Šį mėnesį prieš penkis šimtus metų Martynas Liuteris, 33 metų teologijos profesorius, užrašė savo 95 tezes. Ir nors jis, pirmiausia, siekė tik paneigti popiežiaus, kuris „melžė“ Liuterio kaimenę pardavinėdamas indulgencijas, apgavystę, Liuterio poelgis tapo kibirkštimi, įžiebusia Protestantiškąją reformaciją, ir pasaulis jau niekada nebebuvo toks pat.
Žinoma, nuo tos dienos 1517 metais daug kas pasikeitė. Bet Dievo Žodis ir jo tiesos, suteikusios Liuteriui teologinį pagrindą mesti Romai iššūkį ir milijonams pranešti žinią apie išganymą tik tikėjimu, nepasikeitė.
Šiam pagrindui esminis yra ir mūsų tyrinėjimas šį ketvirtį – Laiškas romiečiams. Komentuodamas šį laišką Liuteris rašė: „Laiškas romiečiams tikrai yra didžioji Naujojo Testamento dalis ir tyriausia Evangelija, ir yra vertas ne tik to, kad kiekvienas krikščionis mokėtų šį laišką pažodžiui, mintinai, bet vertas kasdienio tyrinėjimo, kaip kasdienės duonos sielai.“ (Martin Luther, Commentary on Romans, translated by J. Theodore Mueller) (Grand Rapids, Mich.: Kregel Publications, 1976), 8 p.)
Taip, būtent Laiške romiečiams Liuteris atrado didžią „išgelbėjimo tik tikėjimu“ tiesą. Būtent čia šis žmogus, kovojęs su užtikrinimu dėl išganymo, atskleidė ne tik didžią Laiško romiečiams, ne tik Naujojo Testamento, bet viso Šventojo Rašto tiesą apie išganymo planą, dovanotą „mums Kristuje Jėzuje prieš amžinuosius laikus“ (2 Tim 1, 9). Ir tiesa, kad išganymas yra tik Kristaus teisume. Šis teisumas mums yra įskaitytas tikėjimu, teisumas, suteiktas mums atskirai nuo Įstatymo laikymosi. Arba, kaip Paulius tai aiškiai išreiškė Laiške romiečiams: „Mes įsitikinę, kad žmogus nuteisinamas tikėjimu, be Įstatymo darbų“ (Rom 3, 28).
Taip pat ir dėl šios tiesos Liuteris, pasipriešinęs pasaulio jėgoms, kunigaikštystėms ir Romos hierarchijai, stojo prieš seimą Vormse 1521 metais ir pareiškė: „Aš negaliu išsižadėti ir neišsižadėsiu, nes krikščioniui pavojinga kalbėti prieš sąžinę. Čia aš stoviu ir kitaip negaliu.“ (J. H. Mede D’Aubigné D.D., History of the Reformation, translated by H. White) (New York: American Tract Society, 1848), 249 p.)
Ir šiandien ištikimi protestantai taip pat negali daryti nieko kito, kaip tik laikytis Dievo Žodžio, kuriam prieštarauja visi nebiliniai papročiai ir dogmos.
Neabejotina, krikščionybė itin pažengė nuo Liuterio laikų ir išsilaisvino iš šimtmečių prietarų ir klaidingų doktrinų, kurios ne tik iškreipia Evangeliją, bet, tiesą sakant, taip pat ją pasiglemžė.
Vis dėlto per ilgus metus reformacija įstrigo. Kai kuriose vietose pažangą pakeitė šaltas formalizmas, kitose žmonės iš tikrųjų pasuko atgal į Romą. Ir dabar, ekumenizmo ir pliuralizmo laikais, daugelis išskirtinių tiesų, įžiebusių reformaciją, pasidarė miglotos, paslėptos po kruša semantinių priekabių, kuriomis siekiama paslėpti esminius skirtumus, kurie dabar yra išspręsti ne ką daugiau nei Liuterio dienomis. Pranašystės Dan 7, 23–25; Dan 8, 9–12 ir Apr 13, 14, taip pat nuostabi išganymo tikėjimu žinia, užrašyta Laiške romiečiams, rodo, kodėl ištikimieji Šventajam Raštui turi tvirtai laikytis tiesos, kurią net savo gyvybės kaina gynė mūsų protėviai protestantai.
Mes esame Septintosios dienos adventistai, ir mes laikomės principo – sola scriptura, t.y. tik Raštas; tad mes atmetame visus mėginimus nukreipti krikščionis atgal į Romą, į tokį tikėjimą, kuris vyravo iki Protestantiškosios reformacijos. Priešingai, Šventasis Raštas nurodo mums priešingą kryptį (Apr 18, 4), ir mes laikomės šios krypties skelbdami „amžinąją Evangeliją“ (Apr 14, 6) pasauliui, tą pačią amžinąją Evangeliją, kuri įkvėpė Liuterį prieš 500 metų.