Spalio 1–7 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Job 1, 1–5; Job 1, 6–12; Zch 3, 2; Mt 4, 1; Ez 28, 12–16; Rom 3, 26; Hbr 2, 14.
Įsimintina eilutė: „VIEŠPATIES angelas tarė šėtonui: ‘Tesudraudžia tave VIEŠPATS, šėtone! VIEŠPATS, kuris išsirinko Jeruzalę, tesudraudžia tave! Argi šis žmogus nėra nuodėgulis, išplėštas iš ugnies?’“ (Zch 3, 2)
Senajame ir Naujajame Testamente yra daug nuorodų į negailestingą kovą tarp Dievo ir šėtono, tarp gėrio ir blogio tiek kosminiame, tiek asmeniniame lygyje. Lygindami šias eilutes ir visas įžvalgas mes suformuojame tiesą, kurios pagalba su didesniu aiškumu galime suvokti visą Rašto žinią.“ („The Handbook of Seventh-day Adventist Theology“, 969 p.)
Didžiosios kovos tema sudaro šabloną, kuris gali padėti mums geriau suprasti visą Šventojo Rašto žinią, ypač išganymo planą. Nors ši tema yra akivaizdesnė Naujajame Testamente, pastaroji taip pat randama ir Senajame Testamente. Ir galbūt niekur kitur Senajame Testamente mes aiškiau nepamatysime šėtono ir šios kovos ir kaip jie gali stipriai paveikti gyvenimą čia, nei Jobo knygoje.
Šią savaitę mes patyrinėsime platesnę už akivaizdžią tikrovę, kuri Jobo knygoje yra dėmesio centras. Ir nors mūsų gyvenimai ir pasakojimai skiriasi nuo Jobo, mums būdingas vienas bendras bruožas: kaip Jobas, mes visi esame įtraukti į šią kovą.
MAŽAS ROJUS ŽEMĖJE
Jobo knyga prasideda ganėtinai teigiamai. Pasaulio požiūriu, matome visaip palaimintą žmogų.
Perskaitykite Job 1, 1–4. Ką eilutės apreiškia apie tai, koks buvo Jobo gyvenimas? Kokios buvo teigiamos Jobo būties pusės?
Jobas išties atrodo turintis viską, įskaitant teisų charakterį. Job 1, 1 žodis be priekaištų kilęs iš žodžio, galinčio reikšti „užbaigtą“ arba „visiškai sąžiningą“. Doras – reiškia vaikščiojantis tiesiai. Trumpai, knyga prasideda beveik Edenu, t.y. aprašytas turtingas, nieko nestokojantis, ištikimas ir sąžiningas žmogus.
Nepaisant to, jis nieko nestokoja puolusiame pasaulyje.
Perskaitykite Job 1, 5–6. Ką šios eilutės apreiškia apie puolusį pasaulį, kuriame Jobas gyvena?
„Jo sūnums ir dukterims keliant vaišes, jis bijojo, kad jo vaikai neužrūstintų Dievo. Kaip ištikimas namų kunigas, jis skyrium už kiekvieną atnašaudavo. Jis žinojo, kokia pikta yra nuodėmė, o mintis, kad jo vaikai gali pamiršti dangiškuosius reikalavimus, atvedė jį pas Dievą kaip jų užtarėją.“ („Ellen G. White Comments, The SDA Bible Commentary, vol. 3“, 1140 p.)
Akivaizdu, kad Jobas gyveno puikiai, kiek tai čia yra įmanoma. Viskas atrodo kaip iš rojaus: nieko gyvenime nestokojantis žmogus su didele šeima, geru vardu ir milžinišku turtu, tačiau tai vis tik gyvenimas puolusioje planetoje, persmelktoje nuodėmės, ir kaip Jobas greitai pamatys, visa tai čia tenka su visais gręsiančiais pavojais.
Kokių dabar jūsų gyvenime yra gerų dalykų? Kaip jūs galite išmokti visada būti už juos dėkingi?
KOSMINĖ KOVA
Jobo knyga prasideda įvykiais žemėje, taikos ir ramybės vietoje.
Tačiau jau šeštoje pirmo skyriaus eilutėje vieta pasikeičia. Pereinama prie visiškai kitos tikrovės, tokios, kuri nematoma žmonėms, nebent per dieviškąjį apreiškimą. Įdomu, kad toje kitoje tikrovėje, danguje, neatrodo, jog reikalai klostosi ramiai ir taikiai, kaip žemėje, bent jau kaip tai čia pateikiama iš pirmo žvilgsnio.
Perskaitykite Job 1, 6–12. Nors vėliau šį ketvirtį šias eilutės mes tyrinėsime išsamiau, kas čia vyksta? Kaip šie įvykiai skiriasi nuo to, ką mes tik ką perskaitėme apie Jobą žemėje?
Šiose keliose eilutėse yra itin daug ko patyrinėti. Pastarosios apreiškia tas mūsų visatos puses, kurios nematomos visais mūsų kosminiais teleskopais ir kurių žmogiškasis mokslas net nepradeda suvokti. Tačiau įdomu yra tai, kad šios eilutės taip pat apreiškia kosminę kovą. Čia neaprašytas taikus ir ramus pokalbis. Dievas apie Jobą kalba (žmogišku supratimu) pasididžiuodamas, tarsi tėvas didžiuotųsi savo sūnumi. Šėtonas, priešingai, tyčiojasi iš to, ką Dievas sako apie Jobą. „Argi veltui Jobas bijo Dievo, – atsakė šėtonas VIEŠPAČIUI.“ (Job 1, 9) Šėtono žodžiuose Dievui beveik galima išgirsti pašiepiantį sarkazmą, pasityčiojantį toną.
Nors tekste aiškiai nepasakyta, kad ši priešprieša buvo danguje, pastaroji pasireiškė būtent ten. Štai sukurtas angelas, stovintis Dievo akivaizdoje danguje ir metantis Dievui iššūkį priešais kitas dangiškas būtybes. Sunku įsivaizduoti kažką taip kalbantis su žemišku vadovu, bet čia kūrinys šitaip kalbasi su pačiu Dievu. Kaip tai galėjo nutikti?
Atsakymas randamas temoje, kuri įvairiose vietose ir įvairiais būdais kartojasi per visą Šventąjį Raštą. Ši tema vadinasi didžiąja kova, ir pastaroji yra galingas šablonas, padedantis mums suprasti ne tik Jobo knyga, bet visą Šventąjį Raštą ir kaip Raštas paaiškina visą liūdną nuodėmės ir kančių žemėje pasakojimą. Tačiau dar svarbiau, ši tema padeda mums geriau suprasti, ką Jėzus dėl mūsų atliks ant kryžiaus, siekiant išspręsti nuodėmės ir kančių žemėje problemą.
KOVA ŽEMĖJE
Jobo knyga atitraukia uždangą ir apreiškia egzistencijos dimensiją, kurios mums niekada negalėjo atskleisti mūsų akys, ausys ir pasaulio filosofijos. (Šios eilutės turėtų parodyti mums, kokios ribotos yra mūsų akys, ausys ir pasaulio filosofijos, kalbant apie bendro vaizdo supratimą!) Šios kelios eilutės taip pat parodo, kad tarp Dievo ir šios kitos būtybės – šėtono vyksta kova. Ir nors kova pirmą kartą Jobo knygoje paminėta vykstant danguje, pastaroji greitai persimeta į žemę. Visame Šventajame Rašte yra eilučių, nurodančių į šią vykstančią kovą, kuri įtraukia ir mus.
Perskaitykite šias eilutes. Kaip jos apreiškia kovos tikrovę čia žemėje su antgamtinėmis blogio jėgomis? Pr 3, 1–4 Zch 3, 2 Mt 4, 1 1 Pt 5, 8 1 Jn 3, 8 Apr 12, 9
Tai tik kelios iš daugybės eilučių, nurodančių, tiesiogiai arba netiesiogiai, kad velnias yra tikra būtybė, antgamtinė būtybė su piktais kėslais. Nors daug žmonių šėtono idėją laiko primityviu mitu, esant tokiam aiškiam Šventojo Rašto liudijimui mums nederėtų pasiduoti šiai apgaulei.
Kaip jūs net ir dabar matote šėtoną realiai veikiant mūsų pasaulyje? Kas yra vienintelė mūsų apsauga?
Jobo knyga kaip mikro visata
Jobo knygos pradžioje mums yra apreikšti keli esminiai dalykai. Pirma, kaip jau minėjome, knyga apreiškia kitos, mus viršijančios, dimensijos tikrovę, apreiškia dangiškos dimensijos su dangaus būtybėmis ir Dievu tikrovę. Antra, apreikšta, kaip mūsų žemiškasis gyvenimas čia yra susietas su dangumi. Tai, kas nutinka čia žemėje, nėra nesusiję su dangaus būtybėmis danguje. Trečia, apreikšta moralinė kova danguje, kuri iš tiesų yra susijusi su tuo, kas atsitinka čia žemėje.
Trumpai tariant, pirmose šios knygos eilutėse, ir kitose, yra savotiškas pačios didžiosios kovos mini vaizdas. Viena vertus, eilutės parodo didžiąją kovą, nors kosminių proporcijų, atsiskleidžiant vieno žmogaus, t.y. Jobo gyvenime. Ir tyrinėsime, kad didžiosios kovos klausimai apima ir mus visus.
Jobo knyga parodo šėtoną priešinantis Dievui. Tačiau neparodyta, kaip viskas prasidėjo. Kaip šios eilutės padeda mums šiek tiek suprasti šią kovą? Iz 14, 12–14; Ez 28, 12–16; 1 Tim 3, 6.
Vait rašė apie „meilės įstatymą“ kaip Dievo valdžios pamatą. Ji pažymėjo, kadangi Dievas nenori „priverstinio paklusnumo“, Jis suteikia „laisvą valią“ visiems savo moraliems kūriniams. Vis dėlto: „Atsirado vienas, kuris iškreipė laisvę, Dievo duotą savo kūriniams. Nuodėmė atsirado per tą, kuris, po Kristaus, buvo labiausiai Dievo gerbiamas ir tarp dangaus gyventojų turėjo didžiausią valdžią ir šlovę.“ (Patriarchai ir pranašai, 16 p.) Tada ji citavo anksčiau nurodytas eilutes iš Izaijo ir Ezechielio knygų apibūdindama šėtono puolimą.
Čia esmė yra „meilės įstatymas“ ir laisvos valios tikrovė. Šventasis Raštas mums sako, kad šėtonas išaukštino save ir išpuiko dėl savo paties tobulumo ir grožio. Kodėl taip nutiko, mums nežinoma; tai turbūt susiję su tuo, kas 2 Tes 2, 7 įvardyta kaip „nedorybės slėpinys“, puikiai paaiškėjantis ryšys, kai mes suvokiame, kaip glaudžiai Dievo Įstatymas yra susijęs su Jo valdžios pamatu. Esmė ta, kad kai šėtonas paminimas Jobo knygoje, piktasis jau buvo nupuolęs, ir jo pradėta didžioji kova jau buvo įsibėgėjusi.
Su kokiais svarbiais sprendimais jums dabar tenka susidurti, ir kokių Šventojo Rašto pažadų įvykdymo galite melsti, kad priimtumėte teisingus sprendimus?
ATSAKYMAI ANT KRYŽIAUS
Jobo knygoje iškyla daug svarbių klausimų. Tačiau į daugelį šių klausimų čia neatsakoma. Reikia viso Šventojo Rašto. Ir net tada mes viską „regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu.“ (1 Kor 13, 12)
Pavyzdžiui, ankstesnėje dalyje tyrinėjome, kad Jobo knygoje nieko neparašyta apie tai, kaip šėtonas pradėjo maištą. Be to, šioje knygoje nieko neparašyta apie tai, kaip šėtonas galiausiai yra nugalėtas didžiojoje kovoje. Išties, nepaisant pagrindinio piktojo vaidmens visuose knygos įvykiuose, po vos poros kartų paminėjimo (Job 1, 6–12; 2, 1–7) šėtonas pradingsta. Jis tiesiog išnyksta, nors jo veiklos padariniai išlieka. Knygoje jis daugiau apskritai nebepaminimas; visa kita, kas vyksta knygoje, yra susiję su Dievu, o ne šėtonu. Ir tai suprantama, nes, galų gale, Jobo knyga yra apie Dievą ir tai, koks Jis yra iš tikrųjų.
Nepaisant to, Šventasis Raštas nepalieka mus be atsakymų į klausimą dėl šėtono pralaimėjimo didžiojoje kovoje. Ir šio pralaimėjimo centre yra Jėzaus mirtis ant kryžiaus.
Kaip šios eilutės padeda paaiškinti, ką Jėzus atliko ir kaip tai prives prie didžiosios kovos pabaigos? Jn 12, 31–32; Apr 12, 10–12; Rom 3, 26; Hbr 2, 14.
Prie kryžiaus šėtonas pasirodė visatai, kas jis toks iš tikrųjų yra – žmogžudys. Tie, kurie pažinojo Jėzų, kai Jis karaliavo danguje, turėjo būti priblokšti, pamatę Jį tokį sugniuždytą šėtono pakalikų. Tai ir yra Jono 12 Jėzaus paminėtas šėtono „teismas“. Ant kryžiaus, kai Gelbėtojas mirė „už viso pasaulio nuodėmes,“ (1 Jn 2, 2) tik tada dangus galėjo paskelbti, kad „dabar atėjo išganymas“, čia ir dabar Dievo pažadas, dovanotas prieš amžinuosius laikus, (2 Tim 1, 9) tapo tikrove. Dėka Jo mirties dėl mūsų Kristus gali būti „teisus ir nuteisinantis tą, kuris tiki Jėzų.“ (Rom 3, 26) Tai reiškia, kad ant kryžiaus Jis paneigė velnio kaltinimus, kad Dievas nepajėgs išlaikyti savo Įstatymo (būti teisus) ir tuo pačiu metu išgelbėti tuos, kurie sulaužė šį Įstatymą (būti nuteisinantis). Po Golgotos, šėtono bausmė buvo užtikrinta.
Kaip mes galime išmokti džiaugtis tuo, ką Kristus atliko dėl mūsų ant kryžiaus, net kai dabar didžiojoje kovoje mus ištinka sunkumai?
Tolesniam tyrinėjimui: Kovos tarp gėrio ir blogio samprata randama daugelyje kultūrų. Ši dažnai per mitus išreiškiama idėja išliko per tūkstantmečius. Šiandien dėl kritikos ir modernistinio racionalizmo įtakos daugelis krikščionių neigia velnio ir puolusių angelų tikrovę. Argumentuojama, kad tai tik primityvios kultūros simboliai žmogiškajam ir natūraliam blogiui. Mūsų kaip adventistų požiūriu sunku įsivaizduoti, kaip kas nors apskritai tikėtų Šventuoju Raštu netikint velniu ir jo angelų tikrove.
Ne visi krikščionys pasidavė apgaulei, neigiančiai šios kosminės kovos tarp antgamtinių gėrio ir blogio jėgų tikrovę. Pavyzdžiui, evangelikų mokslininkas Gregorijus Boidas (Gregory Boyd) daug rašė apie ilgos (bet ne amžinos) kovos tarp Dievo ir šėtono tikrovę. Savo knygos „Kariaujantis Dievas“ (God at War) įžangoje, pakomentavęs keletą Danieliaus 10 eilučių, jis rašė: „Šventasis Raštas nuo pradžios iki pabaigos mini tarp žmonijos ir Dievo esančias dvasines būtybes, kurių elgesys daro didelį poveikį žmogiškajai būčiai, geram ar blogam. Iš tiesų pritariu, kad tik tokia samprata yra Šventojo Rašto pasaulėvaizdžio centras.“ (Gregory A. Boyd, God at War (Downer’s Grove, Ill.: InterVarsity Press, 1997), 11 p.) Jis visiškai teisus.
Klausimai aptarimui:
Kokios kitos eilutės kalba apie šėtoną ir kitas demoniškas jėgas? Kas būtų prarasta pastarąsias prilyginus tik tamsiosios žmonijos pusės simboliams?
XVI šimtmečio Florencijos rašytojas Nikolas Makiavelis (Niccolò Machiavelli) sakė, kad valdovui daug geriau, jei jo pavaldiniai jo bijo, nei myli. E. Vait rašė priešingai: „Net tuomet, kai buvo nuspręsta, kad jis ilgiau negali likti danguje, Begalinė išmintis nesunaikino šėtono. Kadangi Dievui priimtinas tik tarnavimas, kuris remiasi meile, todėl ištikimi Jo kūriniai turėjo įsitikinti Jo teisingumu ir palankumu. Kol dangaus ir kitų pasaulių gyventojai nebuvo pasiruošę suvokti nuodėmės prigimties ir jos pasekmių, jie negalėjo laikyti Dievo teisingu ir gailestingu, jei Jis tada būtų sunaikinęs šėtoną. Jei šėtonas būtų iš karto sunaikintas, jie būtų tarnavę Dievui ne iš meilės, o iš baimės.“ (Didžioji kova, 467 p.) Kodėl Dievas nori, kad mes Jam tarnautume iš meilės, o ne iš baimės?