KOVA

Spalio 7–13 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Hbr 8, 6; Mt 19, 17; Apr 12, 17; Kun 23; Apd 15, 1–29; Gal 1, 1–12.

Įsimintina eilutė: „Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų“ (Jn 1, 17).

Ankstyvoji Bažnyčia buvo sudaryta daugiausia iš žydų, kurie niekada net akimirkai nepagalvojo, kad priimdami žydų Mesiją, Jėzų, jie kažkaip nusigręžia nuo savo tėvų tikėjimo ar Sandoros pažadų, Dievo duotų savo tautai. Paaiškėjo, kad jie buvo teisūs. Pirmiems įtikėjusiems žydams rūpėjo šis klausimas: ar priimdami Jėzų žydai turėjo tapti krikščionimis? Daugeliui iš jų rūpėjo ir šis klausimas: ar pagonys turėjo tapti žydais, kad galėtų priimti Kristų?

Tik vėliau Jeruzalės susirinkime buvo pateiktas tvirtas atsakymas. Buvo priimtas sprendimas neužkrauti pagonims Įstatymo nuostatų ir įsakų naštos. Tai reiškia, kad priimant Jėzų pagonims nereikėjo pirmiau tapti žydais.

Tačiau nepaisant šio sprendimo, kai kurie mokytojai ir toliau vargino bažnyčias reikalaudami, kad atsivertę pagonys laikytųsi šių nuostatų ir įsakų, įskaitant apipjaustymo (ne itin maloni procedūrą, kuri padrąsintų suaugusįjį prisijungti prie krikščionybės). Tai yra, jie manė, kad šie pagonys, norintys būti Sandoros pažadų dalininkai, turėjo laikytis daugybės įstatų ir nuostatų, kurie buvo laikomi būtina sąlyga Izraelio bendruomenės dalininkams.

Kokie buvo šie klausimai, ir kaip jie buvo išspręsti?

AUKŠTESNĖ SANDORA

Perskaitykite Hbr 8, 6. Kokia čia yra žinia? Kaip mes suprantame, kas yra tie „svaresni pažadai“?

Turbūt didžiausias skirtumas tarp Senojo ir Naujojo Testamento religijos yra tai, kad Naujojo Testamento era prasidėjo Mesijo atėjimu, Jėzaus iš Nazareto. Jis buvo Dievo siųstasis Gelbėtojas. Žmonės negalėjo Jį ignoruoti ir tikėtis būti išgelbėti. Tik per Jo suteiktą atpirkimą jų nuodėmės gali būti atleistos. Tik dėl Jo įskaitomo nepriekaištingo gyvenimo jie gali stovėti Dievo akivaizdoje nesmerktini. Kitaip tariant, išgelbėjimas buvo per Jėzaus teisumą, ir nieką daugiau.

Senojo Testamento šventieji laukė Mesijo palaiminimų ir išganymo pažado. Naujojo Testamento laikais žmonės susidūrė su klausimu: Ar priimti Jėzų iš Nazareto, kurį Dievas atsiuntė kaip Mesiją, jų Gelbėtoją? Jei jie Jį tikės, tai yra, jei jie Jį priims tuo, kuo Jis iš tikrųjų yra ir Jam pasišvęs, jie bus išgelbėti per Jo jiems laisvai siūlomą teisumą.

Tuo metu moraliniai Naujojo Testamento reikalavimai nesikeičia, nes pastarųjų pamatas yra Dievo ir Kristaus charakteris. Klusnumas moraliniam Dievo Įstatymui yra tokia pat ir Naujosios, ir Senosios Sandoros dalis.

Perskaitykite Mt 19, 17; Apr 12, 17; Apr 14, 12; Jok 2, 10–11. Ką šios eilutės pasako apie moralinį Įstatymą Naujajame Testamente?

Tuo pačiu metu visos apeigos ir apeiginiai įsakai, kurie buvo duoti išskirtinai izraelitams ir buvo aiškiai susieti su Senąja Sandora, ir nurodė į Jėzų, Jo mirtį ir Jo kaip Vyriausiojo Kunigo tarnystę, buvo atskirti ir buvo įvesta nauja tvarka, pagrįsta „svaresniais pažadais“.

Padėti ir žydui, ir graikui suprasti, kas įtraukta į šį perėjimą nuo judaizmo į krikščionybę, buvo vienas iš Pauliaus pagrindinių tikslų Laiške romiečiams. Tokiam perėjimui reikės laiko. Daug Jėzų priėmusių žydų vis dar nebuvo pasirengę didiems ateities pokyčiams.

Kokius Rašto pažadus mėgstate? Kaip dažnai meldžiate jų įvykdymo? Kokie jūsų priimami sprendimai gali pastoti kelią šių pažadų įvykdymui jūsų gyvenime?

ŽYDŲ ĮSTATAI IR ĮSAKAI

Kiek leidžia laikas, paskaitykite Kunigų knygą. (pvz., Kun 12; 16; 23) Kokios mintys ateina jums skaitant visus šiuos įstatus, įsakus ir apeigas? Kodėl Naujojo Testamento laikais daugelio iš jų būtų tiesiog neįmanoma laikytis?

Patogu suskirstyti Senojo Testamento įsakymus į įvairias kategorijas: (1) moralinis Įstatymas, (2) apeigų įsakymai, (3) civilinė teisė, (4) įstatai ir įsakai ir (5) sveikatos įsakymai.

Iš dalies toks skirstymas yra dirbtinis. Iš tiesų, kai kurios iš šių kategorijų yra tarpusavyje susijusios, ir iš dalies persipina. Gyvenusieji senovėje nelaikė jų atskiromis ir skirtingomis.

Moralinį Įstatymą apibendrina Dešimt Įsakymų (Iš 20, 1–17). Šis Įstatymas apibendrina moralinius reikalavimus žmonijai. Šie Dešimt Įsakymų yra pabrėžiami ir taikomi įvairiuose įsakuose ir įstatuose pirmose penkiose Rašto knygose. Tai parodo, ką reiškė laikytis Dievo Įstatymo įvairiomis aplinkybėmis. Svarbūs yra ir civiliniai įsakymai. Ir šie yra grindžiami moraliniu Įstatymu. Civiliniai įsakymai apibrėžia piliečių santykį su pilietine valdžia ir piliečiais. Juose įvardintos įvairios bausmės už nusižengimus.

Apeiginiame įstatyme reglamentuotos šventyklos apeigos, aprašytos įvairios atnašos ir atskirų piliečių atsakomybė. Čia nurodytos šventinės dienos ir apibrėžtas jų laikymasis.

Įsakymai, susiję su sveikata, iš dalies persipina su kitais įsakymais. Įvairūs įsakymai, susiję su nešvara, nusako ir apeiginį nešvarumą, tačiau jie siekia dar toliau, įskaitant higienos ir sveikatos principus. Įsakymai, susiję su švarių ir nešvarių gyvulių mėsa, yra pagrįsti fiziniais sumetimais.

Nors žydas visus šiuos įstatus iš esmės turbūt laikė Dievo duotu komplektu, jis turėjo įžvelgti tam tikrus skirtumus. Dešimt Dievo Įsakymų buvo tiesiogiai pasakyti paties Dievo tautai. Tai šiuos Įsakymus išskiria kaip ypač svarbius. Kiti įsakai buvo perduoti per Mozę. Šventyklos apeigų galima laikytis tik tol, kol yra šventyklą.

Civilinio įstatymo, bent jau didžia dalimi, nebeįmanoma buvo laikytis, kai žydai prarado savo nepriklausomybę ir tapo pavaldūs kitai tautai. Daugelio apeiginių įsakų nebuvo įmanoma laikytis po šventyklos sugriovimo. Be to, po Mesijo atėjimo daugelis atvaizdų atitiko pirmavaizdžius ir nebegaliojo šių simbolių reikšmė.

PAGAL MOZĖS PAPROTĮ

Perskaitykite Apd 15, 1. Koks klausimas sukėlė vaidus? Kodėl kai kurie žmonės tikėjo, kad tai buvo aktualu ne tik žydams? žr. Pr 17, 10.

Nors apaštalai susivienijo su tarnautojais ir eiliniais nariais Antiochijoje nuoširdžiai stengiantis laimėti daug sielų Kristui, kai kuriems įtikėjusiems žydams „iš Judėjos“ pavyko iškelti klausimą, dėl kurio Bažnyčioje greitai išplito priešprieša, sukėlusi siaubą įtikėjusiems pagonims. Su dideliu pasitikėjimu šie mokytojai tvirtino, kad norėdamas būti išgelbėtas, asmuo turi būti apipjaustytas ir laikytis viso apeiginio įstatymo. Juk, galų gale, žydai visada didžiavosi jiems Dievo paskirtomis apeigomis, ir daugelis atsivertusiųjų į Kristaus tikėjimą vis dar manė, kad kadangi Dievas kažkada aiškiai išdėstė žydams, kaip garbinti, būtų neįtikima, jog Jis kada nors leistų pakeisti šiuos nurodymus. Jie tvirtino, kad žydų įstatai ir apeigos turėtų būti įtraukti į krikščioniškosios religijos apeigas. Jie buvo per lėti įžvelgti, kad visos aukojimo atnašos buvo Dievo Sūnaus mirties simbolis, ir kad atvaizdas atitiko pirmavaizdį, tad Mozės duotos apeigos ir ceremonijos nebebuvo privalomos.

Perskaitykite Apd 15, 2–12. Kaip šis ginčas turėjo būti išspręstas?

„Laukdamas, kol Dievas nuves tiesiausiu keliu, jis buvo visada pasirengęs pripažinti Bažnyčios bendruomenėje apjungtų tikinčiųjų kūno autoritetą. Jam buvo reikalingi patarimai, o kai kildavo svarbių klausimų, Paulius mielai išdėstydavo juos Bažnyčiai ir kartu su savo broliais ieškodavo Dievo išminties, kad priimtų teisingą sprendimą.“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 149 p.)

Įdomu tai, kad Paulius, dažnai kalbėjęs apie savo pranašišką pašaukimą ir kaip Jėzus jį pašaukė ir pavedė jam savo misiją, itin norėjo dirbti su Bažnyčia. Tai yra, nepriklausomai nuo jo pašaukimo, apaštalas suprato, kad jis buvo Bažnyčios, kaip visumos, dalis ir kad jam reikėjo su ja dirbti kiek įmanoma daugiau.

Koks yra jūsų nusistatymas bažnyčios vadovybės atžvilgiu? Ar bendradarbiaujate? Kodėl bendradarbiavimas yra itin svarbu? Kaip mes galėtume funkcionuoti, jei visi darytų tik tai, ką jis norėtų, nepaisant viso kūno?

ĮTIKĖJĘ PAGONYS

Perskaitykite Apd 15, 5–29. Kokį sprendimą priėmė susirinkimas, ir kuo jis buvo pagrįstas?

Sprendimas buvo prieš judėjų tvirtinimus. Jie reikalavo, kad atsivertę pagonys turi būti apipjaustyti, laikytis viso apeiginio įstatymo ir „įtraukti į krikščionių religijos apeigas žydų įstatymus bei apeigas.“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 141 p.)

Įdomu tai, kad Apd 15, 10 Petras šiuos senus įstatus pavadino „jungu“, kurio žydai negalėjo panešti. Ar Viešpats, davęs šiuos įstatus, pastaruosius padarytų jungu savo tautai? Tuo sunku patikėti. Vietoj to, per tuos metus kai kurie vadovai per žodinę tradiciją daugelį įsakų iš palaiminimų padarė našta. Susirinkimas siekė apsaugoti pagonis nuo šios naštos.

Taip pat atkreipkite dėmesį, kad nebuvo užsiminta arba dvejojama dėl būtinybės pagonims paklusti Dešimčiai Dievo Įsakymų. Galų gale, ar galima įsivaizduoti susirinkimą liepiant nevalgyti pasmaugtų gyvulių mėsos ir kraujo, bet leidžiant nepaisyti įsakymų dėl svetimavimo, žudymo ir pan.?

Ko įtikėjusiems pagonims buvo liepta laikytis, (Apd 15, 20. 29) ir kodėl būtent to?

Nors įtikėję žydai negalėjo primesti savo taisyklių ir papročių pagonims, susirinkimas norėjo užtikrinti, kad pagonys nedarytų to, kas būtų laikoma įžeidimu žydams, kurie buvo viena su jais Jėzuje. Todėl apaštalai ir vyresnieji sutiko pamokyti pagonis laišku susilaikyti nuo stabams paaukotos mėsos, nuo ištvirkavimo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir kraujo. Vieni sako, kad kadangi sabatos laikymasis nebuvo konkrečiai paminėtas, turbūt pastarais nebuvo skirtas pagonims (aišku, įsakymai dėl melagingo liudijimo ir žudymo taip pat nebuvo konkrečiai įvardinti, tad šis argumentas nieko nereiškia).

Ar mes, tam tikrais būdais, galime apkrauti žmones nebūtinomis naštomis, kurios yra labiau paprotys, o ne Dievo įsakymas? Jei taip, kaip? Paruoškite savo mintis pristatyti klasėje.

PAULIUS IR GALATAI

Nors paaiškinimas buvo itin aiškus, išliko tokių, kurie ir toliau ėjo savo keliu ir pasisakė už tai, kad pagonys laikytųsi žydų papročių ir įstatų. Pauliui tai buvo labai rimtas klausimas; tai yra, čia nebuvo kalbama apie bereikšmes tikėjimo smulkmenas. Toks nusistatymas tapo pačios Kristaus Evangelijos neigimu.

Perskaitykite Gal 1, 1–12. Kiek rimtai Paulius žiūrėjo į šį klausimą, kuriam jis priešinosi Galatijoje? Ką tai turėtų mums pasakyti apie šio klausimo svarbą?

Kaip jau buvo paminėta, būtent aplinkybės Galatijoje didele dalimi nulėmė Laiško romiečiams turinį. Šiame laiške Paulius ir toliau plėtojo Laiško galatams temą. Kai kurie įtikėję žydai tvirtino, kad Dievo jiems per Mozę duotas Įstatymas buvo svarbus ir atsivertę pagonys turėtų jo laikytis. Paulius bandė parodyti tikrąją Įstatymo vietą ir funkciją. Jis nenorėjo, kad šie žmonės įsitvirtintų Romoje, kaip jie tai padarė Galatijoje.

Būtų pernelyg didelis supaprastinimas paklausti, ar Paulius kalbėjo apie apeiginį ar moralinį Įstatymą laiškuose galatams ir romiečiams. Istoriškai argumentas buvo toks: derėtų ar ne reikalauti, kad įtikėję pagonys būtų apipjaustyti ir laikytųsi Mozės Įstatymo. Jeruzalės susirinkimas jau priėmė sprendimą dėl šio klausimo, tačiau kai kurie atsisakė jo paisyti.

Kai kurie Pauliaus laiškuose galatams ir romiečiams įžvelgia įrodymų, kad moralinis Įstatymas, Dešimt Dievo Įsakymų (arba, tiesą sakant, tik ketvirtasis įsakymas), nebėra privalomas krikščionims. Vis dėlto jie nesupranta laiško minties, nesuvokia istorinio konteksto ir klausimų, kuriuos Paulius sprendė. Apaštalas, kaip tyrinėsime, pabrėžė, kad išgelbėjimas yra pagrįstas tik tikėjimu, o ne Įstatymo laikymųsi, net moralės Įstatymo. Tačiau tai neprilygsta sakymui, kad nereikia laikytis moralės Įstatymo. Paklusnumas Dešimčiai Dievo Įsakymų niekada nebuvo problema; tie, kurie Dešimt Dievo Įsakymų daro problema, tekste įžvelgia šiuolaikinį klausimą, kurio Paulius nesprendė.

Ką jūs atsakote tiems, kurie teigia, kad krikščionys nebeprivalo laikytis sabatos? Kaip jūs galite parodyti sabatos tiesą nesukeliant pavojaus Evangelijos vientisumui?

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Apaštalų darbai, 140–146 p.; 284–288 p.; Patriarchai ir pranašai, 292–295 p.; Su meile iš Dangaus, 22–25 p.

Neabejotina, mūsų bažnyčia patiria kovos ir nesutarimų laiką. Bet tai nieko naujo. Šėtonas visada kovojo su Bažnyčia. Net pirmosiomis krikščionybės dienomis tikinčiųjų gretose kilo vaidai ir ginčai. Ir buvo vienas ginčas, kuris, jei jis nebūtų išspręstas, galėjo sugriauti Bažnyčią jos ankstyvojoje stadijoje.

„Dėl netikrų mokytojų, atsiradusių tarp Jeruzalės tikinčiųjų, įtakos, Galatijos Bažnyčiose sparčiai plito susiskaldymai, erezijos ir juslingumas. Tie netikri mokytojai žydų tradicijas maišė su Evangelijos tiesomis. Ignoruodami Visuotinės tarybos Jeruzalėje nutarimus, jie ragino atsivertusius pagonis laikytis apeiginio Įstatymo.“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 284 p.)

Klausimai aptarimui:

Klasėje aptarkite atsakymus į ketvirtos dalies paskutinį klausimą. Kaip jūsų vietinė bendruomenė ar jūs savo namuose, o gal net ir jūs patys galite apkrauti naštomis, kurių nereikia, kitus (arba save)? Kaip mes galime atpažinti, jeigu mes iš tikrųjų taip elgiamės? O gal mums gresia pavojus nueiti pernelyg toli į kitą pusę? Tai yra, kaip mes galime atpažinti, jeigu mes pernelyg atsipalaidavome ir mūsų gyvensena bei matas nusileido iki tokio lygio, kad nebeatspindi aukšto pašaukimo, kurį mes turime Kristuje?

Kokiais argumentais remdamiesi žmonės tvirtina, kad Dešimt Dievo Įsakymų šiandien nebėra privalomi krikščionims? Ką mes atsakome į šiuos teiginius? Kodėl, net iš pirmo žvilgsnio, šie argumentai yra itin nepriimtini, ir kodėl daugeliu atvejų tie, kurie juos pateikia, negyvena taip, tarsi jie tikėtų, jog Dešimt Dievo Įsakymų tebegalioja?

Dar kartą perskaitykite Gal 1, 1–12. Atkreipkite dėmesį, koks bekompromisis, dogmatiškas ir užsidegęs Paulius buvo savo supratimo, susijusio su Evangelija, atžvilgiu. Ką tai turėtų mums pasakyti apie mūsų nepajudinamą poziciją tam tikrų įsitikinimų atžvilgiu, ypač pliuralizmo ir reliatyvizmo laiku? Kaip tai parodo, kad dėl tam tikrų mokymų negali būti jokio kompromiso?

Klasėje aptarkite klausimus, įžiebusius Protestantiškąją reformaciją. Kokie esminiai skirtumai nebuvo išspręsti?