Lapkričio 5–11 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Job 8, 1–22; Job 11, 1–20; Iz 40, 12–14; Pr 6, 5–8; 2 Pt 3, 5–7.
Įsimintina eilutė: „Argi gali suvokti Dievo paslaptį? Argi gali išžvalgyti Visagalio gelmes?“ (Job 11, 7)
Žmogiškosios kančios klausimas ir toliau neduoda ramybės. Mes matome „gerus“ žmones siaubingai kenčiant, o piktieji šiame gyvenime lieka nenubausti. Prieš keletą metų buvo išleista knyga – „Kodėl geriems žmonėms nutinka blogi dalykai?“ Tai buvo viena iš daugybės pastangų per tūkstantmečius rasti patenkinantį atsakymą šiam klausimui. Deja. Daug autorių ir mąstytojų rašė apie savo pastangas paaiškinti žmogiškąsias kančias. Tačiau neatrodo, kad jie rado tenkinančius atsakymus.
Žinoma, ši tema yra pagrindinė ir Jobo knygoje, kurioje mes ir toliau tyrinėsime, kodėl net „geri“ žmonės, tokie kaip Jobas, kenčia šiame pasaulyje. Tačiau esminis skirtumas tarp Jobo knygos ir kitų yra tai, kad Jobo knyga yra grindžiama ne žmogiškuoju kančios supratimu (nors to šioje knygoje užtektinai); verčiau, kadangi tai – Šventasis Raštas, mums pateikta daug Dievo požiūrių šiuo klausimu.
Šią savaitę perskaitysime daugiau atėjusiųjų pas kenčiantį Jobą vyrų pasisakymų. Ko mes galime iš jų pasimokyti, ypač iš jų klaidų, kada jie, kaip ir kiti, mėgino suvokti skausmo klausimą?
DAUGIAU KALTINIMŲ
Tarsi jam nepakako Elifazo priekaištų, Jobui teko išklausyti ir Bildado, kuris kalbėjo panašiai, kaip Elifazas. Deja, Bildadas buvo dar šiurkštesnis ir atšiauresnis Jobui nei Elifazas. Įsivaizduokite, kažkas prieina prie žmogaus, kurio vaikai mirė, ir jam sako: „Kai tavo vaikai Jam nusidėjo, Jis atlygino jiems už jų kaltę.“ (Job 8, 4)
Tai ironiška, nes pirmame skyriuje parašyta, kad Jobas (Job 1, 5) aukojo už savo vaikus būtent dėl šios priežasties, jei jie nusidėjo. Tad čia mes matome kontrastą tarp malonės sampratos (kaip matyti iš Jobo elgesio) ir pirmųjų Bildado žodžių, kurie atskleidžia griežtą, baudžiamąjį Įstatymo raidės prisilaikymą. Nors blogiau yra tai, kad Bildadas taip kalbėjo mėgindamas apginti Dievo charakterį.
Perskaitykite Job 8, 1–22. Kuo Bildadas argumentavo, ir kiek jis pasakė tiesos? Tai yra, net pamiršus esamą kontekstą ir tiesiog žvelgiant į išreikštus jausmus, kuo jo žodžiai neteisingi, jei neteisingi?
Kas čia gali įžvelgti, kuo daug jo išsakytų minčių yra neteisingos? Juk mes patys – lyg vakar užgimę ir nieko nežinome. Mūsų dienos žemėje – tik šešėlis! (Job 8, 9) Tai galinga ir biblinė tiesa. (Jok 4, 14) Arba, kuo negeras jo perspėjimas, kad bedieviai, sudėję savo viltis į žemiškuosius dalykus, iš tikrųjų pasitiki kažkuo, kas nestipresnis nei „voratinklis?“ (Job 8, 14) Tai itin biblinė mintis.
Galbūt didžiausia bėda yra ta, kad Bildadas pristatė tik vieną Dievo charakterio pusę. Tai primena buvimo arba vienoje, arba kitoje kelio pusėje pavyzdį. Iš tiesų reikėtų būti nei vienoje, nei kitoje pusėje. Kažkas gali, pavyzdžiui, dėmesį sutelkti tik į Įstatymą, teisumą ir paklusnumą, o kažkas – į malonę, atleidimą ir pavadavimą. Bet pernelyg pabrėžiant tik vieną pusę, paprastai Dievas ir tiesa yra iškreipiami. Čia mes matome panašią problemą.
Teologijoje ir santykiuose su kitais žmonėms visada derėtų siekti tinkamos pusiausvyros tarp Įstatymo ir malonės. Tačiau, jei tektų klysti dėl vieno arba kito (ir žmonės galų gale taip klysta), į kurią pusę būtų geriau suklysti, kai reikalas susijęs su kitų žmonių kalte, ir kodėl?
MAŽIAU, NEGU VERTA TAVO KALTĖ
„Argi gali suvokti Dievo paslaptį? Argi gali išžvalgyti Visagalio gelmes? Jos gilesnės už dangų, ir ką tu gali padaryti? Jos gilesnės už šeolą, ir ką tu sužinosi? Jos nusidriekusios ilgiau už žemę ir plačiau už jūrą.“ (Job 11, 7–9; taip pat žr. Iz 40, 12–14.) Kokia čia išreikšta tiesa, ir kodėl mums visada svarbu tai prisiminti?
Čia gražiai nusakyta tai, kad apie Dievą mes žinome labai mažai, ir kad net visos mūsų pastangos savarankiškai Jo ieškoti vis tiek labai mažai mums atskleistų. Įdomu tai, kad vienas iš geriausiai žinomų dvidešimtojo amžiaus filosofų, miręs Ričardas Rorti (Richard Rorty), iš esmės teigė, kad mes niekada nesuvoksime tikrovės ir tiesos, tad turime liautis stengęsi. Užuot bandę suvokti tikrovę, teigė Ričardas Rorti, mes galime tik mėginti ją pakęsti. Įdomu, kad 2600 metų Vakarų filosofinės tradicijos kulminacija – tai ši pralaimėjimo išraiška. Jei visos mūsų paieškos palieka mus tamsoje dėl tikrovės prigimties, tai kas „ieškodamas“ gali suprasti Kūrėją, sutvėrusį ir net viršijantį šią tikrovę?
Ričardas Rorti iš esmės patvirtino tai, ką mes perskaitėme Šventajame Rašte.
Kad ir kokios gilios, šios eilutės yra iš Cofaro, trečio Jobo pažįstamojo, kalbos, ir šiuos žodžius jis panaudojo klaidinguose argumentuose prieš Jobą.
Perskaitykite Job 11, 1–20. Kas Cofaro žodžiuose yra teisinga, bet kuo jo argumentas yra apskritai negeras?
Sunku suprasti, kaip kas nors galėtų sugalvoti kenčiančiam kaip Jobas žmogui prieiti ir pasakyti, kad, iš esmės, gauni tai, ko nusipelnai. Nors iš tikrųjų gauni mažiau nei nusipelnai. Dar blogiau yra tai, kad jis čia, kaip ir kiti du, bandė apginti Dievo gerumą ir Jo charakterį.
Kartais tik tiesos žinojimas apie Dievo charakterį nereiškia, kad mes jį automatiškai atspindime. Ko mums dar reikia, kad mes atspindėtume Dievo charakterį?
DANGIŠKASIS ATPILDAS
Neabejotina, trys Jobo draugai turėjo šiokių tokių žinių apie Dievą. Ir jie taip pat nuoširdžiai stengėsi Jį apginti. Ir tyrinėjome, kad nors jų žodžiai Jobui buvo neteisingai nukreipti (ypač atsižvelgiant į kontekstą), šie vyrai išreiškė kai kurias svarbias tiesas.
Argumentuose svarbiausia buvo idėja, kad Dievas yra teisus ir kad nuodėmė lemia Dievo atpildą ir bausmę už blogį ir ypatingus palaiminimus už gėrį. Nors mums nežinomas tikslus laikas, kada šie vyrai gyveno, kadangi mes tikime, jog Mozė Jobo knygą parašė Midjane, jie gyveno prieš Išėjimą. Taip pat labiausiai tikėtina, kad jie gyveno po tvano.
Perskaitykite Pr 6, 5–8. Nors mums nežinoma, kiek šie vyrai (Elifazas, Bildadas ir Cofaras) žinojo apie tvaną, kaip šis pasakojimas galėjo paveikti jų teologiją?
Akivaizdu, pasakojimas apie tvaną yra dangiškojo atpildo už nuodėmę pavyzdys. Jame Dievas tiesiogiai nubaudė tuos, kurie konkrečiai to nusipelnė. Tačiau net ir čia atsiskleidžia malonės samprata kaip matyti Pr 6, 8. E. Vait taip pat rašė apie tai, kad „kiekvienas smūgis plaktuku į laivą buvo skelbimas žmonėms.“ („The Spirit of Prophecy”, 1 t., 70 p.)
Nepaisant to, šiame pasakojime iki tam tikro laipsnio matome pavyzdį, ką šie vyrai skelbė Jobui.
Kaip ta pati teismo ir atpildo mintis įžvelgiama Pr 13, 13; 18, 20–32; 19, 24–25?
Nesvarbu, ar Elifazas, Bildadas ir Cofaras daug žinojo apie šiuos įvykius, pastarieji apreiškia tiesioginio Dievo teismo prieš blogį tikrovę. Dievas ne tik paliko nusidėjėlius jų pačių nuodėmėms ir leido pačiai nuodėmei juos sunaikinti. Tvanas – tai tiesioginė Dievo bausmė. Jis čia atliko nedorumo ir blogio teisėjo ir naikintojo vaidmenį.
Kad ir kaip norėtume (ir turėtume) dėmesį sutelkti į Dievo charakterio meilę, malonę ir atleidimą, kodėl taip pat nedera pamiršti Jo teisingumo tikrovės? Pagalvokite apie visą blogį, kuris liko nenubaustas. Ką tai turėtų pasakyti apie dangiškojo atpildo būtinumą, kad ir kaip pastarasis pasireikštų?
JEI VIEŠPATS PADARYS KĄ NORS NEGIRDĖTA
Daugelis tiesioginės Dievo bausmės už blogį, o už ištikimybę – palaiminimo atvejų yra užrašyti Šventajame Rašte gerokai po visų Jobo knygos asmenybių mirties.
Koks čia duotas didis pažadas dėl paklusnumo? Įst 6, 24–25.
Senajame Testamente apstu palaiminimų ir gerovės pažadų, kuriuos Dievas įvykdys savo tautai, jei jie Jam paklus. Tad čia mes galime pamatyti pavyzdžių, ką šie vyrai sakė Jobui apie Dievo palaiminimus tiems, kurie stengiasi Jam paklusti, laikytis Jo įsakymų, gyventi dorai ir ištikimai Dievui.
Žinoma, Senajame Testamente netrūksta ir įspėjimų dėl tiesioginės Dievo bausmės už nepaklusnumą. Didžia dalimi, Senajame Testamente, ypač po Sandoros su Izraeliu prie Sinajaus, Dievas įspėjo dėl to, ką tautos nepaklusnumas lemtų izraelitams. „Bet jei neklausysite VIEŠPATIES balso ir maištausite prieš VIEŠPATIES įsakymą, VIEŠPATIES ranka bus prieš jus ir prieš jūsų karalių.“ (1 Sam 12, 15)
Perskaitykite Sk 16, 1–33. Ko šis įvykis moko apie dangiškos bausmės ir atlygio tikrovę?
Atsižvelgiant į tai, kaip maištaujantieji buvo sunaikinti, šis įvykis negali būti priskirtas minčiai, kad „pati nuodėmė nulemia bausmę.“ Šiems žmonėms teko tiesioginis dangaus atpildas iš Dievo už jų nuodėmę ir maištą. Šiuo atveju mes matome antgamtiškai apsireiškusią Dievo jėgą; atrodo, kad buvo pakeisti net gamtos dėsniai. „Bet jei VIEŠPATS padarys ką nors negirdėta, jei žemė pravers savo burną ir praris juos su viskuo, kas jiems priklauso, ir jie gyvi nužengs į šeolą, jūs žinosite, kad šie vyrai neklausė VIEŠPATIES.“ (Sk 16, 30)
Veiksmažodis „padarys“ čia turi tą pačią šaknį, kaip žodis – „sukūrė“ Pr 1, 1. Viešpats norėjo, kad visi žinotų, jog šia bausme maištavusius ištiko būtent Jis, nedelsdamas ir tiesiogiai.
ANTROJI MIRTIS
Žinoma, didžiausias ir galingiausias teismo atlygio pasireiškimas bus laikų pabaigoje, per nedorėlių sunaikinimą, Šventajame Rašte pavadintą „antrąja mirtimi.“ (Apr 20, 14) Šios mirties, žinoma, nederėtų painioti su bendra mirtimi, kuria miršta visi Adomo palikuonys. Laikų pabaigoje antrasis Adomas, Jėzus Kristus, apsaugos teisiuosius nuo šios antrosios mirties. (1 Kor 15, 26)
Antroji mirtis, kaip tam tikros bausmės Senojo Testamento laikais, yra Dievo tiesioginė bausmė nusidėjėliams, kurie neatgailavo ir negavo išgelbėjimo Jėzuje.
Perskaitykite 2 Pt 3, 5–7. Ką Dievo Žodis mums sako apie pražuvusiųjų likimą?
„Ugnis krinta iš dangaus nuo Dievo. Žemė atsiveria ir ištraukiami jos gelmėse slypintys ginklai. Iš kiekvieno žiojėjančio plyšio išsiveržia ryjančios liepsnos. Dega netgi uolos. Jau arti diena, liepsnojanti kaip krosnis! (Mal 3, 19) Nuo ypatingo karščio skyla elementai, ir žemė su savo veikalais dega. (2 Pt 3, 10) Žemės paviršius atrodo tarsi vientisa išlydyta masė – didelis verdantis ugnies ežeras. Tai nedorėlių teismo ir pražūties metas – nes Viešpačiui priklauso keršto diena, atpildo už Sioną metai.“ (Iz 34, 8) (E. Vait, Didžioji kova, 626 p.)
Nors pati nuodėmė gali nulemti bausmę, išties pasitaikydavo, kai Dievas pats tiesiogiai nubaudė nuodėmę ir nusidėjėlius, kaip sakė Jobo draugai. Tiesa, kad visos kančios šiame pasaulyje kilo iš nuodėmės. Bet netiesa, kad visos kančios yra Dievo bausmė už nuodėmes. Taip tikrai nebuvo nei Jobo, nei daugeliu kitų atveju. Tiesiog mes esame įtraukti į didžiąją kovą ir turime priešą, kuris nori mums pakenkti. Gera žinia yra tai, jog, nepaisant viso to, mes galime būti užtikrinti, kad mumis rūpinasi Dievas. Nepriklausomai nuo to, kodėl mus ištinka išmėginimai, nepriklausomai nuo dabartinių šių išmėginimų padarinių, mes turime Dievo meilės užtikrinimą, tokios didelės meilės, kad Jėzus dėl mūsų pasirinko kryžių, ir vien šis poelgis žada visų kančių pabaigą.
Kaip mes galime būti tikri, kad kažkieno kančia yra tiesioginė Dievo bausmė? Jei mes negalime būti tikri, tada koks yra tinkamiausias nusistatymas kenčiančiojo arba mūsų pačių kančių atžvilgiu?
Tolesniam tyrinėjimui: Anksčiau tyrinėjome, kad mums svarbu pamėginti pamatyti save pasakojime paminėtų žmonių vietoje, nes tai gali padėti mums suprasti jų motyvus ir elgesį. Priešingai nei mes, jie nežinojo apie užkulisiuose vykstančią kovą. Mums įsivaizduojant save jų vietoje, neturėtų būti sunku pamatyti Elifazo, Bildado ir Cofaro padarytas klaidas dėl Jobo kančios. Jie teisė, nors neturėjo tam būtinų sugebėjimų. „Natūralu, kad dideles nelaimes žmonės laiko didelių nusikaltimų ir milžiniškų nuodėmių padariniais; bet žmonės dažnai klysta tuo matuodami charakterį. Mes negyvename teismo atpildo metu. Gera ir pikta yra susimaišę ir nelaimės ištinka visus. Kartais žmonės peržengia Dievo apsaugos ribą, ir tada šėtonas pasinaudoja savo galia jiems, o Dievas nesikiša. Jobas išties kentėjo ir jo draugai siekė, kad jis pripažintų, kad jo kančia buvo nuodėmės padarinys, ir paskatino jį jaustis pasmerktu. Jobą jie laikė dideliu nusidėjėliu; bet Viešpats peikė juos dėl to, kad jie teisė Jo ištikimą tarną.“ (Ellen G. White Comments, The SDA Bible Commentary, 3 t., 1140 p.) Mąstydami apie kančios klausimą mes turime būti atsargūs. Žinoma, kai kurie atvejai yra lengviau suprantami. Kažkas rūko ir suserga plaučių vėžiu. Paprasčiau ir būti negali, ar ne? Gerai, o kaip dėl tų, kurie rūko visą gyvenimą ir nesuserga? Ar Dievas baudžia vieną, bet ne kitą žmogų? Galų gale, kaip Elifazui, Bildadui ir Cofarui, mums ne visada žinoma, kodėl kančia pasireiškia kažkokiu konkrečiu būdu. Tam tikra prasme, ne itin reikšminga, jei mums tai nežinoma. Svarbu, ką mes darome reaguodami į mums matomas kančias. Štai čia šie trys vyrai smarkiai klydo.
Klausimai aptarimui:
Ko atlygio bausmės tikrovė mus moko apie tai, kaip mes galime pasitikėti Dievo teisumu, kad ir kaip viskas atrodo dabar?
Šie trys vyrai tikrai nesuprato visko, kas Jobui nutiko jo kančioje. Tam tikra prasme, argi ne taip pat yra su mums visais? Mums ne visiškai suprantamos žmogiškųjų kančių priežastys. Tuomet, kaip tai turėtų mums padėti labiau atjausti kenčiančiuosius? Kaip buvo paminėta, o kaip tai yra svarbu, kai mums net žinomos tiesioginės priežastys?