liepos 5–11
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iš 18, 3–4; Iš 3, 1–22; Pr 22, 11.
15–18; Iš 6, 3; Jl 3, 5; Iš 4, 1–31; Pr 17, 10–11.
Įsimintina eilutė: „O VIEŠPATS tęsė: Aš mačiau savo tautos kančią
Egipte, girdėjau jų skundo prieš savo engėjus šauksmus. Iš tikrųjų
Aš gerai žinau, ką jie kenčia, nužengiau išgelbėti juos iš egiptiečių
rankų ir nuvesti iš to krašto į gerą ir erdvų kraštą, į kraštą, tekantį
pienu ir medumi, į šalį kanaaniečių, hetitų, amoritų, perizų, hivų ir
jebusiečių“ (Iš 3, 7–8).
Dievo kvietimas dažnai pakeičia mūsų gyvenimo kryptį. Tačiau
sekant pašaukimu paaiškėja, kad Dievo kelias mums visada yra geriausias.
Nors kartais – iš pradžių – priimti Dievo kvietimą nėra lengva.
Toks yra Mozės atvejis, Dievui jį pašaukus, kada viskas prasidėjo
susitikus su Viešpačiu prie degančio krūmo. Nors, ar Mozė išmanė, ar
neišmanė degimo dėsnius, jis žinojo, kad tai, ką mato, yra stebuklas,
ir pastarasis tikrai patraukė jo dėmesį. Neabejotina, Viešpats kvietė jį
atlikti konkrečią užduotį. Klausimas, ar jis priims šį kvietimą, nepaisant
kraštutinių pokyčių jo gyvenimui? Iš pradžių jis nebuvo tam labai
imlus.
Galbūt prisiminsite atvejus, kai turėjote konkrečių tikslų, bet Dievas
pakeitė planus. Tiesa, kad galime būti naudingi Dievui įvairiais atžvilgiais,
bet sekti Dievo kvietimu savo gyvenime ir daryti tai, kur Jis
mus veda, tikrai yra kelias į didžiausią pasitenkinimą teikiančią būtį.
Galbūt ne visada lengva, ir Mozei nebuvo lengva, bet kaip neišmintinga
eiti savo keliu, kai Dievas kviečia mus eiti kitur.
I. DEGANTIS KRŪMAS
Po to, kai Mozė pabėgo į Midjaną, jo gyvenimas buvo ganėtinai
lengvas. Jis vedė, susilaukė dviejų sūnų – Geršomo ir Eliezero (Iš 18,
3–4), ir priklausė didelei Jetro, jo uošvio ir kunigo Midjane, šeimai.
Jis 40 ramių metų praleido ganydamas, kaip ir Dovydas (2 Sam 7, 8),
mėgaudamasis Dievo Artumu, apreikštu gamtoje.
Tačiau šis laikas buvo skirtas ne tik tam, kad Mozė mėgautųsi gėlių
kvapais (jo atveju – gal dykumos kaktusų?). Šie vaikščiojimo su Viešpačiu
metai jį pakeitė ir paruošė lyderio vaidmeniui. Dievas taip pat
panaudojo Mozę šioje ramioje dykumoje, kad, Dievo įkvėptas, jis parašytų
dvi seniausias Biblijos knygas – Jobo ir Pradžios (Ellen G. White,
Patriarchs and Prophets, p. 251; Francis D. Nichol, et al., eds., The SDA
Bible Commentary, vol. 3, p. 1140). Dievas Mozei taip pat apreiškė
esminių įžvalgų, susijusių su didžiąja kova, pasaulio sukūrimu, nuopuoliu,
tvanu, patriarchais ir, svarbiausia, išganymo planu. Taigi Mozė
padėjo visai žmonijai perduoti tikrą gyvojo Dievo pažinimą, mūsų Kūrėjo
ir Palaikytojo, ir tai, ką Dievas daro, atsižvelgdamas į nuodėmę,
sukėlusią sumaištį šioje planetoje. Šventojo Rašto ir išganymo pasakojimas
tampa beprasmiu be pagrindo, kurį įkvėptas Mozė mums suteikė,
ypač Pradžios knygoje.
- Perskaitykite Iš 3, 1–6. Kokią reikšmę gali turėti tai, kad Viešpats
prisistatė Mozei kaip „Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo
Dievas“?
Mozė pamatė, jog krūmas nesudega, taip jis suprato, kad regi stebuklą
ir kad prieš jį turi vykti kažkas dramatiško ir svarbaus. Jam priėjus
arčiau, Viešpats liepė nusiauti apavą didelės pagarbos ženklan,
nes Dievo Artumas darė šią vietą šventa.
Viešpats prisistatė Mozei kaip „Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir
Jokūbo Dievas“ (Iš 3, 6). Viešpats pažadėjo šiems patriarchams, kad jų
palikuonys paveldės Kanaaną – šį pažadą Mozė tikrai žinojo. Taigi dar
prieš tai pasakydamas, Dievas jau leido Mozei suprasti, kas jo laukia ir
kokį lemiamą vaidmenį jis turės atlikti.
Mozei prireikė 80 metų, kol Dievas nusprendė, kad jis pasiruošęs užduoties
atlikimui. Ko ši tiesa gali išmokyti mus apie kantrybę?
II. VIEŠPATIES ANGELAS
„Viešpaties angelas pasirodė“ Mozei „degančio krūmo ugnies
liepsnoje“ (Iš 3, 2). Pats Viešpats Jėzus kalbėjo Mozei „iš degančio krūmo“
(Iš 3, 4).
Nenustebkite, kad Jėzus Kristus pavadintas Viešpaties angelu. Pats
terminas angelas tiesiog reiškia pasiuntinį (hebrajiškai – mal’akh), ir
visada priklauso nuo konteksto, ar šis angelas yra žmogus, ar dangaus
pasiuntinys (Mal 3, 1). Biblijoje yra daug tekstų, kada „Viešpaties
angelas“ reiškia dangaus pasiuntinį (pvz., Pr 22, 11. 15–18; Pr 31, 3. 11.
13; Ts 2, 1; Zch 3, 1–2). Šis Viešpaties angelas kalba ne tik Viešpaties
vardu, bet Jis yra pats Viešpats. Jėzus yra Dievo pasiuntinys, perdavęs
mums Tėvo Žodį.
- Perskaitykite Iš 3, 7–12. Kaip Dievas paaiškino Mozei, kodėl Jis norėjo
įsikišti vardan Egipte pavergtų izraelitų?
Dievo tautos kančia Egipte spalvingai apibūdinama kaip dejonė
ir pagalbos šauksmas. Dievas išgirdo jų šauksmą ir susirūpino (Iš 2,
23–25). Jis pavadino juos savo tauta (Iš 3, 7). Tai yra, dar iki Sinajaus
ir Sandoros patvirtinimo jie buvo Jo tauta, ir Jis leido jiems gyventi
bei klestėti (jei jie paklus) Kanaano krašte, kaip buvo pažadėjęs jų
tėvams.
Dievas pasakė Mozei, kad siunčia jį pas faraoną tam tikrai užduočiai:
„O dabar eikš! Aš siųsiu tave pas faraoną, kad išvestum Mano
tautą – izraelitus iš Egipto“ (Iš 3, 10). Vėlgi Dievas juos vadina savo
tauta.
Kokią užduotį Dievas pavedė savo tarnui! Todėl Mozė atsakė klausimu:
„Kas aš toks?“ Tai yra, suvokdamas, kas laukia, ir koks bus jo
vaidmuo,
Mozė stebėjosi, kodėl pasirinktas toks kaip jis. Čia jau anksti
matome jo charakterį, nuolankumą ir jausmą, kad jis nevertas to, kam
jis pašauktas.
Kodėl nuolankumas ir mūsų „nevertumo“ jausmas yra itin svarbus
kiekvienam, siekiančiam sekti Viešpačiu ir padaryti dėl Jo bet ką?
III. VIEŠPATIES VARDAS
- Perskaitykite Iš 3, 13–22. Kodėl Mozė norėjo sužinoti Dievo vardą
ir kokia Jo vardo reikšmė?
Dievas prisistatė Mozei – „ehejeh ‚asher ‚ehejeh“, o tai pažodžiui
reiškia „būsiu, kas būsiu“ arba „Aš esu, kuris esu“. Iš 3, 12 Dievas vartojo
tą patį veiksmažodį „ehejeh“, sakydamas Mozei: „Aš būsiu“ (su
tavimi), kaip ir 14 eilutėje. Tai reiškia, kad Dievas yra amžinas. Jis yra
visa viršijantis Dievas, taip pat nesikeičiantis Dievas, ir Jis gyvena „su
sugniuždytaisiais bei prislėgtaisiais“ (Iz 57, 15).
Tikrinis Dievo vardas „Jahvė“ „Jehova“ (verčiamas – „VIEŠPATS“)
Dievo tautai buvo žinomas nuo pat pradžių, net jei jie ir nežinojo Jo
vardo gilesnės reikšmės. Mozė taip pat žinojo vardą Jahvė (Jehova),
bet, kaip ir kiti, nežinojo tikrosios reikšmės. Klausimu: „Koks Jo vardas?“,
Mozė teiravosi apie tą gilesnę prasmę.
Naudinga užuomina yra Iš 6, 3, kur Dievas pasakė: „Aš pasirodžiau
Abraomui, Izaokui ir Jokūbui kaip Dievas Visagalis, bet vardu ‘VIEŠPATS’
jiems nedaviau savęs pažinti“ (Iš 6, 3). Tai nereiškia, kad Adomas,
Nojus, Abraomas ir patriarchai nežinojo vardo „Jahvė“ (Jehova)
(Pr 2, 4. 9; Pr 4, 1. 26; Pr 7, 5; Pr 15, 6–8 ir kt.). Tai tiesiog reiškia, kad jie
nežinojo gilesnės jo prasmės.
Jo vardas Jahvė (Jehova) nurodo, kad Jis yra asmeninis Dievas, savo
tautos Dievas, Sandoros Dievas. Jis yra artimas, asmeninis Dievas, kuriam
rūpi žmonių reikalai. Visagalis Dievas (Pr 17, 1) stebuklingai
įsikišo savo galia. Tačiau Jahvė (Jehova) savo moralinę galią parodo
meile ir rūpesčiu. Jis yra toks pat Dievas kaip ir Elohim („galingas, stiprus,
visa viršijantis Dievas“, „visų žmonių Dievas“, „Visatos Valdovas“,
„visko Kūrėjas“), tačiau pats Jahvės (Jehovos) vardas atskleidžia skirtingas
Jo santykių su žmonija puses.
Vardo žinojimas ar Dievo vardo šaukimasis nėra kažkas stebuklingo.
Jo vardo šaukimasis reiškia mokyti kitus tiesos apie šį Dievą
ir išgelbėjimą, kurį Jis siūlo visiems, kurie ateina tikėdami. Kaip sako
Joelis:
„Kas tik šauksis VIEŠPATIES vardo, tas bus išgelbėtas“ (Jl 3, 5).
Kaip savo gyvenime patyrėte Jehovos Artumą ir asmeniškumą, kurio
Jis siekia su visais, Jam pasišventusiais?
IV. KETURI PASITEISINIMAI
- Perskaitykite Iš 4, 1–17. Kokius ženklus Dievas davė Mozei, kad sustiprintų
jo kaip Dievo pasiuntinio poziciją?
Mozė vėl bandė išvengti užduoties, kurią Dievas jam pavedė (Iš 3,
11). Jis nenorėjo keliauti į Egiptą ir stoti prieš faraoną. Juk jis jau patyrė
nesėkmę, kai anksčiau pats mėgino padėti hebrajams. Be to, jo
tautiečiai netikėjo ir nepriėmė jo kaip vadovo. Štai kodėl jis pateikė
trečią dingstį: „O jeigu jie netikės manimi ir mano balso neklausys?“
(Iš 4, 1) Tai nebuvo klausimas, stengiantis sužinoti kažką naujo; tai
buvo mėginimas pasakyti – „ne“ atsakomybei, kurią Dievas prašė
prisiimti.
Mozei buvo pavesta padaryti du stebuklingus ženklus Izraelio seniūnų,
o vėliau ir faraono akivaizdoje: (1) jo lazda virto gyvate, o paskui
– lazda, ir (2) jo ranka pasidarė raupsuota, bet tada akimirksniu
išgijo. Abu stebuklai turėjo įtikinti seniūnus, kad Dievas dėl jų darbuojasi.
Priešingu atveju buvo paruoštas trečias stebuklas – vandens
virtimas krauju (Iš 4, 8–9).
Nors Dievas paruošė Mozei šiuos galingus stebuklus, jis vis tiek
pateikė dar kitą pasiteisinimą, ketvirtą – jis nesugeba gerai kalbėti.
- Perskaitykite Iš 4, 10–18. Kaip Viešpats reagavo į Mozę ir ko galime
iš to pasimokyti, kad ir kokioms aplinkybėms, mūsų įsitikinimu,
Dievas mus kviečia?
Šis keturių pasiteisinimų rinkinys rodo Mozės nenorą sekti Dievo
kvietimu. Po neva tai pagrįstais prieštaravimais jis slėpė savo nenorą
eiti. Pirmieji trys pasiteisinimai pateikiami klausimų forma: (1) Kas aš
toks? (2) Kas Tu toks? ir (3) o jeigu jie manimi netikės? Ir (4) ketvirtasis
pasiteisinimas yra teiginys: „Aš nesu iškalbingas“. Dievas sureagavo į
juos visus ir parūpino galingą sprendimą. Dėl šių pasiteisinimų Dievas
davė daug padrąsinančių pažadų.
Tada Mozė pateikė savo penktą ir paskutinį prašymą: „Ak, mano
Viešpatie, prašau siųsti ką nors kitą“ (Iš 4, 13). Atsakydamas Dievas
jam pasakė, kad jau pasiuntė jo brolį Aaroną į pagalbą. Galiausiai
Mozė tyliai nusileidžia ir prieš išvykdamas į Egiptą paprašo Jetro palaiminimo.
V. APIPJAUSTYMAS
- Perskaitykite Iš 4, 18–31. Kaip suprasti šį keistą pasakojimą ir ko jis
moko?
Tyrinėjančiuosius Raštą šokiruoja perskaičius, kad Mozei paklusus
Viešpačiui ir pradėjus kelionę atgal į Egiptą, Viešpats „bandė jį
užmušti“ (Iš 4, 24). Iš pasakojimo konteksto akivaizdu, kad bėda buvo
apipjaustymas. Mozės jauniausias sūnus nebuvo apipjaustytas, kaip
reikalavo Abraomo Sandora (Pr 17, 10–1).
Mozė, kaip Dievo tautos vadovas, turėjo parodyti savo nepriekaištingą
paklusnumą Dievui, kad būtų tinkamas vesti kitus į paklusnumą.
Jis turėjo būti to visiško pasišventimo Dievui pavyzdžiu. Jo žmona Cipora
buvo veikli moteris ir apipjaustė savo sūnų, kad išgelbėtų savo
vyro gyvybę. Ji palietė Mozės kojas kruvina apyvarpe, o šis kraujas
simbolizavo permaldavimą, gyvybę ir Sandoros užtvirtinimą. Kadangi
tai buvo padaryta itin greitai, išryškėjo aplinkybių dramatiškumas.
Šis epizodas yra svarbi pamoka – visada darykite tai, ką žinote
esant teisinga.
„Keliaudamas iš Midjano Mozė gavo stulbinančiai baisų perspėjimą
dėl Viešpaties nepasitenkinimo. Jam pasirodė angelas, nusiteikęs
labai grėsmingai tarsi norėtų nužudyti. Nebuvo jokio paaiškinimo,
bet Mozė prisiminė nepaisęs vieno iš Dievo reikalavimų… jis neatliko
apipjaustymo apeigos savo sūnui. Jis neįvykdė sąlygos, kad jo vaikas
galėtų gauti Dievo su Izraeliu sudarytos Sandoros dovanas; ir toks
nepaisymo pavyzdys, parodytas paties jų išsirinkto vado, galėjo tik
susilpninti Dievo įsakymų poveikį žmonėms. Cipora, bijodama, kad
jos vyras nebūtų užmuštas, pati atliko tą apeigą, ir tada angelas leido
Mozei tęsti kelionę. Mozės misija pas faraoną buvo labai pavojinga, –
jo gyvybę galėjo apsaugoti tik šventieji angelai. Tačiau Mozė, kol nepaisė
žinomos pareigos, negalėjo būti saugus, t. y. angelų ginamas“
(E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 201).
Ko šis pasakojimas turėtų pamokyti jus, jei iš tikrųjų esate kaltas, nes
nepaisėte to, ką privalėjote daryti? Kokių pokyčių turėtumėte paisyti
net dabar?
TOLESNIAM TYRINĖJIMUI:
E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 197–201.
Dramatiškas pašaukimas prie degančio krūmo turbūt buvo labiausiai
permainingas patyrimas Mozės gyvenime. Visos kitos svarbios jo
gyvenimo akimirkos priklausė nuo jo teigiamos, paklusnios reakcijos
į Dievo paliepimą išvesti žydus iš Egipto ir į Pažadėtą kraštą.
Aišku, dabar žinome, kaip viskas vyko. Tačiau įsivaizduokite save
Mozės vietoje prie degančio krūmo. Jis pabėgo iš Egipto gelbėdamas
savo gyvybę. Per 40 metų užaugo nauja žydų karta, didžia dalimi tikriausiai
mažai žinojusi apie jį, o gal net tai, ką jie apie jį girdėjo, buvo
netiesa, sudėta iš pasakojimų, kurie laikui bėgant išsikraipo. Vis dėlto
dabar jis buvo Dievo pašauktas išvesti tą pačią tautą iš galingos tautos?
Nestebina tai, kad iš pradžių jis to nenorėjo!
Taip, tai buvo nepaprastai daug pastangų reikalaujanti užduotis,
bet įsivaizduokite, ko jis būtų nepatyręs, jei galiausiai būtų pasakęs
Dievui – ne. Galbūt jis tiesiog būtų išnykęs istorijoje, užuot – dėl jame
veikiančios Dievo galios – tiesiogine prasme rašęs istoriją ir tapęs vienu
didžiausių ir įtakingiausių žmonių ne tik Biblijoje, bet ir pasaulyje.
KLAUSIMAI APTARIMUI:
- Ramiuoju laikotarpiu, praleistu dykumoje, Mozė darė tai, kam jį
pašaukė Dievas – jis buvo šeimos žmogus, rūpinosi avimis ir Dievo
įkvėptas parašė dvi Šventojo Rašto knygas, kol buvo pašauktas
tapti puikiu Dievo tautos vadovu. Ko Mozės patyrimas mus moko
apie mūsų pareigas gyvenime? - Galima ginčytis, kad, žiūrint paviršutiniškai, Mozės pasiteisinimai
buvo ganėtinai pagrįsti, ar ne? Kodėl žmonės turėtų manimi tikėti?
Kas aš toks? Aš neiškalbus. Ko šis pasakojimas turėtų mus pamokyti,
kaip pasitikėti Dievu, įgalinančiu mus daryti tai, kam Jis mus
pašaukia? - Apmąstykite I dalyje pateiktą mintį, susijusią su Mozės autoryste
Pradžios knygai, ir koks svarbus šis darbas norint suprasti šventąją
istoriją ir išganymo planą. Kodėl turime kovoti su kiekvienu bandymu
(o jų yra daug) sumenkinti šios knygos autoritetą, neigiant,
ypatingai, pirmųjų 11 skyrių istoriškumą?