Gegužės 6–12 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 1 Pt 5, 1–10; Apd 6, 1–6; Jer 10, 21; Mt 20, 24–28; Pat 3, 34; Apr 12, 7–9.
Įsimintina eilutė: „Paveskite Jam visus savo rūpesčius, nes Jis jumis rūpinasi.“ (1 Pt 5, 7)
Augančių bendruomenių tyrimai beveik visada pabrėžia efektyvaus vadovavimo svarbą. Tokio vadovavimo vizija yra paimta iš Dievo ir Jo Žodžio ir suteikia galimybę visiems susirinkusiems panaudoti savo dvasines dovanas įgyvendinant pavedimą skelbti Evangeliją.
Tačiau vadovavimas bažnyčioje yra labai sudėtingas. Daugiausia bendruomenėms vadovauja savanoriai, kurie dažnai aukoja dalį savo laiko, nors jie jau yra užimti. Nariai gali „balsuoti“ lankomumu ir dalyvavimu, jei nutinka kažkas, kam jie nepritaria. Be to, veiksmingas krikščioniškas vadovavimas taip pat turi būti giliai dvasinis. Ir nedera pamiršti, kad Petras rašė bažnyčioms, kurios susidūrė su persekiojimais. Bažnyčios vadovas tokiu laikotarpiu yra ypač pažeidžiamas. Kas, tada, yra pasirengęs šiai užduočiai?
1 Pt 5, 1–10 Petras rašė apie krikščioniško vadovavimo klausimą vietinės bendruomenės mastu. Šiose eilutėse apaštalas rašė apie kai kurias iš svarbiausių savybių, būtinų ne tik vietiniams vadovams, bet taip pat ir nariams. Apaštalo žodžiai yra aktualūs mums šiandien, kaip ir anuomet.
VYRESNIEJI ANKSTYVOJOJE BAŽNYČIOJE
Perskaitykite šias eilutes: Apd 6, 1–6; 14, 23; 15, 6; 1 Tim 5, 17; 1 Pt 5, 2. Ką galima įžvelgti šiose eilutėse, kas susiję su iššūkiais ankstyvojoje Bažnyčioje ir jos vadovų vaidmeniu?
Didelė grupė įtikėjusiųjų ir prisijungusiųjų prie Bažnyčios – tai didelis palaiminimas iš Dievo. Vis dėlto, ankstyvųjų krikščionių patyrimas rodo, kad spartus augimas gali atnešti problemų.
Pavyzdžiui, Apd 1–5 parodytas Šventosios Dvasios vedimas ir daugybės atsivertimas į krikščionybę. Apd 6, 1–6 parodo rezultatą: grupė vadovams pasidarė per didelė, tad reikėjo struktūros kasdienėms Bažnyčios funkcijoms valdyti.
Klausimas, atskleidęs šį silpnumą organizacinėje struktūroje, buvo skundas dėl diskriminacijos. Graikiškai kalbančiųjų grupė skundėsi, kad jų našlės buvo aplenkiamos kasdieniame maisto aprūpinime. Reaguojant į tai buvo paskirta grupė žmonių – diakonai, turintys padėti 12 apaštalų Bažnyčios išteklių valdyme.
Tiesa, pradžioje Bažnyčią ypatingu būdu vedė Šventoji Dvasia. Bet net ir tada reikėjo Bažnyčios struktūros. Viena iš pagrindinių Bažnyčios vadovų grupių, kurios itin reikėjo iškart, buvo vyresnieji, kurie buvo paskirti kiekvienai vietinei bendruomenei. Tiesą sakant, vyresniųjų paskyrimas vadovauti šioms naujai suformuotoms krikščionių grupėms buvo įprastas Pauliaus ir Barnabo darbas, jiems keliaujant į tas vietoves, kuriose Jėzus dar nebuvo paskelbtas. (Apd 14, 23)
Vyresniesiems buvo paskirta daug įvairių vaidmenų ankstyvojoje krikščionybėje. Kaip vietinės bendruomenės vadovai, kartais jie mokydavo naujai įtikėjusiuosius. Jie skelbė ir užtikrino būtinus dalykus, skirtus bendruomenės gerovei. (Apd 15, 6; 1 Tim 5, 17; 1 Pt 5, 2)
Kaip jūs galite išmokti geriau bendradarbiauti su jūsų vietinės bendruomenės vadovais, net kai jūs ne visada sutariate tam tikrais klausimais?
VYRESNIEJI
Perskaitykite 1 Pt 5, 1–4. Kokio nusistatymo turėtų būti vadovai bažnyčioje? Kaip šie principai gali būti taikomi bet kuriam iš mūsų, nepriklausomai nuo mūsų vaidmens?
Petras pradeda savo nurodymus vyresniesiems paminėdamas, kad jis pats yra vyresnysis. Tada jis apie save pamini du dalykus: jis yra Kristaus kentėjimų liudytojas ir šlovės, kuri bus apreikšta, dalyvis. Tai sakydamas Petras pabrėžia pirmą savybę, būtiną vyresniajam: jis turėtų suprasti Kristaus kentėjimų vardan mūsų ir nuostabios mums siūlomos vilties svarbą.
Petras palygino vyresniojo vaidmenį su piemens, ganančio Dievo kaimenę. Šis Bažnyčios su kaimene palyginimas rodo, kad kaip, pavyzdžiui, avys, nariai gali kartais nuklysti. Tad jiems reikia piemens, kuris parvestų juos atgal į kaimenę ir padėtų jiems darniai bendradarbiauti. Vyresnysis taip pat turėtų būti nuolankus krikščioniško elgesio pavyzdys.
Koks įspėjimas čia užrašytas piemenims? Jer 10, 21; Ez 34, 8–10; Zch 11, 17.
Svarbus krikščionių vadovų vaidmuo – tai dirbti su žmonėmis bažnyčioje taip kantriai, kaip piemenys su savo avimis. Vyresnieji turi švelniai juos suburti garbinimui ir dalinimuisi Jėzaus žinia su tais, kuriems reikia pažinti Jį ir Jame randamą išgelbėjimą.
Petras taip pat paminėjo, kad vyresnieji turėtų prižiūrėti noriai, o ne priverstinai. Ne visada lengva rasti žmonių, norinčių prisiimti iššūkius, tenkančius vadovaujant bažnyčiai. Tai ypač akivaizdu, kai renkamas komitetas. Darniai bažnyčios veiklai būtina prisiimti daug skirtingų vaidmenų. Yra priežasčių, dėl ko daug žmonių nenori imtis vadovo vaidmens. Kai kurie iš šių vaidmenų reikalauja daug laiko, ir žmonės, tinkami tokiems vaidmenims, jau gali turėti daug įsipareigojimų. Kiti gali jaustis, kad jie nėra pakankamai pasirengę imtis šio vaidmens. Tačiau Petras rašė, kad, jei esame paprašomi, turėtume noriai imtis vadovauti, jeigu tai apskritai yra įmanoma.
VADOVAUTI TARNAUJANT
Perskaitykite 1 Pt 5, 3; Mt 20, 24–28. Kokie itin svarbūs krikščioniškosios lyderystės principai yra šiose eilutėse?
Graikų kalboje, esminis žodis 1 Pt 5, 3 tai – katakurieuontes. Tas pats žodis taip pat pavartotas Mt 20, 25 ir reiškia – „rodyti galią“, „viešpatauti“. Tad nurodymas vyresniesiems 1 Pt 5, 3 gali būti išverstas taip: „nerodykite jums pavestiesiems galios“, – ir atspindėti Jėzaus žodžius Evangelijoje pagal Matą 20, 25.
Mt 20, 20–23 suteikia kontekstą Jėzaus pamokymams, užrašytiems Mt 20, 24–28. Jokūbo ir Jono motina kreipėsi į Jėzų su prašymu, kad kai Jėzus ateis į savo karalystę, vienas sūnus galėtų sėdėti Jo dešinėje, o kitas kairėje.
„Jėzus kantriai išklausė ir nebarė dėl jų savanaudiškumo siekiant būti pranašesniems už savo brolius. Jis permatė jų širdis ir žinojo, kaip stipriai jie yra prie Jo prisirišę. Jų meilė buvo ne šiaip žmogiškas susižavėjimas; nors dėl savo žmogiškumo sutrešta žemiškųjų dalykų, ji tryško iš Jo paties atperkančios meilės versmės. Todėl Jis nepriekaištavo, o tik gilino ir skaistino tą meilę.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 502 p.)
Jėzus paaiškino, kad šią garbingą poziciją suteikia Tėvas, o ne Jis. Bet tada Jis pasakė, kad pagrindinis skirtumas tarp Jo karalystės ir pagonių tautų – tai vadovas, kuris iškils Jo karalystėje. Tie, kurie nori vadovauti karalystei, kur Jėzus yra karalius, turi tapti tarnais, nes Jėzaus karalystės vadovai bus kaip Jėzus. „Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį.“ (Mt 20, 28)
Taigi Petras ragino bažnyčių vadovus paisyti to paties idealo: atsidavimas ir savojo „aš“ išsižadėjimas, matomas Jėzuje, turi pasireikšti ir juose.
Perskaitykite Fil 2, 4–8. Kaip tai, ką Paulius čia rašė, dera su tuo, ką rašė Petras? Svarbiau, kaip mes galime padaryti tai, kam mes esame pašaukti šiose eilutėse?
APSIVILKTI NUOLANKUMU
Senovės pasaulyje visuomenė, kurioje gyveno Petras, buvo labai susisluoksniavusi. Valdantysis elitas turėjo tai, ką šiandien galima būtų pavadinti „valdingumu“. Aplink šį elitą buvo susitelkę žemesnio rango žmonės, o žemiausio rango buvo vergai. Nuolankumas buvo atitinkamas žemesniojo rango žmonių požiūris į aukštesniojo rango asmenis. Graikiškas žodis, nusakantis nuolankumą, reiškia ir „kuklumą“, „nereikšmingumą“, „silpnumą“ ir „vargingumą“. Šis žodis nusako žmones be galios ir statuso visuomenėje. Už judaizmo ir krikščionybės, žodis „nuolankus“ buvo siejamas su žemu statusu, ir laisviems žmonėms elgtis nuolankiai nebūtinai būtų pagirtina ar tinkama.
Perskaitykite 1 Pt 5, 5–7. Atsižvelgiant į kontekstą ir laiką, kai jie gyveno, kuo Petro žodžiai čia nuostabūs?
Rašte nuolankumas yra suprantamas kitaip, nei jis buvo suvokiamas tais laikais ir toje kultūroje, kurioje gyveno Petras. Petras cituoja Pat 3, 34 iš Septuagintos (graikų Senojo Testamento). Ši eilutė taip pat yra pacituota Jok 4, 6. Senajame Testamente, dalis Dievo darbo istorijoje – tai pažeminti didžiūnus ir galinguosius. (Iz 13, 11; 23, 9; Job 40, 11)
Tinkamas nusistatymas Dievo atžvilgiu – tai nuolankumas. „Tad nusižeminkite po galinga Dievo ranka, kad Jis išaukštintų jus metui atėjus.“ (1 Pt 5, 6) Krikščioniškiems santykiams turėtų būti būdingas nuolankumas, o ne pasididžiavimas, ir ne tik santykiuose su Dievu, bet ir su vienas kitu. (1 Pt 5, 5)
Krikščionys, net krikščionys vadovai, žino esantys nusidėjėliai, išgelbėti Dievo malone. Tad šia svarbiausia prasme, mes visi esame lygūs, o prieš kryžių mes visi turėtume nusižeminti. Ir šis nuolankumas turi pasireikšti mūsų santykiuose su kitais, ypač su tais, kurie mums yra pavaldūs. Žinoma, visi gali būti nuolankūs prieš Dievą, dangaus ir žemės Kūrėją. Be to, gana lengva būti nuolankiems prieš tuos, kurie yra „aukščiau“ mūsų, t.y. turi mums galią ir yra aukštesnio statuso nei mes. Tikrasis išmėginimas būna tuomet, kai mes nuolankumą parodome tiems, kurie yra „žemiau“ mūsų, kurie neturi mums galios. Petras čia rašo būtent apie tokį nuolankumą.
Kodėl kryžius ir tai, ką jis simbolizuoja, turėtų visada padėti mums išlikti nuolankiems?
KAIP RIAUMOJANTIS LIŪTAS
Jau tyrinėjome, kad Petras rašė esant persekiojimams. Laiško skaitytojams didžiosios kovos tema buvo ne abstrakti teologija; skaitytojai šią kovą patyrė tokiu būdu, kaip daugelis iš mūsų to nepatiriame, bent jau dabar.
Perskaitykite 1 Pt 5, 8–10 ir Apr 12, 7–9. Ko šios eilutės mus moko apie pikto kilmę ir šėtono darbą mūsų pasaulyje?
Apreiškimo knyga atskleidžia, kad krikščionys atlieka vaidmenį kosminėje kovoje tarp gėrio ir blogio jėgų. Apreiškimo knygoje, geroms jėgoms vadovauja Jėzus, kuris yra Dievo Žodis, karalių Karalius ir viešpačių Viešpats. (Apr 19, 13. 16) Blogio jėgos, vedamos velnio, taip pat vadinamo šėtonu, nusakytos kaip slibinas. (Apr 12, 7–9; 20, 7–8) Nors populiarioji žiniasklaida ir net kai kurie krikščionys neigia šėtono tikrovę, velnias yra galinga būtybė, turinti mums tik piktų ketinimų. Tačiau gera žinia yra ta, kad velnias galiausiai bus sunaikintas. (Apr 20, 9–10)
Petras nesumenkina velnio pavojaus. Piktasis yra kaip riaumojantis liūtas, tykantis visus praryti. (1 Pt 5, 8) Petras taip pat atkreipė dėmesį, kad laiško skaitytojai gali pamatyti jų pačių kančias velnio galioje. Tačiau ši kančia baigsis amžinąja šlove. (1 Pt 5, 10)
Dar kartą perskaitykite 1 Pt 5, 10. Ką Petras mums čia sako?
Nors mes nežinome tikslaus jų išmėginimų pobūdžio, mes matome Petro išreikštą viltį. Taip, velnias yra tikras. Kova ir mūsų kentėjimai yra tikri. Tačiau „visų malonių Dievas“ nugalėjo velnią. Tad ką mes bekentėtume, jei liksime ištikimi, net iki mirties, (žr. Hbr 11, 13–16) mums užtikrinta pergalė, dėka Jėzaus.
Kaip mes galime išmokti išlaikyti tikėjimą, ištverdami iki galo, nepriklausomai nuo to, ką mums tenka iškentėti?
Tolesniam tyrinėjimui: Puikus Jėzaus vadovavimo tarnaujant pavyzdys yra pastebimas Jo elgesyje per Viešpaties Vakarienę. Tuo metu Jėzus visiškai suvokė, kas Jis buvo (Dievo Sūnus) ir kad Jis netrukus grįš pas savo Tėvą. (Jn 13, 1) Po Paschos vakarienės Jis numazgojo mokiniams kojas. Tada Jis pasakė: „Jei tad Aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip Aš jums dariau.“ (Jn 13, 14–15) Kiekvieną kartą, kai Jėzaus sekėjai mazgoja vieni kitų kojas, jie ne tik vėl prisimena šį įvykį; jie primena vieni kitiems, jog būti vadovu Jėzaus karalystėje reiškia tapti tarnu. Be abejo, likusį gyvenimą, ypač kai jie geriau suprato, kas Jėzus išties buvo, mokiniai prisiminė šį jų Mokytojo nuolankumo poelgį. Be abejo, kad ir Petras tai prisiminė, kai jis ragino Bažnyčios vyresniuosius nesielgti kaip valdovai kitų atžvilgiu, bet „apsivilkti nuolankumu“.
„Sutikęs tapti žmogumi, Kristus apreiškė nuolankumą, sukėlusį dangiškųjų būtybių nuostabą. Sutikimas tapti žmogumi nėra pažeminimas dėl Kristaus išaukštinto buvimo. Turime suvokti, kad Kristus nusivilko karališkąjį apsiaustą, nusiėmė savo karališką karūną, atsisakė savo aukštos padėties ir apvilko savo dieviškumą žmogiškumu, kad galėtų susitikti su žmogumi ten, kur šis buvo, ir atneštų žmogiškajai šeimai moralinę galią tapti Dievo sūnumis ir dukterimis.
Kristaus gyvenimui būdingas romumas ir nuolankumas apsireikš tų gyvenime ir charakteryje, kurie vaikšto taip, kaip ir Jis vaikščiojo.“ (E. Vait, „Sons and Daughters of God“, 81 p.)
Klausimai aptarimui:
Jėzus pradėjo savo tarnystę pasipriešindamas velniui. Nusilpęs dėl 40 dienų pasninko, Jis galėjo atsispirti velnio pagundoms cituodamas Šventąjį Raštą. (Mt 4, 1–11; Mk 1, 12–13; Lk 4, 1–13) Ką tai pasako apie galimybę ir mums pasipriešinti velniui mūsų gyvenime?
Kokių esate matę tikro nuolankumo kituose pavyzdžių? Ko jūs galite pasimokyti iš šių pavyzdžių?
Klasėje atsakykite į šį klausimą: be šią savaitę tyrinėtų Petro pamokymų, kokios yra geros krikščionio vadovo savybės? Kaip pastarosios gali iš dalies sutapti su geromis pasaulietinių vadovų savybėmis? Kaip jos gali skirtis?
Ką jūs atsakytumėte į teiginį, kad šėtonas yra netikras, o tik pikto žmogiškoje prigimtyje simbolis?