Sausio 9–15 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iz 7, 1–9; Iz 7, 10–13; Iz 7, 14.
Įsimintina eilutė: „Tik tvirtai tikėdami, tvirtai stovėsite!“ (Iz 7, 9)
Vieną sabatą po pamaldų Konė (Connie) ir Rojus (Roy) įsuko į savo kiemą. Priešais juos kieme praskrido bantamos višta. Kažkas buvo ne taip. Naminiai paukščiai turėtų būti saugūs aptvare, bet jie buvo ištrūkę. Netrukus išaiškėjo tragedija. Mažas kaimyno šuo taip pat ištrūko iš savo kiemo ir nulėkė prie tvenkinio su Deize (Daisy) nasruose. Deizė buvo graži dedeklė višta su pūkuotomis baltomis uodegos plunksnomis. Konė ją gelbėjo, bet buvo per vėlu. Jos brangus augintinis, kuriam buvo perkastas kaklas, greitai nugaišo Konės rankose. Ji atsisėdo kieme, laikydama negyvą paukštį, ir verkė.
Kitas augintinis buvo giliai sutrikęs. Atrodė, kad aukštas, baltas antinas, pamatęs Deizę laikančią Konę, nusprendė, jog ji ją papjovė. Taigi ateinančias kelias savaites, kai tik antinas pamatydavo Konę, jis ją užpuldavo ir skausmingai žnaibydavo stipriu snapu. Kartais sunku atskirti draugus nuo priešų.
Šią savaitę tyrinėsime apie Judo karalių, kuris taip pat susidūrė su šia bėda, ir pasistengsime suprasti, kodėl jis priėmė nevykusius sprendimus.
I. PAVOJUS IŠ ŠIAURĖS (Iz 7, 1–9)
- Su kokia bauginančia krize karalius Ahazas susidūrė ankstyvuoju savo valdymo laikotarpiu? 2 Kar 15, 37–38; 2 Kar 16, 5–6; Iz 7, 1–2.
Šiaurės Izraelio (Efraimas) ir Sirijos (Aramas) karalystės susimokė prieš mažesnį Judą pietuose. Tai įvyko, kai Judą nualino edomitų ir filistinų išpuoliai. Anksčiau Judas kovojo prieš Izraelį, tačiau Izraelio ir Sirijos aljansas sukėlė didžiulį pavojų. Panašu, kad Izraelis ir Sirija norėjo priversti Judą kartu su jais dalyvauti koalicijoje prieš galingą Asirijos Tiglat Pileserą III (2 Kar 15, 19 – „pulas“), kuris ir toliau grasino jiems besiplečiančia imperija. Izraelis ir Sirija susitaikė, kad išvengtų didesnio pavojaus. Jei jie užkariautų Judą ir ten karaliauti paskirtų „marionetę“ (Iz 7, 5–6), jie galėtų panaudoti Judo išteklius ir darbo jėgą.
- Koks buvo Ahazo sprendimas, kai jo pasaulis griuvo? 2 Kar 16, 7–9; 2 Met 28, 16.
Užuot pripažinęs, kad Dievas buvo vienintelis draugas, galėjęs išgelbėti jį ir jo kraštą, Ahazas mėgino susidraugauti su Tiglat Pileseru III, savo priešų priešu. Asirijos karalius mielai sutiko suteikti pagalbą prieš Siriją ir Izraelį. Tiglat Pileseras sulaukė gausaus kyšio iš Ahazo bei jam teko gera proga užimti Siriją, ką jis greitai ir padarė (2 Kar 16, 9). Sirijos ir Izraelio aljansas buvo palaužtas. Netrukus paaiškėjo, kad Ahazas išgelbėjo Judą.
Šis Ahazo poelgis neturėtų nustebinti. Jis buvo vienas blogiausių karalių, iki šiol valdžiusių Judą (žr. 2 Kar 16, 3–4; 2 Met 28, 2–4.)
Skaitant apie tai, koks buvo Ahazas, suprantama, kodėl jis taip reagavo į pavojų. Kokia čia mums asmeninė pamoka? Jei dabar nepaklūstame Viešpačiui, kas verčia mus galvoti, kad turėsime tikėjimo Juo pasikliauti, kai ateis tikri išbandymai? (žr. Jok 2, 22; Jer 12, 5.)
II. BANDYMAS PERIMTI SOSTĄ (Iz 7, 3–9)
Kol Ahazas svarstė savo politines galimybes kovoti su Izraeliu ir Sirija, Dievas žinojo tai, kas karaliui buvo nežinoma. Visų pirma, Dievas leido, jog jį ištiktų sunkumai, kad jį sudrausmintų ir jis pasimokytų (2 Met 28, 5. 19). Be to, nors žmogiškuoju požiūriu Tiglat Pilesero pagalba atrodė logiška ir patraukli, Dievas žinojo, kad taip Dovydo Judo karalystė taptų pavaldi svetimtaučiams, iš ko ji niekada neišsivaduotų.
Statymai buvo stulbinančiai aukšti. Taigi Viešpats pasiuntė Izaiją, kad jis pasikalbėtų su karaliumi (panašu, kad tuomet jis tikrino Jeruzalės vandentiekį ir ruošėsi apgulčiai) ir įtikintų jį nesikreipti į Asirijos vadovą.
- Kodėl Viešpats liepė Izaijui pasiimti su savimi savo sūnų Šear Jašubą (Iz 7, 3)?
Ahazas bus priblokštas, kai Izaijas pasveikins jį ir pristatys savo sūnui, vardu – „Likutis sugrįš“. Koks likutis? Sugrįš iš kur? Kadangi berniuko tėvas buvo pranašas, toks vardas atrodė kaip grėsminga Dievo žinia, kad žmonės pateks nelaisvėn. O gal esmė buvo sugrįžimas pas Dievą atgailos prasme (žodis „sugrįžimas“ taip pat reiškia atgailą)? Dievo žinia Ahazui buvo tokia: ji reiškia tai, ką tu nori, kad ji reikštų! Nusigręžk nuo savo nuodėmių arba keliauk į nelaisvę, o iš nelaisvės grįš likutis. Spręsti tau!
- Kaip Dievo žinia derėjo su karaliaus aplinkybėmis? Iz 7, 4–9.
Sirijos ir Izraelio grėsmė praeis, o Judas bus išgelbėtas. Jėgos, kurios Ahazui atrodė kaip du didžiuliai ugnikalniai, Dievo akyse tebuvo du smilkstantys nuodėguliai (Iz 7, 4). Ahazui nereikėjo kreiptis į Asiriją pagalbos.
Tačiau tam, kad priimtų tinkamą sprendimą, Ahazui reikėjo pasikliauti Viešpačiu ir Jo pažadais. Kad tvirtai stovėtų, jis privalėjo tikėti (Iz 7, 9). Hebrajų kalboje žodžių „tikėti“ ir „tvirtai stovėti“ šaknis yra ta pati, iš kurios taip pat kyla žodis „tiesa“ (tai, kas patikima) ir žodis amen (užtvirtinantis tai, kas tiesa / patikima). Ahazas turėjo būti tvirtas, kad būtų įtvirtintas; jis turėjo pasikliauti, kad jis būtų patikimas.
Perskaitykite Iz 7, 9 antrą dalį. Kodėl tikėti ir pasikliauti yra itin svarbu, kad galėtume būti „įtvirtinti“? Įtvirtinti kur? Kaip šis principas taikytinas krikščioniškam gyvenimui?
III. DAR VIENA GALIMYBĖ (Iz 7, 10–13)
Ahazas nepasidavė Izaijo raginimui tikėti. Taigi Dievas gailestingai suteikė karaliui dar vieną galimybę, liepdamas jam paprašyti ženklo, kuris būtų „ar iš Šeolo gelmių, ar iš padangės aukštybių“ (Iz 7, 11). Čia yra vienas didžiausių raginimų žmogui tikėti. Dievas, skirtingai nei loterijos ar lažybos, nieko neapribojo smulkiu šriftu. Dievas net neapsiribojo pasiūlydamas pusę savo karalystės, kaip tai darydavo žmogiški valdovai, parodę savo dosnumo ribą (žr. Est 5, 6; 7, 2; Mk 6, 23). Jis buvo pasirengęs ir norėjo atiduoti visą dangų ir žemę už nedorą karalių, jei tik jis tikės! Kaip ženklo Ahazas galėjo prašyti aukso kalno ar tiek kareivių, kiek yra smilčių prie Viduržemio jūros.
- Kodėl Ahazas sureagavo būtent taip (Iz 7, 12)?
Iš pirmo žvilgsnio, Ahazo atsakymas atrodo pamaldus ir pagarbus. Jis nemėgins Dievo, kaip dykumoje prieš šimtmečius klajoję izraelitai (Iš 17, 2; Įst 6, 16). Tačiau skirtumas buvo tas, kad Dievas pakvietė karalių jį išbandyti (palyginkite Mal 3,10). Jei Jo nepaprastai dosni dovana būtų priimta, Jis būtų labai pagerbtas, o ne išbandyta Jo kantrybė. Bet Ahazas net nenorėjo leisti Dievui padėti jam tikėti. Jis užkirto kelią, užrakino savo širdies duris ir atsisakė tikėjimo.
- Perskaitykite Iz 7, 13. Ką čia sako Izaijas?
Izaijas atkreipė dėmesį, kad atsisakydamas išbandyti Dievą ir vengdamas išoriškai Jį varginti, Ahazas iš tikrųjų Jį vargino. Tačiau labiausiai nerimą kelianti šios eilutės pusė yra ta, kad čia Izaijas sako: „mano Dievą“, akivaizdus kontrastas Iz 7, 11, kada pranašas sakė karaliui prašyti Viešpaties ženklo: „savo Dievą“. Kai Ahazas atsisakė dangaus pasiūlymo, jis atmetė Viešpatį ir Jis jau nebebuvo jo Dievas. Viešpats jau buvo Izaijo, bet ne Ahazo Dievas.
Ko ši dalis moko apie Dievo kantrybę ir norą mus visus išgelbėti? Ką ji taip pat pasako apie žmogaus širdies aklumą ir kietumą, jei ji ne visiškai pašvęsta Viešpačiui? Galų gale, net jei Dievas būtų parodęs Ahazui kokį nors pageidautą ženklą, ar manote, kad Ahazas tada būtų tikėjęs? Paaiškinkite savo atsakymą.
IV. SŪNAUS ŽENKLAS (Iz 7, 14)
Ženklo, „ar iš Šeolo gelmių, ar iš padangės aukštybių“ (Iz 7, 11) pasiūlymas Ahazo nepalietė. Taigi, kai Dievas sako, kad Jis pats duos ženklą (Iz 7, 14), mes tikimės, kad jis bus gniaužiantis kvapą, toks, kokį gali sugalvoti tik Dangaus vaizduotė (palyginkite Iz 55, 9; 1 Kor 2, 9).
Staigmena! Ženklas – tai sūnus. Tačiau kaip „mergelė“, besilaukianti kūdikio, kurį pavadins Emanueliu, galėtų būti biblinio masto?
- Kas yra mergelė ir kas yra jos kūdikis?
Senasis Testamentas niekur nenurodo šio svarbaus ženklo išsipildymo, kaip tai buvo padaryta su ženklais, duotais kitiems žmonėms, tokiems kaip Gideonas (Ts 6, 36–40). Taigi čia yra keletas galimų išsipildymų, pagrįstų tik Senuoju Testamentu:
1. Kadangi žodis „mergelė“ nusako jauną santuokinio amžiaus moterį, daugelis mano, kad ji yra susituokusi moteris, gyvenanti Jeruzalėje, galbūt Izaijo žmona. Iz 8, 3 yra užfiksuotas sūnaus gimimas suėjus su „pranaše“ (turint omeny jo žmoną, kurios pranašiškos žinios dalį sudarė, bent jau jos vaikai; palyginkite su Iz 7, 3; Iz 8, 18). Tačiau šis sūnus buvo pavadintas Maher Šalal Haš Bazu (Iz 8, 1–4), o ne Emanueliu. Nepaisant to, šių dviejų berniukų ženklai yra panašūs tuo, kad dar nepasiekę amžiaus, kai jie galės atskirti gera nuo pikto, Sirija ir Šiaurės Izraelis bus nuniokoti (Iz 7, 16; Iz 8, 4).
2. Kai kurie mano, kad Emanuelis yra Ezekijas, Ahazo sūnus, kitas karalius. Bet vardas Emanuelis jam niekur nebuvo taikytas.
3. Kadangi Emanuelis yra šiek tiek paslaptingas, o jo vardas, paprastai verčiamas „Dievas su mumis“, reiškia Dievo buvimą, Jis gali būti tas pats ypatingas Sūnus, pranašautas Izaijo 9 ir 11. Jei taip, jo išaukštintas apibūdinimas yra dieviškas (Iz 9, 6) ir Jesės šaknis (Iz 11, 10) pranoksta bet ką, kas galėtų būti priskirta net geram karaliui Ezekijui.
4. Santuokinio amžiaus nesusituokusiai mergelei natūralus nesantuokinio vaiko gimdymas būtų prilygintas paleistuvystei (žr. Įst 22, 20–21). Kodėl Dievas tokį vaiką vadintų ženklu, įkvepiančiu tikėjimą?
Priešingai, Naujajame Testamente Jėzus įvardijamas kaip Emanuelis (Mt 1, 21–23), stebuklingai ir tyrai gimęs nesusituokusiai, bet susižadėjusiai mergelei. Jėzus taip pat yra dangaus Sūnus (Iz 9, 6; Mt 3, 17) ir Jesės kelmas bei šaknis (Iz 11, 1. 10; Apr 22, 16). Galbūt ankstesnis „Emanuelis“, kurio raida įrodė Ahazui pranašysčių išsipildymo laikotarpius, tarnavo kaip Kristaus pirmtakas. Mes nežinome. Bet mes žinome tai, ką turime žinoti: „atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters“ (Gal 4, 4), kad parūpintų mums Dievo buvimą su mumis.
Apmąstykite Kristaus atėjimo pas žmoniją tikrovę. Kaip pastaroji gali mus paguosti, atrodytų, šaltame, baisiame ir žiauriame pasaulyje?
V. DIEVAS SU MUMIS! (Iz 7, 14)
Kaip ir Izaijo vaikų vardai (Šear Jašubas – „likutis grįš“ ir Maher Šalal Haš Bazas – „greitai [imk] grobį, skubėk plėšti“), Emanuelio vardas taip pat turi reikšmę. Tiesiogine prasme jis reiškia – „su mumis Dievas“. Tačiau visuotinai priimtame vertime „Dievas su mumis“ trūksta šio to svarbaus. Kaip ir kitų panašių hebrajiškų vardų atveju, kai nėra veiksmažodžio, pastarąjį reikia pateikti, nes hebrajų kalboje jis nėra išreikštas. Taigi Emanuelis turi būti verčiamas – „su mumis yra Dievas“ (palyginkite tuos pačius žodžius Iz 8, 10), kaip ir vardas „Jėzus“ (graikiškai ir sutrumpintai hebrajų kalba – Jehošua arba Jozuė) reiškia „Viešpats yra išganymas“, papildant žodeliu yra (palyginkite su Izaiju, reiškiančiu „Viešpaties išganymas“).
Tačiau Emanuelis nėra tik abstraktus apibūdinimas; tai yra dabar vykdomo pažado užtvirtinimas: „Dievas yra su mumis“!
- Kuo svarbus pažadas, kad Dievas yra su mumis?
Nėra didesnio užtikrinimo ir paguodos. Dievas nežada, kad Jo tauta nesusidurs su vargu ir skausmu, bet Jis žada su ja būti. Psalmistas sako: „Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes Tu su manimi. Tavo Ganytojo lazda ir vėzdas apgins mane.“ (Ps 23, 4)
Dievas sako: „Kai brisi per gilius vandenis, Aš būsiu su tavimi, ir upėse tu nepaskęsi. Kai eisi per ugnį, nesudegsi, ir liepsnos tavęs nepraris“ (Iz 43, 2).
„Kur buvo Viešpats, kai babiloniečiai įmetė į ugnį tris Danieliaus draugus? Su jais (Dan 3, 23–25). O kur buvo Viešpats, kai Jokūbas vargo ir ėmėsi iki aušros? Jokūbo rankose, kuo arčiau jo (Pr 32, 24–30). Net kai Viešpats fiziškai nepasirodo žemėje, Jis kartu išgyvena savo žmonių patyrimus. Kur buvo Viešpats, kai minios pasmerkė Steponą? Stovėjo „Dievo dešinėje“ (Apd 7, 55). Bet kai Jėzus užžengė dangun, Jis „atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse“ (Hbr 1, 3). Kodėl Jis stovėjo, kai Steponas pateko į bėdą ir tuoj bus mirtinai užmėtytas akmenimis? Kaip sakė Morisas Vendenas (Morris Venden): „Jėzus nesiruošė tokią akimirką sėdėti!“ (Roy Gane, God’s Faulty Heroes (Hagerstown, Md.: Review and Herald Pub. Assn., 1996), p. 66).
Nors mums pažadėta, kad „Dievas yra su mumis“, koks mums dėl to skirtumas, jei mus vis dar ištinka baisūs išbandymai ir kančios? Kuo gi mums naudingas žinojimas, kad Jis su mumis? Paaiškinkite savo atsakymą.
Tolesniam tyrinėjimui: „‘Jis vadinsis Emanuelis, …Dievas su mumis’; ‘Pats Dievas… sušvito mūsų širdyse, kad pažintume Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide’. Per visą amžinybę Viešpats Jėzus Kristus buvo viena su Tėvu; Jis buvo ‘Dievo atvaizdas’, Jo didybės ir galybės atvaizdas, ‘Dievo šlovės atšvaitas’. Jis atėjo į mūsų pasaulį būtent tam, kad apreikštų šią šlovę. Į šią nuodėmės užtemdytą Žemę Jis atėjo atskleisti Dievo meilės šviesos – būti ‘Dievas su mumis’. Todėl apie Jį pranašauta: ‘Jis vadinsis Emanuelis.’“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 13)
„Judui būtų pasisekę, jei Ahazas būtų priėmęs šią žinią kaip iš dangaus. Bet nusprendęs atsiremti į ranką iš kūno ir kraujo, jis siekė pagonių pagalbos. Apimtas nevilties, jis pasiuntė žodį Asirijos karaliui Tiglat Pileserui: ‘Aš tavo tarnas ir tavo sūnus. Ateik ir išgelbėk mane iš nagų Aramo karaliaus ir Izraelio karaliaus, kurie mane puola’ (2 Kar 16, 7). Prašymą lydėjo gausi dovana iš karaliaus iždo ir šventyklos sandėlio.“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, p. 329)
Klausimai aptarimui :
1. Ar dera prašyti Dievo ženklo, kai būtina priimti sprendimą? Kokie pavojai gali kilti darant kažką panašaus?
2. Gera sulaukti žmogiškos pagalbos, bet kaip suvokti jos ribas?
3. Levas Tolstojus draugui rašė, kad „žmogui supratus, jog mirtis yra visko pabaiga, tuomet nėra nieko blogiau už gyvenimą“. Kaip mūsų žinojimas, kad „Dievas yra su mumis“, yra atsakymas tokiam teiginiui?Santrauka: Dievas privedė netikintį karalių Ahazą prie tokių aplinkybių, kai jis privalėjo priimti sunkų sprendimą – tikėti arba netikėti, toks klausimas. Nors Viešpats siūlė jam ženklą, kokį tik jo vaizduotė galėjo sugalvoti, jis atsisakė leisti Dievui parodyti priežastį, kodėl jis turėtų tikėti. Vietoj to, jis savo „draugu“ pasirinko Asirijos karalių.