Rugsėjo 30 – spalio 6 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Rom 15, 20–27; Apd 28, 17–31; Fil 1, 12; Rom 1, 7; Ef 1; Rom 15, 14.
Įsimintina eilutė: „Pirmiausia aš dėkoju savo Dievui per Jėzų Kristų už jus visus, nes visame pasaulyje kalbama apie jūsų tikėjimą“ (Rom 1, 8).
Tyrinėjantiems Raštą, svarbu suprasti istorinį Laiško romiečiams kontekstą. Pastarasis visada yra labai svarbus, kai stengiamasi suprasti Dievo Žodį. Turime žinoti ir suprasti klausimus, kurie buvo sprendžiami. Paulius rašė konkrečiai krikščionių grupei konkrečiu laiku ir dėl konkrečios priežasties; kuo aiškesnis pastarosios supratimas labai pasitarnaus mums mūsų tyrinėjime.
Tad grįžkime laiku į pirmąjį šimtmetį Romoje ir tapkime tos bendruomenės nariais, ir tada, kaip pirmojo šimtmečio bažnyčios nariai, pasiklausykime Pauliaus ir žodžių, kuriuos Šventoji Dvasia jam davė pristatyti Romos tikintiesiems.
Kad ir kokie vietiniai buvo šie Pauliaus paliesti klausimai, principai, kuriais yra pagrįstas šių klausimų sprendimas, šiuo atveju – kaip asmuo yra išgelbėtas? – yra visuotiniai. Taip, Paulius kalbėjo konkrečiai žmonių grupei; taigi rašydamas šį laišką jis omenyje turėjo konkretų klausimą. Bet, kaip žinome, daugelį šimtmečių vėliau, visiškai skirtingu laiku ir kitame kontekste, šie užrašyti žodžiai buvo itin aktualūs Martynui Liuteriui, kaip jie buvo aktualūs ir Pauliui, kai apaštalas pirmą kartą juos užrašė. Ir jie taip pat yra aktualūs mums šiandien.
APAŠTALO PAULIAUS LAIŠKAS
Rom 16, 1–2 rodo, kad šį laišką Paulius tikriausiai rašė graikų mieste Kenchrėjoje, kuris buvo netoli Korinto. Febės, t.y. Korinto priemiesčio gyventojos paminėjimas leidžia manyti, kad tikėtinas Laiško romiečiams kontekstas yra būtent ši vieta.
Vienas iš tikslų nustatant Naujojo Testamento laiško kilmę – tai laiško datos nustatymas. Kadangi Paulius daug keliavo, jo buvimo vietos žinojimas konkrečiu laiku padeda mums nustatyti datą.
Bažnyčią Korinte Paulius įkūrė savo antros misionieriškos kelionės metu 49–52 m. po Kristaus. (žr. Apd 18, 1–18) Savo trečios kelionės metu, 53–58 m. po Kristaus, jis vėl apsilankė Graikijoje (Apd 20, 2–3) ir savo kelionės pabaigoje gavo rinkliavą šventiesiems Jeruzalėje (Rom 15, 25–26). Todėl Laiškas romiečiams turbūt parašytas pirmaisiais 58 m. po Kristaus mėnesiais.
Kokias kitas svarbias bažnyčias Paulius aplankė savo trečiosios misionieriškos kelionės metu? Apd 18, 23.
Apsilankęs Galatijos bažnyčiose, Paulius suprato, kad, kol jo nebuvo, netikri mokytojai įtikino narius paklusti apipjaustymui ir laikytis kitų įsakų Mozės Įstatyme. Bijodamas, kad jo oponentai gali pasiekti Romą, kol jis atvyks, Paulius parašė laišką (Romiečiams), kad užbėgtų tai pačiai tragedijai, įvykusiai Romoje, už akių. Manoma, kad Laiškas galatams taip pat buvo parašytas Korinte, kai Paulius ten buvo tris mėnesius jo trečiosios misionieriškos kelionės metu, galbūt netrukus po jo atvykimo.
„Laiške romiečiams Paulius išaiškino didžiuosius Evangelijos principus. Jis išdėstė savo poziciją žydų ir pagonių Bažnyčias jaudinusiais klausimais ir parodė, jog viltys ir pažadai, kurie kitados priklausė tik žydams, dabar tapo prieinami ir pagonims.“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 277 p.)
Jau minėjome, kad tyrinėjant bet kurią Rašto knygą itin svarbu žinoti, kodėl ji buvo parašyta; t.y., kokios aplinkybės buvo sprendžiamos. Tad mūsų Laiško romiečiams supratimui svarbu žinoti, kokie klausimai rūpėjo žydų ir pagonių bažnyčioms. Kitą savaitę tyrinėsime šiuos klausimus.
Kokie klausimai rūpi jūsų bendruomenei šiuo metu? Ar grėsmės yra labiau išorinės ar vidinės? Kokį vaidmenį jūs atliekate šiose diskusijose? Kaip dažnai jūs sustojate ir apsvarstote savo vaidmenį, savo poziciją ir savo nusistatymą jums rūpimų klausimų atžvilgiu? Kodėl toks savęs patikrinimas yra itin svarbus?
PAULIAUS TROŠKIMAS APLANKYTI ROMĄ
Neabejotina, daugeliu atvejų asmeninis prisilietimas – tai geriausias būdas bendrauti. Palaikyti ryšį galime telefonu, elektroniniu paštu, tekstu, net Skype, bet bendravimas akis į akį yra geriausias bendravimo būdas. Todėl Paulius paminėjo Laiške romiečiams, kad jis nori juos pamatyti asmeniškai. Jis norėjo, kad jie žinotų, jog jis atvyks, ir kodėl.
Perskaitykite Rom 15, 20–27. Pasak Pauliaus, dėl kokių priežasčių jis neapsilankė Romoje anksčiau? Kas paskui paskatino jį apsispręsti atvykti? Kiek svarbi apaštalo samprotavimams buvo misija? Ko Pauliaus žodžiai čia mus moko apie misiją ir liudijimą? Kokią įdomią ir svarbią mintį Paulius išreiškė Rom 15, 27 apie žydus ir pagonis?
Didysis misionierius pagonims nuolat jautė paskatą skelbti Evangeliją naujose vietose, paliekant kitus darbuotis ten, kur Evangelija jau buvo paskelbta. Kai krikščionybė buvo naujas mokslas, o darbininkų maža, Pauliui darbuotis ten, kur Evangelija jau buvo paskelbta, būtų prilygę vertingų misionieriaus jėgų eikvojimui. Jis sakė: „Be to, maniau esant garbingiau skelbti Evangeliją ne ten, kur Kristaus vardas jau pagarsintas, ir nestatyti ant svetimų pamatų, bet, kaip parašyta: Pamatys tie, kuriems nebuvo apie Jį skelbta, supras tie, kurie nebuvo girdėję“ (Rom 15, 20–21).
Paulius nesiekė įsikurti Romoje. Jo tikslas buvo evangelizuoti Ispanijoje. Tam apaštalas tikėjosi gauti Romos krikščionių paramos.
Kokį svarbų principą, susijusį su visu misijos klausimu, galime įžvelgti tame, kad Paulius prašė pagalbos iš įkurtos bažnyčios, siekiant evangelizuoti naujoje vietovėje?
Dar kartą perskaitykite Rom 15, 20–27. Atkreipkite dėmesį, kiek Paulius troško tarnauti. Kas skatina jus? Kiek turite tarno širdies?
PAULIUS ROMOJE
„Kai atvykome į Romą, Pauliui buvo leista apsigyventi vienam su serginčiu jį kareiviu“ (Apd 28, 16). Ką ši eilutė pasako apie tai, kaip Paulius galiausiai atsidūrė Romoje? Ko tai mus moko apie netikėtus ir nepageidautinus mus dažnai ištinkančius dalykus?
Taigi galiausiai Paulius atvyko į Romą, kaip kalinys. Kaip dažnai mūsų planai išsirutuliojo ne taip, kaip mes tikėjomės, net tie, kuriuos sudarėme iš geriausių ketinimų.
Paulius pasiekė Jeruzalę savo trečiosios misionieriškos kelionės metu su rinkliava vargšams, surinkta iš Europos ir Mažosios Azijos bendruomenių. Tačiau apaštalo laukė netikėti įvykiai. Jis buvo suimtas ir surakintas grandinėmis. Po įkalinimo Cezarėjoje, trukusio dvejus metus, jis kreipėsi į ciesorių. Praėjus trims metams nuo apaštalo suėmimo, Paulius atvyko į Romą, tikriausiai ne taip, kaip jis tikėjosi, kai jis pirmą kartą rašė prieš kelis metus Romos bažnyčiai apie savo ketinimą čia apsilankyti.
Ką Apd 28, 17–31 pasako apie Pauliaus laiką Romoje? Svarbiau, ko mes galime iš to pasimokyti?
„Ne Pauliaus pamokslai, o jo grandinės atkreipė dvariškių dėmesį į krikščionybę. Būtent būdamas belaisviu jis nutraukė nuo daugelio sielų grandines, kurios laikė jas nuodėmės vergijoje. Ir tai dar ne viskas. Jis skelbė: Daugumas brolių Viešpatyje, dėl mano pančių įgiję pasitikėjimo Viešpačiu, ryžtingai imasi be baimės skelbti Dievo žodį“ (Fil 1, 14). (E. Vait, Apaštalų darbai, 344 p.)
Kiek kartų jums teko patirti netikėtų posūkių jūsų gyvenime, kurie galų gale išėjo į gera? (žr. Fil 1, 12) Kaip tokie jūsų patyrimai gali ir turėtų stiprinti jūsų pasitikėjimą Dievu, kai, atrodo, iš to nieko gero neišėjo?
ŠVENTIEJI ROMOJE
Štai Pauliaus kreipinys į Romos bažnyčią: „Visiems Dievo mylimiesiems, esantiems Romoje, pašauktiesiems šventiesiems tebūna malonė bei ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!“ (Rom 1, 7) Kokius tiesos, teologijos ir tikėjimo principus mes galime įžvelgti šiuose žodžiuose?
Dievo mylimiesiems. Nors tiesa, kad Dievas myli pasaulį, ypatinga prasme Dievas myli tuos, kurie Jį pasirinko, atsiliepė į Jo meilę.
Mes tai matome žmogiškame lygmenyje. Mes ypatingai mylime tuos, kurie myli mus; su jais yra abipusis apsikeitimas meile. Meilė reikalauja atsako. Nesant atsako, savo išraiška meilė yra ribota.
Pašauktiesiems šventiesiems. Kai kuriuose vertimuose po žodžio „pašauktiesiems“ pasvirusiu šriftu yra užrašytas žodis „būti“, o tai reiškia, kad šį žodį įterpė vertėjai. Šį žodį galima palikti nepakeičiant teksto prasmės. Jei žodis yra praleistas, lieka frazė „pašauktiesiems šventiesiems“; tai yra „išrinktiesiems šventiesiems“.
Žodis šventiesiems yra išverstas iš graikų kalbos žodžio hagioi, pažodžiui reiškiančio – „šventieji“. Šventieji reiškia „atsidavę“. Šventasis – tai Dievo „atskirtas“. Tokiam asmeniui vis dar gali tekti nueiti ilgą šventėjimo kelią, bet tai, kad toks asmuo pasirinko Kristų kaip Viešpatį, reiškia, jog jis – šventasis, pasak Rašto.
Paulius rašė: „pašauktiesiems šventiesiems“. Ar tai reiškia, kad kai kurie žmonės nėra pašaukti? Kaip Ef 1, 4; Hbr 2, 9 ir 2 Pt 3, 9 padeda mums suprasti, ką Paulius turėjo omeny?
Geroji Evangelijos žinia yra ta, kad Kristaus mirtis yra visuotinė; skirta visiems žmonėms. Visi buvo pašaukti išgelbėjimui Jame, pašaukti šventieji dar prieš pasaulio sutvėrimą. Pirminis Dievo tikslas buvo toks, kad visa žmonija rastų išgelbėjimą Jėzuje. Pragaro ugnis buvo skirta tik velniui ir jo angelams (Mt 25, 41). Tai, kad kai kurie žmonės nepasinaudoja tuo, kas buvo pasiūlyta, nesumenkina dovanos, kaip tai, kad iš prekybos centre badaujančiųjų streikuotojų neatimamos maisto prekės.
Dar prieš pasaulio sutvėrimą Dievas pašaukė jus išgelbėjimui Jame. Kodėl nedera leisti, kad kažkas jums sutrukdytų priimti šį kvietimą?
TIKINTIEJI ROMOJE
„Pirmiausia aš dėkoju savo Dievui per Jėzų Kristų už jus visus, nes visame pasaulyje kalbama apie jūsų tikėjimą“ (Rom 1, 8).
Nėra žinoma, kaip buvo įkurta bažnyčia Romoje. Padavimas, kad bažnyčią įkūrė Petras ar Paulius, neturi istorinio pagrindo. Galbūt ją įkūrė eiliniai nariai, atsivertusieji Sekminių dieną Jeruzalėje (Apd 2), kurie vėliau apsilankė arba persikėlė į Romą. O gal vėlesniu laikotarpiu atsivertusieji keldamiesi į Romą liudijo savo tikėjimą toje pasaulio sostinėje.
Stebina tai, kad vos per kelis dešimtmečius nuo Sekminių bendruomenė, matyt nesulaukusi jokio apaštalo apsilankymo, būtų taip plačiai žinoma. „Nepaisant priešpriešos, praėjus dvidešimčiai metų po Kristaus nukryžiavimo, Romoje gyvavo bažnyčia. Ši bažnyčia buvo tvirta ir uoli, ir Viešpats dėl jos darbavosi.“ (Ellen G. White Comments, The SDA Bible Commentary, vol 6., 1067 p.)
„Tikėjimas“ čia tikriausiai apima platesnę ištikimybės prasmę; tai – ištikimybė naujai gyvensenai, kurią jie atrado Kristuje.
Perskaitykite Rom 15, 14. Kaip Paulius aprašė bažnyčią Romoje?
Štai trys punktai, kuriuos Paulius išrinko kaip vertus paminėti Romos krikščionių patyrime:
- „Kupini gerumo“. Ar žmonės taip pasakytų apie mus? Jiems bendraujant su mumis, ar jų dėmesį patraukia gerumo mumyse gausa?
- „Pilni tikro pažinimo“. Raštas ne kartą pabrėžia švietimo, informavimo ir pažinimo svarbą. Krikščionys yra raginami tyrinėti Raštą ir gerai susipažinti su jo mokymu. „Žodžiai duosiu jums naują širdį reiškia – Aš jums duosiu naują mąstymą. Širdies pasikeitimą visada lydi aiškus krikščioniškos pareigos suvokimas, tiesos supratimas.“ (Ellen G. White, My Life Today, 24 p.)
- „Mokate vieni kitus perspėti“. Niekas negali klestėti dvasiškai, jei yra izoliuotas nuo tikinčiųjų. Turime sugebėti padrąsinti kitus ir, tuo pačiu metu, patys būti padrąsinti.
O kaip dėl jūsų pačių bendruomenės? Kokia jos reputacija? Arba, o tai net svarbiau, ar ji apskritai turi reputaciją? Ką jūsų atsakymas pasako jums apie jūsų bažnyčią? Svarbiau, jei reikia, kaip galite padėti pagerinti padėtį?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Apaštalų darbai, 276–278 p.; „Testimonies for the Church, vol. 5., p. 706“; „The SDA Bible Dictionary, p. 922“; „The SDA Bible Commentary, vol. 6, p., 467–468“.
„Žmonijos išgelbėjimas – tai ne pavėluota dangaus reakcija į netikėtus įvykius po nuopuolio. Greičiau, išgelbėjimas kyla iš Dangaus plano atpirkti žmogų prieš šio pasaulio sutvėrimą (1 Kor 2, 7; Ef 1, 3. 14; 2 Tes 2, 13–14) ir yra įsišaknijęs Dievo amžinoje meilėje žmonijai (Jer 31, 3).
Šis planas apima amžinybės praeitį, istorinę dabartį ir amžinybės ateitį. Planas apima tokias tikroves ir palaiminimus, kaip išsirinkimą ir paskyrimą būti šventa Dievo tauta, būti panašiems į Kristų, atpirkimą ir atleidimą, visų dalykų Kristuje vienybę, užantspaudavimą Šventąja Dvasia, amžiną paveldą ir išaukštinimą (Ef 1, 3–14). Esminės šiam planui yra Jėzaus kančia ir mirtis, kurios buvo ne atsitiktinumas istorijoje nė vien tik žmogaus sprendimų padarinys, bet buvo įsišaknijusios atperkančiame Dievo tiksle (Apd 4, 27–28). Jėzus iš tiesų buvo nuo pasaulio sutvėrimo nužudytasis Avinėlis“ (Apr 13, 8). (The Handbook of Seventh-day Adventist Theology. (Hagerstown, Md.: Review and Herald Publishing®, 2000), pp. 275, 276)
Klausimai aptarimui:
Klasėje aptarkite Protestantiškosios reformacijos reikšmę. Ypač apmąstykite šį klausimą: Kaip be jos šiandien skirtųsi mūsų pasaulis?
Įsigilinkite į tai, kad mes buvome pašaukti būti išgelbėti dar prieš pasaulio sutvėrimą. (taip pat žr. Tit 1, 1–2; 2 Tim 1, 8–9) Kodėl tai mums turėtų suteikti itin didelę viltį? Ką tai mums pasako apie Dievo meilę visiems žmonėms? Tuomet kodėl itin tragiška, kai žmonės atsuka nugarą tam, kas jiems buvo taip maloningai pasiūlyta?
Įsigilinkite į penktos dalies pabaigos klausimą. Kaip jūsų klasė gali padėti pagerinti jūsų bažnyčios reputaciją, jei to reikia?