Birželis 10–16 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 2 Pt 3, 1–2; Jn 21, 15–17; 2 Pt 3, 3–13; Ps 90, 4; Mt 24, 43–51; 2 Pt 3, 14–18.
Įsimintina eilutė: „Jeigu visa turi taip suirti, tai kaipgi jums reikėtų pasižymėti šventu gyvenimu ir maldingumu.“ (2 Pt 3, 11)
Praeityje netikintys Dievą žmonės buvo laikomi nepatikimais, net potencialiai pavojingais. Kodėl? Mintis buvo paprasta: jei jie netiki Dievą, tada jie netiki būsimu teismu, kuriame turės atsakyti už savo darbus. Be šios paskatos, žmonės būtų labiau linkę elgtis negerai.
Nors šiandien toks mąstymas yra gana pasenęs (ir „politiškai nekorektiškas“), niekas negali paneigti už viso to slypinčios logikos. Žinoma, daugybei žmonių nereikia būsimo teismo baimės, kad elgtųsi teisingai. Bet tuo pačiu metu, apyskaitos davimo Dievui suvokimas tikrai galėtų padėti paskatinti teisingą elgesį.
Tyrinėjome, Petras nebijojo įspėti dėl piktadariams būsimo teismo Dievo akivaizdoje, nes Raštas aiškiai sako, kad toks teismas bus. Šiame kontekste Petras vienareikšmiškai rašo apie paskutines dienas, teismą, Jėzaus antrąjį atėjimą ir metą, kai „stichijos nuo karščio suirs.“ (2 Pt 3, 10) Petras žinojo, kad mes visi esame nusidėjėliai, tad, su tokia mūsų perspektyva, jis klausia: „Jeigu visa turi taip suirti, tai kaipgi jums reikėtų pasižymėti šventu gyvenimu ir maldingumu.“ (2 Pt 3, 11)
AUTORITETAS
Petras perspėjo laiško skaitytojus dėl pavojingų mokymų, su kuriais Bažnyčia susidurs. Jis įspėjo dėl tų, kurie, nors žada laisvę, ves žmones atgal į nuodėmės vergiją, priešingai laisvei, kuri mums buvo pažadėta Kristuje.
Deja, tai buvo ne vienintelis klaidingas mokymas, su kuriuo Bažnyčia susidurs. Bus ir dar vienas pavojingas mokymas. Tačiau prieš Petrui įvardijant šį konkretų perspėjimą, jis sako kažką pirmiau.
„Mylimieji, tai jau antras laiškas, kurį jums rašau. Šiais laiškais aš žadinu jūsų tyras mintis prisiminimais, kad atsimintumėte šventųjų pranašų iš anksto paskelbtus žodžius ir jūsų apaštalų perduotą Viešpaties ir Gelbėtojo įsakymą.“ (2 Pt 3, 1–2)
Kokią mintį Petras čia perteikė apie tai, kodėl laiško skaitytojai turėtų įsiklausyti į tai, ką jis rašo? Taip pat žr. Jn 21, 15–17.
2 Pt 3, 1–2 apaštalas skaitytojams primena pranašų įkvėptus žodžius. Petras ir vėl nurodė į Raštą, Senąjį Testamentą. Jis priminė, kad jie turi „tvirčiausią pranašų žodį.“ (2 Pt 1, 19) Jis norėjo užtvirtinti, kad jų įsitikinimai buvo pagrįsti Dievo Žodžiu. Naujajame Testamente nėra net minties, pateisinančios tai, kad Senasis Testamentas nebegalioja arba yra nelabai svarbus. Priešingai, Senojo Testamento liudijimas padeda užtvirtinti Naująjį Testamentą ir Petro su Jėzumi susijusius teiginius.
Bet tai dar ne viskas. Tada, primindamas Senojo Testamento šventus pranašus, Petras aiškiai pareiškia dėl savo paties autoriteto, kaip vieno iš Viešpaties ir Gelbėtojo apaštalų. Jis buvo užtikrintas dėl pašaukimo iš Viešpaties daryti tai, ką jis darė. Nestebina, kad jis kalbėjo su tokiu įsitikinimu ir užtikrintumu. Jis žinojo apie jo žinios šaltinį.
Kodėl Dievo Žodis, o ne kultūra, mūsų pačių nuomonė ar supratimas turi būti galutinis autoritetas mūsų gyvenime? (Galų gale, kodėl mes apskritai laikytumės septintosios dienos – sabatos, jei ne Dievo Žodis?)
ŠAIPŪNAI
Stengdamasis, kad laiško skaitytojai atsimintų „šventųjų pranašų iš anksto paskelbtus žodžius ir jūsų apaštalų perduotą Viešpaties ir Gelbėtojo įsakymą,“ (2 Pt 3, 2) Petras konkrečiai įspėja. Galbūt žinodamas, koks pavojingas bus šis mokymas, apaštalas stengėsi įkvėpti jam tokį autoritetą, su kuriuo jis rašė.
Perskaitykite 2 Pt 3, 3–4. Kokius argumentus pateiks besišaipantieji iš Kristaus sugrįžimo?
Yra svarbus panašumas tarp tų, kurie skelbė klaidingą laisvę ir tų, kurie išreiškė skepticizmą dėl Antrojo atėjimo. Pirmoji grupė „pasineria nešvariuose geismuose“ (2 Pt 2, 10); tuo tarpu tie, kurie neigia Kristaus sugrįžimą, „gyvens savo geiduliais.“ (2 Pt 3, 3)
(Tai, kad nuodėmingi geiduliai gali privesti prie klaidamokslių, ne tik sutapimas, ar ne?)
Šaipūnai, dėl kurių apaštalas perspėjo, klaus: „Kur Jo pažadėtas atėjimas?“ (2 Pt 3, 4) Tai darydami jie mes iššūkį senam krikščioniškam tikėjimui, kad Jėzus sugrįš į šią žemę, ir greitai. Galų gale, ypač todėl, kad Petras kalba apie paskutines dienas, šie šaipūnai primins neginčijamą tikrovę, kad daug krikščionių mirė, o viskas iš tiesų pasilieka taip, kaip buvę.
Galvojant paviršutiniškai, tai nėra nepagrįstas klausimas. Net šventam Henochui, rašė E. Vait, „atrodė, kad ir teisieji, ir nedorieji pavirs dulkėmis, ir tokia bus jų pabaiga,“ (Patriarchai ir pranašai, 60 p.) ir jam tai kėlė rūpestį. Jei net Henochui, gyvenusiam prieš tvaną, kėlė nerimą šis klausimas, juo labiau tiems, kurie gyvena tūkstančius metų po tvano, ir net „paskutiniosiomis dienomis“?
O dėl mūsų šiandien, kaip septintosios dienos adventistų? Pats pavadinimas skelbia Kristaus antrojo atėjimo mintį. Ir vis dėlto, Jis dar neatėjo. Taigi mes susiduriame su šaipūnais, kaip Petras ir numatė.
Atsižvelgiant į jūsų tikėjimo patyrimą, kaip jūs priimate tai, kad Kristus dar negrįžo? Paruoškite atsakymą pristatyti klasėje.
TŪKSTANTIS METŲ – KAIP VIENA DIENA
Perskaitykite 2 Pt 3, 8–10, kaip Petras reaguoja į šaipūnų argumentą? Ką apaštalas sako, kas net ir dabar gali padėti mums suprasti, kodėl Kristus dar negrįžo?
Petras sureagavo į nekintančio pasaulio problemą. Apaštalas primena laiško skaitytojams, kad netiesa, jog pasaulis liko nepakitęs nuo sukūrimo. (Atkreipkite dėmesį, kaip Petras grįžta prie Dievo Žodžio, apaštalo autoriteto šaltinio.) Buvo nedorybių metas, kai Dievas sunaikino pasaulį tvanu. (2 Pt 3, 6) Ir iš tiesų, tvanas sukėlė didelius pokyčius pasaulyje, kurie išliko su mumis iki šiandienos. Petras tada sako, kad kitas sunaikinimas vyks ugnimi, o ne vandeniu. (2 Pt 3, 10)
Petras taip pat rašė: „viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų – kaip viena diena.“ (2 Pt 3, 8) Tai sakydamas, Petras galėjo apmąstyti Psalmės 90, 4 žodžius: „Juk tūkstantis metų Tau lyg viena diena, lyg vakarykštė diena, jau praėjusi, lyg viena nakties sargyba.“ Kitaip tariant, mes laiką suvokiame ne kaip Dievas; tad turime būti atsargūs dėl su laiku susijusių sprendimų.
Žmogiškuoju požiūriu atrodo, kad Kristus delsia sugrįžti. Bet mes į aplinkybes žiūrime žmogiškomis akimis. Dievo požiūriu, vėlavimo nėra. Tiesą sakant, Petras sako, jog papildomas laikas skirtas tam, kad Dievas parodytų savo kantrybę. Jis nenori, „kad kuris pražūtų.“ (2 Pt 3, 9) Tuomet papildomas laikas – tai galimybė daugybei žmonių atsiversti.
Tačiau, perspėja Petras, Dievo kantrybė neturėtų būti laikoma dingstimi atidėti sprendimą priimti Jėzų. Viešpaties diena ateis netikėtai, kaip vagis naktį. Naktį ateinantis vagis tikriausiai tikisi įsėlinti nepastebėtas. Tačiau, nors Viešpaties diena ateis kaip vagis, ji tikrai bus pastebėta. Kaip sako Petras: „dangūs praeis su smarkiu ūžesiu, stichijos nuo karščio suirs, ir žemė su savo veikalais sudegs.“ (2 Pt 3, 10) Tad Petro žinia yra tokia pat, kaip Pauliaus: „Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!“ (2 Kor 6, 2)
TAI KAS?
Jaunuolis bandė liudyti savo motinai. Jis papasakojo jai apie Jėzaus mirtį ir Jo pažadą sugrįžti. Jis savimi didžiavosi, galvojo, kad jis paliudijo ganėtinai iškalbingai. Jam pabaigus mini pamokslą apie Jėzų ir antrąjį atėjimą, motina pažvelgė į jį ir pasakė: „Ir ką tai turi bendra su manimi dabar?“
Perskaitykite 2 Pt 3, 11–13. Ką Petras atsako į klausimą: „Ir ką tai turi bendra su manimi dabar?“ žr. Mt 24, 43–51.
Jau sakėme, kad net mūsų pavadinimas Septintosios dienos adventistai atskleidžia mūsų tikėjimą Kristaus sugrįžimo tikrove. Šis mokymas yra pamatinis; visas mūsų krikščioniškas tikėjimas taptų beprasmis be Kristaus sugrįžimo ir viso, ką Jis žada.
Bet ar mums negresia tapti blogu tarnu, kaip Mt 24, 43–51 palyginime? Mums nebūtina daryti to paties blogio, kaip palyginime, bet mintis čia ne ta (galų gale, tai – palyginimas). Vietoj to, palyginimas įspėja dėl to, kad gali tapti lengva nužeminti mūsų matą, ypač mūsų elgesyje su kitais, ir tapti panašesniems į pasaulį ir mažiau uoliems mūsų tikėjime Viešpaties sugrįžimu.
Žinoma, kartkartėmis mes susiduriame su tais, kurie su savo diagramomis ir pranašiškais skaičiavimais teigia nustatę Kristaus sugrįžimo datą. Bet didesnis pavojus, su kuriuo susiduria septintosios dienos adventistai – tai ne datų nustatinėjimas greitam Kristaus sugrįžimui. Atvirkščiai, bėgant metams kyla pavojus, kad Antrojo atėjimo pažadas atlieka vis mažesnį vaidmenį mūsų mąstyme.
Taip, juo ilgiau mes esame čia, tuo arčiau mes esame Antrojo atėjimo. Kita vertus, juo ilgiau mes esame čia, tuo lengviau mums įsivaizduoti, kad Jo sugrįžimas yra taip toli, jog pastarasis tikrai neturi įtakos mūsų kasdieniam gyvenimui. Raštas įspėja dėl šio nusiraminimo. Kaip sakė Petras, kai Jėzus sugrįš ir mums teks stoti prieš teismą, krikščionys turėtų gyventi šventai ir pamaldžiai. (2 Pt 3, 11) Antrojo atėjimo tikrovė, kada tai benutiktų, turi įtakos mūsų gyvenimui dabar.
Kiek Antrojo atėjimo tikrovė veikia jūsų kasdienį gyvenimą ir mąstymą? Ką jūsų atsakymas pasako jums apie jūsų gyvenimą ir tikėjimą, jei apskritai ką nors pasako?
GALUTINIS PARAGINIMAS
Petras baigia ta pačia tema, kuri apaštalo laišką persmelkė nuo pat pradžių: gyventi šventai ir sergėtis „nedorėlių paklydimo.“ (2 Pt 3, 17)
Perskaitykite 2 Pt 3, 14–18. Ką Petras ragino, ir dėl ko jis įspėjo ragindamas?
Įdomu tai, kad Petras baigia savo laišką užsimindamas apie mūsų mylimo brolio Pauliaus raštus. (2 Pt 3, 15) Paulius taip pat rašė, kad, laukiant Jėzaus antrojo atėjimo, būtina gyventi taikiai ir naudoti laiką šventam gyvenimui. (žr. Rom 2, 4; 12, 18; Fil 2, 12)
Taip pat atkreipkite dėmesį, kaip Petro nuoroda į Pauliaus raštus atskleidžia, kad Pauliaus raštai buvo itin vertinami ankstyvosios krikščionybės istorijoje. Neįmanoma nustatyti, ar Petras nurodo į visus dabar Naujajame Testamente esančius Pauliaus raštus, ar ne. Nepaisant to, Petro komentarai rodo, kad Pauliaus laiškai buvo labai vertinami.
Galiausiai Petras pamini, kad Pauliaus raštai gali būti neteisingai aiškinami, kaip ir kitos Rašto knygos. Graikiškas žodis grapha pažodžiui reiškia „raštai“, tačiau akivaizdu, kad šiame kontekste šis žodis reiškia „šventieji raštai“, kaip, pavyzdžiui, Mozės ir Pranašų knygos. Čia yra labai ankstyvi įrodymai, kad Pauliaus raštai buvo autoritetingi, kaip ir hebrajiška Biblija.
Atsižvelgiant į tai, ką mes anksčiau tyrinėjome apie netikrus mokytojus, žadančius laisvę, nesunku įsivaizduoti žmones naudojant Pauliaus raštus, susijusius su laisve ir malone, pateisinant nuodėmingą elgesį. Paulius primygtinai pabrėžė teisumą tik tikėjimu, (Rom 3, 21–22) bet apaštalo raštuose nėra nieko, kas leistų žmonėms daryti nuodėmes. (žr. Rom 6, 1–14) Pačiam Pauliui teko susidurti su šiuo klaidamoksliu, susijusiu su tuo, ką apaštalas skelbė ir mokė apie teisumą tikėjimu. Tačiau Petras įspėja tuos, kurie iškraipo Pauliaus raštus, kad jie tai daro rizikuodami savo pačių pražūtimi. (2 Pt 3, 16)
Kokius galite dabar priimti sprendimus, galinčius padėti jums gyventi tokį gyvenimą, kurį mes esame pašaukti gyventi Kristuje Jėzuje?
Tolesniam tyrinėjimui: Mūsų požiūriu, gali atrodyti tarsi Antrasis atėjimas labai delsiamas. Akivaizdu, Jėzus žinojo, kad mes taip jausimės, ir kai kuriuose palyginimuose Jis įspėjo, kas gali atsitikti, jei mes nebūsime budrūs ir nebudėsime šiuo metu. Pavyzdžiui, dviejų tarnų palyginimas Mt 24, 45–51 (ketvirtoje dalyje). Jie abu laukė sugrįžtant šeimininko. Bet jie padarė dvi skirtingas išvadas dėl jo sugrįžimo. Vienas nusprendė, kad jis turi būti pasiruošęs šeimininko sugrįžimui bet kuriuo metu. Kitas sakė, kad šeimininkas neskuba, todėl jis tuo pasinaudojo kaip galimybe elgtis piktai.
„Kadangi mes nežinome tikslaus Jo atėjimo meto, mums įsakyta budėti. ‘Laimingi tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas ras budinčius.‘ (Lk 12, 37) Tie, kurie laukia Viešpaties, negaišta laiko tuščiai. Kristaus laukimas skatina žmones bijoti Viešpaties ir Jo teismų už nuodėmes. Jie turi suprasti, kokia didžiulė nuodėmė atstumti Jo siūlomą gailestingumą. Tie, kurie budi laukdami Viešpaties, nuskaistina savo sielas paklusnumu tiesai.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 588 p.)
Klausimai aptarimui:
Klasėje aptarkite jūsų atsakymus į antros dalies klausimus dėl Antrojo atėjimo. Kaip mes reaguojame į tai, kad Kristus dar nesugrįžo? Ko galime pasimokyti iš mūsų atsakymų?
Kokių mokymų, patyrimų ir įsitikinimų mes, septintosios dienos adventistai laikomės, kurie kyla ne iš kultūros, mąstymo ar papročių, bet iš Dievo Žodžio?
Šią savaitę tyrinėjome, kad Petras polinkį į nuodėmę ir aistras susiejo su klaidamoksliais. Perskaitėme šį teiginį: „Tai, kad nuodėmingi geiduliai gali privesti prie klaidamokslių, ne tik sutapimas, ar ne?“ Kodėl tai nėra tik sutapimas? Kokios gali būti įvairios sąsajos tarp šių dviejų?
Albertas Einšteinas pristatė pasauliui nuostabią idėją, kad laikas nėra absoliutus. Tai yra, priklausomai nuo to, kur esate ir kaip greitai judate, laikas jūsų atskaitos sistemoje skirsis nuo laiko kažkieno kito atskaitos sistemoje. Esmė yra ta, kad laikas – tai kažkas itin paslaptinga, ir mes ne visiškai suprantame, kaip laikas veikia. Kaip ši idėja galėtų padėti mums suvokti, kad Dievui laikas yra ne tas pats, kas mums, ypač Kristaus sugrįžimo kontekste?