Lapkričio 18–24 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Rom 7.
Įsimintina eilutė: „O dabar, numirę tam, kuris mus laikė surištus, esame išvaduoti nuo Įstatymo, kad tarnautume, laikydamiesi Dvasios naujumo, o ne raidės senumo“ (Rom 7, 6).
Vos keli skyriai Šventame Rašte lėmė daugiau ginčų nei Romiečiams 7. Dėl iškilusių klausimų, „The SDA Bible Commentary“ parašyta: „[Rom 7, 14–25] reikšmė yra viena iš labiausiai aptariamų problemų visame šiame laiške. Pagrindiniai klausimai – tai, ar tokios įtemptos moralinės kovos aprašymas gali būti autobiografinis, ir jei taip, ar ištrauka reiškia Pauliaus patyrimą prieš ar po apaštalo atsivertimo. Tai, kad Paulius kalba apie savo asmeninę kovą su nuodėme atrodo akivaizdu iš paprasčiausios jo žodžių reikšmės [plg. Rom 7, 7–11]; …); [E. Vait, Kelias pas Kristų, 21p.; E. Vait, „Testimonies for the Church“, 3 t., 475 p.]. Taip pat akivaizdžiai aišku, kad apaštalas apibūdina kovą, kurią daugiau ar mažiau patiria kiekviena siela, akistatoje su Švento Dievo Įstatymo reikalavimais.“ („The SDA Bible Commentary“, 6 t., 553 p.)
Tyrinėjantieji Raštą nesutaria dėl to, ar Romiečiams 7 buvo Pauliaus patyrimas prieš ar po jo atsivertimo. Nepriklausomai nuo to, kokia pasirenkama pozicija, svarbu tai, kad mus apgaubia Jėzaus teisumas ir kad Jo teisume mes esame nepriekaištingi Dievo akivaizdoje, kuris žada pašventinti mus pergalei prieš nuodėmę, kol atitiksime „Jo Sūnaus pavidalą“ (Rom 8, 29). Tai svarbios mintys mums žinoti ir patirti, mums siekiant paskelbti „visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms amžinąją Evangeliją“ (Apr 14, 6).
MIRĘ ĮSTATYMUI
Perskaitykite Rom 7, 1–6. Kokį pavyzdį Paulius čia naudoja tam, kad parodytų laiško skaitytojams jų santykį su Įstatymu ir kokią mintį jis akcentuoja šiuo pavyzdžiu?
Pauliaus pavyzdys Rom 7, 1–6 yra šiek tiek painus, tačiau atidus šios ištraukos tyrinėjimas padės mums suprasti jo samprotavimą.
Atsižvelgiant į bendrą laiško kontekstą, Paulius dėstė apie prie Sinajaus įsteigtą garbinimo sistemą; žodžiu įstatymas apaštalas dažnai omenyje turi būtent tai. Žydams buvo sunku suprasti, kad ši Dievo jiems duota sistema turėjo pasibaigti atėjus Mesijui. Štai su kuo Paulius turėjo reikalą – su įtikėjusiais žydais, dar nepasiruošusiais atsisakyti to, kas buvo itin svarbi jų gyvenimo dalis.
Iš esmės, Pauliaus pavyzdys yra toks: moteris yra ištekėjusi. Įstatymas saisto ją su vyru tol, kol jis gyvas. Per visą savo gyvenimą ji negali būti su kitais vyrais. Bet jam mirus, ji yra laisva nuo įstatymo, saisčiusio ją su vyru (Rom 7, 3).
Kaip Paulius taiko santuokos įstatymo pavyzdį judaizmo sistemai? Rom 7, 4–5.
Kaip jos vyro mirtis išlaisvina moterį nuo jos vyro įstatymo, taip mirtis senam gyvenimui kūne, per Jėzų Kristų, išvaduoja žydus nuo Įstatymo, kurio jie turėjo laikytis, kol Mesijas įvykdė Įstatymo simbolius.
Dabar žydai galėjo dar kartą laisvai „tuoktis“. Jie buvo pakviesti susituokti su prisikėlusiu Mesiju ir taip duoti vaisių Dievui. Šis pavyzdys buvo dar vienas Pauliaus mėginimas įtikinti žydus, kad jie dabar laisvi nuo senos sistemos.
Vėlgi, atsižvelgiant į visa kita, ką Paulius ir Raštas sako apie paklusnumą Dešimčiai Įsakymų, nėra prasmės teigti, kad čia Paulius dėsto, neva šiems įtikėjusiems žydams nebeprivalu laikytis Dešimties Dievo Įsakymų. Naudojantieji šias eilutes mėgindami užtvirtinti tokią mintį, kad moralinis Įstatymas buvo panaikintas, tikrai nenori pabrėžti šios minties; iš tikrųjų jie nori pasakyti, kad tik septintoji diena – sabata yra panaikinta, o ne likęs Įstatymas. Aiškinti Rom 7, 4–5 kaip mokymą, kad ketvirtas įsakymas buvo panaikintas ar pakeistas sekmadieniu, tai mėginimas suteikti šiems žodžiams tokią prasmę, kurios apaštalas niekada nesiekė.
NUODĖMĖ IR ĮSTATYMAS
Jei Paulius kalba apie visą Įstatymo sistemą prie Sinajaus, kaip dėl Rom 7, 7, kur apaštalas konkrečiai pamini vieną iš dešimties Dievo įsakymų? Ar tai nepaneigia ankstesnės pozicijos, kad Paulius nekalbėjo apie Dešimties Dievo įsakymų panaikinimą?
Atsakymas – „ne“. Vėlgi, turime nepamiršti, kad žodis Įstatymas Pauliui – tai visa prie Sinajaus pateikta sistema, įskaitant moralinį Įstatymą, bet ne tik jį. Tad Paulius galėjo pacituoti iš jo, taip pat iš bet kurio kito visos žydų religinio skyriaus, kad pabrėžtų savo mintį. Tačiau ši sistema nebegaliojo po Kristaus mirties, neįskaitant moralinio Įstatymo, kuris buvo net iki Sinajaus ir taip pat yra po Golgotos.
Perskaitykite Rom 7, 8–11. Ką Paulius čia sako apie santykį tarp Įstatymo ir nuodėmės?
Dievas apsireiškė žydams ir smulkiai jiems papasakojo, kas yra teisinga ir neteisinga moraliniuose, pilietiniuose, apeiginiuose ir sveikatos klausimuose. Jis taip pat paaiškino bausmes už įvairių įsakų sulaužymą. Apreikštos Dievo valios nesilaikymas yra apibūdintas kaip nuodėmė.
Todėl Paulius paaiškina, kad jis nebūtų pažinęs, jog geismas yra nuodėmė, jei tai nebūtų apreikšta „Įstatyme“. Nuodėmė – tai apreikštos Dievo valios nesilaikymas, o kur apreikšta valia yra nežinoma, ten nėra nuodėmės pažinimo. Kai ši apreikšta valia pasidaro žmogui žinoma, jis pripažįsta, kad jis yra pasmerktas mirti nusidėjėlis. Šia prasme, žmogus miršta.
Pauliaus argumentuose čia ir visame šiame skyriuje jis bando pastatyti tiltą žydams, kurie gerbia „Įstatymą“, kad pamatytų Kristų kaip Įstatymo įvykdymą. Apaštalas rodo, kad Įstatymas buvo būtinas, tačiau jo funkcija buvo ribota. Įstatymas buvo skirtas parodyti išgelbėjimo poreikį; jis niekada neturėjo tapti priemone išgelbėjimui pelnyti.
„Apaštalas Paulius, pateikdamas savo patyrimą, pristato svarbią tiesą apie būtiną atsivertimui darbą. Jis sako: ‘aš kadaise gyvenau be Įstatymo‘ – jis nejautė pasmerkimo; ‘paskui, atėjus Įstatymui‘, kai Dievo Įstatymas buvo pristatytas jo sąžinei, ‘atgijo ir nuodėmė, o aš numiriau‘. Tada jis pamatė, kad yra nusidėjėlis, pasmerktas dangaus Įstatymo. Atkreipkite dėmesį, kad mirė Paulius, o ne Įstatymas.“ („Ellen G. White Comments, The SDA Bible Commentary, vol. 6, p. 1076“)
Kokia prasme jūs „mirėte“ Įstatymui? Kaip, šiame kontekste, jūs galite suprasti, ką Jėzus dėl jūsų padarė, suteikdamas jums naują gyvenimą Jame?
ĮSTATYMAS – ŠVENTAS
Perskaitykite Rom 7, 12. Kaip mes suprantame šią eilutę Pauliaus aptariamos temos kontekste?
Kadangi žydai gerbė Įstatymą, pastarąjį Paulius aukština visais įmanomais būdais. Įstatymas yra geras tuo, ką jis daro, bet jis negali padaryti to, kam jis niekada nebuvo skirtas – išgelbėti mus iš nuodėmės. Tam mums reikia Jėzaus, nes Įstatymas, ar visa žydų sistema, ar ypač moralinis Įstatymas, negali užtikrinti išgelbėjimo. Tai gali tik Jėzus ir Jo teisumas, kuris mus yra priskiriamas tikėjimu.
Ką Paulius kaltina dėl jo „mirties“ būklės, ir ko nekaltina? Kodėl šis skirtumas yra svarbus? Rom 7, 13.
Rom 7, 13 Paulius pristato „Įstatymą“ geriausia įmanoma prasme. Dėl savo baisios nuodėmingos būklės apaštalas kaltina nuodėmę, o ne Įstatymą; tai yra, nuodėmės darbus: „pažadino manyje visokius geismus“ (Rom 7, 8). Įstatymas yra geras, nes jis yra Dievo matas elgesiui, bet kaip nusidėjėlis Įstatymo akivaizdoje Paulius stovi pasmerktas.
Kodėl nuodėmei itin sekėsi parodyti Paulių esant baisiu nusidėjėliu? Rom 7, 14–15.
Kadangi kūniškas, Pauliui reikia Jėzaus Kristaus. Tik Jis gali panaikinti pasmerkimą (Rom 8, 1). Tik Jėzus Kristus gali išlaisvinti jį iš nuodėmės vergijos.
Paulius apibūdina save: „parduotas nuodėmės valdžion“. Jis yra nuodėmės vergas. Jis neturi laisvės. Jis negali daryti to, ko nori. Jis stengiasi daryti tai, ką geras Įstatymas jam liepia, bet nuodėmė jam to daryti neleidžia.
Šiuo pavyzdžiu Paulius bando žydams parodyti, kad jiems reikia Mesijo. Jis jau nurodė, kad pergalė įmanoma tik malonės galia (Rom 6, 14). Ta pati mintis dar kartą pabrėžta Romiečiams 7. Gyventi „Įstatymo galioje“ reiškia vergavimą nuodėmei, negailestingam šeimininkui.
Koks buvo jūsų pačių patyrimas dėl vergavimo nuodėmei? Ar kada nors mėginote žaisti su nuodėme, galvodami, kad galite ją kontroliuoti taip, kaip jūs to norite, tačiau atsidūrėte žiauraus ir negailestingo šeimininko galioje? Sveiki atvykę į tikrovę! Kodėl, tuomet, privalote pavesti save Jėzui, ir mirti sau kasdien?
ROMIEČIAMS 7 ŽMOGUS
„O jei darau, ko nenoriu, tai pripažįstu, jog Įstatymas geras. Tada jau nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė“ (Rom 7, 16–17). Kokia kova čia pateikiama?
Naudodama Įstatymą kaip veidrodį, Šventoji Dvasia įtikina žmogų, kad jis nepatinka Dievui dėl Įstatymo reikalavimų neįvykdymo. Per pastangas įvykdyti šiuos reikalavimus, nusidėjėlis parodo, kad jis sutinka, jog Įstatymas yra geras.
Kokias jau išsakytas mintis Paulius pakartoja ir itin pabrėžia? Rom 7, 18–20.
Norėdami įtikinti žmogų, kad jam reikia Kristaus, Šventoji Dvasia dažnai jį veda per „Senosios Sandoros“ tipo patyrimą. E. Vait apibūdina Izraelio patyrimą taip: „Kadangi žmonės nesuvokė savo nuodėmingumo ir to, kad be Kristaus jiems neįmanoma laikytis Dievo Įstatymo, jie lengvai sutiko sudaryti su Dievu Sandorą. Manydami galėsią išlikti teisūs jie pareiškė: ‘Visa, ką Viešpats pasakė, vykdysime ir būsime klusnūs‘ (Iš 24, 7). […] ir vis dėlto, vos praėjus kelioms savaitėms, jie pažeidė su Dievu sudarytą Sandorą ir lenkėsi stabui. Jie nebegalėjo tikėtis Dievo malonės per Sandorą, kurią pažeidė. Todėl tada, suprasdami esą nusidėję ir jausdami atleidimo reikmę, jie pagaliau suvokė, kad jiems reikalingas Išgelbėtojas, kuris buvo pavaizduotas Abraomo Sandoroje.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 293 p.)
Deja, neatnaujindami savo pasišventimo Kristui kasdien daugelis krikščionių, tiesą sakant, tarnauja nuodėmei, kad ir kiek jie bjaurėtųsi tai pripažinti. Jie mąsto, kad iš tikrųjų jie išgyvena įprastą pašventinimo patyrimą ir kad jiems tiesiog vis dar reikia nueiti ilgą kelią. Tad, užuot nešę nuodėmes Kristui ir prašę Jo pergalės, jie slepiasi už Romiečiams 7, kur jie mato, kad neįmanoma daryti tai, kas teisinga. Iš tikrųjų, šiame skyriuje sakoma, kad neįmanoma daryti gera, kai žmogus yra pavergtas nuodėmės, bet pergalė yra įmanoma Jėzuje Kristuje.
Ar jūs nugalite save ir įveikiate nuodėmes, kaip jums žada Kristus? Jei ne, kodėl? Kokius netinkamus sprendimus jūs, ir tik jūs, priimate?
IŠGELBĖTI NUO MIRTIES
Perskaitykite Rom 7, 21–23. Kaip jūs patyrė tą pačią kovą savo gyvenime, net kaip krikščionis?
Šioje ištraukoje Paulius lygina įstatymą savo kūno nariuose su nuodėmės Įstatymu. Paulius sako, kad „kūnu“ jis tarnauja „nuodėmės įstatymui“ (Rom 7, 25). Bet tarnavimas nuodėmei ir klusnumas jos įstatymui reiškia mirtį (žr. Rom 7, 10–11. 13). Tad jo kūno nariai, kaip jie veikė paklusdami nuodėmei, deramai galėtų būti apibūdinti kaip „šios mirties kūnas“.
Proto įstatymas – tai Dievo Įstatymas, Dievo valios apreiškimas. Patikintas Šventosios Dvasios, Paulius pritaria šiam Įstatymui. Jo protas apsisprendęs jo laikytis, tačiau pamėginęs, jis negalėjo to padaryti, nes jo kūnas norėjo nusidėti. Kas nėra jautęs šios kovos? Protu suprantate, ką norite daryti, bet jūsų kūnas reikalauja kažko kito.
Kaip mes galime būti išgelbėti iš šios sunkios būklės? Rom 7, 24–25.
Kai kurie stebėjosi, kodėl, pasiekęs šlovingą kulminaciją pasakymu: „dėkui Dievui per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“, Paulius dar kartą nurodo į sielos kovą, iš kurios jis, matyt, buvo išvaduotas. Kai kurie padėką supranta kaip įterptinį šauksmą. Jie mano, kad pastarasis natūraliai seka šauksmą: „Kas mane išvaduos?“ Jie nusprendė, kad prieš pradėdamas ilgą diskusiją apie šlovingą išlaisvinimą (Rom 8), Paulius apibendrina tai, ką jis sakė ankstesnėse eilutėse ir vėl prisipažįsta kovą prieš nuodėmės jėgas.
Kiti teigia, kad žodžiais „aš pats“ Paulius turėjo omenyje „paliktas sau“, išimant Kristų iš konteksto. Kad ir kaip yra suprantamos Rom 7, 24–25, viena turėtų būti aišku: palikti vieni, be Kristaus, mes esame bejėgiai prieš nuodėmę. Su Kristumi mes turime naują gyvenimą Jame, tokį gyvenimą, kuriame, nors savasis „aš“ nuolat iškils, pergalės pažadai yra ir mūsų, jei mes meldžiame jų įvykdymo. Lygiai kaip niekas negali už jus kvėpuoti, kosėti ar čiaudėti, niekas negali apsispręsti už jus pavesti save Kristui. Tokį sprendimą galite priimti tik jūs. Nėra kito būdo pasiekti pergalę, kuri mums pažadėta Jėzuje.
Tolesniam tyrinėjimui: „Nuo Įstatymo laužymo nėra nei apsaugos, nei ramybės, nei pateisinimo. Žmogus negali tikėtis stovėti nekaltas Dievo akivaizdoje ir būti susitaikęs su Juo per Kristaus nuopelnus, kol jis ir toliau daro nuodėmes.“ (E. Vait, „Selected Messages, book 1“, 213 p.)
„Paulius troško, kad jo broliai pamatytų, jog didžioji nuodėmes atleidžiančio Išganytojo šlovė davė prasmę visai žydų religijai. Jis taip pat norėjo, kad jie suprastu, jog Kristui atėjus į pasaulį ir mirus kaip žmogui atnašai, simbolis atitiko tikrovę.
Kristui mirus ant kryžiaus kaip aukai už nuodėmę apeiginis Įstatymas nebegalėjo turėti galios. Tačiau pastarasis buvo susietas su moralės Įstatymu, ir buvo šlovingas. Viskas buvo paženklinta dieviškumu ir išreiškė Dievo šventumą, teisingumą ir teisumą. Ir jeigu laikina malonės tarnystė buvo šlovinga, juo labiau šlovinga turi būti tikrovė, kai Kristus buvo apreikštas, paaukodamas savo gyvybę teikiančią, pašventinančią Dvasią visiems, kurie tiki.“ („Ellen G. White Comments, The SDA Bible Commentary, vol. 6, 1095 p“.)
Klausimai aptarimui:
„7, 25 apaštalas rašo: ‘Taigi aš pats protu tarnauju Dievo Įstatymui, o kūnu – nuodėmės įstatymui’. Tai yra aiškiausia eilutė iš visų, ir iš jos mes sužinome, kad tas pats (tikintis) žmogus tuo pačiu metu tarnauja Dievo Įstatymui ir nuodėmės įstatymui. Jis tuo pačiu metu yra nuteisintasis ir nusidėjėlis (simul iustus Est et peccat); nes jis nesako: ‘Mano protas tarnauja Dievo Įstatymui‘; nei jis sako: ‘Mano kūnas tarnauja nuodėmės įstatymui‘; bet jis sako: ‘aš pats‘. Tai reiškia, kad visas žmogus, tas pats asmuo, yra šioje dvejopoje nelaisvėje. Dėl šios priežasties jis dėkoja Dievui, kad jis tarnauja Dievo Įstatymui, ir jis meldžia pasigailėjimo dėl tarnavimo nuodėmės įstatymui. Tačiau niekas negali pasakyti dėl kūniško (neatsivertusio) žmogaus, kad jis tarnauja Dievo Įstatymui. Apaštalas sako: Matote, kaip aš anksčiau sakiau: Šventieji (tikintieji) tuo pačiu metu yra ir nusidėjėliai, ir teisūs. Jie yra teisūs, nes tiki Kristų, kurio teisumas juos apgaubia ir yra jiems priskiriamas. Bet jie yra nusidėjėliai, nes jie neišpildo Įstatymo ir tebeturi nuodėmingų geidulių. Jie panašūs į ligonius, kuriuos gydo gydytojas. Jie tikrai serga, bet tiki, kad pradeda sveikti. Jie tuoj atgaus sveikatą. Tokie pacientai patirtų didžiausią žalą, jei arogantiškai teigtų, kad jie yra sveiki, nes taip jie patirtų atkrytį, kuris yra blogiau (už pirminę ligą).“ („Martin Luther, Commentary on Romans“, 114 p.) Ar mes sutinkame su tuo, ką čia rašė Liuteris, ar ne? Klasėje pateikite savo atsakymus.