dažnai primena šventyklą ir kunigystę ir taip pristato Bažnyčią kaip gyvą Dievo šventyklą ir Jo tautą kaip kunigus. Jis nurodė į Senojo Testamento garbinimo sistemą, siekdamas atskleisti tiesas apie tai, kaip krikščionys turėtų gyventi ir elgtis šiandien.
Dar kartą perskaitykite 1 Pt 2, 5. Ką tai reiškia „atnašauti dvasines aukas“? Kaip krikščionys, kaip dalis garbinančios bendruomenės, tai daro?
DIEVO SANDOROS TAUTA
Petras labai daug rašė iš Senojo Testamento pozicijos. Pastarajai svarbiausia yra Sandoros mintis, esminė tema hebrajiškajai ir krikščioniškajai teologijai.
Kas yra sandora?
„Sandora“ (hebrajiškai – berit) nusako dviejų šalių susitarimą. Tai gali būti susitarimas tarp dviejų asmenų (pavyzdžiui, Labano ir Jokūbo Pr 31, 44) arba tarp dviejų karalių (pavyzdžiui, Saliamono ir Hiramo 1 Kar 5, 26). Toks susitarimas taip pat galėjo būti sudarytas tarp karaliaus ir jo tautos, pavyzdžiui, Dovydo ir Izraelio seniūnų. (2 Sam 5, 3)
Šiose temose yra itin pastebimi ypatingi Sandoros santykiai tarp Dievo ir Jo išrinktosios tautos, Abraomo palikuonių.
Perskaitykite Pr 17, 1–4; Iš 2, 24; Iš 24, 3–8. Ką šie tekstai pasako apie Dievo sudarytą Sandorą su Izraeliu?
Pirmoje Šventojo Rašto knygoje – Pradžios knygoje parašyta, kaip Dievas sudarė Sandorą su Abraomu. (Pr 15, 9–21; 17, 1–26) Dievas „atsiminė“ šią Sandorą, kai Jis išgelbėjo savo tautą iš vergijos Egipte. (Iš 2, 24) Dievas ją atnaujino Mozės laikais, kai Jis davė Dešimt įsakymų ir kitų nuostatų Izraelio vaikams. (Iš 19, 1–24, 8; ypač Iš 24, 3–8)
Tačiau Sandoros pažadai nebuvo besąlygiški. „Viešpats sudarė Sandorą, jei jie bus ištikimi laikydamiesi Jo reikalavimų, Jis gausiai palaimins juos ir visą jų rankų darbą.“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 2 t., 574 p.)
Iš tiesų, pranašai ne kartą įspėjo Izraelį dėl nepaklusnumo Dievo Įstatymui pavojų, dažnai vartojant Sandorą primenančią kalbą. Teigiama, kad, išskyrus Danieliaus ir Apreiškimo knygos pranašystes, daugelis pranašysčių Rašte yra sąlyginės. Štai kokia esminė yra paklusnumo mintis Sandoros pažadams. Išpranašauti Sandoros palaiminimai priklausė nuo paklusnumo Dievo Įstatymui, o išpranašautos negandos taikomos tik nepaklusniesiems.
Ką jums reiškia būti Sandoros santykiuose su Dievu? Kokie įsipareigojimai dėl šios santykių Sandoros tenka jums?
KARALIŠKOJI KUNIGYSTĖ
Išėjimo 19 skyriuje Viešpats tarė Mozei: „Taip kalbėsi Jokūbo namams ir skelbsi Izraelio vaikams: ‘Jūs matėte, ką padariau egiptiečiams, kaip nešiau jus ant erelių sparnų ir pas save atsivedžiau. O dabar, jei paklusite Mano balsui ir laikysitės Mano Sandoros, jūs būsite Mano nuosavybė, brangesnė už visas kitas tautas. Iš tikrųjų Man priklauso visa žemė, bet jūs būsite Mano kunigiška karalystė ir šventa tauta.“‘ (Iš 19, 3–6)
Štai čia yra Evangelijos žinia, apreikšta tūkstantmečius prieš kryžių: Dievas atperka savo tautą, išgelbėdamas juos iš nuodėmės ir nuodėmės vergijos, ir tada Jis liepia Jį mylėti ir Jam paklusti, kaip ypatingai Sandoros tautai Jo ir pasaulio akivaizdoje.
Perskaitykite 1 Pt 2, 5. 9–10 ir Iš 19, 6. Ką Petras turėjo omenyje, pavadindamas krikščionis „karališka kunigyste“ ir „šventa tauta?“ (1 Pt 2, 9) Ką ši kalba mums, krikščionims septintosios dienos adventistams, pasako apie mūsų įsipareigojimus?
„Dvasiniai namai“, „išrinktoji giminė“, „karališkoji kunigystė“ ir „įsigytoji liaudis“ – tai garbingi apibūdinimai, Rašte taikytini ypatingiems Dievo ir Abraomo palikuonių santykiams. Dabar, Naujojo Testamento kontekste, Jėzaus ir kryžiaus kontekste, Petras vartojo tą pačią Sandoros kalbą ir pastarąją taikė Bažnyčios nariams. Izraeliui duoti Sandoros pažadai dabar buvo išplėsti ir apėmė ne tik Jėzų įtikėjusius žydus, bet taip pat ir pagonis. Taip, per Jėzų ir pagonys gali laikyti save Abraomo vaikais. „O jei priklausote Kristui, tai esate ir Abraomo palikuonys bei paveldėtojai pagal pažadą.“ (Gal 3, 29) Per Kristų visi gali tapti šios „karališkos kunigystės“ dalimi, nepriklausomai nuo to, kur žmogus gimė.
Šventa tauta? Karališkoji kunigystė? Šiuos terminus taikant sau, ką pastarieji reiškia atsižvelgiant į tai, kaip mes gyvename, kaip asmenys ir kaip bendruomenė? Kaip mes galime geriau atspindėti šį didį pašaukimą?
IŠGARSINTI ŠLOVINGUS DARBUS
Paralelės su Senuoju Testamentu ir Bažnyčia nesibaigė išganymu ir tuo, kad Dievas mus pašaukė ir išsirinko. Išlieka klausimas, pašaukti ir išsirinkti kam? Petras greitai pateikia atsakymą.
Petras pažymi, kad šie ypatingi santykiai yra tikslingi. Krikščionys turi „išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą.“ (1 Pt 2, 9) Tai turėjo daryti senovės Izraelis. Dievas pašaukė juos būti Jo liudytojais pasaulyje. Dievo tikslas buvo palaiminti visą pasaulį per senovės Izraelį, savo Sandoros tautą.
Perskaitykite šiuos tekstus. Kokia viena mintis čia yra bendra? Įst 4, 6; 26, 18–19; Iz 60, 1–3; Zch 8, 23.
Senovės Izraelis, Sandoros tauta, turėjo misiją laimėti pasaulį Evangelija, Viešpaties siūlomu išgelbėjimu. Krikščionys turi tą pačią dangišką misiją. Jie yra pašaukti pasidalyti su kitais savo patyrimu ir žiniomis apie Dievą ir ką Jis padarė dėl pasaulio per Kristų.
Perskaitykite 1 Pt 2, 10. Kodėl ši eilutė yra itin svarbi visai krikščioniškajai misijai ir tikslui?
Pasaulis yra paskendęs nuodėmėje, mirtyje, artėjančiame pasmerkime. Bet Jėzus atidavė savo gyvybę, kad visus išgelbėtų iš šio sunaikinimo. Kaip ir senovės Izraeliui, garbės sąlygos taip pat yra ir pareigos sąlygos. Krikščionims tenka nepaprastai aukštas statusas – Dievo tauta. Bet su tuo tenka ir atsakomybė šaukti kitus pasidalyti šiuo aukštu statusu. Pasak 1 Pt 2, 10, krikščionys nuo šiol patys yra tauta. Kadaise jie nebuvo tauta, bet dabar sulaukė malonės tapti šventa tauta. (žr. Oz 1, 2) Paprastai Rašte žodis „šventas“ nusako atskyrimą garbinimui. Todėl, kaip „šventa“ tauta, krikščionys neturi būti viena su pasauliu, ir šis skirtumas turi pasireikšti tuo, kaip jie gyvena. Jie taip pat turi būti tarsi ugnis šaltą naktį, pritraukianti kitus savo šiluma. Krikščionys yra įpareigoti dalytis su kitais šlovingu išgelbėjimu, kurio dalininkai jie yra.
Tolesniam tyrinėjimui: „Bažnyčia yra labai brangi Dievo akyse. Jis vertina ją ne dėl išorinių privalumų, bet dėl nuoširdaus pamaldumo, kuris išskiria ją iš pasaulio. Jis vertina ją pagal Kristaus pažinimo augimą, pagal jos narių dvasinės patirties pažangą.
Kristus trokšta gauti iš savo vynuogyno šventumo ir nesavanaudiškumo vaisių. Jis laukia meilės ir gerumo principų. Bet kokio meno kūrinio grožis blanksta prieš širdies ir charakterio grožį, kurį spinduliuoja Kristaus atstovai. Tokia yra malonės aplinka, kuri supa tikinčiojo sielą. Šventoji Dvasia, kuri veikia protą ir širdį, suteikia gyvenimui skonį ir leidžia Dievui laiminti žmonių darbą.“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, 266 p.)
Klausimai aptarimui:
Ką reiškia būti pašauktiems iš tamsybių į Jo „nuostabią šviesą“? Jei jums reikėtų tai paaiškinti tiems, kurie netiki Jėzų, ką pasakytumėte? Kas yra tamsa? Kas yra šviesa? Ir kuo šios dvi būsenos skiriasi Petro minčių kontekste?
„Žiūrėkite, kaip man VIEŠPATS yra įsakęs, mokau dabar jus laikytis įstatų ir įsakų krašte, į kurį esate pasirengę įžengti ir jį paveldėti. Laikykitės jų ir vykdykite juos, nes tai parodys tautoms jūsų išmintį ir protingumą. Girdėdami apie visus šiuos įstatus, jie sakys: ‘Iš tikrųjų išmintingi ir protingi yra žmonės šios didelės tautõs!‘ Kokia kita didelė tauta turi taip arti savęs esantį dievą, kaip yra VIEŠPATS, mūsų Dievas, kai tik mes Jo šaukiamės? Ir kokia kita didelė tauta turi įstatus ir įsakus, tokius teisius, kaip šis Įstatymas, kurį jums duodu?“ (Įst 4, 5–8) Kaip šie žodžiai taikytini mums, septintosios dienos adventistams, ir kam mes buvome Dievo pašaukti atlikti dėl to, kas mums buvo suteikta?
Perskaitykite 1 Pt 2, 3. Ką Petras turėjo galvoje, sakydamas: „jei esate patyrę, koks meilus yra Viešpats“? Kaip jūs „patyrėte“ Jo meilumą?
Pasidairykite savo vietinėje bendruomenėje. Kas, jei taip yra, jūsų bažnyčią ir jos narius daro patrauklius tiems, kurie nieko nežino apie septintosios dienos adventistus ar apie tai, ką mes tikime?