Kovo 25–31 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Lk 5, 1–11; Mt 16, 13–17; Mt 14, 22–33; Lk 22, 31–33. 54–62; Gal 2, 11–14.
Įsimintina eilutė: „Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: ‘Viešpatie, gelbėk mane!’ Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: ‘Silpnatiki, ko suabejojai?!‘“ (Mt 14, 30–31)
Petras parašė du laiškus, (1 ir 2 Petro) kurie pavadinti jo vardu. Jis buvo vienas iš pirmųjų Jėzaus sekėjų; jis liko su Jėzumi per Viešpaties tarnystę čia; ir jis buvo vienas iš pirmųjų tuščią kapą pamačiusių mokinių. Tad Petras turėjo daug Šventosios Dvasios įkvėptų patyrimų, iš kurių jis galėjo semtis ir parašyti šiuos galingus laiškus. „Mat mes skelbėme jums mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus galybę ir atėjimą ne mėgdžiodami gudriai išgalvotas pasakas, bet kaip savo akimis matę Jo didybę.“ (2 Pt 1, 16)
Petras dažnai pasirodo evangelijose, atskleisdamas savo pergales ir nesėkmes. Mokinių sąveikoje su Jėzumi jis paprastai būdavo jų atstovas. Po prisikėlimo ir užžengimo, Petras tapo žinomu ankstyvosios Bažnyčios vadovu. Apie jį parašyta Apaštalų darbų knygoje ir Laiške galatams.
Svarbiausia, Petras žinojo, ką reiškia klysti, sulaukti atleidimo ir žengti į priekį tikėjime ir nuolankume. Asmeniškai patyręs Dievo malonę, jis išlieka galingu balsu mums visiems, kuriems taip pat reikia patirti tą pačią malonę.
PASITRAUK NUO MANĘS!
Mums pirmą kartą perskaičius apie Petrą, jis žvejoja Galilėjos ežere. (Mt 4, 18; Mk 1, 16 ir Lk 5, 1–11) Jis vargo visą naktį, bet nieko nesugavo. Tačiau jis ir jo bendradarbiai pakluso Jėzaus paliepimui grįžti į ežerą ir bandyti dar kartą. Petras ir kiti turėjo itin nustebti, sugavę tiek daug žuvų, kad jų valtys skendo. Ką jie turėjo mąstyti po šio stebuklo?
Perskaitykite Lk 5, 1–9. Ką Petro žodžiai Jėzui Lk 5, 8 pasako apie Petrą? Tai yra, ką žodžiai leidžia mums pamatyti apie jo dvasinę būklę?
Petrui turbūt darė įspūdį tai, ką jis žinojo apie Jėzų. Dar prieš šį stebuklą, kai Jėzus paliepė žvejams užmesti tinklus, Petras, nors ir nepatikliai, nes jie per naktį nieko nesugavo, vis tiek pasakė: „bet dėl Tavo žodžio užmesiu tinklus.“ Atrodo, kad Petras kažką jau žinojo apie Jėzų, ir tai jį paskatino paklusti. Iš tiesų, tekstas moko, kad Petras jau buvo su Jėzumi iki šio įvykio.
Turbūt viena užuomina yra Lk 5, 3, kur kalbama apie tai, kas įvyko prieš stebuklą. „Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, Jis paprašė jį truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties.“ Gal čia būtent Jėzaus žodis padarė gilų pirmą įspūdį Petrui.
Tačiau po stebuklo Petras Jėzuje pajuto kažką daugiau, kažką švento ir priešingo savo nuodėmingumui. Petro savo nuodėmingumo suvokimas ir noras tai išpažinti viešai rodo, koks atviras jis buvo Viešpačiui. Tad nestebina, kad jis buvo pašauktas! Nepriklausomai nuo jo sugedimų, ir jų buvo daug, Petras buvo dvasingas žmogus, pasirengęs sekti Viešpatį, nepaisant kainos.
Perskaitykite Lk 5, 11. Koks čia yra esminis principas? Ką ši eilutė pasako apie įsipareigojimą, kurio Jėzus tikisi? Ką ji taip pat turėtų mums pasakyti apie tai, jog šie žvejai buvo pasirengę atsisakyti visko, kai jų tinklai buvo pilni žuvų?
KRISTAUS IŠPAŽINIMAS
Viena iš didžiųjų pasakojimo apie Jėzų akimirkų – tai pokalbis su Petru. Jėzų tik ką mėgino Rašto aiškintojai ir fariziejai ir prašė duoti jiems ženklą, įrodantį tai, kas Jis buvo. (žr. Mt 16, 1–4) Tada vėliau, būdamas vienas su mokiniais, Jėzus kalbėjo apie du Jo padarytus stebuklus, kai Jis du kartus pamaitino tūkstančius vos keliais duonos kepaliukais ir keliomis žuvimis. Jis visa tai padarė mokinių įspėjimo dėl „fariziejų ir sadukiejų raugo“ (Mt 16, 11) kontekste.
Perskaitykite Mt 16, 13–17. Kas čia vyko? Kuo reikšmingi Petro žodžiai Jėzui?
Petras čia drąsiai kalbėjo apie savo tikėjimą Jėzumi. Ir iš Mt 16, 20 aišku, kad jo išpažinimas Kristaus kaip Mesijo buvo bendras ir kitiems. Tai turėjo būti lūžis Jėzaus tarnystėje, nors mokiniai, įskaitant Petrą, turėjo dar daug išmokti.
„Vis dėlto mokiniai vis dar tikėjosi, kad Kristus viešpataus kaip žemiškas valdovas. Nors Jis taip ilgai slėpė savo tikslą, jie buvo įsitikinę, kad Jis neliks skurde ir nežinomybėje; artinosi metas, kai Jis tikrai įkursiąs savo karalystę. Kad kunigų ir rabinų neapykanta niekada neatlėgs, kad Kristų atstums Jo paties tauta, kad pasmerks Jį kaip melagį ir nukryžiuos kaip piktadarį, – tokia mintis mokiniams niekada nekilo.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 384 p.)
Kai tik mokiniai pripažino Jėzų esant Mesiju, Jis pradėjo mokyti, kad Jis turi daug iškentėti ir būti nužudytas, (žr. Mt 16, 21–23) ko Petras negalėjo priimti. Petras net „barė“ Jėzų. Tada Jėzus atsisuko į Petrą ir pasakė: „Eik šalin, šėtone!“ (Mt 16, 23) Tai vieni kiečiausių Jo pasakytų žodžių per Jo tarnystę; tačiau tai Jis padarė paties Petro labui. Petro žodžiai atspindėjo jo paties troškimus, jo savanaudišką nusistatymą dėl to, ko jis norėjo. Jėzus turėjo jį sustabdyti jo kelyje, čia ir dabar (ir nors Jėzus iš tikrųjų čia kalbėjo šėtonui, Petras suprato žinią). Petras turėjo suvokti, kad tarnavimas Viešpačiui reiškia kančią. Tai, kad jis suprato šią pamoką, aišku iš jo vėlesnių raštų. (žr. 1 Pt 4, 12)
Kaip dažnai jūsų asmeniniai troškimai prieštarauja tam, ką jūs žinote esant priešinga Dievo valiai? Kaip jūs nusprendžiate, ką daryti tokiais atvejais?
ĖJIMAS VANDENIU
Būdami su Jėzumi mokiniai pamatė daug nuostabių dalykų, tačiau nedaugelis pastarųjų prilygo tam, kas aprašyta Mt 14, 13–33; Mk 6, 30–52 ir Jn 6, 1–21. Jėzus panaudojo penkis mažus duonos kepaliukus ir dvi žuvis pamaitindamas daugiau nei 5000 žmonių. Vėlgi, ką jie turėjo sau galvoti, tai pamatę?
Perskaitykite Mt 14, 22–33. Kokią itin svarbią žinią galime įžvelgti šiame pasakojime sau, kas mums patiems padėtų mūsų ėjime su Viešpačiu?
Jėzui pamaitinus minią, šie vyrai tik ką pamatė Jo nuostabią galią. Jam tikrai buvo pavaldi gamta. Tai turėjo padėti Petrui ganėtinai drąsiai ar net įžūliai paprašyti: „Viešpatie, jei čia Tu, liepk man ateiti pas Tave vandeniu.“ (Mt 14, 28)
Kokia tikėjimo išraiška!
Jėzus pripažino šį tikėjimą ir liepė Petrui ateiti, ką jis ir padarė, kita Petro tikėjimo išraiška. Būtų buvę viena ateiti vandeniu, kai buvo ramu, tačiau Petras tai darė per audrą.
Paprastai šiuo pasakojimu mokoma apie mūsų žvilgsnio nukreipimą nuo Jėzaus. Bet tai dar ne viskas. Petras tikrai turėjo pasitikėti Jėzumi, priešingu atveju jis niekada nebūtų to prašęs ir žengęs iš valties. Tačiau tai padaręs, jis išsigando ir bijodamas pradėjo skęsti.
Kodėl? Nejaugi Jėzus negalėjo išlaikyti Petro vandens paviršiuje, nepriklausomai nuo Petro baimės? Jėzus leido Petrui pasiekti šį tašką, kai jis negalėjo nieko kito, bet tik sušukti savo bejėgiškume: „Viešpatie, gelbėk mane!“ (Mt 14, 30) Jėzus ištiesė ranką ir padarė tai, ko Petras paprašė. Tai, kad, „ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį,“ (Mt 14, 31) kai Jis galėjo tiesiog išlaikyti jį vandens paviršiuje be fizinio kontakto, tikrai padėjo Petrui suvokti, kiek daug jis turėjo išmokti priklausyti nuo Jėzaus.
Mes galime pradėti dideliu tikėjimu, pasikliaudami mūsų Viešpaties galia, bet kai aplinkybės pasidaro gąsdinančios, turime prisiminti Jėzaus žodžius Petrui: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“ (Mt 14, 31)
IŠSIGYNĖ SAVO VIEŠPATIES
Perskaitykite Lk 22, 31–34. 54–62. Ko galime pasimokyti iš Petro nesėkmių?
Petro ketinimai buvo geri. Ir, tiesą sakant, jis parodė daugiau drąsos nei kiti mokiniai. Jis iš tikrųjų sekė Jėzų, kad išsiaiškintų, kas Jam nutiks. Tačiau tai darydamas jis nusprendė nuslėpti savo tikrąją tapatybę. Šis kompromisas, nukrypimas nuo to, kas yra gera ir teisinga, paskatino jį išsiginti savo Viešpaties tris kartus, būtent taip, kaip Jėzus jį ir įspėjo.
Šis pasakojimas apie Petrą – tai labai liūdnas pamokymas, kokie sukrečiantys gali būti kompromiso padariniai.
Mums žinoma, kad krikščioniška istorija yra sutepta baisių padarinių, kuriuos nulėmė tai, jog krikščionys ėjo į kompromisą dėl esminių tiesų. Nors gyvenime kompromisai reikalingi dažnai, ir mes kartais turime būti pasirengę ir duoti, ir imti, svarbiausiose tiesose mes turime išlikti tvirti. Mes privalome žinoti, dėl ko mums niekada negalima eiti į kompromisą, jokiomis aplinkybėmis. (žr. pvz., Apr 14, 12)
Pasak E. Vait, Petro kompromisas ir nesėkmė prasidėjo Getsemanėje, kai, užuot meldęsis, jis miegojo, todėl nebuvo dvasiškai pasirengęs tam, kas jo laukė. Jei jis būtų buvęs ištikimas maldoje, rašė ji: „Jis nebūtų išsižadėjęs Viešpaties.“ (Su meile iš Dangaus, 660 p.)
Taip, Petrui siaubingai nepasisekė. Bet, kad ir kokia didelė buvo ši nesėkmė, Dievo malonė yra didesnė. „Bet kur buvo apstu nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė.“ (Rom 5, 20) Būtent Jėzaus atleidimas padarė Petrą vienu iš pagrindinių ankstyvosios krikščionių Bažnyčios vadovų. Kokia galinga pamoka mums visiems apie Dievo malonės tikrovę. Kokia pamoka mums visiems, nepaisant mūsų nesėkmių, kad tikėjime privalome žengti pirmyn!
Taip, Petras žinojo, ką reiškia sulaukti atleidimo. Jis pats patyrė, ką reiškia Evangelija, nes jis patyrė ne tik savo žmogiškąjį nuodėmingumą, bet ir didžios bei gilios Dievo meilės bei malonės nusidėjėliams tikrovę.
Kaip mes galime išmokti atleisti tiems, kurie mus labai nuvylė, kaip Petras čia nuvylė Jėzų?
PETRAS – BAŽNYČIOS VADOVAS
Jėzaus tarnystės laikotarpiu Petras dažnai atliko vadovo vaidmenį tarp 12 mokinių. Paprastai jis už juos kalbėdavo. Išvardydamas mokinius Matas užrašė: „pirmas, Simonas, pavadintas Petru.“ (Mt 10, 2) Petras taip pat atliko svarbų vaidmenį ankstyvojoje Bažnyčioje. Būtent jis ėmėsi iniciatyvos ir paskyrė mokinį, pakeitusį Judą Iskarijotą, kuris išdavė Jėzų. (Apd 1, 15–25) Sekminių dieną būtent Petras paaiškino miniai, kad jie regi pažadėtą Dvasios dovaną, Dievo išlietą savo tautai. (Apd 2, 14–36) Būtent Petras, kai jis buvo suimtas už tai, kad skelbė prisikėlimą iš numirusių, kalbėjo su vyriausiuoju kunigu ir susirinkusiais žydų vadovais. (Apd 4, 1–12) Būtent Petras buvo nuvestas pas Kornelijų, pirmąjį pagonį, kuris turėjo būti priimtas kaip Jėzaus sekėjas. (Apd 10, 1–48) Būtent Petras aplankė Paulių praėjus 15 dienų, kai jis pirmą kartą atvyko į Jeruzalę po savo atsivertimo. (Gal 1, 18) Apibūdindamas anuometinį Jėzaus sekėjų Jeruzalėje ratą, Paulius įvardijo tris Bažnyčios šulus: Petrą, Jėzaus brolį Jokūbą ir mylimą mokinį Joną. (Gal 2, 9)
Perskaitykite Gal 1, 18–19; 2, 9. 11–14. Ką šios eilutės pasako apie Petrą, net kai jo vaidmuo ankstyvojoje Bažnyčioje buvo labai pastebimas?
Net kaip Bažnyčios vadovui, net kaip aiškiai pašauktam Viešpaties (Jėzus pasakė Petrui: „Ganyk Mano avis,“ [Jn 21, 17]) net kaip tam, kuriam buvo apreikšta, „jog negalima jokio žmogaus laikyti suteptu ar netyru,“ (Apd 10, 28) Petrui vis dar reikėjo daug augti.
Ankstyvosios Bažnyčios dienomis beveik visi krikščionys buvo žydai, kurių daugelis uoliai laikėsi Įstatymo. (Apd 21, 20) Jie aiškino, kad Įstatymas neleidžia valgyti su pagonimis, nes jie yra laikomi netyrais. Kada kai kurie žydai krikščionys nuo Jokūbo atvyko į Jeruzalę, Petras nebevalgė su Antiochijos pagonimis.
Pauliui toks elgesys prilygo išpuoliui prieš pačią Evangeliją. Petro elgesį jis laikė atvira veidmainyste ir nebijojo dėl to mesti Kefui iššūkį. Tiesą sakant, Paulius pasinaudojo galimybe išreikšti pagrindinį krikščionių tikėjimo mokymą – nuteisinimą tik tikėjimu. (žr. Gal 2, 14–16)
Nors pašauktam Dievo, Petrui reikėjo ištaisyti keletą dalykų. Kaip mes reaguojame, kai kiti stengiasi atkreipti dėmesį į mūsų trūkumus?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Su meile iš Dangaus, 215–221 p.; 341–347 p.
Nuo žvejo asmeninio nuodėmingumo pripažinimo iki jo drąsaus pareiškimo Jėzui: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ (Mt 16, 16) – iki jo baisaus savo Viešpaties išsigynimo ir net jo kaip Bažnyčios vadovo pergalių ir klaidų, Petras išties buvo pagrindinis veikėjas. Todėl, Šventosios Dvasios įkvėptas, jis galėjo parašyti tai, ką jis parašė, ir jis vadovavosi ne tik teorinėmis žiniomis, bet savo paties patyrimu. Jis žinojo ne tik gelbstinčią, bet taip pat ir keičiančią Kristaus malonę: „Prieš savo [Petro] didelį puolimą jis visada buvo tiesmukiškas ir diktatoriškas, impulsyviai kalbėdavo neapgalvotus žodžius. Jis visada buvo pasirengęs pataisyti kitus ir išreikšti savo mintis prieš aiškiai suprasdamas pats save arba tai, ką jis norėjo pasakyti. Tačiau Petras atsivertė, o atsivertęs Petras labai skyrėsi nuo skuboto, smarkaus Petro. Nors jo karštas būdas išliko, Kristaus malonė pareguliavo jo uolumą. Užuot buvęs smarkus, pasitikintis savimi ir save išaukštinantis, jis tapo ramus, susivaldantis ir supratingas. Toks jis galėjo ganyti avis, taip pat Kristaus kaimenės avis.“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 5 t., 334 p)
Kas iš mūsų iki tam tikro laipsnio negali susitapatinti su Petru? Kas kartais nepastovėjo drąsiai už savo tikėjimą? Ir kam kartais nėra tekę siaubingai nuvilti?
Klausimai aptarimui:
Ką tai pasako apie Dievo malonę, kad net po tokio gėdingo Jėzaus išsigynimo Petras vis tiek atliko tokį svarbų vaidmenį ne tik ankstyvojoje Bažnyčioje, bet ir krikščioniškame tikėjime? (Juk jis parašė dalį Naujojo Testamento.) Kokių pamokų galime įžvelgti jo atnaujinime, kaip elgtis su tais, kurie, savaip, nuvylė Viešpatį?
Klasėje aptarkite kompromiso pavojų Bažnyčiai. Kaip mums žinoti, kur mes turime duoti ir imti, o kur jokiomis aplinkybėmis negalime eiti į kompromisą? Kokių yra prie katastrofos atvedusių kompromiso pavyzdžių Bažnyčios istorijoje? Ko mes galime pasimokyti iš šių įvykių?
Kai kurias pamokas Petras suprato sunkiuoju būdu. Matydami jo klaidas, kaip mes galime pasimokyti būtinų dalykų, bet lengvesniu negu Petro būdu?