Lapkričio 25–gruodžio 1 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Rom 8, 1–17.
Įsimintina eilutė: „Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje“ (Rom 8, 1).
Romiečiams 8 – tai Pauliaus atsakymas į Romiečiams 7. Pastarajame Paulius kalba apie nusivylimą, nesėkmę ir pasmerkimą. Romiečiams 8 pasmerkimo nebėra, jis pakeistas laisve ir pergale per Jėzų Kristų.
Romiečiams 7 Paulius sakė, kad žmogui atsisakius priimti Jėzų Kristų, jam teks apgailėtinas Romiečiams 7 patyrimas. Jūs busite nuodėmės vergai, negalintys padaryti to, ko norite. Romiečiams 8 jis sako, kad Jėzus Kristus siūlo jums išlaisvinimą iš nuodėmės ir laisvę daryti gera, ko jūs ir norite, bet negalite dėl jūsų kūno.
Paulius ir toliau aiškina, kad ši laisvė buvo nupirkta už begalinę kainą. Kristus, Dievo Sūnus tapo žmogumi. Tai buvo vienintelis būdas, kaip Jis galėjo tapti mums artimu, būti mums nepriekaištingu pavyzdžiu, ir galėjo tapti pavaduotoju, mirusiu vietoje mūsų. Jis atėjo „nuodėmingo kūno pavidalu“ (Rom 8, 3). „Kad Įstatymo reikalavimai išsipildytų mumyse“ (Rom 8, 4). Kitaip tariant, Kristus pasiekė pergalę prieš nuodėmę, taip pat išpildė teisingus Įstatymo reikalavimus, įmanomus tiems, kurie tiki, ne kaip išgelbėjimo priemone, bet kaip išgelbėjimo rezultatu. Paklusnumas Įstatymui nebuvo ir niekada negalėjo būti išgelbėjimo priemone. Tai buvo Pauliaus žinia ir Liuterio žinia, ir tai taip pat turi būti mūsų žinia.
KRISTUJE JĖZUJE
„Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje“ (Rom 8, 1). Ką reiškia „nebėra pasmerkimo“? Nebėra pasmerkimo už ką? Ir kodėl tai itin gera žinia?
Pauliaus raštuose „Kristuje Jėzuje“ yra paplitusi frazė. Žmogui būti „Kristuje Jėzuje“ reiškia, kad jis priėmė Kristų kaip savo Gelbėtoją. Žmogus Juo pasitiki besąlygiškai ir apsisprendė priimti Kristaus gyvenimo būdą. Rezultatas – tai artima asmeninė sąjunga su Kristumi.
„Kristuje Jėzuje“ priešinama „kūne“. Taip pat priešinama su patyrimu, išsamiau aprašytu 7 skyriuje, kuriame Paulius apibūdina kūnišką žmogų, prieš šiam priimant Kristų, o tai reiškia, kad jis yra nuodėmės vergas. Žmogus yra pasmerktas mirti (Rom 7, 11. 13. 24). Jis tarnauja „nuodėmės įstatymui“ (Rom 7, 23. 25). Toks žmogus yra baisioje būklėje (Rom 7, 24).
Bet kada žmogus paveda save Jėzui, nedelsiant Dievo akivaizdoje pasireiškia jo pasikeitimas. Anksčiau pasmerktas kaip Įstatymo laužytojas, dabar žmogus stovi nepriekaištingas Dievo akyse, stovi kaip niekada nenusidėjęs, nes Jėzaus Kristaus teisumas visiškai uždengia tą žmogų. Daugiau nebėra pasmerkimo ne dėl to, kad žmogus yra be trūkumų, be nuodėmės ar vertas amžinojo gyvenimo (jis toks nėra!), bet todėl, kad Jėzaus nepriekaištingo gyvenimo įrašas yra to žmogaus vietoje; tad nebėra pasmerkimo.
Tačiau gera žinia čia nesibaigia.
Kas išvaduoja žmogų iš nuodėmės vergijos? Rom 8, 2.
„Gyvybę teikiančios Dvasios Įstatymas“ čia reiškia Kristaus planą išgelbėti žmoniją, priešingai „nuodėmės ir mirties įstatymui“, 7 skyriuje apibūdintam kaip įstatymui, kuriuo valdo nuodėmė, kurio galas – mirtis. O Kristaus Įstatymas vietoje to teikia gyvybę ir laisvę.
„Kiekviena siela, kuri nesutinka atsiduoti Dievui, yra valdoma kitos jėgos. Ji nepriklauso sau. Ji gali kalbėti apie laisvę, bet kenčia sunkiausią vergiją. […] Nors žmogus pataikauja sau tvirtindamas, kad vadovaujasi savo nuovoka, jis paklūsta tamsos kunigaikščio valiai. Kristus atėjo, kad sutraukytų nuodėmei vergaujančios sielos grandines.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 432 p.) Ar jūs vergas, ar esate laisvas Kristuje? Kaip jūs galite tai užtikrintai žinoti?
KO ĮSTATYMAS NEPAJĖGĖ
Kad ir koks geras, „Įstatymas“ (apeiginis įstatymas, moralinis įstatymas, ar net abu) negali dėl mūsų padaryti to, ko mums reikia labiausiai, t.y. parūpinti priemonių išgelbėjimui, kad mes būtume išgelbėti nuo pasmerkimo ir mirties, kuriuos lemia nuodėmė. Tam mums reikia Jėzaus.
Perskaitykite Rom 8, 3–4. Ką Kristus padarė, ko Įstatymas, savo prigimtimi, negali padaryti?
Dievas parūpino priemonę atsiųsdamas „savo Sūnų nuodėmingo kūno pavidalu“ ir „pasmerkė nuodėmę kūne“. Kristaus įsikūnijimas buvo svarbus žingsnis išganymo plane. Pridera išaukštinti kryžių, tačiau išgelbėjimo plano įgyvendinime Kristaus gyvenimas „nuodėmingo kūno pavidalu“ taip pat buvo labai svarbus.
Dėl to, ką Dievas padarė atsiųsdamas Kristų, dabar mums įmanoma atitikti Įstatymo reikalavimus; t.y., daryti prideramus dalykus, kurių Įstatymas reikalauja. „Įstatymo galioje“ (Rom 6, 14) tai buvo neįmanoma; „Kristuje“ tai dabar įmanoma.
Tačiau turime nepamiršti, kad darant tai, ko Įstatymas reikalauja, nereiškia, jog to pakanka pelnyti išgelbėjimui. Tai – ne išeitis ir niekada nebuvo. Tai tiesiog reiškia, kad galime gyventi taip, kaip mus Dievas įgalina; tai reiškia paklusnumą, kai mes nukryžiavome „savo kūnus su aistromis ir geismais“ (Gal 5, 24), kai mes atspindime Kristaus charakterį.
„Gyvenančiuose“ Rom 8, 4 yra frazeologizmas, nusakantis „elgseną“. „Pagal kūną“ nusako neatsivertusį žmogų, ar prieš, ar po atgimimo. „Gyventi pagal kūną“ reiškia gyventi savanaudiškais troškimais.
Ir priešingai, „gyventi pagal Dvasią“ reiškia teisėtų Įstatymo reikalavimų įvykdymą. Tik padedant Šventajai Dvasiai mes galime patenkinti šį reikalavimą. Tik Kristuje Jėzuje yra laisvė daryti tai, ko Įstatymas reikalauja. Be Kristaus tokios laisvės nėra. Tas, kuris yra pavergtas nuodėmės, neįstengia daryti gera, kurį jis apsisprendžia daryti (žr. Rom 7, 15. 18).
Kaip gerai jūs laikotės Įstatymo? Negalvojant apie išgelbėjimo pelnymą Įstatymo laikymusi, ar jūsų gyvenimas yra toks, kai įvykdomas „Įstatymo teisumas“? Jei ne, kodėl? Kokiais nevykusiais pasiteisinimais jūs vadovaujatės, keisdami savo elgesį?
Kūnas arba Dvasia
„Kurie gyvena pagal kūną, tie rūpinasi kūno reikalais, o kurie gyvena pagal Dvasią – Dvasios reikalais. Kūno rūpesčiai veda į mirtį, o Dvasios rūpesčiai – į gyvenimą ir ramybę“ (Rom 8, 5–6). Apmąstykite šias eilutes. Kokia esminė žinia čia pasireiškia? Ką jos sako jums apie tai, kaip jūs gyvenate?
Vieni rūpinasi tuo, kaip patenkinti natūralius poreikius; kiti rūpinasi Dvasios reikalais, seka Ja. Kadangi elgesį nulemia protas, abi grupės gyvena ir elgiasi skirtingai.
Ko negali padaryti kūniškas protas? Rom 8, 7–8.
Rūpinimasis kūno reikalais, iš tikrųjų, reiškia priešišką Dievui būklę. Žmogus, kuris rūpinasi kūno reikalais, nesirūpina Dievo valia. Jis net gali maištauti prieš Dievą, atvirai nepaisydamas Jo Įstatymo.
Paulius ypač nori pabrėžti, kad, jei esate be Kristaus, neįmanoma laikytis Dievo Įstatymo. Paulius ne kartą grįžta prie šios temos: nesvarbu, kaip stipriai žmogus stengiasi, be Kristaus niekas negali paklusti Įstatymui.
Ypatingas Pauliaus tikslas – tai įtikinti žydus, kad jiems reikia ne tik jų „Toros“ (Įstatymo). Savo elgesiu jie parodė, kad, nepaisant dieviškojo apreiškimo, jie buvo kalti dėl tų pačių nuodėmių, kaip ir pagonys (Romiečiams 2). Viso to pamoka buvo tai, kad jiems reikia Mesijo. Be Jo jie būtų nuodėmės vergais, negalinčiais išsivaduoti iš jos viešpatavimo.
Toks buvo Pauliaus atsakymas tiems žydams, kurie negalėjo suprasti, kodėl to, ką Dievas davė jiems Senajame Testamente, nebepakako išganymui. Paulius pripažino, kad visa tai, ką jie darė, buvo gerai, bet jiems taip pat reikia priimti Mesiją, kuris dabar atėjo.
Apmąstykite praėjusias 24 val. Ar jūsų elgesį nulėmė Dvasia, ar kūnas? Ką jūsų atsakymas apie jus pasako? Jei kūnas, ką turite pakeisti, ir kaip jūs galite tai padaryti?
KRISTUS JUMYSE
Paulius tęsia savo temą, priešpastatydamas dvi galimybes, kurios susijusios su tuo, kaip žmonės gyvena: arba Dvasia, t.y., Šventąja Dievo Dvasia, kuri mums pažadėta, arba nuodėminga ir kūniška prigimtimi. Vienas gyvenimas veda į amžinąjį gyvenimą, o kitas į amžiną mirtį. Vidurio nėra. Arba, kaip sakė pats Jėzus: „Kas ne su Manimi, tas prieš Mane, ir kas su Manimi nerenka, tas barsto“ (Mt 12, 30). Aiškiau arba juodžiau ir balčiau nepasakysi.
Perskaitykite Rom 8, 9–14. Kas yra pažadėta tiems, kurie visiškai pavedė save Kristui?
Gyvenimas „pagal kūną“ priešpriešinamas gyvenimui „Dvasia“. Gyvenimas „Dvasia“ yra valdomas Dievo Dvasios, Šventosios Dvasios. Šiame skyriuje Ji yra vadinama Kristaus Dvasia, gal ta prasme, kad Ji yra Kristaus atstovas ir per Ją Kristus gyvena tikinčiame (Rom 8, 9–10).
Šiose eilutėse Paulius grįžta prie pavyzdžio, panaudoto Rom 6, 1–11. Perkeltine prasme, per krikštą „nuodėmės kūnas“, t.y. nuodėmei tarnavęs kūnas, yra sunaikintas. „Senasis ‘aš‘ yra nukryžiuotas kartu su Juo“ (Rom 6, 6). Bet, kaip krikšte, yra ne tik laidojimas, bet ir prisikėlimas, todėl pakrikštytas žmogus pakyla naujam gyvenimui. Tai reiškia senojo „aš“ mirtį, kiekvienam iš mūsų kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką tenkantį apsisprendimą. Dievas nesunaikina žmogaus laisvės. Net po to, kai senasis nuodėmės kūnas yra sunaikintas, galimybė nusidėti vis tiek išlieka. Kolosiečiams Paulius rašė: „Numarinkite, kas jūsų nariuose žemiška“ (Kol 3 5).
Taigi po atsivertimo kova su nuodėme išliks. Skirtumas yra tas, kad Dvasia gyvenantis žmogus dabar turi dievišką galią pergalei. Be to, kadangi žmogus buvo stebuklingai išlaisvintas iš vergvaldžio (nuodėmės), jis yra įpareigotas niekada vėl netarnauti nuodėmei.
Apmąstykite tai, kad ta pati Dievo Dvasia, prikėlusi Jėzų iš numirusių, gyvena mumyse, jei mes Jai leidžiame. Pagalvokite apie mums suteiktą galią! Kas sulaiko mus nuo pasinaudojimo ja, kaip turėtume?
ĮSŪNYSTĖS DVASIA
Kaip Paulius apibūdina naujus santykius Kristuje? Rom 8, 15. Kokia viltis yra šiame pažade mums? Kaip pastarąjį mes padarome tikru mūsų gyvenime?
Nauji santykiai yra apibūdinami kaip laisvė nuo baimės. Vergas yra nelaisvėje. Jis gyvena nuolatinėje baimėje, bijodamas savo šeimininko. Jis nieko nesitiki gauti už savo ilgus vergavimo metus.
Tačiau priėmusiajam Kristų yra kitaip. Pirma, jis tarnauja savo noru. Antra, jis tarnauja be baimės, nes „tobula meilė išveja baimę“ (1 Jn 4, 18). Trečia, įsūnytas, jis tampa begalinės vertės paveldo įpėdiniu.
„Vergystės dvasia kyla stengiantis gyventi pagal įstatymišką religiją, stengiasi įvykdyti Įstatymo reikalavimus savo jėgomis. Mums yra vilties tik mums priėmus Abraomo sandorą, kuri yra malonės per tikėjimą Jėzų Kristų sandorą.“ („E. G. White Comments, The SDA Bible Commentary, vol. 6, 1077 p.“)
Kas mus patikina, kad Dievas iš tiesų priima mus kaip vaikus? Rom 8, 16.
Vidinis Dvasios liudijimas patvirtina mūsų priėmimą. Nors nėra saugu vadovautis tik jausmu, sekusieji Žodžio šviesą pagal geriausią savo supratimą išgirs vidinį patvirtinantį balsą, kuris užtikrina, kad jie buvo priimti kaip Dievo vaikai.
Iš tiesų, Rom 8, 17 pasako, kad mes esame paveldėtojai; t.y., mes esame dalis Dievo šeimos, ir kaip įpėdiniai, kaip vaikai, mes gauname nuostabų paveldą iš mūsų Tėvo. Mes to nepelnome; paveldas mums suteikiamas atsižvelgiant į mūsų naują statusą Dieve, statusą, kuris mums suteiktas per Jo malonę, kuri tapo mums prieinama dėl Jėzaus mirties vardan mūsų.
Kaip artimas Viešpačiui esate jūs? Ar tikrai Jį pažįstate, ar tiesiog žinote apie Jį? Ką turite pakeisti savo gyvenime, siekiant atidžiau eiti su savo Kūrėju ir Atpirkėju? Kas jus sulaiko, ir kodėl?
Tolesniam tyrinėjimui: „Išgelbėjimo planas nesiūlo tikintiesiems gyvenimo be kančių ir išmėginimų šiapus karalystės. Priešingai, išgelbėjimo planas ragina juos sekti Kristų tuo pačiu savęs išsižadėjimo keliu. […] Būtent per tokį išmėginimą ir persekiojimą Kristaus charakteris susiformuoja ir apsireiškia Jo žmonėse. […] Būdami Kristaus kančių dalininkai mes ugdomės, pratinamės ir pasirengiame dalytis būsima šlove.“ („The SDA Bible Commentary, t. 568, 569 p.)
„Nuo Dievo sosto nuleista grandinė yra pakankamai ilga, kad pasiektų žemiausias gelmes. Kristus gali pakelti net labiausiai nusidėjusius iš degradacijos duobės, ir duoti jiems tokią vietą, kur jie bus pripažinti Dievo vaikais, Kristaus nemirtingo paveldo įpėdiniais.“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 7 t., 229 p.)
„Tas, kuris pagerbtas viso dangaus, atėjo į šį pasaulį prisiimti žmogišką prigimtį ir būti žmonijos galva, paliudydamas puolusiems angelams ir nepuolusiems pasauliams, kad per numatytą dievišką pagalbą kiekvienas žmogus gali gyventi paklūstant Dievo įsakymams. […]
Mūsų išpirką sumokėjo mūsų Išganytojas. Niekas neprivalo būti šėtono pavergtas. Kristus – tai mūsų visagalis pagalbininkas“ (E. Vait, Rinktiniai raštai, 1 t., 309 p.).
Klausimai aptarimui:
Dar kartą perskaitykite E. Vait citatas. Kokią viltį galime jose įžvelgti sau? Svarbiau, kaip mes galime padaryti šiuos pergalės pažadus tikrove mūsų pačių gyvenime? Kodėl, kai Kristuje mums tiek daug siūloma, mes vis netampame tuo, kuo mes iš tikrųjų galėtume būti?
Kaip praktiškai, kasdien jūs galite „rūpintis Dvasios reikalais“ (Rom 8, 5)? Ką tai reiškia? Ko Dvasia trokšta? Ką jūs žiūrite, skaitote arba galvojate, kas apsunkina rūpinimąsi Dvasios reikalais?
Apmąstykite tai, kad mes esame arba vienoje, arba kitoje didžiosios kovos pusėje, be vidurio. Kokie yra to padariniai? Kaip šios svarbios tiesos suvokimas turėtų paveikti tai, kaip mes gyvename ir ką apsisprendžiame daryti, net „mažuose“ dalykuose?