Sausio 16–22 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iz 7, 14–16; Iz 7, 17–25; Iz 8, 1–10; Iz 8, 11–15; Iz 8, 16–22.
Įsimintina eilutė: „Aš pasitikiu Viešpačiu, kuris slepia savo veidą nuo Jokūbo namų. Taip, aš Jo lauksiu!“ (Iz 8, 17)
Niujorko mieste, Harleme akla mergaitė buvo įstrigusi degančio pastato ketvirtame aukšte prie lango. Ugniagesiai nebeturėjo vilties. Jie negalėjo įtalpinti automobilio tarp pastatų ir negalėjo paraginti ją šokti į tinklą, kurio ji, be abejo, nematė.
„Galiausiai atvyko jos tėvas ir per garsiakalbį sušuko, kad apačioje yra tinklas ir kad paliepta ji privalo šokti. Mergaitė šoko iš ketvirto aukšto visiškai atsipalaidavusi ir nesusilaužė nė vieno kaulo, ji net nepasitempė raumenų. Kadangi ji visiškai pasitikėjo savo tėvu, išgirdusi tėvo balsą, ji padarė tai, kas, jos manymu, buvo geriausia.“ (Edited by Michael P. Green, 1500 Illustrations for Biblical Preaching, p. 135)
Dievas taip pat pateikė svarių įrodymų, kad Jis nori geriausio savo vaikams, tačiau jie atmetė pasiūlytą švelnųjį kelią; taigi Jis jiems prakalbo griausmu ir potvyniu.
Ko šiandien galime pasimokyti iš jų klaidų?
I. IŠSIPILDŽIUSI PRANAŠYSTĖ (Iz 7, 14–16)
Iz 7, 14–16 Emanuelis yra ženklas, susijęs su konkrečia Ahazo dilema – prieš šiam vaikui, Emanueliui, sugebant atskirti įvairų maistą, „kraštas anų dviejų karalių, kurie tau kelia siaubą, bus nuniokotas“ (Iz 7, 16). Čia omeny turimi Sirija ir Šiaurės Izraelio kraštas bei jų karaliai (žr. Iz 7, 1–2. 4–9) ir pakartojamas Dievo pažadas, kad netrukus jų galia žlugs.
1. Kodėl Izaijas mini, kad berniukas maitinsis „varške ir medumi“? Iz 7, 15.
Asirai sunaikins Judo pasėlius ir laukus (Iz 7, 23–25). Taigi žmonės, įskaitant Senojo Testamento Emanuelį, kad ir kas jis būtų (Iz 7, 14–15), bus priversti maitintis kaip klajokliai (Iz 7, 21–22). Nors jie bus neturtingi, jiems pakaks maisto išgyvenimui.
2. Kada išsipildė su Sirija ir Šiaurės Izraeliu susijusi pranašystė? 2 Kar 15, 29–30; 2 Kar 16, 7–9; 1 Met 5, 6. 26.
Ši Izaijo pranašystė buvo duota apie 734 m. prieš Kristų. Reaguodamas į Ahazo kyšį, Tiglat Pileseras III padarė tai, ką greičiausiai vis tiek būtų padaręs – jis sutriuškino šiaurinę koaliciją, užkariavo Galilėją ir Šiaurės Izraelio Užjordanės regionus, ištrėmė dalį gyventojų ir pavertė šias teritorijas Asirijos provincijomis (734–733 m. pr. Kristų). Likusi Izraelio dalis buvo išgelbėta, kai Ozėjas, nužudęs karalių Pekachą, pasidavė ir sumokėjo duoklę. 733 ir 732 m. prieš Kristų Tiglat Pileseras užkariavo Sirijos sostinę Damaską. Tada jis Siriją pavertė Asirijos provincijomis. Taigi iki 732 m. prieš Kristų, apytiksliai dvejų metų laikotarpiu po Izaijo pranašystės, Sirija ir Izraelis buvo galutinai nugalėti, o su dviem karaliais, kurie grasino Ahazui, buvo viskas baigta.
Netrukus po to, kai Šalmaneseras V pakeitė Tiglat Pileserą III 727 m. prieš Kristų, Izraelio karalius Ozėjas pražudė save politine prasme sukildamas prieš Asiriją. Asirai užėmė Samarijos sostinę 722 m. prieš Kristų ir ištrėmė tūkstančius izraelitų į Mesopotamiją ir Mediją, kur jie galiausiai susitapatino su vietiniais gyventojais ir prarado savo tapatybę (žr. Iz 7, 8, 65 metų laikotarpiu Efraimas net nebuvo tauta). Dievas pasakė, kas nutiks Judo priešams, tačiau Jo mintis Ahazui buvo tokia, kad tai įvyks bet kokiu atveju, net nepasikliaujant Asirija.
Pagalvokite, jei jūs būtumėte gyvenę Šiaurinėje karalystėje, kol visa tai vyko, juk būtų lengva prarasti tikėjimą. Ką mes galime daryti šiandien, kad išlaikytume tikėjimą, jog rytojaus nelaimės atveju galėtume išlikti tvirti? žr. 1 Pt 1, 13–25.
II. NUMATYTI PADARINIAI (Iz 7, 17–25)
3. Perskaitykite Iz 7, 17–25. Ką Viešpats sako, kas nutiks kraštui? Kodėl tokia baigtis neturėtų stebinti?
„Klydęs Izraelis buvo daug kartų raginamas grįžti pas Jehovą ir būti ištikimas. Pranašų raginimai buvo švelnūs; ir kai jie stovėjo tautos akivaizdoje, nuoširdžiai ragindami atgailauti ir keistis, jų žodžiai davė vaisių Dievo šlovei.“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, p. 325)
Taigi Ahazui, ne tikėjimo žmogui, o bailiui, geroji žinia iš Dievo buvo ta, kad Sirija ir Izraelis bus sunaikinti. Bloga žinia buvo ta, kad Asirija, sąjungininkė ir „draugas“, kurį jis pasirinko pagalbai, taps daug pavojingesne prieše už Siriją ir Izraelį. Atmetus laisvai Dievo siūlytą išgelbėjimą, Ahazui buvo garantuotas pralaimėjimas. Jei Ahazas jau manė, kad jo pasaulis griūva, viskas bus tik blogiau!
„Geriau ieškoti užuovėjos pas Viešpatį, negu pasitikėti didžiūnais.“ (Ps 118, 9) Kaip Ahazas galėjo tikėti, kad Tiglat Pileseras III bus patenkintas užėmęs šalis šiaurėje, bet gerbs Judą? Asirų raštai, tokie kaip pačių Asirijos karalių metraščiai, liudija, kad jų valdžios troškimas buvo nepasotinamas.
4. Perskaitykite 2 Kar 16, 10–18 ir 2 Met 28, 20–25. Kas nutiko Ahazui? Kokį dvasinį principą galime čia įžvelgti? Kodėl neturėtume stebėtis jo elgesiu?
2 Met 28, 20–23 galingai apibendrina tai, ką lėmė Ahazo kreipimasis į Asiriją, užuot pasitikėjus Viešpačiu.
Mes iš prigimties esame linkę pasitikėti tuo, ką galime pamatyti, jausti, paragauti, paliesti – pasaulio dalykais. Tačiau, kaip žinome, pasaulio dalykai laikini. Perskaitykite 2 Kor 4, 18. Ką mums sako ši eilutė? Kaip galime pritaikyti jos žinią mūsų pačių gyvenimui? Ir kokį skirtumą mums tai nulems, jei tai padarysime?
III. KĄ REIŠKIA VARDAS? (Iz 8, 1–10)
Įsivaizduokite, kad žaidžiate kamuoliu su antruoju Izaijo berniuku? Kol pasakytumėte Maher Šalal Haš Bazui mesti kamuolį, būtų per vėlu. Tačiau už šį vardą ilgesnė yra jo reikšmė: „greitai [imk] grobį, skubėk plėšti“.
5. Vardo žinia akivaizdžiai susijusi su greitu užkariavimu, bet kas ir ką užkariauja? Iz 8, 4.
Iz 8, 1–10 užtvirtinama 7 skyriaus žinia. Prieš vaikui pasiekiant tam tikrą amžių, Sirijos sostinės ir Šiaurės Izraelio karo grobį pasiims Asirija. Be to, kadangi Judas atmetė Dievo patikinimo žinią, kurią simbolizuoja ramiai tekantys Siloamo upės Jeruzalėje vandenys, ją užvaldys galinga Asirija, kurią nusako patvinusi didžioji Eufrato upė.
Kadangi Ahazas kreipėsi į Asiriją, Izaijo sūnų vardai nusakė Judą ir Šiaurės Izraelį – „greitai [imk] grobį; skubėk plėšti“, bet „likutis sugrįš“. Kodėl vis dar buvo vilties? Nors Asirija užtvindys Emanuelio kraštą (Iz 8, 8), vis tiek yra pažadas, kad „Dievas su mumis“ (Iz 8, 10). Iš tikrųjų čia matoma tema persmelkia visą Izaijo knygą, t.y., nors Dievo priešai Jude ir kitose tautose bus teisiami, per karus, nelaimes, kančias ir tremtį Viešpats bus su išgyvenusiais Jo tautos ištikimaisiais ir sugrąžins jiems jų kraštą.
6. Kodėl Izaijas mums sako, kad jis teisėtai užrašė vaiko vardą ir turėjo santuokinius ryšius su savo žmona („pranaše“)? Iz 8, 1–3.
Šio sūnaus laikas buvo esminis ženklo reikšmei. Kaip ir su Emanuelio ženklu, nuo tada, kai jis atsirado įsčiose ir gimė, iki to laiko, kai Asirija nugalėjo Siriją ir Izraelį, praeis mažiau laiko, nei berniukui prireiktų pasiekti ankstyvąjį vystymąsi, šiuo atveju pakviečiant tėtį ar mamą (Iz 8, 4). Kai Izaijas teisėtai užfiksavo berniuko vardą dar iki jo atsiradimo įsčiose, jis padarė vaiką ir jo vardą vieša pranašyste, kurią galėjo patvirtinti vėlesni įvykiai.
Nepaisant pakartotinų Viešpatį išpažinusios tautos klaidų, Jis vis tiek norėjo ją išgelbėti. Kaip mes galime paisyti šio principo ir pritaikyti jį sau asmeniškai, ypač, kai mums nepasiseka ir puolame mūsų dvasiname gyvenime?
IV. NEREIKIA NIEKO BIJOTI, JEI BIJOME PATIES DIEVO (Iz 8, 11–15)
Savo pirmosios inauguracinės kalbos metu Amerikos prezidentas Franklinas D. Ruzveltas pasakė tautai, išgąsdintai Didžiosios depresijos: „Vienintelis dalykas, ko turime bijoti – pačios baimės.“ (U.S. Capitol, Washington, D.C. (March 4, 1933). Isaiah’s message to depressed people is: “We have nothing to fear when we fear God Himself)
Dievas įspėjo Izaiją nebijoti to, ko bijojo jo tauta, bet bijoti Jo (Iz 8, 12–13). Tai svarbi Šventojo Rašto tema. Pavyzdžiui, Apr 14, 6–12 trys angelai skelbia pasaulinę žinią: bijokite Dievo ir atiduokite Jam pagarbą, užuot bijoję ir garbinę žemišką žvėries galią, aprašytą 13 skyriuje.
7. Kaip jūs suprantate Dievo bijojimo mintį? Ką tai reiškia, ypač atsižvelgiant į įsakymą mylėti Dievą (Mt 22, 37)?
Tikra Dievo baimė reiškia šventą priemonę, kad pripažintume Jį aukščiausia galia Visatoje. Nesvarbu, ar mylime Jį, ar ne, tokia baimė nugali bet kokią kitą baimę. Jei Jis už jus, niekas kitas negali paliesti jūsų be Jo leidimo. Jei Jis prieš jus dėl to, kad prieš Jį maištavote, galite bėgti, bet nepasislėpsite!
8. Argi mintis, kad turime bijoti Dievo, neprieštarauja 1 Jn 4, 18? „Nebėra meilėje baimės, bet tobula meilė išveja baimę. Baimė numato bausmę, taigi kas bijo, tas dar netobulai myli“.
Baimių yra įvairių. Jei kažkas, turintis nepaprastą galią, yra jūsų draugas, su kuriuo jūs dalijatės abipuse meile, nebijote to žmogaus ta prasme, kad jis jums pakenks. Bet jaučiate savotišką baimę ta prasme, kad suvokiate ir gerbiate to žmogaus galią ir jūsų santykių ribas.
Krikščionys neturėtų mylėti to, kas pasaulyje, ką myli pasaulio žmonės (1 Jn 2, 15). Tad galvojant panašia linkme, ar yra dalykų, kurių pasaulis bijo, bet kurių krikščionys neturėtų bijoti? Jei taip, kokie tai dalykai, ir kodėl neturėtume jų bijoti? Tuo pačiu metu, ko pasaulis nebijo, ko krikščionys turėtų bijoti? žr., pvz., Mt 10, 28; Jer 10, 2–3.
V. BEPRASMIŠKAS KREIPIMASIS Į MIRUSIUOSIUS (Iz 8, 16–22)
- Perskaitykite Iz 8, 16–22. Apie ką kalbama? Ką tai turi bendro su karaliumi Ahazu? Apibendrinkite mintis.
Ahazas giliai įsitraukė į pagonišką religiją (2 Kar 16, 3–4. 10–15; 2 Met 28, 2–4. 23–25), kuri buvo glaudžiai susijusi su okultizmu (palyg. Įst 32, 17); jie aukoja demonams (1 Kor 10, 20). Įvairios šiuolaikinio raganavimo pusės turi stiprių panašumų su senovės apeigomis Artimuosiuose Rytuose, kaip liudija senovės raštai, ne tik Biblija. Tiesą sakant, net daugelis šių dienų Naujojo Amžiaus papročių yra tiesiog šiuolaikinės šio senovės okultizmo apraiškos.
Izaijo aprašyta neviltis, kylanti iš priklausomybės nuo kitų dvasių, o ne Viešpaties (Iz 8, 21–22), tinka Ahazui (palyginkite 2 Met 28, 22–23). Izaijas apibūdina pasipiktinusią ir keikiančią savo karalių tautą (Iz 8, 21). Tai įspės Ahazą, kad kadangi jis vedė tautą į okultizmą, ji jį prakeiks. Tiesą sakant, Ahazui mirus, dėl nepagarbos jam buvo padaryta išimtis jį laidojant: „bet į Izraelio karalių kapus nebuvo nuneštas“ (2 Met 28, 27).
- Ką šios eilutės sako apie okultizmą? Kun 20, 27; Įst 18, 9–14.
Atsiskyrimas nuo okultizmo yra ištikimybės Dievui klausimas. 1 Met 10, 13–14 šis principas taikomas karaliaus Sauliaus atveju: „Taip Saulius mirė dėl savo neištikimybės. Jis buvo neištikimas Viešpačiui, nesilaikydamas Viešpaties įsakymo. Be to, jis prašė dvasių iššaukėjos patarimo. Kadangi jis neprašė Viešpaties patarimo, Viešpats jį užmušė ir perdavė karalystę Jesės sūnui Dovydui“.
Pažvelkite į savo gyvenimą, į aplinkines įtakas. Kokiais subtiliais būdais esate veikiami okultizmo principų ir įvairių spiritizmo apraiškų? Ir net jei jūs negalite visiškai jų išvengti, ką galite padaryti, kad sumažintumėte jų įtaką jums ar jūsų šeimai?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 477–486
„Senovės žydų laikais buvo žmonių, kurie taip pat kaip šiandieniniai spiritistai tvirtino, kad jie bendrauja su mirusiaisiais. Bet tokias ‘artimųjų dvasias’ (taip vadinami ateiviai iš kito pasaulio) Biblija skelbia esant demonų dvasiomis. (plg. Sk 25, 1–3; Ps 106, 28; 1 Kor 10, 20; Apr 16, 14) Bet koks bendravimas su artimųjų dvasiomis buvo paskelbtas Dievui pasibjaurėjimu ir iškilmingai uždraustas. Buvo įspėta, kad pažeidėjų laukia mirties bausmė. (žr. Kun 19, 31; 20, 27) Netgi pats žodis burtai šiandien tariamas su panieka. Įvairūs pareiškimai, kad žmonės gali bendrauti su piktomis dvasiomis, laikomi tamsių viduramžių pasakomis. Spiritizmas, kurio šalininkų yra šimtai tūkstančių, netgi milijonai, prasiskverbęs į mokslinius sluoksnius, įsiveržęs į Bažnyčią, užkariavęs įstatymus leidžiančios valdžios ir netgi karalių rūmų palankumą, yra didžiulė apgavystė, tai tas pats atgaivintas, tik prisidengęs nauja kauke, dar senovėje pasmerktas ir uždraustas būrimas“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, p. 481).
Klausimai aptarimui:
1. Aptarkite spiritizmo klausimą filmuose, knygose, televizijoje ir populiariojoje kultūroje. Jei nieko negalima padaryti siekiant jį sustabdyti, kaip galime įspėti kitus dėl pavojų, kurie daugumai žmonių atrodo kaip nekenksmingi prasiblaškymai, tik tai? Kodėl tinkamas mirusiųjų būklės supratimas yra itin svarbus, kad būtume apsaugoti nuo šių apgaulių?
2. Perskaitykite Iz 8, 20. Perfrazuokite ją savais žodžiais. Tegul skirtingi žmonės klasėje garsiai perskaito turimus vertimus. Ką čia mums sako Viešpats?
3. Įsigilinkite į šią mintį, kaip mylėti Dievą ir Jo bijoti tuo pačiu metu. Kokiu būdu mūsų meilė kyla iš šios baimės? Galbūt mūsų baimė kyla iš mūsų meilės? Aptarkite.
Santrauka: Per Izaijo elgesį, jo šeimą ir jo žodžius Dievas užtvirtino įspėjimo ir vilties žinią – vienintelis saugus kelias yra pasitikėti, kad Dievas žino, ką daro. Jis ir myli, ir turi galią vesti, saugoti ir aprūpinti tuos, kurie Jam tai leidžia. Tiems, kurie gręžiasi į kitas galias, lieka tik niūrumas.