Lapkričio 4–10 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Rom 5.
Įsimintina eilutė: „Taigi, nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi“ (Rom 5, 1–2).
Paulius užtvirtino mintį, kad nuteisinimas arba priimtinumas Dievui ateina tik per tikėjimą Jėzų Kristų, nes tik Jo teisumo pakanka, kad mes gautume teisę stovėti mūsų Viešpaties akivaizdoje. Remdamasis šia didžia tiesa, Paulius dabar plėtoja šią temą. Rodydamas, kad išgelbėjimas turi būti pagrįstas tikėjimu, o ne Įstatymo darbais, net tokiems „teisiems“ kaip Abraomas, Paulius žengia žingsnį atgal ir apžvelgia bendrą vaizdą, tai, kas lemia nuodėmę, kančią ir mirtį, ir kaip sprendimas yra randamas Kristuje ir ką Jis atliko dėl žmonijos.
Per vieno žmogaus, Adomo nuopuolį visa žmonija susidūrė su pasmerkimu, atskyrimu ir mirtimi; per vieno žmogaus, Jėzaus pergalę Dievo akyse viso pasaulio padėtis pasikeitė. Tikėjimu Jėzų, jų nuodėmių įrašas ir bausmė dėl tų nuodėmių gali būti atšaukiami ir jiems gali būti amžinai atleista.
Paulius priešpastato Adomą ir Jėzų rodydamas, kaip Kristus atėjo atitaisyti tai, ką padarė Adomas, ir parodyti, kad tikėjimu Adomo nuodėmės aukos gali būti išgelbėtos Jėzaus, Gelbėtojo. Viso to pagrindas yra Kristaus kryžius ir Jo pavaduojanti mirtis, ir tai atveria kelią kiekvienam žmogui, žydui ar pagoniui, būti išgelbėtam Jėzaus, kuris savo krauju atnešė nuteisinimą visiems, kurie Jį priima.
Žinoma, kad į šią temą verta gilintis, nes tai yra visų mūsų vilties pamatas.
NUTEISINAMAS TIKĖJIMU
Perskaitykite Rom 5, 1–5. Žemiau apibendrinkite Pauliaus žinią. Ką čia galite įžvelgti sau?
„Nuteisinti“ arba pažodžiui „išteisinti“. Šis veiksmažodis graikų kalboje reiškia ieškinio nutraukimą. Mes buvome paskelbti teisiais arba laikomais teisiais ne dėl kažkokių Įstatymo darbų, bet dėl to, kad priėmėme Jėzų Kristų. Nepriekaištingas Jėzaus gyvenimas šioje žemėje, Jo nepriekaištingas Įstatymo laikymasis buvo įskaitytas mums.
Tuo pačiu metu, visos mūsų nuodėmės buvo užkrautos Jėzui. Dievas įskaitė, kad visas tas nuodėmes padarė Jėzus, o ne mes, ir tokiu būdu mes galime būti išgelbėti nuo bausmės, kurios nusipelnome. Ši bausmė teko Kristui dėl mūsų, vardan mūsų, kad mums niekada netektų jos prisiimti. Kokią džiaugsmingesnę žinią nusidėjėlis galėtų išgirsti?
Graikų kalbos žodis, Rom 5, 3 išverstas – „didžiuojamės“, kitur Rom 5, 2 yra verčiamas – „džiaugiamės“. Tokiu atveju (kai kuriuose vertimuose) ryšys tarp Rom 5, 2 ir Rom 5, 3 yra aiškesnis. Nuteisinti žmonės gali džiaugtis sielvarte, nes jie savo tikėjimą ir pasikliovimą įtvirtino Jėzuje Kristuje. Jie įsitikinę, kad Dievas padės viskam išeiti į gera. Kentėjimus dėl Kristaus jie laikys dideliu džiaugsmu (žr. 1 Pt 4, 13).
Taip pat atkreikite dėmesį į pažangą Rom 5, 3–5.
- Ištvermė. Šis graikų kalbos žodis – tai hupomone. Tokią ištvermę subrandina sielvartas asmenyje, kuris išlaiko tikėjimą ir nepamiršta Kristuje turimos vilties, net išmėginimuose ir sielvarte, dėl kurių gyvenimas kartais gali pasidaryti apgailėtinas.
- Dorybė. Graikų kalbos žodis dokime pažodžiui reiškia „išmėgintą savybę“; vadinasi – „charakterį“, arba tiksliau „išmėgintą charakterį“. Tas, kuris kantriai ištveria išmėginimus, gali išsiugdyti tokį charakterį.
- Viltis. Ištvermė natūraliai brandina viltį, randamą Jėzuje su Jo išgelbėjimo pažadu. Kol mes tikėjimu, atgailaudami ir paklusdami laikomės Jėzaus, mes turime viltį.
Kokio vieno dalyko jūs savo gyvenime tikitės labiausiai? Kaip ši viltis gali išsipildyti Jėzuje? Ar ji apskritai gali išsipildyti? Jei ne, ar tikrai norite į tai sudėti itin daug vilčių?
KAI TEBEBUVOME NUSIDĖJĖLIAI
Perskaitykite Rom 5, 6–8. Ką šios eilutės pasako apie Dievo charakterį, ir kodėl jose itin daug vilties mums?
Adomui ir Ievai gėdingai bei nepateisinamai nepaklusus dangiškam reikalavimui, pirmuosius susitaikymo žingsnius žengė Dievas. Nuo tada Dievas imasi iniciatyvos parūpinant priemones išgelbėjimui ir kviečia vyrus ir moteris Jį priimti. „Bet, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų“ (Gal 4, 4).
Rom 5, 9 sako, kad mes nuo Dievo rūstybės galime būti išgelbėti per Jėzų. Kaip mes suprantame, ką tai reiškia?
Išėjimo iš Egipto išvakarėse, kraujas ant izraelitų durų staktų apsaugojo pirmagimius nuo rūstybės, ištikusios Egipto pirmagimius. Tokiu pačiu būdu, Jėzaus Kristaus kraujas garantuoja, kad nuteisintasis, išlaikantis šį statusą, bus apsaugotas, kai Dievo rūstybė pagaliau sunaikins nuodėmę laikų pabaigoje.
Kai kurie žmonės sunkiai suvokia mylinčio ir rūstaus Dievo idėją. Bet tokia rūstybė egzistuoja tik dėl Jo meilės. Kaip gali mylintis pasaulį Dievas nerūstauti dėl nuodėmės? Ar Jis mums abejingas, ar Jam nerūpi, kas čia nutinka. Pažvelkite į pasaulį ir pamatysite, ką nuodėmė padarė Jo kūrinijai. Kaip Dievas gali nerūstauti dėl tokio blogio ir nuniokojimo?
Kokių turime kitų priežasčių džiaugtis? Rom 5, 10–11.
Kai kurie komentatoriai Rom 5, 10 įžvelgia Jėzaus gyvenimą žemėje, kai Kristus čia gyveno, kurio metu Jis ištobulino nepriekaištingą charakterį, kurį Jis dabar siūlo įskaityti mums. Nors būtent tai buvo pasiekta nepriekaištingu Kristaus gyvenimu, Paulius, atrodo, pabrėžia tai, kad Kristus mirė, prisikėlė ir yra amžinai gyvas (žr. Hbr 7, 25). Mes esame išgelbėti, nes Jis yra gyvas. Jei jis būtų likęs kape, mūsų viltys būtų žuvusios su Juo. Rom 5, 11 tęsiamos priežastys, dėl kurių mes galime džiaugtis Viešpatyje, ir taip yra dėl to, ką Jėzus dėl mūsų atliko.
MIRTIS PER NUODĖMĘ
Mirtis – tai pagrindinis priešas. Kai Dievas sukūrė žmoniją, Jis sumanė, kad žmonės gyventų amžinai. Išskyrus kelias išimtis, žmonės nenori mirti; o to norintieji paprastai yra tokios nuomonės tik dėl didžiulio asmeninio skausmo ir kančių. Mirtis prieštarauja mūsų esminei prigimčiai. Taip yra todėl, kad nuo pat pradžių buvome sukurti gyventi amžinai. Mirtis turėjo mums likti nežinoma.
Perskaitykite Rom 5, 12. Ką Paulius čia apibūdina? Ką tai paaiškina?
Tyrinėjantieji dėl šios Šventojo Rašto eilutės ginčijasi daugiau nei dėl kitų. Galbūt priežastis, kaip išdėstyta SDA Biblijos komentare, 6 t., 529 p., kad kai kurie „bando panaudoti šią eilutę ne taip, kaip ją naudojo Paulius“.
Vienas punktas, dėl kurio jie ginčijasi, tai: Kokiu būdu Adomo nuodėmė buvo perduodama jo palikuonims? Ar Adomo palikuonims tenka kaltė dėl Adomo nuodėmės, ar jie kalti Dievui dėl savo pačių nuodėmių? Žmonės bandė išpešti atsakymą į šį klausimą iš šios eilutės, bet Paulius čia sprendė kitą klausimą. Jis galvoje turėjo visai kitą dalyką. Jis dar kartą pabrėžia tai, ką jis jau sakė: „Nes visi yra nusidėję“ (Rom 3, 23). Turime pripažinti, kad mes esame nusidėjėliai, nes tai yra vienintelis būdas mums suvokti Gelbėtojo poreikį. Čia Paulius siekė, kad skaitytojai suvoktų, kokia pikta yra nuodėmė ir ką ji per Adomą atnešė į šį pasaulį. Tada apaštalas pamini, ką Dievas mums siūlo Jėzuje kaip vienintelėje priemonėje tragedijai, ištikusiai mūsų pasaulį per Adomo nuodėmę, įveikti.
Tačiau šioje eilutėje kalbama tik apie problemą, t.y. mirtį Adome, o ne išeitį, t.y. gyvenimą Kristuje. Viena iš šlovingiausių Evangelijos pusių yra tai, kad mirtis buvo praryta gyvenimo. Jėzus perėjo per kapą ir sutraukė jo pančius. Jis sako: „Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus“ (Apr 1, 18). Kadangi Jėzus turi raktus, priešas nebegali laikyti savo aukų kape.
Koks buvo jūsų pačių patyrimas, susijęs su mirties tikrove ir tragedija? Kodėl tokio negailestingo priešo akivaizdoje mes turime pasikliauti kažkuo didingesniu nei savimi ar tuo, ką siūlo šis pasaulis?
NUO ADOMO IKI MOZĖS
Perskaitykite Rom 5, 13–14. Ko Paulius mus čia moko apie Įstatymą?
Apie ką Paulius čia kalba? Frazė „iki Įstatymo“ yra lygiagreti teiginiui „nuo Adomo iki Mozės“. Apaštalas kalba apie pasaulio laiką nuo pasaulio sukūrimo iki Sinajaus, prieš oficialų izraelitų sistemos įstatų ir nuostatų pristatymą, įskaitant Dešimt Dievo įsakymų.
„Iki Įstatymo“ reiškia, kol Izraeliui prie Sinajaus buvo duoti išsamūs Dievo reikalavimai įvairių įstatų forma. Nuodėmė egzistavo iki Sinajaus. Kaip kitaip? Argi melavimas, žudymas, svetimavimas ir stabmeldystė nebuvo nuodėmė iki to laiko? Žinoma, kad buvo.
Tiesa, kad iki Sinajaus žmonija apskritai turėjo tik ribotą apreiškimą iš Dievo, bet jie akivaizdžiai žinojo pakankamai, kad būtų atsakingi. Dievas yra teisingas ir nesiruošia ką nors bausti neteisingai. Žmonės mirdavo ir iki Sinajaus, kaip Paulius čia aiškina. Mirtis ištikdavo visus. Nors jie nusidėdavo ne akivaizdžiai apreikštam Įsakymui, jie vis dėlto nusidėjo. Jie turėjo Dievo apreiškimus kūrinijoje, tačiau į tai jie nereagavo, todėl buvo nuteisti. „Jo neregimosios ypatybės […] nuo pat pasaulio sukūrimo įžvelgiamos protu iš Jo kūrinių, taigi jie nepateisinami“ ( Rom 1, 20).
Kokiu tikslu Dievas labiau apsireiškė „Įstatyme“? Rom 5, 20–21.
Sinajuje duoti mokymai įtraukė ir moralinį Įstatymą, nors pastarasis egzistavo ir iki tol. Tačiau, pasak Rašto, tai buvo pirmas kartas, kai šis Įstatymas buvo užrašytas ir plačiai paskelbtas.
Izraelitams pradėjus lyginti save su dangaus reikalavimais, jie suvokė, kad jie toli gražu nesiekia nustatyto mato. Kitaip tariant, „nusikaltimas“ buvo gausus. Jie staiga suprato savo kaltės mastą. Tokio apreiškimo tikslas – padėti jiems pamatyti Gelbėtojo poreikį ir paskatinti juos priimti laisvai siūlomą Dievo malonę. Kaip buvo pabrėžta anksčiau, tikrasis Senojo Testamento tikėjimas buvo pagrįstas ne Įstatymo raidės prisilaikymu.
Kaip įstatymai jūsų šalyje parodo jums žmogiškąją gėrio ir blogio sampratą? Jei tai galima padaryti žmogiškaisiais įstatymais, kaip dėl amžinojo Dievo Įstatymo?
JĖZUS – ANTRASIS ADOMAS
„Taigi, kaip vieno žmogaus nusikaltimas visiems žmonėms užtraukė pasmerkimą, taip vieno teisus darbas visiems laimėjo nuteisinimą, kad gyventų. Kaip vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir vieno klusnumu daugelis taps teisūs“ (Rom 5, 18–19). Koks čia mums pateikiamas kontrastas? Kokia viltis mums pasiūlyta Kristuje?
Kaip žmonės, mes iš Adomo gavome tik mirties bausmę. Tačiau įsikišęs Kristus nugalėjo ten, kur Adomas puolė, vardan žmonių išlaikydamas kiekvieną išmėginimą. Jis atpirko gėdingą Adomo nesėkmę ir puolimą, ir, tokiu būdu, kaip mūsų Pavaduotojas, Jis mus pastatė į patogią padėtį su Dievu. Tad Jėzus yra „antrasis Adomas“.
„Antrasis Adomas buvo laisvas moralinis veiksnys, atskaitingas už savo elgesį. Apsupto intensyviai subtilių ir klaidinančių įtakų, Jo padėtis gyventi nenuodėmingai buvo gerokai nepalankesnė nei pirmojo Adomo. Vis dėlto, apsuptas nusidėjėlių Jis pasipriešino visoms pagundoms ir išlaikė savo nekaltumą. Jis buvo be nuodėmės.“ (Ellen G. White Comments, The SDA Bible Commentary, vol. 6, 1074 p.)
Kaip Adomo ir Kristaus poelgiai priešpriešinami Rom 5, 15–19?
Atkreipkite dėmesį į čia priešingas idėjas: mirtis, gyvenimas; nusikaltimas, paklusnumas; pasmerkimas, nuteisinimas; nuodėmė, teisumas. Jėzus atėjo ir ištaisė viską, ką padarė Adomas!
Taip pat įdomu, kad žodis dovana Rom 5, 15–17 pakartotas kelis kartus. Kelis kartus! Esmė paprasta: Paulius pabrėžia, kad nuteisinimas nepelnomas; tai – dovana. Tai yra kažkas, ko mes nenusipelnome, ko mes neverti. Kaip ir su visomis dovanomis, mes turime ištiesti ranką ir jas priimti, ir šiuo atveju, mes šią dovaną gauname tikėjimu.
Kokią esate gavę geriausią dovaną? Kodėl ji buvo tokia gera, ypatinga? Kadangi tai buvo dovana, o ne kažkas, ko jūs nusipelnėte, kaip tai paskatino jus dar labiau ją branginti? Vis dėlto, kaip ši dovana gali net pradėti lygintis su ta, kurią mes turime Jėzuje?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, „The Ministry of Healing“, 470-472 p.; Rinktiniai raštai, 1 t., 383–384 p.; Patriarchai ir pranašai, 39–41 p.; „The SDA Encyclopedia“, 712–714 p.
„Daugelis yra apgauti dėl jų širdies būklės. Jie nesuvokia, kad širdis yra už viską vylingesnė ir nepataisomai pasiligojusi. Jie apsigaubia savu teisumu, ir pasitenkina pasiekę žmogiškąjį charakterio matą“ (E. Vait, Rinktiniai raštai, 1 t., 320 p.).
„Yra didelis poreikis, kad Kristus turi būti skelbiamas kaip vienintelė viltis ir išganymas. Pristatant nuteisinimo tikėjimu doktriną.., pastaroji buvo kaip vanduo ištroškusiam keliautojui. Mintis, kad Kristaus teisumas yra priskirtas mums ne dėl kažkokių mūsų nuopelnų, bet kaip Dievo dovana, atrodė brangi“ (360 p).
„Kuris buvo Būsimojo provaizdis (Rom 5, 14). Kaip Adomas yra Kristaus provaizdis? Kaip Adomas tapo mirties priežastimi savo palikuonims, nors jie nevalgė uždrausto vaisiaus, taip ir Kristus tapo teisumo Teikėjas tiems, kurie yra Jo, nors jie nepelnė jokio teisumo; pastarasis buvo per kryžių užtikrintas visiems žmonėms. Adomo neištikimybės provaizdis yra mumyse, nes mes mirštame lygiai taip pat, tarsi ir mes vienodai nusidėjome. Kristaus provaizdis yra mumyse, nes mes gyvename taip, tarsi mes įvykdėme visą teisumą, kaip tai padarė Jis“ („Martin Luther, Commentary on Romans“, 96–97 p.).
Klausimai aptarimui:
Kaip mes suprantame šią ištrauką iš E. Vait knygos: „Būtinas daug kruopštesnis Dievo Žodžio tyrinėjimas; Danieliaus ir Apreiškimo knygoms reikia teikti ypatingą dėmesį kaip niekada anksčiau mūsų tarnavimo istorijoje. Tam tikromis temomis mes galime pasisakyti mažiau, apie tai, kas susiję su Romos galia ir popiežių; bet mes turime kreipti dėmesį į tai, ką pranašai ir apaštalai parašė įkvėpti Šventosios Dievo Dvasios.“ (E. Vait, „Evangelism“, 577 p.)
Pagalvokite apie mirties tikrovę, kaip mirtis paveikia ne tik gyvenimą, bet ir gyvenimo prasmę. Daugelis rašytojų ir filosofų aprauda gyvenimo beprasmybę, nes jis baigiasi amžina mirtimi. Kaip mes, krikščionys į tai reaguojame? Kodėl viltis, kurią mes turime Jėzuje, yra vienintelis atsakymas šiai beprasmybei?
Kaip Adomo nuopuolis mums visiems lėmė puolusią prigimtį, Jėzaus pergalė visiems mums, kurie ją priims tikėjimu, siūlo amžinojo gyvenimo pažadą, be jokių išimčių. Su tokia nuostabia priemone mums, kas verčia žmones jos nesiekti sau? Kaip kiekvienas iš mūsų galime padėti tiems, kurie stengiasi geriau suprasti tai, ką Kristus siūlo ir tai, ką Jis dėl jų atliko?