Balandžio 15–21 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 1 Pt 2, 13–23; 1 Pt 3, 1–7; 1 Kor 7, 12–16; Gal 3, 27–28; Apd 5, 27–32; Kun 19, 18.
Įsimintina eilutė: „Visų pirma turėkite apsčiai meilės vieni kitiems, nes meilė uždengia nuodėmių gausybę.“ (1 Pt 4, 8)
Petro laiškas taip pat sprendžia kai kuriuos sunkius anuometinius socialinius klausimus. Pavyzdžiui, kaip turėtų krikščionys gyventi su despotiška ir korumpuota valdžia, kurią daugelis iš jų anuomet patyrė – pagonišką Romos imperiją? Ką Petras sakė laiško skaitytojams ir ką jo žodžiai reiškia mums šiandien?
Kaip krikščionys vergai turėtų reaguoti, kai jų šeimininkas su jais elgiasi žiauriai ir neteisingai? Nors šiuolaikiniai darbdavio ir darbuotojo santykiai skiriasi nuo pirmojo amžiaus šeimininkų ir vergų santykių, Petro žodžiai tikrai bus aktualūs tiems, kurie turi reikalą su neišmintingu vadovu. Įdomu, kad Petras krikščionims pavyzdžiu nurodo Jėzų ir kaip Jis reagavo į blogą elgesį. (1 Pt 2, 21–24)
Koks turi būti vyro ir žmonos bendravimas, ypač kai jie nesutinka tokiu esminiu klausimu, kaip tikėjimas?
Galiausiai, kaip turėtų krikščionys būti susiję su socialine tvarka, kai socialinė ir / arba politinė tvarka gali būti sugedusi ir prieštarauti krikščionių tikėjimui?
BAŽNYČIA IR VALSTYBĖ
Nors parašytas seniai, Raštas paliečia ir šiandien labai aktualius klausimus, pavyzdžiui, krikščionių ir jų valdžios santykius.
Tam tikrais atvejais tai gana akivaizdu. Apreiškimo 13 parašyta apie laiką, kai paklusnumas politinėms jėgoms reikš nepaklusimą Dievui. Tokiu atveju mūsų apsisprendimas yra aiškus. (žr. penktą dalį)
Perskaitykite 1 Pt 2, 13–17. Ką Žodis mums čia sako apie mūsų santykius su valdžia?
Romos imperijos blogybės buvo gerai žinomos tiems, kurie gyveno jos teritorijoje. Ji virto ganėtinai kaprizinga ambicingų žmonių valia, naudojančia negailestingą karinę jėgą. Prieš bet kokį pasipriešinimą buvo panaudojama prievarta. Sisteminis kankinimas ir nužudymas ant kryžiaus buvo tik dvi iš baisybių baudžiamiesiems. Romos valdžia buvo apgaubta nepotizmo (nepotizmas – tarnybinės padėties naudojimas giminėms proteguoti) ir korupcijos. Valdantysis elitas valdė su arogancija ir žiaurumu. Nepaisant to, Petras ragino laiško skaitytojus priimti žmogiškosios institucijos autoritetą imperijoje, nuo imperatoriaus iki gubernatoriaus. (1 Pt 2, 13–14)
Petras teigia, kad imperatoriai ir valdytojai nubaudžia piktadarius ir išaukština geruosius. (1 Pt 2, 14) Tai darydami jie atlieka svarbų vaidmenį formuojant visuomenę.
Iš tiesų, nepaisant visų jos blogybių, Romos imperija užtikrino stabilumą. Ji atnešė taiką. Ji įgyvendino atšiaurų teisingumą, bet pastarasis vis dėlto buvo pagrįstas teisinės valstybės principu. Ji tiesė kelius ir įsteigė piniginę sistemą kariniams poreikiams. Tai darydama Roma sukūrė aplinką, kurioje gyventojų galėjo gausėti ir daugeliu atvejų klestėti. Laikantis tokio požiūrio, Petro komentarai apie valdžią yra logiški. Jokia valdžia nėra tobula, ir tikrai ne ta, kuri valdė, kai Petras rašė Bažnyčiai. Tad mes iš jo sužinojome, kad krikščionys turi stengtis būti geri piliečiai, paklusti krašto įstatymams tiek, kiek jie tai gali daryti, net jei valdžia, kuriai jie pavaldūs, nėra tobula.
Kodėl krikščionims itin svarbu būti kuo geresniais piliečiais, net neidealiomis politinėmis aplinkybėmis? Ką jūs galite padaryti, kad jūsų visuomenė būtų geresnė, bent kažkiek?
ŠEIMININKAI IR VERGAI
Perskaitykite 1 Pt 2, 18–23. Kaip mums šiandien suprasti sudėtingą šių eilučių turinį? Kokį principą mes čia galime įžvelgti sau?
Atidžiai skaitant 1 Pt 2, 18–23 paaiškėja, kad čia ne pritariama vergijai, bet tai dvasinis patarimas, ką galvoti apie sunkias aplinkybes, kurių kartais neįmanoma pakeisti.
Žodis „šeimynykščiai“ arba „vergai“ 1 Pt 2, 18 – oiketes, vartojamas nusakant konkrečiai namų vergus. Labiau įprastas žodis vergams – tai doulos, pavartotas Ef 6, 5, kur taip pat užrašyti panašūs patarimai.
Labai sluoksniuotoje Romos imperijoje vergai buvo laikomi teisėtu turtu ir buvo visiškai pavaldūs šeimininkui, kuris galėjo su jais elgtis arba gerai, arba žiauriai. Vergais žmonės tapdavo įvairiai: nugalėjus kariuomenę, vergų vaikai ar „parduotieji“ už skolas. Kai kuriems vergams tekdavo didelė atsakomybė. Kai kurie prižiūrėdavo didelius jų šeimininkų dvarus. Kiti tvarkydavo savo šeimininkų turtą ar verslo reikalus, o kai kurie net ugdė savo šeimininko vaikus.
Vergas galėdavo išsipirkti laisvę, ir tokiu atveju vergas buvo laikomas atpirktu. Paulius vartojo šią kalbą apibūdindamas tai, ką Jėzus atliko dėl mūsų. (Ef 1, 7; Rom 3, 24; Kol 1, 14; 1 Pt 1, 18–19)
Svarbu prisiminti, kad daug ankstyvųjų krikščionių buvo vergai. Jie jautėsi nepakeičiamos sistemos dalimi. Tų, kurių šeimininkai buvo šiurkštūs ir neišmintingi, aplinkybės buvo ypač sudėtingos; net ir tie, kuriems teko geresni šeimininkai, galėjo susidurti su išmėginančiomis aplinkybėmis. Petro pamokymai visiems krikščionims, kurie buvo vergai, yra suderinami su kitais teiginiais Naujajame Testamente. Jie turi paklusti ir ištverti, kaip Kristus pakluso ir kentėjo. (1 Pt 2, 18–20) Nėra pagyrimo tiems, kurie kenčia bausmę už nusikaltimus. Ne, tikroji Kristaus dvasia apsireiškia, kai kenčiama dėl neteisybės. Kaip Jėzus, tokiomis akimirkomis krikščionys neturi atsakyti piktnaudžiavimu nei grasinti, bet pasikliauti Dievu, teisingu Teisėju. (1 Pt 2, 23)
Kaip tai, ką rašė Petras, mes galime pritaikyti praktiškai? Ar tai reiškia, kad mes niekada neturime pastovėti už savo teises? Paruoškite atsakymus pristatyti klasėje.
ŽMONOS IR VYRAI
Perskaitykite 1 Pt 3, 1–7. Kokią konkrečią aplinkybę Petras sprendė šiame tekste? Kaip tai, kas pasakyta, yra susiję su santuoka šiandieninėje visuomenėje?
Tekste yra viena svarbi užuomina, leidžianti atidžiam skaitytojui išsiaiškinti klausimą, apie kurį apaštalas kalbėjo 1 Pt 3, 1–7. Trečio skyriaus 1 eilutėje Petras paminėjo vyrus, kurie „neklauso žodžio“. Kitaip tariant, Petras kalbėjo apie tokią santuoką, kai krikščionė žmona yra ištekėjusi už vyro, kuris nėra krikščionis. (net jei netikinčiųjų yra nedaug)
Krikščionei žmonai tektų daug sunkumų susituokus su vyru, kuris netiki taip, kaip ji. Kas turėtų atsitikti tokiomis aplinkybėmis? Ar ji turėtų atsiskirti nuo tokio vyro? Petras, kaip Paulius kitur, nemokė, kad krikščionės žmonos paliktų savo netikinčius vyrus. (žr. 1 Kor 7, 12–16) Vietoj to, sako Petras, netikinčių vyrų žmonos turi gyventi pavyzdingai.
Vaidmenis moterims pirmojo amžiaus Romos imperijoje daugiausia nulemdavo individuali visuomenė. Romėnų žmonos, pavyzdžiui, pagal įstatymą turėjo daugiau teisių dėl nuosavybės ir teisinio atlyginimo, nei dauguma tų moterų, kurioms rašė Petras. Tačiau kai kuriose pirmojo amžiaus visuomenėse moterims buvo draudžiama dalyvauti politikoje, valdžioje ir užimti vadovės vietą daugelyje religijų. Petras ragina krikščiones moteris laikytis to mato, kuris būtų pagirtinas joms tekusiame kontekste. Jis ragina jas būti skaisčias ir dievobaimingas. (1 Pt 3, 2) Jis teigė, kad krikščionę moterį turėtų labiau dominti jos vidinis grožis nei madinga šukuosena, papuošalai ir brangūs drabužiai. (1 Pt 3, 3–5) Krikščionė moteris elgsis taip, kad sudomins krikščionybe tą, kuris su ja gyvena intymų gyvenimą – vyrą.
Vyrai neturėtų naudotis Petro žodžiais kaip leidimu netinkamai elgtis su savo žmona. Kaip jis pabrėžė, vyrai turėtų parodyti savo žmonai supratingumą. (1 Pt 3, 7)
Petrui sprendžiant konkretų klausimą – krikščionės žmonos, ištekėjusios už netikinčiojo – truputėlį pastebimas krikščioniškosios santuokos idealas: krikščionys turėtų gyventi vienas kitą paremdami, gyventi skaidriai ir dorai, jiems garbinant Dievą savo kasdienėje veikloje.
SOCIALINIAI SANTYKIAI
Perskaitykite Rom 13, 1–7; Ef 5, 22–33; 1 Kor 7, 12–16; Gal 3, 27–28. Kuo Pauliaus žodžiai panašūs į tai, ką Petras rašė 1 Pt 2, 11–3, 7?
Paulius keliose vietose nagrinėja kai kuriuos 1 Pt 2, 11–3, 7 iškeltus klausimus. Pauliaus žodžiai itin dera su tuo, kas randama 1 Petro laiške. Pavyzdžiui, kaip ir Petras, Paulius ragina skaitytojus būti klusnius „viešajai valdžiai.“ (Rom 13, 1) Valdžia yra nuo Dievo ir yra siaubas piktadariams, o ne geriems. (Rom 13, 3) Tad „atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį – mokestį, kam muitą – muitą, kam baimę – baimę, kam pagarbą – pagarbą.“ (Rom 13, 7)
Paulius taip pat pabrėžia, kad moterys, ištekėjusios už netikinčių vyrų, turėtų gyventi pavyzdinį gyvenimą, kad jų vyrai prisijungtų prie Bažnyčios. (1 Kor 7, 12–16) Pauliaus krikščioniškosios santuokos modelis taip pat pagrįstas abipusiškumu. Vyrai turi mylėti savo žmonas, kaip Kristus mylėjo Bažnyčią. (Ef 5, 25) Be to, apaštalas teigia, kad vergai turėtų paklusti savo žemiškiems šeimininkams lyg kad Kristui. (Ef 6, 5)
Tad Paulius buvo pasirengęs dirbti per teisiškai įsigaliojusias kultūrines ribas. Jis suprato, ką jo kultūroje būtų galima keisti ir ko negalima. Tačiau jis taip pat matė krikščionybėje kažką, kas galiausiai pakeis visuomenės mąstymą apie žmones. Kaip Jėzus nesiekė jokios politinės revoliucijos, kad pakeistų socialinę tvarką, taip to nedarė nei Petras, nei Paulius. Pokyčiai vietoj to galėtų ateiti per pamaldžių žmonių įtaką visuomenei.
Perskaitykite Gal 3, 27–29. Nors akivaizdu, kad tai teologinis teiginys, kokius galingus socialinius padarinius šios eilutės gali turėti krikščionių tarpusavio santykiams dėl to, ką Jėzus vardan jų atliko?
KRIKŠČIONYBĖ IR SOCIALINĖ TVARKA
Nors žinojo, kad žmogiškosios organizacijos ir valdžios turi trūkumų ir kartais yra nuodėmingos, ir, nepaisant blogų patyrimų su valdžiomis ir religiniais vadovais, Paulius ir Petras ragino ankstyvuosius krikščionis paklusti žmogiškajai valdžiai. (1 Pt 2, 13–17; Rom 13, 1–10) Krikščionys, pasak šių apaštalų, turėtų mokėti mokesčius ir prisidėti prie privalomųjų darbų. Kiek įmanoma, krikščionys turi būti pavyzdingi piliečiai.
Perskaitykite Apd 5, 27–32. Koks yra santykis tarp paklusnumo Petro paminėtoms valdžios institucijoms (1 Pt 2, 13–17) ir to, kaip Petras ir kiti apaštalai elgėsi šiomis aplinkybėmis?
Ankstyvosios krikščionių Bažnyčios sėkmė privedė prie Petro ir Jono suėmimo. (Apd 4, 1–4) Jie buvo apklausti valdovų, vyresniųjų ir Rašto aiškintojų, tada įspėti neskelbti ir paleisti. (Apd 4, 5–23) Netrukus jie vėl buvo suimti ir paklausti, kodėl jie nesilaikė to, ką valdžia liepė jiems daryti. (Apd 5, 28) Petras atsakė: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių.“ (Apd 5, 29)
Kokią svarbią tiesą mes turime įžvelgti šiuose žodžiuose?
Petras čia neveidmainiavo, sakydamas vieną dalyką, o darydamas kitą. Kai teko apsispręsti, ar klausyti Dievo, ar žmonių, pasirinkimas buvo aiškus. Iki tol krikščionys turi palaikyti valdžią ir jai paklusti, net jei jie taip pat darbuojasi siekdami socialinių pokyčių. Kai kyla pavojus moraliniams klausimams, krikščionys buvo ir vis dar turėtų būti įsitraukę į teisėtą socialinių pokyčių, kurie atspindi Jėzaus vertybes ir Jo mokymą, paskatinimą. Tai, kaip tas turėtų būti daroma, priklauso nuo daugelio veiksnių, bet buvimas ištikimais piliečiais nereiškia, jog krikščionys negali arba neturėtų stengtis pagerinti visuomenę.
Perskaitykite Kun 19, 18 ir Mt 22, 39. Kaip įsakymas mylėti savo artimą kaip save apima būtinybę siekti pokyčių, kai pastarieji iš tiesų galėtų padaryti gyvenimą artimui geresnį ir teisingesnį?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Didžioji kova, 543–552 p.; 553–561 p.; 573–591 p.
Vait pasisakė už tai, kad septintosios dienos adventistai būtų geri piliečiai ir paklustų šalies įstatymams. Ji netgi sakė žmonėms atvirai ir šiurkščiai nepažeidinėti vietos sekmadienio įstatymų; tai yra, nors jie turi laikyti septintąją dieną – sabatą šventą, kaip Dievas įsakė, jiems nereikia sąmoningai pažeidinėti įstatymų, draudžiančių dirbti sekmadieniais. Tačiau vienu atveju ji aiškiai pareiškė, kad adventistai neturėtų paklusti vienam įstatymui. Jei vergas pabėgo nuo šeimininko, įstatymas reikalavo, kad vergas būtų jam grąžintas. Ji išpeikė šį įstatymą ir sakė adventistams jam nepaklusti, nepaisant padarinių: „Kai žmonių įstatymai prieštarauja Dievo Žodžiui ir Įstatymui, mes turime paklusti pastarajam, kad ir kokie galėtų būti padariniai. Mūsų krašto įstatymas, reikalaujantis grąžinti vergą jo šeimininkui, šiam įstatymui mes negalime paklusti ir mes privalome prisiimti padarinius už šio įstatymo pažeidimą. Vergas nėra žmogaus nuosavybė. Dievas yra jo teisėtas šeimininkas ir žmogus neturi teisės pasisavinti Dievo kūrinį ir laikyti jį savo nuosavybe.“ (Liudijimai Bažnyčiai, 1 t., 201 p.)
Klausimai aptarimui:
Klasėje aptarkite atsakymus į antros dalies pabaigoje esantį klausimą apie šią problemą: Ar krikščionys niekada neturi pastovėti už savo teises? Jums tai darant, taip pat apsvarstykite šį klausimą: o kokios yra mūsų teisės?
Kokių yra pavyzdžių, kai krikščionių poveikis visuomenei buvo galinga jėga keičiant tą visuomenę į gera? Ko galime pasimokyti iš šių pavyzdžių?
Kokių yra pavyzdžių, kai krikščionys, užuot padėję pakeisti visuomenės bėdas, pastarosioms pritarė ir net padėjo jas pateisinti? Ko mes galime pasimokyti ir iš šių pasakojimų?
1 Pt 2, 17 parašyta: „Gerbkite karalių“. Anuomet karalius tikriausiai buvo Neronas, vienas niekšiškiausių ir sugedusių jau ir taip sugedusių ir niekšiškų žmonių eilėje. Ką tai mums pasako šiandien? Kaip Petro žodžiai šios eilutės pradžioje: „Gerbkite visus“, – padeda mums geriau suprasti, ką apaštalas norėjo pasakyti?
Klasėje perskaitykite 1 Pt 2, 21–25. Kaip Evangelijos žinia užfiksuota šiose eilutėse? Kokią viltį jos mums siūlo? Ką jos mus ragina daryti? Kaip gerai mes vykdome tai, kas mums čia buvo pasakyta daryti?