Spalio 8–14 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Job 1; Job 2; 1 Kor 4, 9; Pr 3, 1–8; Fil 4, 11–13; Mt 4, 1–11; Fil 2, 5–8.
Įsimintina eilutė: „Bet jis atsakė: ‘Kalbi kaip kvaila moteris. Nejau priimsime iš Dievo rankos, kas gera, ir nepriimsime, kas bloga?’ Nepaisydamas to visko, Jobas nieko nesakė prieš Dievą.“ (Job 2, 10)
Jobo knyga mums apreiškia visiškai naują tikrovės dimensiją. Ši knyga leidžia mums pažvelgti į didžiąją kovą tarp Kristaus ir šėtono. Ir tokiu būdu ši knyga mums taip pat suteikia šabloną, rėmą, planą, padeda mums geriau suprasti pasaulį, kuriame mes gyvename, pasaulį, kuris dažnai glumina, apstulbina, net gąsdina mus su tuo, ką „padeda“ mums ant kelio. Bet Jobo knyga taip pat parodo, kad ši didžioji kova yra ne kažkieno kova, tarsi mes niekaip nebūtume su ja susiję. O kad taip būtų; deja: „vargas žemei ir jūrai, nes pas jus nukrito velnias, kupinas baisaus įniršio, žinodamas mažai beturįs laiko.“ (Apr 12, 12) Šėtonas nukrito į žemę ir į jūrą, ir mums žinoma, kad jo įniršis iš tiesų yra baisus. Kas iš mūsų, kūne, nėra jautę šio įniršio?
Šią savaitę mes ir toliau tyrinėsime pirmus du Jobo knygos skyrius, siekdami geriau suprasti savo vietą, kol didžioji kova toliau šėlsta.
DIEVO TARNAS JOBAS
Perskaitykite Jobo 1 sk. Ypatingą dėmesį atkreipkite į šėtono kaltinimus Jobo atžvilgiu. Ką šėtonas sakė? Kas numanoma piktojo poelgiuose? Ką, galų gale, šėtonas iš tiesų puolė?
„Argi neapjuosei iš visų pusių tvora jo paties, jo namų ir visko, ką tik jis turi? Tu palaiminai jo rankų darbą, ir jo galvijų padaugėjo žemėje.“ (Job 1, 10) Jobo knyga prasideda ne tik nuorodomis į Jobo teisumą ir gerą charakterį, bet ir jo medžiaginius palaiminimus ir gausią šeimyną. Tai buvo konkretūs dalykai, padėję padaryti Jobą labiau pasiturintį „negu bet kas kitas Rytuose.“ (Job 1, 3) Tai taip pat yra konkretūs dalykai, į kuriuos šėtonas nurodinėjo ir priekaištavo Dievui, sakydamas, kad Jobas, iš esmės, tik todėl ir tarnauja Dievui.
Kas tuomet yra numanoma šėtono kaltinime, kad jei tik Dievas paimtų iš Jobo minėtus dalykus, patriarchas Jį iškeiktų „į akis?“ (Job 1, 11) Šis puolimas išties yra nukreiptas prieš patį Dievą. (Juk tai ir yra visos didžiosios kovos esmė.) Jei Dievas yra toks nuostabus ir geras, tada Jobas paklus, bijos ir garbins Jį vien tik iš meilės ir dėkingumo. Galų gale, kas nemylėtų tokio Dievo, kuris tiek daug dėl kažko padarė? Tam tikra prasme, šėtonas sakė, kad Dievas viso labo papirko Jobą būti Jam ištikimu. Piktasis teigė, kad Jobas Dievui tarnavo ne iš meilės, bet iš jo savanaudiškų paskatų.
Pagalvokite apie kai kuriuos iš bjauriausių ir labiausiai nekenčiamų politinių valdovų, turinčių iki mirties ištikimų draugų, nes valdovas buvo jiems geras. Jei, kaip vaizduojama, Viešpats iš tiesų yra geras, mylintis ir rūpestingas Dievas, tuomet net jei Jobas netektų visų minėtų gerų dalykų, jis vis tiek tarnautų Viešpačiui. Tačiau teigdamas, kad Jobas vis dėlto neliktų ištikimas, šėtonas užuominomis teigė, kad net Jobas nevisiškai Juo pasitiki ir kad patriarchas yra ištikimas tik dėl to, ką Dievas jam davė. Tai reiškia, kad, galų gale (pasak šėtono) Jobo ištikimybė ganėtinai daug priklauso nuo to, ar tai patriarchui išeina į naudą.
Kodėl jūs tarnaujate Viešpačiui? Tarkime, kad jūsų motyvai nėra tobuli. Jei jums tektų laukti, kol jūsų motyvai taps tobuli (jei motyvai tokie nėra), kas galėtų atsitikti su jumis ir su jūsų tikėjimu?
ODA UŽ ODĄ. KOVA TĘSIASI
Job 2, 1–3 prasideda beveik pakartojant tai, kas užrašyta Job 1, 6–8. Smarkiai skiriasi paskutinė Job 2, 3 dalis, kur pats Viešpats kalba apie tai, kad nepaisant Jobą ištikusių nelaimių patriarchas išliko ištikimas. O skaitant Job 2, 3 atrodo, kad šėtono kaltinimai buvo parodyti kaip klaidinantys. Jobas išliko ištikimas Dievui ir nekeikė Jo, kaip teigė šėtonas.
Perskaitykite Jobo 2. Kas atsitinka šiose eilutėse? Be to, kuo reikšminga yra tai, kad Jobo 1 ir 2 šios „dangiškosios būtybės“ liudija pokalbį tarp Dievo ir šėtono?
Žodžiai „oda už odą“ yra tyrinėtojus gluminęs frazeologizmas. Nors idėja yra tokia: tegul kažkas nutinka pačiam Jobui ir tada paaiškės, kam patriarchas išties yra ištikimas. Pakenk Jobo kūnui, jo sveikatai ir pamatysi, kas atsitiks.
Įdomu, kad tai, kas atsitiko, neįvyko vakuume. Abu kovos danguje atvejai, kaip apreikšta čia Jobo knygoje, įvyko kažkokio šių dangiškųjų būtybių ir Dievo susitikimo kontekste. Šėtonas savo kaltinimus pristato „viešai“; tai yra, piktasis tai daro šių kitų būtybių akivaizdoje. Ši idėja puikiai dera su tuo, kas mums žinoma apie didžiąją kovą. Tai yra kažkas, kas atsiskleidžia prieš visą Visatą. (žr. 1 Kor 4, 9; Dan 7, 10; Apr 12, 7–9)
„Tačiau atpirkimo plano tikslas daug platesnis ir gilesnis nei žmogaus išgelbėjimas. Ne vien dėl to Kristus atėjo į Žemę, ne vien šio mažyčio Pasaulio gyventojams buvo suteikta galimybė iš tikrųjų suvokti Dievo Įstatymą – Jis turėjo įtikinti Visatą dėl Dievo poelgio tikslingumo. […] Savanoriška Kristaus mirtis dėl žmogaus išgelbėjimo turėjo ne tik padaryti Dangų prieinamą žmonėms, bet ir visų Visatos gyventojų akivaizdoje pateisinti Dievo ir Jo Sūnaus reakciją į šėtono maištą. Ji turėjo atskleisti Dievo Įstatymo amžinumą ir nuodėmės prigimtį bei pasekmes.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 47 p.)
TEBŪNA PAŠLOVINTAS VIEŠPATIES VARDAS
Po pirmo šėtono išpuolio prieš Jobą, po to, kai patriarchą pasiekė žinia apie visas jį ištikusias nelaimes, kaip Jobas reagavo? (žr. Job 1, 20–22) Kuo reikšminga tai, kad net tokios tragedijos akivaizdoje Jobas „nei nusidėjo, nei priekaištavo Dievui“?
Dievo valdžiai, pagrįstai meile, esminė yra pasirinkimo laisvė. Dievas nori, kad mes Jam tarnautume iš meilės, o ne todėl, kad esame priversti tai daryti. „Šėtonas užuominomis teigė, kad Jobas Dievui tarnavo iš savanaudiškų paskatų. […] Jis bandė neigti, kad tikroji religija kyla iš meilės ir sumanaus Dievo charakterio branginimo, kad tikri tikintieji myli religiją dėl jos pačios, o ne dėl atlygio; jie tarnauja Dievui, nes toks tarnavimas yra savaime teisingas, o ne tik todėl, kad dangus yra kupinas šlovės; ir kad jie myli Dievą, nes Jis yra vertas jų meilės ir pasitikėjimo, o ne vien todėl, kad Jis juos laimina.“ („The SDA Bible Commentary“, 3 t., 500 p.)
Jobo knygoje, patriarchas įrodė, kad šėtono kaltinimai yra klaidinantys. Net Dievui žinant, kas nutiks, Jobas galėjo pasielgti kitaip. Jis galėjo nusidėti ir priekaištauti Dievui. Jobas nebuvo Dievo priverstas pasielgti būtent taip, kaip jis pasielgė. Jo tvirta ištikimybė, atsižvelgiant į aplinkybes, buvo nuostabus liudijimas žmonėms ir angelams.
Palyginkite, kas atsitiko Jobo 1 ir kas nutiko Adomui ir Ievai Pr 3, 1–8. Kaip kontrastas padaro poros nuodėmę itin baisia?
Adomas ir Ieva, nenusidėję kūriniai tikrame rojuje, nepakluso ir puolė į nuodėmę dėl šėtono išpuolio; Jobas, tikrame skausme, tragedijoje ir pragaištyje, liko ištikimas Viešpačiui, nepaisant šėtono išpuolių. Abiem atvejais yra akivaizdus didelės grėsmės didiems ir aktualiems klausimams dėl laisvos valios pavyzdys.
Kaip Jobo reakcija čia parodo mums, kokie dažnai lengvabūdiški ir netikri gali būti mūsų pasiteisinimai dėl nuodėmės?
JOBO ŽMONA
Tikriausiai dabar yra geras metas aptarti kitą Jobo knygos auką – patriarcho žmoną. Ji paminėta tik Job 2, 9–10. Vėliau ji pradingsta iš pasakojimo. Mums apie ją daugiau nieko neparašyta. Tačiau atsižvelgiant į visa, kas nutiko, kas galėtų įsivaizduoti sielvartą, tekusį šiai vargšei moteriai? Jos tragedija, susijusi su jos vaikais ir kitomis 1 skyriaus aukomis, parodo kančios visuotinumą. Mes visi esame įtraukti į didžiąją kovą; pastarosios niekas neišvengia.
Palyginkite Job 2, 3 ir Job 2, 9. Kokia panaši frazė yra pavartota ir Dievo, ir Jobo žmonos, ir kuo reikšminga tai, kaip Dievas ir Jobo žmona pavartojo šią frazę?
Tai, kad kalbant apie Jobo dorumą abejose eilutėse yra pavartota ta pati frazė, ne sutapimas. Žodis, išverstas – „dorumo“, kilęs iš Job 1, 1 ir Job 1, 8 pavartoto to paties žodžio, dažnai verčiamo – „be priekaištų“. Šio žodžio šaknis nusako „visumos“ ir „pilnatvės“ idėją.
Gaila, kad pati Jobo žmona metė patriarchui iššūkį dėl to paties dalyko, dėl kurio Dievas jį pagyrė. Savo sielvarte ir liūdesyje, žmona paskatino Jobą padaryti būtent tai, ko Dievas sakė patriarchas nedarysiąs. Nors mes tikrai negalime jos teisti, kokia čia yra pamoka mums visiems dėl atsargumo, kad kitiems nebūtume suklupimo akmeniu. (žr. Lk 17, 2)
Perskaitykite Job 2, 10. Koks galingas Jobo liudijimas čia užrašytas? Taip pat žr. Fil 4, 11–13.
Jobas parodė tikrą tikėjimą. Jis ketino tarnauti Viešpačiui ir gerais, ir sunkiais laikais. Nors įdomu yra tai, kad dabar šėtonas pradingsta iš pasakojimo ir daugiau nebepasirodo. Ir nors tekste tai nepaminėta, mes galime įsivaizduoti šėtono nusivylimą ir pyktį dėl Jobo. Galų gale, pažvelkite, kaip lengvai jis sugundė Adomą, Ievą ir daug kitų. „Mūsų brolių kaltintojas“ (Apr 12, 10) turėjo surasti kažką kitą.
Kaip mes išmokstame būti ištikimi Dievui ir gerais, ir sunkiais laikais?
PAKLUSNUMAS IKI MIRTIES
Job 1, 22 parašyta: „Nepaisydamas visko, Jobas nei nusidėjo, nei priekaištavo Dievui“. Job 2, 10 parašyta: „Nepaisydamas to visko, Jobas nieko nesakė prieš Dievą“. Abiem atvejais, nepaisant išpuolių, Jobas liko ištikimas Viešpačiui. Abejose eilutėse pabrėžta, kad Jobas nenusidėjo nei elgesiu, nei žodžiais.
Žinoma, neparašyta, kad Jobas buvo nenusidėjęs. Juk Šventasis Raštas moko, kad mes visi esame nusidėję. „Jei sakytume, kad nesame nusidėję, darytume Jį melagiu, ir nebūtų mumyse Jo žodžio.“ (1 Jn 1, 10) Būti be priekaištų ir doru, dievobaimingu ir besišalinančiu pikta (Job 1, 1) nereiškia būti nusidėjusiu. Kaip ir visi, Jobas gimė nuodėmingas ir jam reikėjo Gelbėtojo.
Vis dėlto, nepaisant visų patriarchą ištikusių nelaimių, jis liko ištikimas Viešpačiui. Šia prasme Jobas gali būti laikomas Jėzaus simboliu, mažyčiu pavyzdžiu To, (žr. 14 temą) kuris baisių išmėginimų ir pagundų metu nepasidavė ir nepuolė į nuodėmę, ir taip paneigė šėtono kaltinimus Dievui. Žinoma, tai, ką atliko Kristus, buvo žymiai daugiau ir šio atlikto darbo padariniai yra daug didesni, nei tai, ką padarė Jobas. Nepaisant to, paralelė išlieka.
Perskaitykite Mt 4, 1–11. Kaip Jobo patyrimas parodo, kas čia įvyko?
Nors baisiomis aplinkybėmis, nusilpęs dėl pasninko, Jėzus, savo žmogiškume, „nuodėmingo kūno pavidalu“ (Rom 8, 3), nepadarė to, ko geidė velnias, kaip to nepadarė ir Jobas. Ir kaip šėtonas pradingo po Jobo ištikimybės, po Jėzaus pasipriešinimo šėtonui paskutiniojo piktojo mėginimo prieš Jį metu, parašyta, kad „velnias nuo Jo pasitraukė.“ (Mt 4, 11; taip pat žr. Jok 4, 7)
Vis dėlto tai, su kuo Jėzus susidūrė dykumoje, buvo tik pradžia. Jo tikras išbandymas – kryžius, tačiau net ir čia, nepaisant visų Jam tekusių išmėginimų, (netgi baisesnių už tuos, kurie teko Jobui) Jėzus liko ištikimas, net iki mirties.
Perskaitykite Fil 2, 5–8. Kokią viltį Kristaus klusnumas iki mirties teikia mums, ir ką tai mums pasako apie mūsų pasišventimą, atsižvelgiant į Jo paklusnumą?
Tolesniam tyrinėjimui: Tyrinėjantieji Jobo knygą hebrajų kalboje susiduria su įdomiu dalyku. Jobo žmonos žodžiai yra išversti: „Keik Dievą ir mirk!“ (Job 2, 9) Job 1, 5 išversta: „Galbūt mano vaikai nusidėjo ir piktžodžiavo Dievui savo širdyje.“ Job 1, 11 išversta: „Bet ištiesk ranką, paliesk visa, ką jis turi, ir, esu tikras, jis iškeiks Tave į akis!“ Kiekvienu atveju, žodis, išverstas keik, piktžodžiavo, iškeiks, kyla iš žodžio, reiškiančio – laiminti. Žodis, kurio šaknis – brk, yra pavartotas visame Šventajame Rašte nusakant palaiminimą. Ta pati šaknis yra Pr 1, 22, kai Dievas „palaimino“ visus sukurtus padarus. Ta pati šaknis yra pavartota Ps 66, 8: „Tautos, garbinkite mūsų Dievą!“
Kodėl tas pats veiksmažodis, reiškiantis palaiminimą, tose keliose eilutėse verčiamas – keik, piktžodžiavo, iškeiks? Pirmiausia, jei minėtose eilutėse būtų užrašyta „palaiminimo” idėja, tuomet tos Jobo knygos eilutės būtų beprasmės. Job 1, 5, kodėl patriarchas norėtų atnašauti Dievui dėl to, kad jo vaikai „palaimino“ Dievą savo širdyje? Kontekstas reikalauja kitos žodžio reikšmės. Tas pats pasakytina apie Job 1, 11 ir Job 2, 5. Kodėl šėtonas manė, kad nelaimės atveju Jobas palaimins Dievą? Kontekstas reikalauja, kad pavartotas žodis nusakytų „prakeikimą“. Be to, kodėl Jobas barė savo žmoną už tai, kad ši patriarchui sakė palaiminti Dievą? (Job 2, 9–10) Atsižvelgiant į kontekstą, tekstas yra prasmingas tik tuomet, jei kalbama apie „prakeikimą“.
Kodėl autorius nepavartojo vieno iš įprastų žodžių, nusakančių „prakeikimą“? Tyrinėjantieji yra įsitikinę, kad tai – eufemizmas, mat Dievą įžeidžiančio prakeiksmo užrašymas prieštaravo autoriaus religiniam jautrumui (tas pat matyti 1 Kar 21, 10. 13, kur žodis, išverstas – „keikei“, turi brk šaknį, reiškiančią – palaiminti). Todėl Mozė pavartojo žodį „laimink“, o ne tikrą žodį – „keik“, nors akivaizdu, kad omenyje turėtas prakeiksmas.
Klausimai aptarimui:
Kodėl natūralu, kad sunkiu metu žmonės abejoja Dievo tikrove arba Dievo charakteriu? Esant atšiauriai tikrovei, ką reiškia gyventi puolusiame pasaulyje, kuriame didžioji kova yra tikra, kodėl mums visada būtina prisiminti Kryžiaus tikrovę?
Nors mums žinomas Jobo knygos įvykių kontekstas, mes negalime pasakyti, kad Jobas taip pat suvokė šį kontekstą. Viskas, ką patriarchas žinojo, buvo jį ištikusios nelaimės. Jam nebuvo žinomas platesnis vaizdas. Ką tai turėtų mums pasakyti apie būtinybę išmėginimuose prisiminti, kad yra platesnis vaizdas, kurio mes dažnai nematome ar kurio nesuprantame, ir kokią tai turėtų mums teikti paguodą?