Vasario 20–26 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iz 41; Iz 42, 1–7; Iz 44, 26–45, 6; Iz 49, 1–12.
Įsimintina eilutė: „Štai Mano tarnas, kurį Aš remiu, Mano išrinktasis, kuriuo Aš gėriuosi. Apgaubiau Jį savo dvasia, kad neštų tautoms teisingumą.“ (Iz 42, 1)
„Daugeliui atrodo didžiulė privilegija aplankyti Kristaus gyvenimo žemėje vietas, pavaikščioti Jo takais, pažvelgti į ežerą, ant kurio kranto Jis mėgo mokyti, į kalvas ir slėnius, į kuriuos taip dažnai krypo Jo akys. Bet mums nereikia keliauti į Nazaretą, Kafarnaumą ar Betaniją, kad eitume Jėzaus pėdomis. Mes atrasime Jo pėdsakų prie ligonio lovos, skurdžiose lūšnelėse, sausakimšose didelių miestų alėjose ir visur, kur esama žmonių širdžių, kurias reikia paguosti. Elgdamiesi taip, kaip elgėsi Jėzus, gyvendamas žemėje, mes vaikščiosime Jo pėdomis.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 594)
Izaijas kalbėjo apie Viešpaties tarną, su panašia gailestingumo misiją: „Nei palaužtos nendrės Jis nelauš, nei blėstančio dagčio negesins. Jis neš tikrą teisingumą; … kad atvertum neregių akis, išvestum iš kalėjimo belaisvius, išvaduotum sėdinčius belangės tamsybėse.“ (Iz 42, 3. 7)
Pasižiūrėkime į šį Tarną. Kas Jis ir ką Jis įvykdo?
I. TARNŲ TAUTA (Iz 41)
1. Iz 41, 8 Dievas kalba apie savo tarną Izraeli, o Iz 42, 1 Jis pristato: „Štai Mano tarnas“. Kas šis tarnas?
Ar tai Izraelis / Jokūbas, izraelitų protėvis? Izraelio tauta? Mesijas / Kristus, Naujajame Testamente įvardytas kaip Jėzus?
Izaijo 41–53 yra dviejų rūšių nuorodos į Dievo tarnus. Vienas tarnas įvardytas Izraeliu arba Jokūbu, pvz., Iz 41, 8; Iz 44, 1–2. 21; Iz 45, 4; Iz 48, 20. Kadangi Dievas kreipiasi į Izraelį / Jokūbą dabartyje, akivaizdu, kad jis, Jokūbas, simbolizuoja iš jo kilusią tautą. Tai patvirtina Viešpaties tarno Jokūbo išpirkimas tuo metu, kai jis turi išeiti iš Babilono (Iz 48, 20).
Kitais atvejais, pvz., Iz 42, 1; Iz 50, 10; Iz 52, 13; Iz 53, 11, Dievo tarnas neįvardytas. Kai jis paminimas pirmą kartą Iz 42, 1, jo tapatybė iš karto neišryškėja. Tačiau Izaijui toliau apie jį kalbant tampa aišku, kad jis yra tas, kuris atkuria Jokūbo (Izraelio) gimines Dievui (Iz 49, 5–6) ir miršta pasiaukodamas vardan nusidėjėlių (Iz 52, 13–53, 12; taip pat žr. Iz 49, 5–6). Todėl jis negali būti tapatinamas su tauta. Akivaizdu, kad Izaijas kalba apie du Dievo tarnus. Vienas jų yra bendras (tauta), o kitas – individualus.
2. Koks vaidmuo tenka tarnų tautai? Iz 41, 8–20.
Dievas patikina Izraelį, kad ši tauta tebėra Viešpaties tarnas: „išsirinkau tave ir neatmesiu“ (Iz 41, 9). Tuomet Dievas duoda Izraeliui vieną nuostabiausių pažadų Rašte: „Nebijok, nes Aš su tavimi, nebūgštauk, nes Aš tavo Dievas! Stiprinsiu tave, padėsiu tau, remsiu tave savo teisumo dešine“ (Iz 41, 10). Čia ir tolesnėse eilutėse vienas pagrindinių Izraelio vaidmenų – tai pasitikėti gyvuoju Dievu, kad jį išgelbėtų (ko nepadarė karalius Ahazas), o ne pasikliauti kitais dievais ir jų atvaizdais, kaip tai daro kitos tautos (Iz 41, 7. 21–24. 28–29).
Atkreipkite dėmesį, kaip Iz 41, 14 Viešpats vadina tautą kirminu. Ką Jis norėjo pasakyti? Perskaitykite visą tekstą, kad susidarytumėte geresnį atsakymą. Ko tai taip pat turėtų mokyti mus apie mūsų visiško priklausymo nuo Viešpaties poreikį?
II. NEĮVARDYTAS TARNAS (Iz 42, 1–7)
3. Koks yra neįvardyto tarno, kurį Dievas pasirenka ir kuriam Jis teikia dvasią, vaidmuo ir charakteris? Iz 42, 1–7.
Pasirinkite geriausią atsakymą arba atsakymų derinį:
1. Jis užtikrina teisingumą tautoms.
2. Jis savo tikslus įgyvendina tyliai ir švelniai, bet sėkmingai.
3. Jis yra mokytojas.
4. Jis tarnauja kaip Sandora tarp Dievo ir tautos.
5. Jis teikia šviesą / viltį išgydydamas aklumą ir išlaisvindamas kalinius.
6. Viskas, kas išdėstyta anksčiau.
4. Kaip šio tarno vaidmuo ir charakteris lyginami su atžala iš Jesės kelmo, ant kurio taip pat ilsisi Viešpaties Dvasia (Iz 11), vaidmeniu ir charakteriu?
Kaip ir Izaijo 42, valdovas iš Dovydo giminės Izaijo 11 veikia darniai su Dievu, užtikrindamas teisingumą ir išlaisvinimą engiamiems, taip pat Dievo išmintį ir pažinimą. Paaiškėjo, kad ši atžala ir šaknis iš Jesės kelmo yra Mesijas, dangaus Kūdikis Iz 9, 5–6, kuris taip pat atneša taiką Dovydo sostui ir jo karalystei, kuris palaikys ją „teismu ir teisumu“ (Iz 9, 6). Izraelio 42 tarnas, be abejo, yra Mesijas.
5. Kaip Naujasis Testamentas įvardija Iz 42, 1–7 tarną, kuris užtikrina teisingumą? Mt 12, 15–21.
Mato 12 cituojamas Izaijo 42 ir pritaikomas tyliai Jėzaus gydančiai tarnystei, Dievo mylimo Sūnaus, kuriuo Jis gėrisi (Iz 42, 1; Mt 3, 16–17; Mt 17, 5). Jo tarnystė atkuria Dievo Sandoros ryšį su Jo tauta (Iz 42, 6; Dan 9, 27).
Jėzus ir Jo mokiniai įgijo teisingumą žmonėms, išlaisvindami juos iš kančių, Dievo nepažinimo ir vergijos blogio dvasioms, kuriuos lėmė šėtono priespauda (Lk 10, 19). Tada Jėzus mirė patvirtindamas naują Sandorą (Mt 26, 28) ir užtikrindamas teisumą pasauliui, išvarant šėtoną, svetimą, kuris pasisavino „šio pasaulio“ kunigaikščio poziciją (Jn 12, 31–33).
Perskaitykite Iz 42, 1–4, Kristaus apibūdinimą. Skirkite šiek tiek laiko Jėzaus gyvenimo apmąstymui. Kokios konkrečios Jo tarnystės ypatybės itin taikliai išpildė šią pranašystę? Ko čia galime pasimokyti, kaip turime tarnauti kitiems?
III. PERSŲ „MESIJAS“ (Iz 44, 26–45, 6)
6. Kokia stulbinanti pranašystė užrašyta Iz 44, 26–45, 6?
Izaijo tarnystė truko nuo maždaug 745 m. prieš Kristų iki maždaug 685 m. prieš Kristų. Paminėjęs kovotoją iš Rytų ir Šiaurės (Iz 41, 2–3. 25) ir sakydamas, kad tai turi būti gera žinia Jeruzalei (Iz 41, 27), Izaijas tiksliai išpranašavo Kyrą vardu ir aprašė jo veiklą. Jis atėjo iš Babilono šiaurės ir rytų ir užkariavo jį 539 m. prieš Kristų; jis tarnavo Dievui išlaisvindamas žydus iš jų tremties Babilone; ir jis leido atstatyti šventyklą Jeruzalėje (žr. Ezros 1).
Įvertinkite šią pranašystę kontekste. Kadangi Izaijo mirtį ir Babilono griūtį skiria maždaug šimtas keturiasdešimt šeši metai, jis pranašavo pusantro šimtmečio anksčiau. Įsivaizduokite, jog Džordžas Vašingtonas būtų išpranašavęs, kad generolas, vardu Dvaitas Eizenhaueris, padės išlaisvinti Europą 1945 m.!
Kadangi Kyro darbus patvirtina įvairūs senovės šaltiniai, įskaitant Babilono metraščius, jo paties įrašas „Kyro cilindre“ ir Rašte (2 Met 36, 22–23; Ezros 1; Danieliaus 5; Dan 6, 28; Dan 10, 1), Izaijo pranašystės tikslumas neginčijamas. Tai sutvirtina žmonių, kurie tiki, kad tikri pranašai sulaukia tikslių pranašysčių iš ateitį žinančio Dievo, tikėjimą.
7. Kodėl Dievas Kyrą vadina savo pateptuoju (Iz 45, 1)?
Hebrajų kalboje žodis „pateptas“ čia yra tas pats žodis, iš kurio mes gauname žodį Mesijas. Kitur Senajame Testamente šis žodis galėjo reikšti pateptą vyriausiąjį kunigą (Kun 4, 3. 5. 16; Kun 6, 22), pateptą Izraelio karalių (1 Sam 16, 6; 1 Sam 24, 7. 11; 2 Sam 22, 51) arba Mesiją, būsimą idealų karalių iš Dovydo giminės ir gelbėtoją (Ps 2, 2; Dan 9, 25–26). Izaijo knygos požiūriu, Kyras buvo būsimas karalius, Dievo siunčiamas išgelbėti Jo tautos. Bet jis buvo neįprastas mesijas, nes buvo ne izraelitas. Jis darys kai kuriuos dalykus, kuriuos atliktų mesijas, pavyzdžiui, nugalėtų Dievo priešus ir išlaisvintų belaisvius, tačiau jis negalėjo prilygti Mesijui, nes nebuvo kilęs iš Dovydo.
Išpranašaudamas Kyrą, Dievas įrodė savo išskirtinį dieviškumą, parodydamas, kad tik Jis žino ateitį (Iz 41, 4. 21–23. 26–28; Iz 44, 26). Jis taip pat prabilo Kyrui: „Tau atiduosiu paslėptus turtus, slaptas sankaupas, kad žinotumei, jog Aš Viešpats, Izraelio Dievas, kuris šaukia tave vardu“ (Iz 45, 3).
Pagalvokite apie kai kurias kitas tiksliai išsipildžiusias Rašto pranašystes (pvz., apie visas Danieliaus 2 karalystes, išskyrus paskutinę, Danieliaus 7 ar apie Kristaus metą Dan 9, 24–27). Kokią viltį šios pranašystės teikia mums asmeniškai?
IV. IŠANKSTINĖ VILTIS
Tai, kad Izaijas tiksliai išpranašavo Kyrą vardu, trikdo netikinčiuosius, kad pranašai sulaukia iš Dievo ateities apreiškimo. Jie priima teoriją, kad kitas pranašas, „antrasis Izaijas“, gyvenęs Kyro laikais, parašė Izaijo 40–66. Taip Izaijo knyga „perpjaunama į dvi dalis“, toks pat likimas, tradiciškai manoma, ištiko patį pranašą (žr. Hbr 11, 37).
Tačiau nėra jokio istorinio liudijimo apie antrą „Izaiją“. Jei jis būtų, keista, kad Raštas jo nepamini, nes šio pranašo žinia yra be galo svarbi, o literatūrinis meniškumas – nuostabus. Net seniausiame Biblijos rankraštyje – Izaijo ritinyje iš Kumrano, nėra jokio perėjimo tarp Izaijo 39 ir 40, kuris atskleistų, kad tai kito autoriaus kūrinys.
Pagrindinė Izaijo žinia yra vienoda visoje jo knygoje – Pasikliovimas gyvuoju Dievu, įskaitant Jo Mesiją išvaduotoją, o ne kitomis jėgomis. Mokslininkai teisingai pabrėžia perėjimą nuo asirų laikotarpio Izaijo 1–39 iki Babilono laikotarpio 40 skyriuje ir vėlesniuose skyriuose. Bet mes pastebėjome, kad Izaijo 13–14 ir 39 jau numato Babilono nelaisvę. Tiesa, Izaijo 1–39 pabrėžiamas teismas, o Izaijo 40–66 pabrėžiama paguoda. Bet ankstesniuose skyriuose taip pat gausu dangaus paguodos ir patikinimo, o vėlesniuose skyriuose, kaip antai Iz 42, 18–25; Iz 43, 22–28 ir Iz 48, 1–11, kalbama apie Dievo teismą Judui dėl to, kad pastarasis Jį apleidimo. Tiesą sakant, Izaijo pranašystės, susijusios su būsima paguoda, kol kas reiškia tik kančią.
Nors dėl tautos nuodėmių ji susidūrė su skaudžia nelaime, kai kurie nepasidavė nevilčiai. Jie laikėsi Dievo pažadų, užrašytų Kun 26, 40–45. Atidžiai perskaitykite šias eilutes. Įsivaizduokite save tų hebrajų vietoje, kurie liko gyvi po pralaimėjimo Babilonui. Kokią viltį galima rasti šiuose žodžiuose?
Kokį dvasinį principą matote šiose Kunigų knygos eilutėse? Ką Viešpats čia sako Izraeliui? Kaip tas pats principas veikia mūsų pačių gyvenime?
V. JAUČIANTIS IR KENČIANTIS TARNAS (Iz 49, 1–12)
8. Kas yra Dievo tarnas Iz 49, 1–12?
Dievas pašaukia ir įvardija jį prieš jam gimus, padarė jo lūpas kaip kalaviją ir bus per jį pašlovintas. Dievas tarną naudoja, kad susigrąžintų Izraelio tautą sau, kad ji būtų viso pasaulio išganymo šviesa, sandora ir išlaisvintų kalinius. Šis aprašymas panašus į Izaijo 42 aprašymą, kur mes tarną tapatinome su Mesiju. Naujasis Testamentas tarno savybes priskiria Jėzui Kristui abiejų atėjimų metu: Mt 1, 21; Jn 8, 12; Jn 9, 5; Jn 17, 1–5; Apr 1, 16; Apr 2, 16; Apr 19, 15.
9. Jei šis tarnas yra Mesijas, kodėl Dievas Jį vadina „Izraeliu“ (Iz 49, 3)?
Anksčiau įvardijome, kad šiame Izaijo knygos skyriuje Dievo tarnas Izraelis / Jokūbas nusako tautą. Bet čia vardas „Izraelis“ (be lygiagrečios nuorodos į Jokūbą) aiškiai taikomas kiekvienam tarnui, kuris atkuria tautą Dievui (Iz 49, 5). Individualus tarnas tapo geriausiu tautos, kuri nuvylė, simboliu ar atstovu „Izraeliui“ (Iz 48, 1).
10. Koks naujas elementas čia pasirodo? Iz 49, 4. 7.
Čia yra pirmoji užuomina apie sunkumus, susijusius su tarno užduotimi. Jis rauda: „Veltui aš triūsiau, tuščiai ir be naudos jėgas eikvojau“ (Iz 49, 4). Ši mintis pasikartoja Dan 9, 26: „Pateptasis bus nužudytas, bet ne dėl savo kaltės“. Bet jis laikosi tikėjimo: „mano byla – pas Viešpatį, ir mano atlygis – mano Dievo rankoje“ (Iz 49, 4). Džonas Motjer (J. A. Motyer) rašo: „Taigi Izaijas išpranašauja tarną su tikra žmogiška prigimtimi, išmėgintą kaip mes, ir įrodžiusį, kad jis yra tikėjimo ištobulintojas, tikro, asmeninio tikėjimo, kuris vis dar gali pasakyti – ‘mano Dieve’, kai nebelieka nieko kito“ (The Prophecy of Isaiah: An Introduction and Commentary (Downers Grove, Illinois: InterVarsity Press), 1993), 387 p.).
Iz 49, 7 stulbina. Tarnas yra paniekintas, juo bjaurisi tautos, jis – valdovų tarnas, bet Viešpats jam sako: „Karaliai atsistos, tave pamatę, didžiūnai ir tie lenksis iki žemės dėl Viešpaties, kuris yra ištikimas, dėl Izraelio Šventojo, kuris tave išrinko“.
Apžvelkite Kristaus tarnystę. Argi Jis neturėjo priežasčių išsigąsti, iki pat pabaigos? Nepaisant išorinių aplinkybių, Jis liko ištikimas. Ko tai moko mus apie darymą to paties, nepaisant išorinių aplinkybių?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Su meile iš Dangaus, p. 222–231.
„Sielų laimėjimo darbe reikia taktiškumo ir išminties. Gelbėtojas niekada neužgožė tiesos, tačiau Jis visada ją sakydavo su meile. Jis bendravo taktiškai, visada buvo malonus ir rūpestingas. Jis niekada nebuvo grubus, niekada be reikalo nesakydavo griežto žodžio, niekada nesukeldavo nereikalingo skausmo jautriai sielai. Jis nesmerkdavo žmogiško silpnumo. Jis be baimės smerkė veidmainystę, netikėjimą ir nedorumą, tačiau tardamas griežtesnį papeikimą, Jis liejo ašaras. Jis niekada nedarė tiesos žiauria, bet visada rodė žmonėms gilų švelnumą. Jam kiekviena siela buvo brangi. Jis laikėsi dangaus orumo; tačiau Jis elgėsi nuolankiai, švelniai, užjaučiančiai ir pagarbiai su kiekvienu Dievo šeimos nariui. Jam visi buvo sielos, kurias Jis atėjo išgelbėti“ (E. Vait, „Gospel Workers“, p. 117).
Klausimai aptarimui:
1. Klasėje perskaitykite anksčiau užrašytą E. Vait ištrauką, kaip Kristus tarnavo kitiems. Aptarkite ištraukoje pastebimus principus ir tada klasėje apsvarstykite, kaip jūsų bažnyčia bendrai atspindi šiuos principus.
2. Ar žinote „palaužtą nendrę“ arba „blėstantį dagtį“ (Iz 42, 3)? Kaip jūs galite padėti tokiam asmeniui jo „nenulauždami“ ir „neužgesindami“? Kaip galite nukreipti tokius žmones pas Viešpatį? Praktiškai, ką jūs patartumėte jiems daryti, kad padėtumėte jiems pasveikti?
3. Skirtingų Izaijo knygos autorių argumentas kilo dėl prielaidos, kad žmonės negali žinoti ateities, kaip Izaijas. Kokia yra pagrindinė šio argumento bėda, ir kodėl krikščionys turi visiškai atmesti šią prielaidą?
Santrauka: Išlaisvinimui būtinas Išlaisvintojas. Dievo tarnų tautą išgelbės du išlaisvintojai – Kyras, suteikęs laisvę ištremtiesiems į Babiloną, ir neįvardytas Tarnas, kurio Mesijo tapatybė palaipsniui atskleidžiama. Šis Tarnas atkurs teisingumą ir sugrąžins išgyvenusiuosius Dievui.