Lapkričio 11–17 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Rom 6; 1 Jn 1, 8–2, 1.
Įsimintina eilutė: „Jumyse nebeviešpataus nuodėmė; jūs ne Įstatymo, bet malonės galioje“ (Rom 6, 14).
Jei darbai negali mūsų išgelbėti, kodėl apskritai reikėtų dėl jų rūpintis? Gal tiesiog ir toliau daryti nuodėmes?
6 skyrius yra Pauliaus atsakymas į šį svarbų klausimą. Paulius čia rašo apie tai, kas paprastai yra suvokiama kaip „pašventinimas“, procesas, kurio metu mes nugalime nuodėmę ir vis labiau atspindime Kristaus charakterį. Žodis pašventinimas Laiške romiečiams užrašytas tik du kartus. Rom 6, 19. 22 pastarasis pavartotas kaip graikų kalbos žodis hagiasmos, reiškiantis „pašventinimą“. Anglų kalboje šiose dviejose eilutėse pastaras žodis – tai „šventumas“.
Ar tai reiškia, kad Paulius neturi ką pasakyti apie tai, kas paprastai yra suprantama kaip pašventinimas? – Visai ne.
Rašte „pašventinti“ reiškia „atskirti“, paprastai Dievui. Tad buvimas pašventintu dažnai pateikiamas kaip praeityje užbaigtas aktas. Pavyzdžiui, „visų pašvęstųjų“ (Apd 20, 32). Šiame apibrėžime pašvęstieji yra tie, kurie yra skirti Dievui.
Bet šis biblinis žodžio „pašventinti“ vartojimas jokiu būdu neneigia svarbios pašventinimo doktrinos arba to, kad pašventinimas yra gyvenimo darbas. Raštas patvirtina šį mokymą, tačiau pastarajam nusakyti Rašte paprastai vartojami kiti terminai.
Šią savaitę mes tyrinėsime kitą išgelbėjimo tikėjimu pusę, kuri gali likti lengvai nesuprasta: pergalės pažadai nugalėti nuodėmę Jėzaus išgelbėto asmens gyvenime.
KUR BUVO APSTU NUODĖMĖS
Rom 5, 20 Paulius galingai pareiškia: „Bet kur buvo apstu nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė“. Mintis ta, kad nesvarbu, kiek bebūtų nuodėmės ar kokie baisūs būtų nuodėmės padariniai, Dievo malonės pakanka su tuo kovoti. Kokią viltį tai turėtų suteikti kiekvienam iš mūsų, ypač kai mes linkę jaustis, kad mūsų nuodėmės yra per didelės, jog būtų atleistos! Rom 5, 21 Paulius parodo, kad nors nuodėmė lėmė mirtį, Dievo malonė Jėzuje ją nugalėjo ir gali mums suteikti amžinąjį gyvenimą.
Perskaitykite Rom 6, 1. Su kokia logika Paulius čia turi reikalą ir kaip Rom 6, 2–11 apaštalas reaguoja į tokį mąstymą?
6 skyriuje Paulius laikosi įdomių argumentų, kodėl nuteisintas asmuo neturėtų daryti nuodėmių. Pradžiai jis sako, kad mes neturėtume daryti nuodėmių, nes mes esame mirę nuodėmei. Tada jis paaiškina, ką jis nori pasakyti.
Panardinimas į krikšto vandenį simbolizuoja palaidojimą. Kas yra palaidotas? – „Senasis aš“, darantis nuodėmes, t.y. nuodėmes darantis kūnas, dominuotas arba valdomas nuodėmės. Kaip rezultatas, šis „nuodėmės kūnas“ yra sunaikintas, tad mes dagiau nebevergaujame nuodėmei. Romiečiams 6 nuodėmė nusakyta kaip vergvaldys, viešpataujantis virš savo vergų. Sunaikinus „nuodėmės kūną“, kuris vergavo nuodėmei, pastarajai kūnas nebevergauja. Tas, kuris pakyla iš vandens kapo, tampa nauju asmeniu, nebevergaujančiu nuodėmei. Dabar jis gyvena atnaujintą gyvenimą.
Kristus mirė kartą ir visiems laikams, bet Jis dabar yra amžinai gyvas. Tad pakrikštytas krikščionis mirė nuodėmei kartą ir visiems laikams ir niekada neturėtų jai vėl vergauti. Žinoma, bet kuris pakrikštytas krikščionis žino, kad nuodėmė automatiškai nedingsta iš mūsų gyvenimo mums pakilus iš vandens. Nevergauti nuodėmei – tai ne tas pat, kas nekovoti su nuodėme.
„Iš to aiškiai suprantame, ką apaštalo žodžiai reiškia. Visi tokie pareiškimai kaip: 1. ‘Mirę nuodėmei‘, 2. ‘Gyvi Dievui‘ ir t.t., reiškia, kad mes neturime pasiduoti savo nuodėmingoms aistroms, nors nuodėmė ir toliau išlieka mumyse iki mūsų gyvenimo pabaigos, kaip parašyta Gal 5, 17: „Mat kūno geismai priešingi Dvasiai, o Dvasios – kūnui; jie vienas kitam priešingi“. Todėl visi apaštalai ir šventieji pripažįsta, kad nuodėmė ir nuodėmingos aistros išlieka mumyse, kol šis kūnas virs pelenais, o naujas (garbingasis) kūnas yra prikeltas ir laisvas nuo aistrų ir nuodėmės.“ (Martynas Liuteris, „Commentary on Romans“, 100 p.)
KAI VIEŠPATAUJA NUODĖMĖ
Koks perspėjimas mums užrašytas Rom 6, 12?
Žodis viešpatauti rodo, kad žodis „nuodėmė“ čia yra tarsi karalius. Graikiškas žodis, čia išverstas „viešpatauti“, tiesiog reiškia „karaliavimą“ arba „buvimą karaliumi“. Nuodėmė yra pernelyg linkusi užvaldyti mūsų mirtingą kūną ir diktuoti elgesį.
Kai Paulius sako: „tegu nebeviešpatauja […] nuodėmė“, – jis nori pasakyti, kad nuteisintas žmogus gali apsispręsti neleisti nuodėmei jo gyvenime viešpatauti kaip karaliui. Čia pasireiškia valia.
„Jums tereikia suprasti, kas yra tikroji valia. Tai – žmogaus prigimtį valdanti jėga, kurios pagalba mes priimam tam tikrus sprendimus ir tinkamai renkamės. Viskas priklauso nuo to, kur žmogus nukreips savo valią. Dievas davė žmogui pasirinkimo teisę, o žmogus privalo ugdyti savo valią, kad tinkamai pasirinktų. Jūs negalite pakeisti savo širdies, jūs negalite prisiversti pamilti Dievą, bet jūs galite pasirinkti tarnauti Jam. Kad Jis veiktų jūsų širdyje, kad jūs norėtumėte ir darytumėte tai, kas Jam yra malonu, jūs turite paskirti Jam savo valią. Taip jūs visiškai pateksite Kristaus valdžion, jūsų mintys neprieštaraus Jam ir jausmai bus nukreipti į Jį.“ (E. Vait, Kelias pas Kristų, 49 p.)
Rom 6, 12, graikų kalbos žodis, išverstas „geismams“, reiškia „norams“. Pastarieji gali būti ir geri, ir blogi; viešpataujant nuodėmei, geisime blogo. Norai bus stiprūs, net nenugalimi, jei mes su jais kovosime patys. Nuodėmė gali būti žiaurus tironas, kuris niekada nebūna patenkintas ir visada sugrįžta. Tik per tikėjimą, tik meldžiant pergalės pažadų įvykdymo mes galime nuversti šį negailestingą viešpatį.
Tad žodis Rom 6, 12 yra svarbus. Pastarasis grįžta prie to, kas jau buvo pasakyta anksčiau, ypač to, kas buvo pasakyta Rom 6, 10–11. Pakrikštytas žmogus dabar gyvena „Dievui“. Tai reiškia, kad jo naujojo gyvenimo centru yra Dievas. Žmogus tarnauja Dievui, daro tai, kas patinka Dievui, todėl jis negali tuo pačiu metu tarnauti nuodėmei. Žmogus yra gyvas „Dievui Kristuje Jėzuje“.
Dar kartą perskaitykite šiandienę ištrauką iš E. Vait knygos. Atkreipkite dėmesį, kokia svarbi yra laisvos valios sąvoka. Kaip mirtingieji mes privalome turėti laisvą valią, galimybę pasirinkti gera arba bloga, Kristų arba pasaulį. Per artimiausias 24 valandas pabandykite sąmoningai paisyti, kaip jūs naudojate šią moralinę laisvę ir valią. Ką jūs galite sužinoti apie tai, kaip jūs panaudojate šią šventą dovaną ar kaip ja piktnaudžiaujate?
NE ĮSTATYMO, BET MALONĖS GALIOJE
Perskaitykite Rom 6, 14. Kaip mums suprasti šią eilutę? Ar tai reiškia, kad mums nebeprivalu laikytis Dešimties Dievo įsakymų? Jei ne, kodėl?
Rom 6, 14 – tai vienas iš pagrindinių teiginių Laiške romiečiams. Pastarąjį dažnai girdime, kai kažkas mums, adventistams teigia, kad septintoji diena – sabata buvo panaikinta.
Tačiau aišku, kad ši eilutė reiškia kažką kita. Anksčiau tyrinėjome, kaip galima panaikinti moralinį Įstatymą, kada vis dar yra nuodėmė? Juk moralinis Įstatymas apibrėžia nuodėmę! Perskaičius viską, kas parašyta iki šešto skyriaus, ar net tik 6 skyrių, būtų sunku suprasti, kaip visame šiame pokalbyje apie nuodėmės tikrovę Paulius staiga pasakytų: „Moralinis Įstatymas, Dešimt Dievo įsakymų, apibrėžiančių nuodėmę, buvo panaikinti“. Tai būtų nelogiška.
Paulius sako, kad romiečiai, gyvenantys „pagal Įstatymą“, t.y. pagal žydų religiją, kokia ji anomis dienomis buvo su visomis žmonių sugalvotomis taisyklėmis, bus pavaldūs nuodėmei. Ir priešingai, žmogus, gyvenantis malone, pasieks pergalę prieš nuodėmę, nes Įstatymas yra įrašytas jo širdyje ir Dievo Dvasia vadovauja jo elgesiui. Jėzaus Kristaus kaip Mesijo, Jo nuteisinimo priėmimas, pasikrikštijimas Jo mirtyje, senojo „aš“ sunaikinimas, prisikėlimas naujam gyvenimui – štai kas nuvainikuos nuodėmę mūsų gyvenime. Atminkite, kad toks yra viso Rom 6, 14 kontekstas, pergalės pažado prieš nuodėmę kontekstas.
Neturėtume per siaurai apibrėžti žodžių „Įstatymo galioje“. Žmogus, tariamai gyvenantis „malone“, bet nepaklūstantis Dievo Įstatymui, vietoje malonės sulauks pasmerkimo. „Malonės galioje“ reiškia, kad per Dievo malonę, kaip apreikšta Jėzuje, pasmerkimas, kurį nusidėjėliui neišvengiamai nulemia Įstatymas, buvo panaikintas. Tad dabar, laisvi nuo šio pasmerkimo, kurį lemia Įstatymas, gyvename „naują gyvenimą“, pasireiškiantį tuo, kad, mirę sau, mes nebevergaujame nuodėmei.
Kaip jūs patyrėte naujo gyvenimo Kristuje tikrovę? Kokių apčiuopiamų įrodymų pastebite, kurie parodo, ką Kristus jumyse nuveikė? Ko jūs vis dar neišsižadate, ir kodėl turėtumėte tai padaryti?
NUODĖMĖ AR PAKLUSNUMAS?
Perskaitykite Rom 6, 16. Kokią mintį Paulius dėsto? Kodėl jo argumentas čia tik juodas ir baltas? Arba viena, arba kita, vidurio nėra. Kokią pamoką turėtume įžvelgti šiame labai aiškiame kontraste?
Paulius vėl grįžta prie minties, kad naujas gyvenimas tikėjimu nesuteikia laisvės daryti nuodėmių. Tikėjimo gyvenimas pergalę prieš nuodėmę padaro įmanomą; tiesą sakant, mums pažadėtą pergalę mes galime pasiekti tik per tikėjimą.
Įvardinęs nuodėmę kaip karalių, viešpataujantį virš savo pavaldinių, Paulius dabar grįžta prie nuodėmės kaip šeimininko, reikalaujančio savo vergų paklusnumo. Paulius atkreipia dėmesį į tai, kad žmogus gali pasirinkti, kam tarnauti. Jis gali tarnauti nuodėmei, kuri veda į mirtį, arba teisumui, vedančiam į amžinąjį gyvenimą. Paulius nepalieka mums jokio vidurio arba vietos kompromisui. Arba viena, arba kita, nes, galų gale, mūsų laukia arba amžinasis gyvenimas, arba amžina mirtis.
Perskaitykite Rom 6, 17. Kaip Paulius išplėtoja čia tai, ką jis užrašė Rom 6, 16?
Atkreipkite dėmesį, kaip, ganėtinai įdomiai, paklusnumas yra susijęs su teisinga doktrina. Graikų kalbos žodis „doktrina“ čia reiškia „mokslą“. Krikščionys Romoje buvo mokomi krikščioniškojo tikėjimo principų, kuriems jie dabar pakluso. Tad Pauliui teisinga doktrina, teisingas mokymas, kuriam paklūstama „iš širdies“, Laiške romiečiams padeda tapti „teisumo vergais“ (Rom 6, 18). Mes kartais girdime, kad doktrina nėra svarbu, jei mes parodome meilę. Tai labai paprasta išraiška to, kas nėra taip paprasta. Ankstesnėje temoje tyrinėjome, kad Paulius buvo labai susirūpinęs dėl klaidingos doktrinos, į kurią pasidavė Galatijos bažnyčia. Taigi mes turime būti atsargūs dėl pareiškimų, kažkaip menkinančių teisingo mokymo svarbą.
Nuodėmės arba teisumo vergai – kontrastas labai akivaizdus. Jei po krikšto mes nusidedame, ar tai reiškia, kad mes nesame iš tikrųjų išgelbėti? Perskaitykite 1 Jn 1, 8–2, 1. Kaip ši ištrauka padeda mums suprasti, ką reiškia būti Kristaus sekėjas, kurie vis dar gali pulti?
IŠLAISVINTI IŠ NUODĖMĖS
Turėdami galvoje tai, ką mes iki šiol tyrinėjome Romiečiams 6, perskaitykite Rom 6, 19–23. Apibendrinkite žemiau Pauliaus žodžių esmę. Svarbiausia, paklauskite savęs, kaip jūs savo gyvenime galite padaryti esmines tiesas, kurias Paulius čia palietė, tikrove. Paklauskite savęs, koks čia gali grėsti pavojus?
Pauliaus žodžiai čia parodo, kad jis visiškai supranta puolusią žmogaus prigimtį. Jis kalba apie „kūno silpnumą“. Jis žino, ką gali sau palikta puolusi žmogaus prigimtis. Tad, vėlgi, jis nurodo į gebėjimą apsispręsti ir pasirinkti pavesti save ir mūsų silpną kūną naujam šeimininkui, Jėzui, kuris įgalins mus gyventi teisų gyvenimą.
Rom 6, 23 dažnai cituojama parodyti, kad atpildas už nuodėmę, t.y. Įstatymo laužymą, – mirtis. Akivaizdu, kad bausmė už nuodėmę – mirtis. Be to, kad mirtį laikytume atpildu už nuodėmę, turėtume nuodėmę laikyti, kaip tai Paulius apibūdina Romiečiams 6, vergvaldžiu, valdančiu savo vergus, apgaunančiu juos paperkant mirties atlygiu.
Taip pat atkreipkite dėmesį, kad Pauliaus plėtojama dviejų šeimininkų metafora ragina pastebėti tai, kad tarnavimas vienam šeimininkui reiškia laisvę nuo tarnavimo kitam. Vėlgi matome aiškų apsisprendimą – viena ar kita. Vidurio nėra. Tuo pačiu metu, kaip mums visiems žinoma, laisvė nuo vergavimo nuodėmei nereiškia, kad esame be nuodėmės, nereiškia, kad mes nekovojame ir kartais nepuolame. Tai reiškia, kad mes nebesame nuodėmės valdžioje, nors nuodėmė išlieka tikrove mūsų gyvenime ir kad mes turime kasdien melsti pergalės pažadų prieš nuodėmę įvykdymo.
Tad ši ištrauka tampa galingu paraginimu tiems, kurie vergauja nuodėmei. Šis tironas atlygiu siūlo tik mirtį kaip užmokestį už gėdingų dalykų darymą; todėl protingas žmogus trokš išlaisvinimo nuo šio tirono. Priešingai, tie, kurie tarnauja teisumui, daro tai, kas yra teisu ir pagirtina, be minties, kad taip pelnys išgelbėjimą, bet dėl to, kad tai jų naujo patyrimo vaisius. Jei jie taip siekia pelnyti išgelbėjimą, jie nesupranta Evangelijos esmės, nesupranta, kas yra išgelbėjimas, ir kodėl jiems reikia Jėzaus.
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, „Messages to Young People“, 105–106 p.; Kristaus kalno pamokslas, 86–88 p.; „Testimonies for the Church“, 3 t., 365 p.; „The SDA Bible Commentary“, 6 t., 1074–1075 p.
„Jame [Jėzuje] nebuvo nieko, kas būtų atitikę šėtono išvedžiojimus. Jis nesitaikstė su nuodėme. Nė mintimi Jis nepasidavė pagundai. Tokie turime būti ir mes. Kristaus žmogiškumas susijungė su dieviškumu; Jame gyvenanti Šventoji Dvasia parengė Jį kovai. Ir jis atėjo, kad padarytų mus savo dieviškosios prigimties dalininkais. Taigi, kol esame per tikėjimą susiję su Juo, nuodėmė neturi mums galios. Dievas nukreipia mūsų tikėjimo ranką tvirtai įsikabinti į Kristaus dieviškumą, kad galėtume tobulinti savo charakterį.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 103 p.)
„Mums krikštijantis mes pasižadame sau nutraukti visus ryšius su šėtonu ir jo jėgomis bei širdimi, protu ir siela plėsti Dievo karalystės darbą. […] Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia pasižada bendradarbiauti su pasišventusio žmogaus priemonėmis.“ (E. Vait, SDA Biblijos Komentarai, t. 6, 1075 p.)
„Krikščionybės išpažinimas be atitinkamo tikėjimo ir darbų bus nenaudingas. Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams. Piktojo vaikai yra jų valdovo tarnai; kam jie patys paklusdami tarnauja, to tarnais jie yra, ir jie negali būti Dievo tarnai, kol neišsižadėjo velnio ir visų jo darbų. Juk negali būti nežalinga dangiškojo karaliaus tarnams įsitraukti į malonumus ir pramogas, kuriais užsiima šėtono tarnai, nors jie dažnai kartoja, kad tokios pramogos yra nekenksmingos. Dievas apreiškė šventas tiesas, kad atskirtų savo tautą nuo bedievių ir apvalytų juos sau. Septintosios dienos adventistai turi gyventi savo tikėjimu.“ (E. Vait, „Testimonies for the Church“, 1 t., 404 p.)
Klausimai aptarimui:
Nors mes turime visus šiuos nuostabius pažadus pergalei prieš nuodėmę, akivaizdu tai, kad mes visi, net atgimę krikščionys, suvokiame, jog esame itin puolę, itin nuodėmingi ir kokia sugedusi gali būti mūsų širdis. Ar čia yra nesuderinamumas? Paaiškinkite savo atsakymą.
Klasėje pateikite atsakymus, ką Kristus padarė jumyse, t.y. kokius patyrėte pokyčius ir kokį Jame turite naują gyvenimą.
Kad ir kaip svarbu yra tai, jog mes visada prisimintume, kad mūsų išgelbėjimas yra pagrįstas tik tuo, ką Kristus dėl mūsų padarė, koks pavojus kyla, jei mes šią nuostabią tiesą pabrėžiame labiau, nei kitą išgelbėjimo pusę, t.y., ką Jėzus mumyse atlieka keisdamas mus pagal savo paveikslą? Kodėl mes turime suprasti ir pabrėžti abi šias išgelbėjimo puses?