birželio 28–liepos 4
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iš 1, 1–22; Pr 37, 26–28; Pr 39, 2.
21; Apd 7, 6; Gal 3, 16–17; Iš 2, 1–25.
Įsimintina eilutė: „Izraelitai dejavo lažo slegiami ir šaukėsi pagalbos.
Jų šauksmas iš vergijos pakilo ligi Dievo. Išgirdęs jų dejonę, Dievas
atsiminė savo Sandorą, sudarytą su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu.
Dievas pažvelgė į izraelitus ir atkreipė į juos dėmesį“ (Iš, 2, 23–25).
Išėjimo knygoje aidi pasakojimai apie engiamuosius, atstumtuosius,
persekiojamuosius, išnaudojamuosius ir menkinamuosius. Taigi
žmonės, kurie šiandien jaučiasi apleisti, pamiršti ir pavergti, gali rasti
viltį, nes tas pats Dievas, išgelbėjęs žydus, gali išgelbėti ir kitus.
Išėjimo knygoje kalbama apie egzistencines gyvenimo kovas, apie
neteisybę ir išmėginimus, kurie yra šio gyvenimo dalis. Kiekvieną gali
padrąsinti pasakojimai apie Dievo įsikišimą vardan kenčiančios Jo
tautos. Dievas girdi engiamųjų šauksmą, mato jų sielvartą, ašaras ir,
apimtas skausmo, ateina į pagalbą.
Dievas imasi iniciatyvos išlaisvinti tuos, kurie Juo pasitiki. Mums
tiesiog reikia tikėjimu priimti tai, ką Jis mums siūlo. Štai kodėl verta
tyrinėti Išėjimo knygą, nes ji moko, ką Jėzus padarė dėl mūsų visų.
Tai knyga apie atpirkimą, išlaisvinimą ir galutinį išganymą – visa tai
priklauso mums tikėjimu Kristumi Jėzumi ir tuo, ką Jis mums suteikė.
Ištikus neramumams ir tamsai, jei mūsų akys žvelgia į Dievą, galime
atpažinti Jo Artumą, rūpestį ir pagalbą, kai Jis veda mus į amžiną
„Pažadėtąjį kraštą“.
I. DIEVO TAUTA EGIPTE
Išėjimo knyga hebrajiškai vadinama šemot, pažodžiui – „vardai“,
remiantis šio senovės dokumento įžanginiais žodžiais. Ji prasideda –
„štai vardai“. Patriarcho Jokūbo šeimos vardai surašyti pačioje pradžioje.
- Perskaitykite Iš 1, 1–7. Kokia esminė tiesa čia užrašyta?
Išėjimo knyga prasideda Dievo palaiminimo priminimu. Kai patriarchas
Jokūbas ir jo šeima apsigyveno Egipte, jų buvo vos 70 žmonių
(Pr 46, 27; Iš 1, 5), „bet izraelitai buvo vaisingi ir daugiavaikiai. Jie
taip dauginosi, ir jų tiek padaugėjo, kad buvo pilna visame krašte“
(Iš 1, 7). Tačiau išėjimo metu jų buvo „maždaug šeši šimtai tūkstančių
vyrų pėsčiųjų, neskaičiuojant vaikų“ (Iš 12, 37).
- Perskaitykite Iš 1, 8–11. Kokia buvo izraelitų padėtis išėjimo metu?
Raštas tamsiomis spalvomis piešia Izraelio vaikų istoriją Egipte.
Išėjimo knyga prasideda Egipto vergų prižiūrėtojais ir lažo darbais
hebrajams. Tačiau Išėjimo knyga baigiasi ramiu ir guodžiančiu Dievo
Artumu Padangtėje, izraelitų stovyklos centre (Išėjimo 40). Tarp šių
dviejų priešingų pusių aprašoma Dievo pergalė. Viešpačiui išlaisvinus
savo tautą iš vergijos, nusekinus Raudonąją jūrą ir nugalėjus stipriausią
to meto kariuomenę, atsiskleidžia įspūdinga Dievo pergalė prieš
blogio jėgas.
Pasakojimas paradoksaliai pabrėžia: „Juo labiau jie [izraelitai] buvo
engiami, juo labiau jų daugėjo“ (Iš 1, 12). Tai reiškia, kad nepaisant
žmonių intrigų, Dievas vis tiek yra visavaldis ir išgelbės savo tautą, net
jei aplinkybės atrodys beviltiškos, bent jau žmogaus požiūriu.
„Iškilo naujas karalius, kuris apie Juozapą nieko nežinojo“. Ko šis pasakojimas
mus moko, kad niekada neturėtume laikyti aplinkybių,
ypač gerų, savaime suprantamomis?
II. ISTORINIS KONTEKSTAS
Jokūbo šeimai atvykus į Egiptą, kai Kanaane prasidėjo badas (Pradžios
46), Egipto karalius buvo draugiškas hebrajams dėka Juozapo ir
visko, ką jis padarė dėl egiptiečių.
„Žiūrėk, – sakė faraonas Juozapui, – skiriu tave viso Egipto krašto
valdytoju. Nusimovęs nuo rankos savo antspaudo žiedą, faraonas
užmovė jį Juozapui ant rankos, aprengė plonos drobės drabužiais ir
uždėjo jam ant kaklo aukso grandinę. Tuomet įsodino jį į savo vyriausio
pareigūno vežimą, ir priekyje jo buvo šaukiama: Klaupkitės! Taigi
faraonas padarė jį viso Egipto krašto valdytoju“ (Pr 41, 41–43).
- Kas lėmė Juozapo sėkmę Egipte po itin sunkios pradžios? (Pr 37,
26–28; Pr 39, 2, 21)
Labiausiai tikėtinas pasakojimo apie Juozapą istorinis kontekstas
yra toks: naujasis karalius Iš 1, 8, „kuris apie Juozapą nieko nežinojo“,
yra Ahmosas (1570 m. pr. Kristų – 1546 m. pr. Kristų). Po to atėjo
Amenchotepas I (1553 m. pr. Kristų – 1526 m. pr. Kristų), karalius,
bijojęs hebrajų ir juos engęs. Vėliau Tutmosas I (1525 m. pr. Kristų –
1512 m. pr. Kristų) paskelbė įsaką žudyti visus hebrajų berniukus.
Jo dukra Hačepsutė (1503 m. pr. Kristų–1482 m. pr. Kristų) buvo faraono
duktė, priglaudusi Mozę. Faraonas Tutmosas III (1504 m. pr.
Kristų–1450 m. pr. Kristų), kurį laiką valdęs kartu su Hačepsute, buvo
Išėjimo laiko faraonas.
Išėjimas, remiantis skaičiavimais, įvyko 1450 m. kovo mėn. (William
H. Shea, „Exodus, Date of the,“ The International Standard Bible
Encyclopedia, edited by Geoffrey W. Bromiley et al., vol. 2 [Grand Rapids,
MI: William B. Eerdmans, 1982], 230–238 p.). Norėdami suprasti
Išėjimo laikmetį, tyrinėkite šiuos Rašto tekstus: Pr 15, 13–16; Iš 12,
40–41; Ts 11, 26; 1 Kar 6, 1 (taip pat Apd 7, 6; Gal 3, 16–17).
Pirmasis Išėjimo knygos skyrius apima ilgą laikotarpį – nuo Juozapo
laikų, kai jo tėvas Jokūbas su visa šeima atvyko į Egiptą, iki faraono
paskelbto įsakymo žudyti hebrajus. Nors diskutuojama dėl tikslaus
laikotarpio, svarbu tai, kad Viešpats izraelitų nepamiršo, net kai Jo
tauta buvo pavergta svetimoje žemėje.
Tai yra, nors daug detalių apie tuo metu Egipte gyvenusius hebrajus
lieka paslėptos, bent jau kol kas (1 Kor 13, 12), Dievo charakterio
apreiškimas vis dar šviečia šios knygos puslapiuose, kaip ir visame
Šventajame Rašte. Kad ir kokios blogos atrodytų aplinkybės,
Dievas visada yra šalia ir galime Juo pasikliauti bet kokiomis aplinkybėmis.
III. HEBRAJŲ PRIBUVĖJOS
Neįmanoma suprasti Išėjimo knygos, netikint Pradžios knygos
mokymu. Žydai persikėlė į Egiptą, o po klestėjimo ir taikos meto buvo
pavergti.
Tačiau Dievas neapleido savo tautos, nors kartais taip atrodė.
Neabejotina, kad daugelis hebrajų sielvartavo dėl sunkios padėties.
Tačiau nelaimės metu Jis ištiesia savo galingą pagalbos ranką. Mūsų
Viešpats drąsina savo sekėjus: „Šaukis Manęs vargo dieną; išgelbėsiu
tave, ir tu Mane šlovinsi“ (Ps 50, 15).
- Perskaitykite Iš 1, 9–21. Kokį esminį vaidmenį atliko ištikimos pribuvėjos
ir kodėl jos primenamos šiame pasakojime?
Išėjimo knygoje nė vienas iš faraonų nepavadintas vardu. Jie tik
įvardijami faraono titulu, reiškiančiu karalių. Egiptiečiai tikėjo, kad faraonas
yra dievas žemėje, dievo Ra (arba Ozyrio, arba Horo) sūnus. Ra
buvo laikomas aukščiausia Egipto dievybe, pačiu saulės dievu.
Tačiau, nepaisant visų savo galių, šis „dievas“ negalėjo priversti
pribuvėjų prieštarauti jų pačių įsitikinimams. Iš tikrųjų, priešingai
bevardžiam faraonui, dviejų pribuvėjų vardai užrašyti – Šifra ir Pūva
(Iš 1, 15); jos labai gerbiamos, nes bijojo Viešpaties. Nedoras faraono
įsakymas joms neturėjo jokios įtakos, nes jos bijojo Dievo labiau nei
žemiškojo valdovo įsakymų (taip pat žr. Apd 5, 29). Taigi Dievas jas
palaimino gausiomis šeimomis. Koks galingas ištikimybės liudijimas.
Šios moterys, nepaisant to, kad mažai išmanė teologiją, ne tik suprato,
kas teisinga, bet ir apsisprendė elgtis teisingai.
Faraonui supratus, kad jo sąmokslas žlugo, jis įsakė egiptiečiams
nužudyti visus hebrajams gimusius kūdikius berniukus. Jie turėjo išmesti
juos į Nilo upę, tikriausiai kaip auką Hapi, Nilo dievui, taip pat
vaisingumo dievui. (Tai pirmas užfiksuotas atvejis, kai žydai buvo žudomi
tik todėl, kad jie yra žydai.) Tokio įsakymo tikslas buvo pavergti
hebrajus, sunaikinti visus kūdikius berniukus, supanašinti moteris su
egiptiečiais, taip užkertant kelią grėsmei, kurią, faraono įsitikinimu,
hebrajai kėlė jo tautai.
Pribuvėjos ne tik žinojo, ką reikia daryti, bet ir darė, ką privalėjo. Kokia
čia akivaizdi žinia mums?
IV. MOZĖS GIMIMAS
- Perskaitykite Iš 2, 1–10. Kokį vaidmenį pasakojime apie Mozės gimimą
atliko Dievo apvaizda ir apsauga?
Istorinis Mozės gimimo ir gyvenimo kontekstas jaudina, nes jis gyveno
garsiosios Egipto XVIII dinastijos laikais. Vienas šios dinastijos
karalius – Tutmosas III, vadinamas „Egipto Napoleonu“ – laikomas
vienu garsiausių senovės Egipto faraonų.
Nors jau gimimo metu buvo nuteistas mirties nuosprendžiu (Iš 1,
22), Mozė gimė kaip ypatingas sūnus (hebrajiškai – tob; „gražus“;
Iš 2, 2). Šis hebrajiškas terminas apibūdina ne tik išorinį grožį. Šis žodis
vartojamas, pavyzdžiui, nusakant Dievo darbą pasaulio sukūrimo
savaitės metu, kai Jis paskelbė, kad visa yra „gera“, netgi „labai gera“
(Pr 1, 4. 10. 31).
Kaip naujas kūrinys, šis „gražus“ vaikas, laikantis Dievo plano, užaugs
ir išves hebrajus iš jų vergijos. Kas galėjo įsivaizduoti jo ateitį
gimus šiam kūdikiui, ypač tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis? Nepaisant
to, Dievas įvykdė savo pažadą Abraomui, Izaokui ir Jokūbui.
Jis sudarė su jais Sandorą, kad duos jų palikuonims Pažadėtąjį kraštą
(Iš 2, 24–25). Tam Jis naudos šį kūdikį, praėjus dešimtmečiams.
Iki tol Egipto faraono duktė Hačepsuta priėmė Mozę savo sūnumi.
Mozei suteiktas vardas yra egiptietiškas, reiškiantis „sūnų“ arba „gimusįjį“,
kaip atspindi vardas Ah-mozis („Acho sūnus“) arba Tut-mozis
(„Toto sūnus“). Hebrajiškai šis vardas išverstas kaip Mošeh („ištrauktas“).
Jo gyvybė buvo stebuklingai išgelbėta, kai jis buvo „ištrauktas“ iš upės.
Apie jo ankstyvą gyvenimą žinome labai mažai. Stebuklingai išgelbėtas
ir Hačepsutos įvaikintas, Mozė pirmuosius 12 metų gyveno su
savo šeima (Iš 2, 7–9; E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 192). Tada Mozė
įgijo geriausią egiptietišką išsilavinimą – tam, kad paruoštų jį tapti
kitu Egipto faraonu (Patriarchai ir pranašai, p. 245). Žavi tai, kad galų
gale didžioji dalis šio išsilavinimo taps nenaudinga ar net prieštaraus
tam, kas iš tikrųjų svarbu – Dievo ir Jo tiesos pažinimui.
Kiek mokotės to, kas galiausiai yra nenaudinga tam, kas iš tikrųjų
svarbu?
V. PLANŲ PASIKEITIMAS
- Perskaitykite Iš 2, 11–25. Kokie įvykiai greitai pakeitė visą Mozės
gyvenimą? Ko galime pasimokyti iš šio pasakojimo?
Ką darys Mozė? Ar jis pasiduos Egipto vilionėms ir rūmų malonumams,
ar kentės sunkumus su savo tauta? Įvykiai netrukus privertė jį
apsispręsti.
„Apie tai išgirdęs faraonas stengėsi nužudyti Mozę. Mozė pabėgo
nuo faraono. Atkeliavo į Midjano kraštą ir atsisėdo prie vieno šaltinio“
(Iš 2,15).
Nužudęs kareivį, Mozė iš tikrųjų neturėjo kito pasirinkimo, jis negalėjo
pasilikti Egipte. Taigi, kad ir kokie buvo planai užimti Egipto
sostą ir tapti „dievu“, tie planai greitai pasikeitė. Užuot tapęs netikru
dievu, Mozė tarnaus gyvam Dievui. Neabejotina, kad tuo metu, kai
pabėgo, Mozė nežinojo, kokia ateitis jo laukia.
„Žinia apie tą įvykį [Mozės nužudytą egiptietį] greitai pasklido tarp
egiptiečių ir labai perdėta pasiekė faraono ausis. Valdovui buvo pavaizduota,
kad šis poelgis yra labai svarbus, kad Mozė sumanė vesti
savo tautą prieš egiptiečius, nuversti jų valdžią ir pats atsisėsti į sostą,
ir kad karalystė yra nesaugi, kol jis gyvas. Valdovas iš karto nusprendė,
kad Mozė turi mirti. Tačiau Mozė, sužinojęs apie gręsiantį pavojų, gelbėdamasis
pabėgo į Arabiją“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 195).
Mozė gyveno 120 metų (Įst 34, 7), o jo gyvenimą galima padalyti į
tris 40 metų laikotarpius. Pirmieji 40 metų buvo Egipte, dauguma jų –
karališkuosiuose rūmuose. Antrą 40 metų laikotarpį jis praleido Jetro
namuose Midjano teritorijoje.
Tačiau paskutinis 40 metų laikotarpis užima didžiąją dalį pirmųjų
penkių Mozės knygų (ir šių pamokų), kuriose pasakojama apie ankstyvą
Izraelio pašaukimą liudyti stabmeldystės persmelktam pasauliui,
atskleidžiant gyvojo Dievo prigimtį ir charakterį (Įst 4, 6–8).
Ar tai buvo Dievo planas, kad Mozė nužudytų egiptietį? Jei ne, ko šis
pasakojimas mus moko apie tai, kaip Dievas gali nugalėti bet kurioje
situacijoje ir išnaudoti ją savo tikslams? Kaip Rom 8, 28 padeda
mums suprasti šią svarbią tiesą?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 190–201.
Raštas sako, kad „pribuvėjos bijojo Dievo ir nevykdė, ką Egipto karalius
buvo joms įsakęs, palikdavo gyvus ir berniukus“ (Iš 1, 17). E. Vait
taikliai komentavo pribuvėjų ištikimybę ir su Mesiju susijusią viltį: „Ta
užduotis buvo duota moterims, kurios dėl savo darbo pobūdžio galėjo
tai įvykdyti. Tai buvo šėtono sumanymas: jis žinojo, kad Atpirkėjas
turi kilti tarp izraelitų, todėl paskatindamas faraoną žudyti jų kūdikius,
jis tikėjosi sužlugdysiąs šį Dievo tikslą. Tačiau tos moterys bijojo
Dievo ir nedrįso vykdyti žiauraus įsakymo. Viešpats pritarė jų elgesiui
ir jas laimino“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 191).
Gera žinia ta, kad, nepaisant šėtono planų, Dievas nugalėjo ir pasitelkė
ištikimus žmones, kad sutrukdytų priešui. Mes gyvename mūsų
priešo, kurį Jėzus pavadino „šio pasaulio kunigaikščiu“ (Ef 2, 2; Jn 14,
30), teritorijoje. Šėtonas pasisavino šią padėtį iš Adomo, bet Jėzus
Kristus nugalėjo piktąjį savo gyvenimu ir mirtimi ant kryžiaus (Mt 4,
1–11; Jn 19, 30; Hbr 2, 14). Nors šėtonas vis dar gyvas ir aktyvus, kaip
parodė jo bandymas nužudyti tuos berniukus, jo paties mirties nuosprendis
nebekeičiamas (Jn 12, 31; Jn 16, 11; Apr 20, 9–10. 14). Gera
žinia ta, kad gyvenimo sunkumus galima įveikti Dievo malone (Fil 4,
13). Pastaroji yra vienintelė mūsų viltis.
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Kodėl Dievas leido hebrajams gyventi Egipte ir būti engiamiems?
Kodėl prireikė tiek laiko, kol Dievas įsikišo vardan jų? Taip pat atminkite,
kad kiekvienas žmogus kentėjo tik tol, kol gyveno. Tai
yra, kentėjimų laikas tautai buvo ilgas, bet kiekvienas konkretus
žmogus kentėjo tik tol, kol buvo gyvas. Kodėl šis skirtumas yra
svarbus siekiant suprasti žmonių kentėjimus apskritai? - Giliau apmąstykite klausimus, kaip Dievas galėjo panaudoti karštakošišką
Mozės poelgį nužudant egiptietį. Tarkime, jis to nebūtų
padaręs? Ar tai būtų reiškę, kad hebrajai galiausiai nebūtų išėję iš
Egipto? Paaiškinkite savo samprotavimus.