Gegužės 27– birželio 2 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iz 53, 1–12; Dan 7, 13–14; 2 Pt 1, 16–20; Mt 17, 1–6; 2 Tim 3, 15–17.
Įsimintina eilutė: „Mes turime tvirčiausią pranašų žodį. Jūs gerai darote, laikydamiesi jo tarsi žiburio, šviečiančio tamsioje vietoje, kol išauš diena ir jūsų širdyse užtekės aušrinė.“ (2 Pt 1, 19)
Mums toliau tyrinėjant Petro laiškus, viena mintis turėtų išsiskirti: Petras yra įsitikinęs ir užtikrintas dėl to, ką jis rašo. Tas pat yra ir su Pauliumi: aiškus ir tvirtas įsitikinimas dėl to, ką jie skelbė apie Jėzų Kristų ir kryžių.
Šios savaitės tekstuose šio Petro užtikrintumo matysime daugiau. Ir jis net pasako, kodėl jis toks užtikrintas. Jis sakė, kad mes neskelbiame „gudriai išgalvotas pasakas,“ (2 Pt 1, 16) kaip, pavyzdžiui, tos, būdingos to laikotarpio pagonių religijoms. Vietoj to, Petras buvo dėl dviejų priežasčių užtikrintas, ką jis tikėjo.
Pirma, jis savo akimis paliudijo mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. (2 Pt 1, 9) Bet antra, ir tai gal net svarbiau (nes beveik visi kiti nėra tokie liudininkai) – „tvirčiausias pranašų žodis.“ (2 Pt 1, 19) Petras ir vėl grįžta prie Rašto, nurodydamas į Raštus kaip į tam tikrą Jėzaus patvirtinimą, ypač pranašiškus skyrius, kurie apie Jį kalba. Neabejotina, keletą tų pačių skyrių Jėzus paminėjo nurodydamas į save. (Mt 26, 54; Lk 24, 27) Tad jei Jėzus ir Petras rimtai paisė Rašto, ar mes išdrįsime daryti kitaip?
JĖZUS SENAJAME TESTAMENTE
Abiejuose savo laiškuose Petras rašo su užtikrintumu. Jis suprato, ką kalbėjo, nes jis žinojo, apie kokį Asmenį kalba. Ir viena iš priežasčių yra ta, kad apaštalas žinojo, jog Jėzus buvo tas, į kurį nurodė Senojo Testamento pranašai. Petro pasitikėjimas rašytiniu Žodžiu padėjo jam regėti Žodį, tapusį kūnu. (Jn 1, 14)
1 Pt 1, 10–12 apaštalas nurodo laiško skaitytojams į žydų Bibliją, į senovės pranašus ir ko jie mokė apie Jėzų. Pasak Petro, Šventoji Dvasia išpranašavo Senajame Testamente dvi svarbias tiesas apie Jėzų: „Kristaus kentėjimus ir juos lydinčią šlovę.“ (1 Pt 1, 11) Šias dvi tiesas galima rasti visoje žydų Biblijoje.
Ko šios eilutės moko apie tai, kas Senajame Testamente išpranašauta apie Jėzų? Ps 22; Iz 53, 1–12; Zch 12, 10; 13, 7; Jer 33, 14–15; Dan 7, 13–14.
1 Pt 1, 10–12 Petras užtikrina laiško skaitytojus, kad jie užima ypatingą vietą išganymo istorijoje. Jiems buvo apreikšta daug daugiau nei senovės pranašams. Pranašai kalbėjo savo laikotarpiui, bet esminės jų žinios dalys nebus įvykdytos iki Kristaus atėjimo.
Tam tikri dalykai, kuriuos skelbė pranašai, išsipildė tik Petro laiško laikotarpiu. Šie skaitytojai galėjo išgirsti, „ką dabar jums atskleidė Evangelijos skelbėjai iš dangaus pasiųstos Šventosios Dvasios galia“, dalykus, į kuriuos „geidžia pažvelgti net angelai.“ (1 Pt 1, 12) Kadangi jiems skelbė Evangeliją apie Atpirkėjo kančių ir pažeminimo tikrovę bei pobūdį, laiško skaitytojai žinojo daug daugiau nei senovės pranašai. Žinoma, ir jiems, ir mums teks palaukti kentėjimus lydinčios šlovės. (1 Pt 1, 11) Išsipildžius šių pranašysčių pirmajai daliai, mes taip pat galime būti užtikrinti dėl likusios dalies.
Kokie bibliniai pažadai jau išsipildė jūsų gyvenime? Kurių iš šių pažadų išsipildymo jūs vis dar laukiate, ką jie reiškia jums ir kaip jūs galite išmokti jų laikytis, kas benutiktų?
DIDYBĖS LIUDININKAI
Perskaitykite 2 Pt 1, 16–18. Pasak Petro, kokių kitų įrodymų apaštalas turi tikėjimui Jėzų?
Be pranašiško žodžio, Petras buvo daugybės dalykų, kuriuos jis skelbė, liudytojas. Krikščionybė, sakė jis, yra pagrįsta ne gudriai išgalvotomis pasakomis, (2 Pt 1, 16) bet tikrais istoriniais įvykiais, kuriuos jis pats matė.
Evangelijose Petras dalyvavo daugybėje esminių Kristaus gyvenimo ir misijos įvykių. Todėl jis buvo už skelbimą, mokymą ir stebuklus. Nuo pirmojo stebuklo su žuvimis (Lk 5, 4–6) iki Jėzaus pamatymo Galilėjoje po Jo prisikėlimo, (Jn 21, 15) Petras buvo daugybės įvykių liudytojas.
Perskaitykite 2 Pt 1, 17–18. Į kokį įvykį Petras sutelkė ypatingai didelį dėmesį dėl to, ką jis asmeniškai matė? Kokia buvo ypatinga šio įvykio reikšmė?
Petras pabrėžia vieną konkretų paliudytą įvykį – Jėzaus atsimainymą. Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną į kalną melstis. (Lk 9, 28) Ten būnant su jais Jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo skaisčiai balti. (Mt 17, 2; Lk 9, 29) Prie Jo prisijungė Mozė ir Elijas, o balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra Mano mylimasis Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi.“ (Mt 17, 5)
Petras savo laiku su Jėzumi matė daug; tačiau šis įvykis išsiskiria. Pastarasis atskleidžia Jėzų esantį Dievo Sūnų, kad žemėje Jis laiką praleido vykdydamas Dievo planą, ir kad Jis turėjo ypatingą ryšį su Tėvu. Nors Petras nemažai pamatė ar pamatys, šiame laiške dėmesį jis sutelkė būtent į šį įvykį, kurio metu girdėjosi aidint iš dangaus tas balsas. (2 Pt 1, 18)
Pagalvokite apie tai, koks įvykis ar įvykiai padarė didelį ir neišdildomą įspūdį jūsų dvasiniam gyvenimui ir tikėjimui. Koks tai buvo įvykis ir kaip jis paveikė jus, ir ką pastarasis reiškia jums šiandien? Jūsų nuomone, kodėl šis įvykis padarė būtent tokią įtaką? Pasidalinkite savo atsakymais klasėje.
AUŠRINĖ MŪSŲ ŠIRDYSE
„Mes turime tvirčiausią pranašų žodį. Jūs gerai darote, laikydamiesi jo tarsi žiburio, šviečiančio tamsioje vietoje, kol išauš diena ir jūsų širdyse užtekės aušrinė.“ (2 Pt 1, 19) Atidžiai perskaitykite šią eilutę. Ką Petras čia sako, kas yra itin svarbu mums, net šiandien?
Čia, kaip daugybėje vietų Rašte, (Pr 1, 4; Jn 1, 5; Iz 5, 20; Ef 5, 8) atskirta šviesa ir tamsa. Petrui Dievo Žodis švietė tarsi žiburys „tamsioje vietoje“ (kai kur žodis „tamsioje“ išverstas „apleistoje“, „purvinoje“ ir pan). Todėl jis aiškiai rašė, kad mes turime jo laikytis, sekti jį, „kol jūsų [mūsų] širdyse užtekės aušrinė“. Mes esame puolę, gyvename puolusiame ir tamsiame pasaulyje. Mums reikia antgamtinės Dievo galios, kad išvestų mus iš šios tamsos į šviesą, o šviesa – tai Jėzus.
Petras savo skaitytojus nukreipia į tikslą. Kai kurie tiki, kad posakis „kol išauš diena“ nurodo į Jėzaus antrąjį atėjimą. Nors tai yra mūsų galutinė viltis, „aušrinės žvaigždės mūsų širdyse užtekėjimo“ mintis yra labiau artima ir asmeniška. „Aušrinė žvaigždė“ reiškia Jėzų. (Apr 2, 28; 22, 16) Jėzaus užtekėjimas jų širdyse atrodo yra susijęs su Jo pažinimu, visišku Jo priėmimu ir gyvojo Kristaus tikrovės patyrimas asmeniniame gyvenime. Jėzus turi būti ne tik doktrininė tiesa; Jis turėtų būti mūsų būties centru ir mūsų vilties ir tikėjimo šaltiniu. Tad Petras aiškiai susieja Dievo Žodžio tyrinėjimą ir išgelbėjančių santykių su Jėzumi, „aušrine žvaigžde“, turėjimą.
Ir, žinoma, mumyse šviečiant šviesai, mes skleisime ją kitiems. „Visa žemė turi būti apšviesta Dievo tiesos šlovės. Šviesa turi šviesti visuose kraštuose ir visoms tautoms. Ir šviesa turi šviesti iš tų, kurie ją gavo. Mums užtekėjo aušrinė žvaigždė, ir mes turime skleisti šią šviesą esantiems tamsoje.“ (E. Vait, „Christian Experience and Teachings of Ellen G. White“, 220 p.)
Kaip asmeninis Žodžio tyrinėjimas padeda jums geriau pažinti Jėzų?
TVIRČIAUSIAS PRANAŠŲ ŽODIS
Perskaitykite 2 Pt 1, 19–21. Kokias pranašystes Petras turėjo omeny? Ką jis norėjo pasakyti tuo, kad jokia Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama?
Pabrėždamas, kad krikščionybė pagrįsta ne gudriai išgalvotomis pasakomis, (2 Pt 1, 16) Petras pateikia tokius įrodymus: pirmasis, liudytojai (2 Pt 1 16–18); antrasis, Šventojo Rašto pranašystės, (2 Pt 1, 19–21) ir šį argumentą apaštalas naudojo anksčiau. (1 Pt 1, 10–12)
Petras taip pat teigia, kad „jokia Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama.“ (2 Pt 1, 20) Tai rašydamas Petras nedraudžia mums asmeniškai tyrinėti Šventąjį Raštą. Tai būtų nesuderinama su jo mintimis 1 Pt 1, 13: „susijuosę savo dvasios strėnas“. Taip pat to nepasakytų tas, kuris gyrė senovės pranašus už kruopštų duotų pranašysčių reikšmės tyrinėjimą. (1 Pt 1, 10)
Tad ką Petras norėjo pasakyti? Naujojo Testamento Bažnyčia kartu darė pažangą ir mokėsi. Krikščionys buvo dalis didesnio kūno. (1 Kor 12, 12–14) Ir Petras čia įspėjo dėl tokio tyrinėjimo, kai asmuo neigia bet kokias įžvalgas iš tikinčiųjų bendruomenės. Bendraudami su kitais mes galime augti kartu kaip bendruomenė. Dvasia darbuojasi su bendruomene bei jos asmenimis. Įžvalgomis galima pasidalyti, jas galima išgryninti ir pagilinti. Tačiau tas, kuris darbuojasi vienas, atsisakydamas įžvalgų iš kitų, tikėtina, kad prieis klaidingų išvadų, ypač kalbant apie pranašystes.
Kitoje eilutėje yra gera priežastis, dėl kurios Petras paminėjo šį pastebėjimą. Jis rašo krikščionims, tarp kurių yra netikrų pranašų ir mokytojų. (2 Pt 2, 1) Petras juos ragino taikyti asmeninį Rašto aiškinimą bendram Bažnyčios aiškinimui. Kiek žmonių nukrypo į fanatizmą ir paklydimus, nes atsisakė paklusti Dvasios vedamos bendruomenės tikinčiųjų patarimams? Dėl to kilo pavojus anuomet ir šis pavojus taip pat išlieka šiandien.
Kodėl apskritai itin svarbu būti atviriems bažnyčios patarimams ir konsultacijoms? Tuo pačiu metu, kokios yra ribos dėl to, kiek mes turime paklusti kitiems?
ŽODIS MŪSŲ GYVENIME
Tyrinėjome, Petras skyrė daug dėmesio Šventajam Raštui. 2 Pt 1, 19–21 – tai galingas Rašto svarbos priminimas mūsų krikščioniškam patyrimui ir Šventojo Rašto įkvėpimui. Jo mintis 2 Pt 1, 21 yra aiški. Raštas – tai ne žmogaus valios, žmonių sukurtas produktas, kaip kitos knygos. Ši knyga atėjo Šventosios Dvasios galia, veikiančia Šventosios Dvasios paakintuose žmonėse.
Perskaitykite 2 Tim 3, 15–17. Kaip šios eilutės padeda mums suprasti Rašto vaidmenį mūsų gyvenime? Kaip jos patvirtina 2 Pt 1, 19–21 užrašytą tiesą?
Įspėjęs Timotiejų dėl jam ir Bažnyčiai gręsiančių pavojų, Paulius glaustai apibūdino Rašto svarbą. „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui.“ (2 Tim 3, 16)
Patyrinėkime šias tris mintis.
Mokymas. Doktrinos – tai Bažnyčios mokymas. Jos išreiškia bendruomenės įsitikinimus įvairiomis biblinėmis temomis, laikomomis svarbiomis Dievo Žodyje. Idealiu atveju, kiekvienos doktrinos centru turėtų būti Kristus, ir kiekviena doktrina turėtų mus kažko išmokyti, kas padėtų mums gyventi pagal „Dievo valią.“ (Rom 12, 2)
Taisymas. Paulius sakė Timotiejui, kad Raštas yra naudingas „mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui.“ (2 Tim 3, 16) Petras rašė panašiai, kai jis sakė, kad Šventojo Rašto pranašystė yra tarsi žiburys, šviečiantis tamsioje vietoje. (2 Pt 1, 19) Kitaip tariant, Šventasis Raštas pataria, kaip turėtume gyventi ir kas yra tinkamas ir netinkamas elgesys. Įkvėptas Šventosios Dvasios, Raštas yra ne kas kita kaip apreikšta Dievo valia.
„Auklėti teisumui“. Sakydamas, kad Šventasis Raštas mus auklėja teisumui, (2 Tim 3, 15) Paulius nurodo, kad Šventasis Raštas kreipia mūsų dėmesį į Jėzų. Teisumas yra pagrįstas tikėjimu, kad Jėzus mirė už mūsų nuodėmes.
Mokymas, taisymas, auklėjimas teisumui: tad nestebina tai, kad Dievo Žodis yra tarsi žiburys, šviečiantis „tamsioje vietoje, kol išauš diena ir jūsų širdyse užtekės aušrinė.“ (2 Pt 1, 19)
Tolesniam tyrinėjimui: „Pirmoji ir didžiausia mąstančios būtybės pareiga – iš Šventojo Rašto sužinoti, kas yra tiesa, eiti jos šviesoje ir drąsinti kitus sekti šiuo pavyzdžiu. Diena iš dienos mes turėtume kruopščiai ir atidžiai tyrinėti Bibliją, pasverdami kiekvieną mintį ir lygindami vieną Rašto vietą su kita. Dievo padedami mes turim formuoti savo pažiūras, nes atsakyti prieš Dievą turėsime patys.
Aiškiausiai atskleistas Biblijoje tiesas mokyti žmonės apgaubė abejonėmis ir tamsa. Jie, manantys esą labai išmintingi, moko, kad Šventojo Rašto mistinės, paslaptingos, dvasinės prasmės neįmanoma perduoti žmonių kalba. Šie žmonės yra netikri mokytojai. Tokiems Jėzus skelbė: ‘Neišmanote nei Raštų, nei Dievo galybės.‘ (Mk 12, 24) Biblijos kalba turi būti aiškinama tiesiogine prasme, išskyrus tuos atvejus, kai naudojami simboliai ar įvaizdžiai. Kristus pažadėjo: ‘Kas nori vykdyti Jo valią, supras, ar tas mokslas iš Dievo.‘ (Jn 7, 17) Jei žmonės priimtų Bibliją tokią, kokia ji yra, jei nebūtų netikrų mokytojų, iškreipiančių ir supainiojančių mąstymą, tai būtų atliktas darbas, kuris suteiktų angelams džiaugsmo ir į Kristaus kaimenę atvestų tūkstančių tūkstančius dabar klajojančius klystkeliais.“ (E. Vait, Didžioji kova, 558 p.)
Klausimai aptarimui:
Kokie kiti svarbūs principai padeda aiškiai suprasti Šventąjį Raštą?
Martynas Liuteris rašė, kad „Šventasis Raštas yra šviesa.“ Jis turėjo omenyje, kad Rašte yra pamatinė vienybė, ir viena dalis gali būti panaudota padedant suprasti kitas dalis. Kokių yra šio principo pavyzdžių?
Klasėje aptarkite atsakymus į antros dalies klausimą apie įvykį ar įvykius, itin paveikusius jūsų krikščioniškąjį patyrimą. Kas šiems įvykiams bendra, jei pastarieji turi kažką bendra? Ko jūs galite pasimokyti iš vienas kito patyrimų?
Jei kas nors jūsų paklaustų, kaip Rašto tyrinėjimas gali pagilinti ėjimą su Viešpačiu, ką atsakytumėte? Kokių principų jūs išmokote iš savo patyrimo, susijusio su Viešpaties Jėzaus pažinimu, tyrinėjant Jo rašytinį Žodį?