Nepaisant visos populiariausios prieštaraujančios propagandos, krikščionys turi labai logišką ir protingą priežastį tikėti Dievą. Nors patikinti pačių „geriausiųjų ir sumaniausiųjų“, kad evoliucinės „natūralios atrankos“ sąvokos ir „atsitiktinės mutacijos“ gali paaiškinti stulbinančiai sudėtingos gyvybės stebuklą ir grožį, daug žmonių pagrįstai tuo netiki. Ir nepaisant naujausių „mokslinių“ pasisakymų, kad visata atsirado iš „nieko“, dauguma žmonių kaip labiau logiškai patenkinančiu kūrinijos paaiškinimu tiki amžino Dievo idėja, priešingai „niekam“.
Tačiau net logikai ir protui esant mūsų pusėje, išlieka blogio problema. Tad – ir amžinas klausimas: jei yra toks geras, mylintis ir galingas Dievas, kodėl tiek daug kančių?
Taigi šį ketvirtį tyrinėsime Jobo knygą. Nuostabu, kad Jobo knyga, susijusi su amžinu klausimu, yra viena iš pirmųjų parašytų Šventojo Rašto knygų. Dievas mums anksti suteikė kai kuriuos atsakymus į sudėtingiausius klausimus.
Kai kuriuos atsakymus, bet ne visus. Turbūt jokia viena Šventojo Rašto knyga negalėtų atsakyti į visus klausimus; net visas Šventasis Raštas to nepadaro. Nepaisant to, Jobo knygoje yra atitraukta uždanga ir skaitytojui atskleidžiamas mūsų net mokslinių prietaisų išdidintus pojūčius viršijančios tikrovės buvimas. Jobo knyga nukelia mus į sritį, kuri, viena vertus, yra nuo mūsų nutolusi, tačiau, kita vertus, yra neįtikėtinai arti. Jobo knyga taip pat mums parodo tai, kas apreikšta visame Šventajame Rašte: tai, kas – natūralu, ir tai, kas – antgamtiška, yra neatsiejama. Jobo knyga pavaizduoja principo dramą ir įspėja, kaip vėliau mums užrašė Paulius: „Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose.“ (Ef 6, 12)
Nors daugiausia apie vieną žmogų, Jobo knyga yra visų mūsų pasakojimas ta prasme, kad mes visi kenčiame tokiais būdais, kurie dažnai atrodo beprasmiai. Ir net pasakojimas apie pas Jobą atėjusius keturis vyrus taip pat atspindi mūsų aplinkybes, nes kas iš mūsų nemėginome paaiškinti kitų žmonių kančių?
Tačiau mes praleistume svarbiausią Jobo knygos mintį, jei apsiribotume tik kenčiančios žmonijos mėginimu suprasti žmogiškąsias kančias. Pasakojimas pasirodo didžiosios kovos tarp Kristaus ir šėtono, kuris čia yra nusakytas kaip tikra būtybė, kontekste. Nes pati kova, prasidėjusi danguje ir čia besirutuliojanti kiekvieno žmogaus širdyje, prote ir kūne, yra tikra.
Tyrinėdami šį ketvirtį pažvelgsime į Jobo pasakojimą ir iš arti, į pačią pasakojimo dramą, ir iš tolo, nes mes žinome ne tik tai, kaip knyga pasibaigia, bet taip pat ir platesnį vaizdą, kuriame ši knyga atsiskleidžia. Kaip skaitytojams, susipažinusiems ne tik su Jobo knyga, bet su visu Šventuoju Raštu, mums svarbiausia yra pamėginti viską apjungti. Mes kiek įmanoma aiškiau stengiamės suprasti ne tik tai, kodėl mes gyvename blogio pasaulyje, bet, svarbiau, kaip mums gyventi tokiame pasaulyje.
Aišku, net po Jobo knygos tyrinėjimo viso Šventojo Rašto kontekste amžinasis klausimas išliks. Tačiau mums užtikrintas amžinasis atsakymas – Jėzus Kristus, „kuriame turime atpirkimą Jo krauju ir nuodėmių atleidimą Jo malonės gausa,“ (Ef 1, 7) per kurį ateina visi atsakymai.