Spalio 15–21 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Rom 1, 18–20; Job 12, 7–10; Apr 4, 11; Kol 1, 16–17; Mt 6, 34; Job 10, 8–12; Rom 3, 1–4.
Įsimintina eilutė: „Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo.“ (Mt 6, 34)
Priešingai kitoms Šventojo Rašto knygoms, Jobo knyga yra visiškai nesusijusi su Izraelio tautos ir krašto kontekstu. Nuo pažado Abromui Pradžios knygoje, kad Viešpats padarys iš jo didelę tautą (Pr 12, 2) iki Apreiškimo knygos, kurioje paminėtas šventasis miestas Jeruzalė, (Apr 22, 19) vienu ar kitu būdu, tiesiogiai ar netiesiogiai, kiekvienoje knygoje yra Izraelio ir jo sandoros santykių su Dievu kontekstas.
Tačiau Jobo knygoje apie tai nieko neparašyta, nepaminėtas net užuomazginis senovės izraelitų Išėjimo pasakojimas. Pirminė priežastis yra ta, kad Jobo knygą Mozė parašė Midjane, kai rašė Pradžios knygą, (taip pat žr. „The SDA Bible Commentary, 3 t., 1140 p.) Išėjimo dar nebuvo, todėl pastarasis ir nepaminėtas.
Bet galbūt yra net svarbesnė priežastis. Viena iš pagrindinių Jobo knygos temų – žmogiškosios kančios, yra visuotinė. Ši tema nėra susijusi tik su viena ar kita tauta ar kažkuriuo laikmečiu. Žydas ar pagonis, mums visiems kažkas yra žinoma apie Jobo kančias, kažkas žinoma apie būties puolusiame pasaulyje skausmą. Kad ir koks asmeninis būtų patriarcho skausmas, Jobas simbolizuoja mūsų visų kančias.
DIEVAS GAMTOJE
Perskaitykite Rom 1, 18–20. Ką Paulius čia sakė?
Tai keli galingi sakiniai. Dievo tikrovė ir buvimas apsireiškia „iš Jo kūrinių“, tai yra per sukurtą pasaulį, tad žmonės „nepateisinami“ dėl savo netikėjimo. Paulius rašė, kad žmonės vien iš kūrinijos gali sužinoti užtektinai informacijos apie Dievo buvimą ir Jo prigimtį, kad teismo dieną jie būtų pagrįstai nuteisti.
Neabejotina, gamtos pasaulis itin daug atskleidžia mums apie Dievo buvimą. Šiuolaikinis mokslas taip pat mums parodė detalių, susijusių su kūrinijos stebuklu, kurių mūsų protėviai net prieš 300 metų, juolab prieš 3000 metų, negalėjo nė įsivaizduoti. Čia taip pat yra įdomi ironija: juo daugiau sudėtingumo mokslas atranda gyvybėje, tuo mokslo teiginiai dėl gyvybės kilmės tampa mažiau tikėtini, dėl atsitiktinumų ir tikimybių. Pavyzdžiui, IPhone, kuris atrodo sumanytas, veikia kaip sumanytas, atskleidžia sumanymą ar dizainą iš vidaus ir išorės, tuomet aišku, kad šis telefonas yra sumanytas. Bet dėl žmogaus, kuris atrodo sumanytas, veikia kaip sumanytas, atskleidžia sumanymą ar dizainą iš vidaus ir išorės, užtikrintai teigiama, kad jis yra visiškas atsitiktinumas. Deja, daug žmonių yra apgauti ir tiki tokiais teiginiais.
Perskaitykite Job 12, 7–10. Kaip čia užrašyti žodžiai atspindi Rom 1, 18–20 pateiktą idėją?
Čia taip pat mums pasakyta, kad Dievo tikrovė yra akivaizdi sukurtame pasaulyje. Nors, ypač dėl savo puolusios būklės, kūrinija neatskleidžia viso Dievo charakterio, tačiau kūrinija tikrai atskleidžia Jo kūrybinę galią ir taip pat Jo gerumą.
Kokie dalykai kūrinijoje jums ypatingai kalba apie Dievo galią ir gerumą? Kaip jūs galite išmokti semtis stiprybės ir padrąsinimo iš jums perteikiamos kūrinijos žinios?
NIEKAS NEATSIRADO SAVAIME
Yra daug gerų ir galingų argumentų Dievo buvimui. Be sukurto pasaulio liudijimo taip pat yra vadinamasis „kosmologinis“ argumentas. Iš esmės, tai mintis, kad niekas neatsirado ir niekas nesusikūrė savaime. Priešingai, tai, kas yra, buvo kažkieno sukurta, o tas kažkas buvo sukurta dar anksčiau. Ir taip, kol mes sustojame ties kažkuo, kas nesukurta, kas buvo visada. Ir kas gi dar tai galėtų būti, jei ne Rašte paminėtas Dievas?
Ko šios eilutės mus moko apie visų dalykų kilmę? Apr 4, 11 Kol 1, 16–17 Jn 1, 1–3
Šios eilutės moko to, kas yra logiškiausias kūrinijos ir amžino Dievo buvimo paaiškinimas. Kai kurie mąstytojai, kurie visiškai priešinasi Dievo idėjai, turi sugalvoti alternatyvų pasiūlymą. Vietoj to, kad visatą sukūrė visagalis ir amžinas Dievas, mums pasakoma, kad visatą sukūrė „niekas“. Net garsus mokslininkas Stivenas Hokingas (Stephen Hawking), kuris dabar užima Izaokui Niutonui kadaise priklausiusią kėdę, teigia, kad visatą sukūrė „niekas“.
„Kadangi yra sunkio jėgos dėsnis, visata gali ir pati susikurs iš nieko.“ (Stephen Hawking and Leonard Mlodinow, The Grand Design. (New York: Random House, 2010), 180 p.)
Nors Hokingas tikrai giliai ir sudėtingai matematiškai aprašė savo idėją, tenka nustebti, kad mums gyvenant praėjus geriems 400 metų po mokslinės revoliucijos pradžios, vienas iš geriausių pasaulio mokslininkų įrodinėja, jog visata ir viskas, kas joje yra, atsirado iš nieko? Klaida yra klaida, net jei taip kalba puikus mokslininkas.
Šiame kontekste perskaitykite 1 Kor 3, 19. Kodėl krikščionims visada itin svarbu prisiminti šią svarbią tiesą?
ANKSTYVIAUSIA KNYGA
Nepaisant tų, kurie netiki Dievą dėl skausmų, tikintieji Dievą turi daug gerų priežasčių savo tikėjimui. Tačiau yra viena nuolatinė problema, kuria daugelis per amžius pasinaudojo pateisinant savo netikėjimą, ir tai yra žmogiškosios kančios ir blogio problema. Kaip gali būti geras, mylintis visagalis Dievas ir blogis? Tai buvo ir išlieka kliūtimi daugeliui. Taip pat, jei nemeluojame sau, koks tikintysis Dievu, koks žmogus, paragavęs ir patyręs Dievą ir Jo meilės tikrovę, kartais nepatyrė sunkumų dėl šio klausimo?
Įdomu, kad E. Vait mokė to paties, ko moko žydų paprotys: Mozė parašė Jobo knygą Midjane. „Ilgi metai dykumoje ir vienatvėje nenuėjo perniek. Mozė ne tik ruošėsi dideliam darbui, tačiau šiuo laikotarpiu, Šventosios Dvasios įkvėpimu, jis parašė Pradžios knygą ir Jobo knygą, kurią Dievo tauta skaitys su giliausiu susidomėjimu iki pabaigos meto.“ (Ellen G. White Comments, The SDA Bible Commentary, vol. 3, p. 1140)
Tai reiškia, kad viena iš dviejų pirmųjų Šventojo Rašto knygų, Jobo knyga, yra susijusi su visuotiniu žmogiškojo skausmo ir kančios klausimu. Tai yra, Dievas žinojo, jog žmonėms šis svarbus klausimas itin rūpės, todėl nuo pat pradžios, Žodyje, Jis įkvėpė Mozę užrašyti Jobo pasakojimą. Dievas anksti mums leido suprasti, kad mes nesame palikti vieni mūsų skausme ir kančiose, bet kad Jis yra šalia, Jis viską apie tai žino, ir mes galime turėti viltį, kad galų gale Jis viską sutvarkys.
Ko šios eilutės mus moko apie blogio tikrovę? Mt 6, 34; Jn 16, 33; Dan 12, 1; Mt 24, 7.
Kad ir koks suprantamas būtų blogio argumentas prieš Dievo buvimą, atsižvelgiant į Raštus šis argumentas yra beprasmis. Nors Šventasis Raštas moko visažinio, visagalio, mylinčio Dievo tikrovės, Raštas taip pat moko blogio tikrovės, žmogiškosios kančios ir vargo. Blogis nepateisina netikėjimo Dievą. Tiesą sakant, paviršutiniškas Jobo knygos skaitymas parodo, kad net kančiose Jobas niekada nesuabejojo Dievo buvimu. Kitas ir pagrįstas klausimas yra šis: kodėl visa tai Jobui nutiko?
Natūralu turėti klausimų dėl mūsų matomo blogio. Kaip mes galime išmokti pasitikėti Dievo gerumu, nepaisant blogio?
DILEMA
Perskaitykite pateiktas eilutes. Koks klausimas nedavė Jobui ramybės? Kokio klausimo patriarchas neklausė? Job 6, 4–8; Job 9, 1–12.
Ankstesnėje dalyje tyrinėjome, kad Dievo buvimo klausimas Jobo knygoje nepateikiamas. Vietoj to buvo klausiama, kodėl Jobą ištiko šie išmėginimai? Ir, atsižvelgiant į visa, kas patriarchui nutiko, tai tikrai buvo pagrįstas klausimas, ypač dėl to, kad jis tikėjo Dievą.
Jei, pavyzdžiui, išmėginimai ištiktų ateistą, tuomet jam atsakyti į klausimą kodėl galėtų būti ganėtinai paprasta. Mes gyvename beprasmiame ir betiksliame pasaulyje, kuriam mes visiškai nerūpime. Tad mes kartais tampame atšiaurių, šaltų ir negailestingų gamtinių mus supančių jėgų beprasmių išmėginimų aukomis. O kokia galėtų būti išmėginimų prasmė? Jei pats gyvenimas neturi prasmės, tuomet ir gyvenime tenkantys išmėginimai turi būti beprasmiai.
Nors daugeliui šis atsakymas gali pasirodyti netenkinantis ir beviltiškas, pastarasis tikrai yra prasmingas, jei vadovaujamasi prielaida, jog Dievo nėra. Tačiau tokiam žmogui kaip Jobas dilema yra kita.
Perskaitykite Job 10, 8–12. Kaip šios eilutės padeda mums suprasti baisius Jobui nerimą kėlusius klausimus?
Taip, Jobui ramybės nedavęs klausimas kamuoja daug tikinčiųjų Dievą: jei yra geras ir mylintis Dievas, kodėl žmonės kenčia nuo juos ištinkančių dalykų? Kodėl net „gerus“ žmones, kaip antai Jobą, ištinka nelaimės ir išmėginimai, kurie dažnai atrodo visiškai nenaudingi? Vėlgi, jei visatoje nebūtų Dievo, tuomet būtų galima atsakyti, kad tiesiog toks yra gyvenimas grynai materialiame kosmose, kuriame žmonės tėra atsitiktinis atomų ir molekulių produktas.
Jobui buvo žinoma kažkas daugiau. Mums taip pat; tad štai – dilema.
TEODICĖJA
Perskaitykite Rom 3, 1–4. Nors čia tiesioginis kontekstas yra kai kurių Dievo sandoros tautos žmonių neištikimybė, apie kokį svarbesnį klausimą Paulius čia rašė? Ką Paulius rašė apie Dievą?
Cituodamas Ps 51, 6, Paulius rašė apie tai, kaip pats Viešpats „bus mūsų žodžiais pripažintas teisiu ir laimės teisme.“ (Rom 3, 4) Čia pateikta idėja yra leitmotyvas, pasirodantis įvairiose Rašto vietose. Tai – teodicėja, tai yra Dievo gerumo blogio akivaizdoje supratimas. Tai senas klausimas, kurį mes jau tyrinėjame visą savaitę. Tiesą sakant, visa didžioji kova iš tiesų yra teodicėja. Žmonėms, angelams, visai Visatai Dievo gerumas bus apreikštas, nepaisant pasaulyje tarpstančio pikto.
„Dabar paaiškėja visi tiesos ir paklydimų klausimai, buvę didelių ginčų priežastimi. Sukilimo pasekmės, dieviškųjų įsakų atmetimo padariniai aiškiai atskleidžiami visoms protingoms būtybėms. Kaip kontrastas dieviškajai valdžiai visai Visatai buvo atskleistas detalus šėtono valdymo planas. Šėtoną teisia jo paties darbai. Dievo išmintis, teisingumas ir gerumas yra visiškai sugrąžinti ir pateisinti. Visi supras, kad visoje didžiojoje kovoje Dievas darė viską, kad pasiektų vieną tikslą – amžinąją gerovę savo tautai ir visiems sukurtiems pasauliams.“ (E. Vait, Didžioji kova, 624 p.)
Kad ir kaip sunku mums, panardintiems į nuodėmės ir kančių pasaulį (o jei sunku mums, įsivaizduokite, ką turėjo galvoti Jobas), dabar suprasti, kai viskas baigsis, mes pamatysime Dievo gerumą, teisumą, meilę ir teisingumą visuose Jo sprendimuose žmonijos, šėtono ir nuodėmės atžvilgiu. Tai nereiškia, kad viskas, kas pasaulyje įvyksta, yra gerai; tikrai ne. Tai tiesiog reiškia, kad Dievas viską sprendžia geriausiu įmanomu būdu, ir kai šis baisus patyrimas su nuodėme pasibaigs, galėsime sušukti: „Didingi ir nuostabūs Tavo darbai, Viešpatie, visagali Dieve! Teisingi ir tikri Tavieji keliai, tautų Valdove!“ (Apr 15, 3)
Kodėl itin svarbu šlovinti Dievą net ir dabar, net kai ištinka sunkiai pakeliami išmėginimai?
Tolesniam tyrinėjimui: Autorius ir krikščionybės apologetas Klaivas Liuisas (C. S. Lewis) savo knygoje rašė apie savo žmonos mirtį ir kovą susitaikant su šia mirtimi. Jis rašė: „Man negresia (manau) didelis pavojus nustoti tikėti Dievą. Tikras pavojus yra pradėti tikėti su Juo susijusius baisius dalykus. Išvada, kurios aš bijau, nėra – „todėl Dievo nėra“, bet – „tad štai koks Dievas yra iš tikrųjų. Daugiau savęs neapgaudinėk.“ („A Grief Observed“, 6 p.) Tas pats klausimas nedavė ramybės ir Jobui. Tyrinėjome, kad patriarchas niekada neabejojo Dievo buvimu; jam ramybės nedavė Dievo charakterio klausimas. Jobas ištikimai tarnavo Viešpačiui. Jobas buvo „geras“ žmogus. Jis žinojo, kad nenusipelnė jį ištikusių dalykų. Todėl jis klausė to paties, ko klausia itin daug Dievą tikinčių žmonių, kuriuos ištiko tragedijos: Koks Dievas yra iš tikrųjų? Argi tai nėra didžiosios kovos esmė? Klausimas yra susijęs ne su Dievo buvimu, bet su Jo charakteriu. Ir nors didžiojoje kovoje sprendžiasi itin daug kausimų, neabejotina, kad Jėzaus mirtis ant kryžiaus, kur Dievo Sūnus „atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui,“ (Ef 5, 2) daugiau nei kažkas kita apreiškė visatai tikrąjį mūsų Kūrėjo charakterį. Kryžius mums parodo, kad Dievas yra toks Dievas, kuriuo mes visi galime pasitikėti.
Klausimai aptarimui:
Įsigilinkite į tai, kaip kančios klausimą suprasti netikintiesiems Dievą. Tyrinėjome, kad jiems nekyla nerimas dėl tų pačių klausimų, kurie neduoda ramybės ištiktus tragedijos tikinčiuosius Dievą. Kita vertus, kokią viltį sulaukti atsakymų ar pasisemti ryžto gali turėti netikintieji? Įsivaizduokite, patirti visa, kas mus čia šiame pasaulyje ištinka, o tada tikėti, kad viskas pasibaigia kape, nieko daugiau. Tad nestebina tai, kad daugelis netikinčiųjų nusivilia gyvenimu ar neranda jokios prasmės gyvenime. Pasaulietiškoje literatūroje apstu šūksnių ir prieštaravimų dėl to, kaip viskas yra beprasmiška. Tuomet kaip mes, čia ištinkami net sielvarto, galime semtis vilties iš mūsų tikėjimo, nepaisant išliekančių sudėtingų klausimų?
Kodėl mums dabar itin svarbu mąstyti apie Kryžių, galingiausią turimą Dievo meilės ir to, koks Dievas yra iš tikrųjų, apreiškimą? Kai mus pasiglemžia liūdesys, tragedija, nepaaiškinamas blogis, ką Kryžius mums pasako apie Dievo charakterį? Mums nuolat prisimenant Kryžiaus tikrovę, kokią galutinę viltį mes galime turėti, kad ir su kuo susidurtume dabar?