Balandžio 29 – gegužės 5 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 1 Pt 1, 6; 3, 13–22; 2 Tim 3, 12; 1 Pt 4, 12–14; Apr 12, 17; 1 Pt 4, 17–19.
Įsimintina eilutė: „Juk jūs tam pašaukti, nes ir Kristus kentėjo už jus, palikdamas jums pavyzdį, kad eitumėte Jo pėdomis.“ (1 Pt 2, 21)
Krikščionybės persekiojimo istorija pirmaisiais keliais šimtmečiais yra gerai žinoma. Pats Raštas, ypač Apaštalų darbų knyga, leidžia pažvelgti į tai, kas Bažnyčios laukė. Persekiojimas, kartu su pastarojo atneštomis kančiomis, taip pat akivaizdžiai yra ir šiandienė gyvenimo tikrovė krikščionims, kuriems Petras rašo.
Pirmame skyriuje Petras dėstė, kad „nors dabar ir reikia truputį paliūdėti įvairiuose išmėginimuose. Taip jūsų nuoširdus tikėjimas, brangesnis už pragaištantį auksą, kuris ugnimi ištiriamas, bus pripažintas vertas pagyrimo, šlovės bei pagarbos, kai apsireikš Jėzus Kristus.“ (1 Pt 1, 6–7) Beveik paskutinis komentaras laiške taip pat yra susijęs su ta pačia idėja: „O visų malonių Dievas, pašaukęs jus į savo amžinąją garbę Kristuje Jėzuje, pats jus, trumpai pakentėjusius, ištobulins, sutvirtins, pastiprins, pastatys ant tvirto pagrindo.“ (1 Pt 5, 10)
Trumpame laiške yra ne mažiau kaip trys ilgos eilutės, susijusios su laiško skaitytojų kančia dėl Kristaus. (1 Pt 2 18–25; 3, 13–21; 4, 12–19) Ką begalvotume, persekiojimų sukelta kančia yra pagrindinė tema 1 Petro laiško pirmame skyriuje, ir mes tai tyrinėsime.
ANKSTYVŲJŲ KRIKŠČIONIŲ PERSEKIOJIMAS
Perskaitykite 1 Pt 1, 6; 5, 10. Apie ką Petras kalbėjo ir kaip apaštalas liepė laiško skaitytojams reaguoti į tai, su kuo jie susidūrė?
Kelis pirmus šimtmečius, žiaurios mirties buvo galima sulaukti vien už buvimą krikščioniu. Laiškas, parašytas Romos imperatoriui Trajanui, parodo, koks pavojus grėsė ankstyviems krikščionims. Laiškas buvo nuo Plinijaus, kuris tuo metu buvo Ponto ir Bitinijos gubernatorius (111–113 m. po Kristaus), dviejų iš 1 Pt 1, 1 paminėtų vietovių.
Plinijus rašė Trajanui prašydamas patarimo, ką daryti su tais, kurie buvo apkaltinti dėl to, kad yra krikščionys. Jis paaiškino, kad primygtinai tvirtinusieji, jog jie yra krikščionys, buvo nužudyti. Kiti sakė, kad nors jie anksčiau buvo krikščionys, dabar jie tokie nebėra. Plinijus leido įrodyti savo nekaltumą liepdamas jiems smilkyti smilkalus Trajano ir kitų dievų stabams ir prakeikti Jėzų.
Gyvo imperatoriaus garbinimas Romoje pasitaikydavo retai, nors rytinėje Romos imperijoje, kuriai buvo išsiųstas 1 Petro laiškas, imperatoriai leisdavo, o kartais net ir paragindavo statyti jiems šventyklas. Kai kuriose iš šių šventyklų buvo kunigai ir aukurai, ant kurių buvo atnašaujamos aukos. Kai Plinijus liepė krikščionims parodyti savo ištikimybę imperijai smilkant smilkalus ir garbinant imperatoriaus statulą, jis laikėsi ilgamečio papročio Mažojoje Azijoje.
Pirmajame amžiuje krikščionims tekdavo susidurti su rimta grėsme tik dėl to, kad jie buvo krikščionys. Tai buvo ypač aktualu valdant imperatoriui Neronui (54–68 m. po Kristaus) ir Domicianui (81–96 m. po Kristaus).
Tačiau persekiojimas 1 Petro 1 yra daugiau vietinio pobūdžio. Konkrečių persekiojimo pavyzdžių, kuriuos Petras paminėjo, laiške nedaug, bet galbūt persekiojimai apėmė neteisingus kaltinimus, (1 Pt 2, 12) piktžodžiavimą ir panieką. (1 Pt 3, 9; 4, 14) Nors išmėginimai buvo sunkūs, neatrodo, kad tai lėmė daug įkalinimų ar mirčių, bent jau tuo metu. Nepaisant to, krikščioniška gyvensena buvo nesuderinama su plačiąja pirmojo amžiaus visuomene, ir tikintieji galėjo kentėti dėl savo įsitikinimų. Tad rašydamas šį pirmąjį laišką, Petras palietė rimtą klausimą.
KANČIOS IR KRISTAUS PAVYZDYS
Perskaitykite 1 Pt 3, 13–22. Kaip krikščionys turėtų reaguoti į tuos, kurie sukeltų jiems kančias dėl jų tikėjimo? Koks yra ryšys tarp Jėzaus kentėjimų ir kentėjimų, kuriuos patiria tikintieji dėl savo tikėjimo?
Kai Petras rašė: „jei jums ir tektų kentėti už tiesą, jūs palaiminti,“ (1 Pt 3, 14) – jis tik atkartojo Jėzaus žodžius: „Palaiminti persekiojami dėl teisumo.“ (Mt 5, 10) Apaštalas sakė, kad krikščionys neturėtų bijoti tų, kurie juos puola, bet jie turėtų šventai sergėti „Viešpatį Kristų savo širdyse.“ (1 Pt 3, 15) Tai jiems padės sustabdyti baimę, kurią jie patiria dėl prieštarautojų.
Petras pataria, kad krikščionys visada būtų pasiruošę paaiškinti turimą viltį, bet tai padaryti patraukliu būdu, švelniai ir atsargiai (žodis „atsargiai“ kartais verčiamas „su pagarba“, žr. 1 Pt 3, 15–16).
Petras tvirtino, kad krikščionys turėtų užtikrinti, jog jie nesuteikia kitiems priežasties juos kaltinti. Jie turi išlaikyti savo sąžinę gryną. (1 Pt 3, 16) Tai svarbu, nes tada krikščionių kaltintojai bus sugėdinti dėl priekaištų, kuriais jie krikščionis kaltina.
Aišku, kad nėra nuopelno už kentėjimus dėl piktų darbų. (1 Pt 3, 17) Skirtumą nulemia kentėjimas dėl gerų darbų. „Pagaliau, jei tokia būtų Dievo valia, verčiau kentėti už gerus darbus negu už piktus.“ (1 Pt 3, 17)
Tada Petras panaudojo Jėzaus pavyzdį. Pats Kristus kentėjo dėl savo teisumo; Jo gyvenimo šventumas ir tyrumas buvo nuolatinis priekaištas tiems, kurie Jo nekentė. Jei kas nors ir kentėjo darydamas gera, o ne pikta, tai – Jėzus.
Bet Jo kančios taip pat užtikrino vienintelę išgelbėjimo priemonę. Jis mirė nusidėjėlių vietoje, „teisusis už neteisiuosius,“ (1 Pt 3, 18) kad tie, kurie Jį tiki, turėtų amžinojo gyvenimo pažadą.
Ar jūs kada nors kentėjote, ne todėl, kad pasielgėte negerai, bet todėl, kad darėte gera? Koks tai buvo patyrimas, ir ką jūs supratote apie tai, ką reiškia būti krikščioniu ir atspindėti Kristaus charakterį?
IŠBANDYMAS UGNIMI
Perskaitykite 1 Pt 4, 12–14. Kodėl Petras rašė, kad nederėtų stebėtis dėl kančių? Taip pat žr. 2 Tim 3, 12; Jn 15, 18.
Petras aiškiai pasakė, kad kentėti persekiojamus dėl to, kad žmogus yra krikščionis – tai buvimas Kristaus kančios dalininku. Tai nėra kažkas netikėta. Priešingai, kaip Paulius rašo: „Ir visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami.“ (2 Tim 3, 12) Pats Jėzus įspėjo savo sekėjus apie tai, su kuo jie susidurs: „Paskui jus atiduos kankinti ir žudyti. Jūs būsite dėl Manęs visų tautų nekenčiami. Daugelis suklups, ims vieni kitus išdavinėti ir vieni kitų nekęsti.“ (Mt 24, 9–10)
Pasak E. Vait: „Taip bus visiems, kurie gyvens maldingai Jėzuje Kristuje. Persekiojimai ir piktžodžiavimas laukia visų, kurie atsidavę Kristaus Dvasiai. Persekiojimų pobūdis keičiasi priklausomai nuo laikotarpio, tačiau principas – juos įkvepianti dvasia – yra tas pats, kuris žudė Viešpaties išrinktuosius nuo Abelio laikų.“ (Apaštalų darbai, 428 p.)
Perskaitykite Apr 12, 17. Ką ši eilutė sako apie krikščionių persekiojimo tikrovę paskutinėmis dienomis?
Neabejotina, kad ištikimam krikščioniui persekiojimas gali būti nuolatinė tikrovė, ir Petras čia dėl to skaitytojus įspėjimo, dėl deginimo ugnimi, su kuo jie susidūrė.
Ugnis buvo gera metafora. Ugnis gali padaryti didelę žalą, tačiau ji taip pat gali nuvalyti nešvarumus. Viskas priklauso nuo to, kas patiria ugnį. Ugnis sunaikina namą; sidabras ir auksas ugnyje yra išgryninami. Nors žmogui niekada nederėtų sąmoningai siekti persekiojimo, iš pastarojo Dievas gali padaryti kažką gera. Tad Petras skaitytojams (ir mums) rašė: taip, persekiojimai yra blogai, bet išlikite drąsūs ir negalvokite, tarsi persekiojimai – tai kažkas netikėta. Laikykitės tikėjime.
Ką mes galime padaryti pakylėdami, paskatindami ir net padėdami kenčiantiesiems dėl tikėjimo?
TEISMAS IR DIEVO TAUTA
Palyginkite 1 Pt 4, 17–19 su Iz 10, 11–12 ir Mal 3, 1–6. Kas šiose eilutėse bendro?
Visose šiose eilutėse teismo procesas prasideda nuo Dievo tautos. Petras net susiejo laiško skaitytojų kančias su teismu. Jam krikščionių patiriamos kančios gali būti ne kas kita, kaip teismas, kuris prasideda nuo Dievo namų. „Todėl, kurie kenčia pagal Dievo valią, tepaveda savo sielas ištikimajam Kūrėjui ir tedaro gera.“ (1 Pt 4, 19)
Perskaitykite Lk 18, 1–8. Kaip šios eilutės padeda mums suprasti teismą?
Bibliniais laikais teismas paprastai buvo labai pageidaujamas. Palyginime apie įkyrią našlę Lk 18, 1–8 pastebėtinas platesnis požiūris į teismą. Našlė žinojo, kad ji laimės, jei tik ras teisėją, kuris imsis jos bylos. Ji stokojo finansų ir statuso, kad jos byla būtų išklausyta, bet galiausiai ji įtikino teisėją ją išklausyti ir sulaukė, ko nusipelnė. Kaip Jėzus sakė: „Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie Jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?!“ (Lk 18, 7) Nuodėmė į pasaulį atnešė pikta ir Dievo tauta per amžius jau seniai laukia, kada Dievas viską sutvarkys.
„Kas gi nesibijotų, Viešpatie, ir negerbtų Tavojo vardo?! Juk Tu vienas šventas! Visos tautos ateis ir šlovindamos puls veidu prieš Tave, nes paaiškėjo Tavo teisūs sprendimai.“ (Apr 15, 4)
Pagalvokite apie visa pikta pasaulyje, ir kad už tai dar niekas nenubaustas. Tad kodėl teisingumo ir teisingo Dievo teismo samprata mums krikščionims yra itin svarbi? Kokią viltį jums teikia pažadas, kad teisingumas bus įvykdytas?
TIKĖJIMAS IŠMĖGINIMUOSE
Kaip matėme, Petras rašė tikintiesiems, kurie kentėjo dėl savo tikėjimo. Ir kaip krikščioniškoji istorija parodė, aplinkybės tik blogėjo, bent jau tam tikrą laiką. Žinoma, daug krikščionių vėliau rado nusiraminimą ir paguodą Petro žodžiuose. Kaip ir šiandien.
Kodėl kentėjimai? Tai, žinoma, yra senas klausimas. Jobo knygoje, vienoje iš pirmųjų Rašto knygų, kančia jau yra pagrindinė tema. Iš tiesų, jei kažkas (išskyrus Jėzų) kentėjo ne kaip „žmogžudys, vagis, piktadarys ar įkyruolis,“ (1 Pt 4, 15) tai – Jobas. Galų gale, net Dievas sakė apie Jobą: „Ar atkreipei dėmesį į Mano tarną Jobą? Kito tokio kaip jis nėra žemėje! Tai žmogus be priekaištų ir doras, dievobaimingas ir besišalinantis pikta.“ (Jobo 1, 8) Tačiau pažiūrėkite, ką vargšui Jobui teko patirti, ir ne todėl, kad jis buvo blogas, bet todėl, kad jis buvo geras!
Kaip šios eilutės padeda atsakyti į kančios kilmės klausimą? 1 Pt 5, 8; Apr 12, 9; Apr 2, 10.
Trumpas atsakymas yra toks: mes kenčiame, nes esame įtraukti į didžiąją kovą tarp Kristaus ir šėtono. Tai ne tik metafora, tik simbolis gėriui ir blogiui mūsų prigimtyje. Yra tikras velnias ir tikras Jėzus, kurie kovoja tikrą kovą dėl žmonių.
Perskaitykite 1 Pt 4, 19. Kaip tai, ką Petras čia rašė, gali padėti mums dabartinėje mūsų kovoje?
Mums kenčiant, ypač kai kančia nėra tiesiogiai susijusi su mūsų piktadarybės rezultatu, mes natūraliai klausiame to paties, ko ne kartą klausė Jobas: Kodėl? Ir, kaip dažnai būna, mes neturime atsakymo. Kaip rašė Petras, viskas, ką mes galime padaryti, net mūsų kančioje – tai pavesti savo sielą Dievui, pasitikint Juo, mūsų ištikimu Kūrėju ir toliau daryti gera. (1 Pt 4, 19)
Kodėl krikščionims Dievo charakterio, Jo gerumo ir Jo meilės asmeninis žinojimas yra itin svarbi dalis, ypač kenčiantiems krikščionims? Kaip mes visi galime išmokti pažinti Dievą ir Jo meilės tikrovę geriau?
Tolesniam tyrinėjimui: Antroje dalyje buvo paminėtas persekiojimas, su kuriuo susidūrė krikščionys. Štai didesnė ištrauka iš laiško imperatoriui apie tai, ką krikščionys patyrė tais ankstyvaisiais amžiais: „… mano metodas demaskuotiems krikščionims yra šis: aš juos apklausiu, ar jie krikščionys; jiems prisipažinus, aš vėl pakartoju klausimą du kartus, paminint mirties bausmės grėsmę; jei jie yra atkaklūs, aš įsakau juos nužudyti. Koks bebūtų jų įsitikinimų pobūdis, neabejotinai jaučiau, kad užsispyrimas ir nelankstumas nusipelno bausmės.
Išsigynusieji, kad yra ar kada nors buvo krikščionys, kurie kartu su manimi pakartoja maldą dievams ir atnašauja garbinimą, su vynu ir smilkalais, jūsų stabui, kurį aš liepiau atgabenti šiam tikslui, kartu su dievų, ir kurie galiausiai prakeikė Kristų – ko, sakoma, tikrųjų krikščionių neįmanoma priversti padaryti – tuos aš laikiau tinkamus paleisti. Kiti įskustieji iš pradžių prisipažino esantys krikščionys, bet vėliau to išsižadėjo; tiesa, jie laikėsi šio įsitikinimo, bet jo išsižadėjo, kas po trejų, kas po daugelio, kas net po dvidešimt penkerių metų. Jie visi garbino jūsų statulą ir dievų atvaizdus, ir prakeikė Kristų.“ (Pliny Letters (London: William Heinemann, 1915), book 10:96 (2 t., 401-403 p.)
Klausimai aptarimui:
Kokia buvo pagrindinė problema, su kuria krikščionys susidūrė, kaip paaiškėjo iš šio įdomaus laiško? Kokias čia galima įžvelgti paraleles, kas vyks paskutinėmis dienomis, kaip apreikšta trečio angelo žinioje Apr 14, 9–12? Ką mums tai sako apie kai kuriuos esminius didžiosios kovos klausimus?
„Tie, kurie gerbia Dievo Įstatymą, bus apkaltinti prišaukę pasauliui bausmes. Jie bus laikomi baisių žemės drebėjimų, nesantaikos ir kraujo praliejimo, pripildančio žemę vargo, priežastimi. Jėga, lydinti paskutinį perspėjimą, įsiutins piktadarius. Jų pyktis bus nukreiptas į tuos, kurie priėmė žinią, o šėtonas sužadins dar didesnę neapykantos ir persekiojimų dvasią.“ (E. Vait, Didžioji kova, 574 p.) Nors mums nežinoma, kada visa tai įvyks, kaip mes galime visada būti pasirengę priešpriešai mūsų tikėjimui, kad ir kokia forma ši priešprieša pasireikštų? Kas yra pasiruošimo esmė?