Gruodžio 3–9 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Job 38–39; Jn 1, 29; Mt 16, 13; 1 Kor 1, 18–27; Job 40, 1–4; 42, 1–6; Lk 5, 1–8.
Įsimintina eilutė: „Kur tu buvai, kai dėjau žemės pamatus? Pasakyk, jei esi toks supratingas!“ (Job 38, 4)
Nepaisant jų skirtumų, Jobo knygos asmenybės turėjo vieną bendrą bruožą: kiekvienas jų turėjo daug ką pasakyti apie Dievą, arba bent jau apie savo supratimą apie Dievą. Ir, kaip jau tyrinėjome, pritartume daugybei jų pasakytų dalykų. Galų gale, kas ginčytųsi su tokiais žodžiais: „Tačiau paklausk gyvulių, ir jie tave pamokys, padangių paukščių, ir jie tau pasakys. Paklausk žemės augalų, ir jie tave pamokys, jūros žuvų, ir jos tau paaiškins. Kas iš jų visų nežino, kad VIEŠPATIES ranka tai padarė? Jo rankoje visų gyvūnų gyvastis ir kiekvieno žmogaus gyvybės alsavimas.“ (Job 12, 7–10) Arba: „Argi Dievas iškraipys teisėtvarką? Argi Visagalis iškraipys teisumą?“ (Job 8, 3)
Ir nors kontekstas buvo Jobo kančia, pagrindinis dėmesys diskusijoje teko Dievui. Tačiau, išskyrus pirmus du skyrius, Viešpats liko užkulisiuose, knygai progresuojant.
Tačiau visa tai netrukus pasikeis. Pats Dievas, daugybės diskusijų ir ginčų objektas Jobo knygoje, dabar ims kalbėti už save.
IŠ AUDROS
Perskaitykite Job 38, 1. Kas čia įvyko skirtingo nuo visko visuose kituose pokalbiuose?
Staiga ir netikėtai Jobo knygoje dabar pasirodo Viešpats, pirmą kartą nuo Job 2, 6: „VIEŠPATS tarė šėtonui: „Štai jis – tavo rankose. Tik jo gyvybės neliesk!“
Išties niekas neparuošia skaitytojo staigiam Dievo apsireiškimui. Jobo 37 baigiasi Elihuvo kalba, o kitas mums žinomas dalykas – „VIEŠPATS kreipėsi į Jobą iš audros.“ (Job 38, 1) Staiga liko tik Dievas ir Jobas, tarsi kiti vyrai yra nereikšmingi, bent jau dabar.
Žodis audra buvo vartojamas ryšium su Dievo apsireiškimu žmonėms. (žr. Iz 29, 6; Zch 9, 14) Tas pats žodis buvo pavartotas Elijo ėmimo į dangų kontekste: „Kai VIEŠPATS ruošėsi paimti Eliją viesulu į dangų, Elijas ir Eliziejus ėjo iš Gilgalo.“ (2 Kar 2, 1)
Nors mums konkrečiau neįvardytos jokios fizinės detalės apie šį matomą Dievo apsireiškimą žmonijai, akivaizdu, kad Dievas nekalbėjo Jobui švelniu tyliu dvelksmu. (1 Kar 19, 12) Vietoj to, Viešpats apsireiškė labai galingu būdu, tokiu, kuris išties patrauks Jobo dėmesį.
Žinoma, tai ne vienintelis kartas, kai Dievas apsireiškė puolusiems žmonėms. Šventasis Raštas mums ne kartą parodo Dievo artumą žmonijai.
Ko šios eilutės mus moko apie tai, kaip arti mūsų Dievas gali būti? Pr 15, 1–6; Pr 32, 24–32; Jn 1, 29.
Šventasis Raštas mus moko didžios ir svarbios tiesos, kad mūsų Dievas nėra tolimas Dievas, kuris sukūrė mūsų pasaulį ir tada paliko mus. Vietoj to, Jis yra toks Dievas, kuris glaudžiai sąveikauja su mumis. Nepaisant to, ar mus šiame gyvenime ištiktų skausmas, bėdos ar kažkas kita, mes galime būti užtikrinti, kad Dievas yra arti ir kad mes galime Juo pasitikėti.
Tikėti Dievo artumu intelektualiai – tai viena; tačiau visai kas kita yra patirti šį artumą. Kaip jūs galite išmokti artintis prie Dievo ir iš šių santykių semtis vilties ir paguodos?
DIEVO KLAUSIMAS
Po to, kas Jobui turėjo atrodyti kaip labai ilga tyla, Dievas pagaliau jam prabilo, net jei tai, ką Jis pirmiausia pasakė, galėjo būti ne tai, ką Jobas norėjo išgirsti.
Koks buvo pirmasis klausimas, kurio Dievas Jobo klausė, ir kas buvo numanoma tuo klausimu? Job 38, 2.
Visame Rašte matome Dievą užduodant žmonėms klausimų. Ne todėl, kad Jis nežino atsakymų. Vietoj to, kaip geras mokytojas dažnai daro, Dievas užduoda klausimus, nes tai yra veiksmingas būdas priversti mus galvoti apie mūsų aplinkybes, stoti akistaton su savimi, padėti mums apmąstyti klausimus ir padaryti tinkamas išvadas. Tad Dievo užduodami klausimai nėra skirti Viešpačiui sužinoti kažką, ko Jis dar nežino. Atvirkščiai, klausimai dažnai padeda žmonėms mokytis tų dalykų, kuriuos jiems galbūt reikia geriau suprasti. Dievo klausimai yra retorinė priemonė, padedanti pasiekti žmones tiesa.
Perskaitykite šiuos Dievo užduotus klausimus. Jūsų nuomone, koks buvo Dievo tikslas užduodant šiuos klausimus? Ką Jis norėjo pasakyti? Pr 3, 11 Pr 4, 9 1 Kar 19, 9 Apd 9, 4 Mt 16, 13
Jobas turėjo daug ką pasakyti apie Dievą, ir Viešpats akivaizdžiai norėjo, kad patriarchas pamatytų, jog, tiesą sakant, jis daug ko nežinojo ar nesuprato apie savo Kūrėją. Daugeliu atžvilgių, pirmasis Dievo klausimas Jobui prilygsta kai kuriems ir šių vyrų Jobui pasakytiems žodžiams. (žr. Job 8, 1–2; 11, 1–3; 15, 1–3)
Jei Dievas jūsų paklaustų apie dabartines jūsų gyvenimo aplinkybes, ko, jūsų nuomone, Jis teirautųsi, ir ką jūs atsakytumėte? Ko klausimas ir atsakymas jus pamokytų apie jus pačius?
VIEŠPATS – KŪRĖJAS
Perskaitykite Job 38, 4–41. Ko Dievas klausė Jobą, ir koks yra šių klausimų tikslas?
Jei Jobas tikėjosi išsamaus paaiškinimo apie tai, kodėl jį ištiko visos šios nelaimės, tokio paaiškinimo patriarchas nesulaukė. Vietoj to Jobas sulaukė daug retorinių klausimų, priešpriešinančių Viešpatį ir Jo galią kurti bei vargšo Jobo laikinumą ir neišmanymą.
„Kur tu buvai, kai dėjau žemės pamatus? Pasakyk, jei esi toks supratingas!“ (Job 38, 4) Priminęs Pradžios knygos pirmąsias eilutes, pavyzdžiui, žemės, jūros, šviesos ir tamsos atsiradimą, Dievas (iš esmės) Jobui sakė, kad, aišku, patriarchas visus šiuos dalykus žino, „nes ten kadaise gimei, ir tavo metų skaičius didelis!“ (žr. Job 38, 21)
Tada Viešpats nurodė į kūrinijos stebuklą ir paslaptis, vėl su daug retorinių klausimų, apimančių ne tik žemės pamatus, bet ir oro, ir net pačių žvaigždžių paslaptis. „Argi gali surišti Sietyno grandines ar atrišti Šienpjovių virves?“ (Job 38, 31) Tada Jis vėl atkreipė Jobo dėmesį į žemę ir kalbėjo apie viską – nuo žmogaus įžvalgos (Job 38, 36) iki laukinių gyvūnų gyvenimo (Jobo 38, 39–41) – tema, kuri yra konkretesnė ir daug išsamesnė per visą Jobo 39 skyrių. Jeigu knyga būtų parašyta šiandien, Viešpats galėtų paklausti: „Kas sujungia kvarkus, protonus ir neutronus? Kur tu buvai, kai Aš pirmą kartą išmatavau Planko masę? Ar tavo išmintimi gravitacija išlenkia erdvę ir laiką?“
Atsakymas į visus šiuos klausimus yra tas pats – aišku, kad ne. Jobo nebuvo nė vieno iš šių įvykių metu, ir jis mažai žinojo apie visus tuos Viešpaties nurodytus reiškinius. Dievo tikslas buvo parodyti, kad net su visa Jobo išmintimi ir jo dideliu pažinimu, ir nors jis apie Dievą kalbėjo „tiesiai“, (Job 42, 7) priešingai kitiems vyrams, patriarchas vis tiek žinojo labai mažai. Ir jo žinių trūkumą geriausiai atskleidė tai, kaip mažai Jobas žinojo apie sukurtą pasaulį.
Jei Jobas tiek mažai žinojo apie kūriniją, kiek jis galėjo suprasti apie Kūrėją? Koks galingas kontrastas tarp Kūrėjo ir kūrinio, tarp Dievo ir žmonijos. Nors Dievas priešpriešino save Jobui, būtų pakakę bet kokio kito žmogaus (išskyrus Jėzų). Kokie mes esame, palyginus su Dievu? Tačiau pažvelkite, ką Dievas atliko, kad mus išgelbėtų ir pasiūlytų mums amžinos bendrystės su Juo viltį.
IŠMINČIŲ IŠMINTIS
Šiandien mums lengva skaityti Dievo Jobui pateiktus klausimus ir suvokti, kiek mažai prieš tūkstančius metų gyvenęs žmogus, kaip Jobas, galėjo suprasti apie sukurtą pasaulį. Pavyzdžiui, ne anksčiau nei 1500 metų prieš Kristų žmonės (bent jau kai kurie) pagaliau suprato, kad Saulės judėjimas danguje – tai žemės sukimosi apie savo ašį rezultatas, o Žemės orbitos aplink Saulę faktą dauguma iš mūsų šiandien laikome savaime suprantamu dalyku.
Daugiausia dėka šiuolaikinio mokslo, mes šiandien daug žinome apie gamtinį pasaulį, ko žmonės Šventojo Rašto laikais negalėjo nė pradėti suvokti. Tačiau, net ir su visomis šiomis žiniomis, mes, žmonės, vis dar itin ribotai suprantame gamtos pasaulį ir jo atsiradimą.
Perskaitykite Dievo Jobui pateiktus klausimus Jobo 38 ir 39 skyriuose. Kiek geriau žmonės galėtų į juos atsakyti šiandien?
Neabejotina, mokslas parodė mums tikrovę, kuri anksčiau buvo paslėpta. Tačiau mums dar reikia labai daug mokytis. Daugeliu atžvilgių, užuot panaikinęs Dievo kūrinijos didybę ir paslaptingumą, mokslas šį įspūdį tik išdidino, atskleisdamas gamtos pasaulio gylį ir sudėtingumą, apie kurį ankstesnės kartos nieko nežinojo.
„Tai, kas paslėpta, priklauso VIEŠPAČIUI, mūsų Dievui, bet tai, kas apreikšta, amžinai yra mums ir mūsų vaikams. (Įst 29, 28) Būtent, kaip kūrė, Jis niekada nėra atskleidęs žmonėms; žmogaus mokslas bejėgis atskleisti Aukščiausiojo paslaptis. Jo kuriamoji galia yra tokia pat nesuvokiama kaip ir Jo buvimas.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 83 p.)
Tačiau kokį įspėjimą turėtume įžvelgti šiose eilutėse dėl žmogiškojo pažinimo ribotumo? 1 Kor 3, 19; 1 Kor 1, 18–27.
Net su visomis žiniomis, kurias žmonės yra sukaupę per pastaruosius kelis šimtus metų, kūrinija mums lieka kupina vos suvokiamų stebuklų ir paslapčių. Kuo daugiau mes sužinome apie sukurtą pasaulį, tuo labiau jis mus stebina ir atrodo paslaptingesnis. Kaip sukurtas pasaulis paskatina jus stebėtis mūsų Dievo galia?
ATGAILA DULKĖSE IR PELENUOSE
Perskaitykite Job 40, 1–4 ir Job 42, 1–6. Koks buvo Jobo atsakas į Dievo apsireiškimą?
Akivaizdu, Jobas buvo priblokštas dėl to, ką Dievas jam parodė. Tiesą sakant, Job 42, 3, kai jis sakė: „Kas temdo Mano užmojį, kalbėdamas neapgalvotais žodžiais?“, – jis tiesiog atkartojo pirmąjį Dievo klausimą jam. Dabar Jobas žinojo atsakymą: pats Jobas kalbėjo apie tai, ko jis nesuprato.
Taip pat atkreipkite dėmesį, ką Jobas sakė Job 42, 5. Nors jis buvo tik girdėjęs apie Dievą, dabar, kai jis matė Dievą, kai geriau Jį suprato, jis suvokė save tokį, koks jis iš tiesų buvo. Štai kodėl jis reagavo būtent taip, gėdijosi savęs ir atgailavo dulkėse ir pelenuose.
Perskaitykite Iz 6, 1–5 ir Lk 5, 1–8. Kaip čia užrašytos reakcijos yra panašios į Jobo reakciją?
Visuose šiuose atvejuose mes matome pagrindinės Šventojo Rašto tiesos apreiškimą, kad žmonija yra nuodėminga. Jobas buvo „be priekaištų ir doras, dievobaimingas ir besišalinantis pikta.“ (Job 1, 1) Ir nepaisant didžiausių šėtono pastangų atgręžti jį prieš Dievą, Jobas liko ištikimas. Čia reikalas susijęs su tvirtu, ištikimu tikinčiuoju Viešpatį.
Tačiau, kas? Kaip Izaijui, Petrui, taip ir Jobui pakako vos žvilgtelėti į Dievo šventumą ir galią, kad patriarchas susigūžtų dėl savo nuodėmingumo ir menkumo. Taip yra todėl, kad mes visi esame puolę, nuodėmės sužaloti žmonės, kurių pati prigimtis priešinasi Dievui. Todėl, galų gale, niekas negali išsigelbėti; niekas negali padaryti užtektinai gerų darbų, kad pelnytų bent kažkokią malonę Dievo akyse. Todėl mums visiems, net „geriausiems“ iš mūsų, kurie, kaip Jobas, yra be priekaištų ir dori, dievobaimingi ir besišalinantys pikta, reikia malonės, reikia Gelbėtojo, reikia kažko, kas už mus padarytų tai, ko mes niekada negalėtume padaryti patys. Laimei mes turime visa tai, ir dar daugiau, Jėzų.
Įsivaizduokite save stovint Dievo akivaizdoje. Jūsų manymu, kokia būtų jūsų reakcija?
Tolesniam tyrinėjimui: „Dievo valia į Pasaulį gausiai liejasi mokslo ir meno šviesa, bet kai save mokslininkais laikantys žmonės analizuoja šiuos dalykus tik žmogišku požiūriu, jie padaro klaidingų išvadų. Galima mąstyti už Dievo Žodžio ribų, jei mūsų teorijos neprieštarauja Šventajame Rašte aptinkamiems faktams, tačiau paliekantys Dievo Žodį ir siekiantys paaiškinti Jo kuriamąjį darbą mokslo principais, plaukia nežinomu vandenynu be žemėlapio ar kompaso. Didžiausi protai, jei savo tyrimuose nesivadovauja Dievo Žodžiu, susipainioja besistengdami atsekti ryšius tarp mokslo ir apreiškimo. Kadangi Kūrėjas ir Jo darbai ‘neįkandami’ jų protui, jie nepajėgia paaiškinti reiškinių gamtos dėsniais, o į Biblijos pasakojimą žvelgia nepatikliai. Abejojantys Senojo Testamento ir Naujojo Testamento raštais būna priversti žengti dar vieną žingsnį ir suabejoti Dievo buvimu. O tada, kaip laivas be inkaro, ima daužytis į bedievystės uolas.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 83 p.)
Klausimai aptarimui:
Perskaitykite ištrauką iš E. Vait knygos „Patriarchai ir pranašai“. Kokių mes matome įrodymų, kad tai, dėl ko ji perspėjo, iš tikrųjų vyksta, ypač mokslo srityje? Kokių yra mokslo, bent jau kol kas, dėstomų dalykų, kurie visiškai prieštarauja Dievo Žodžiui?
Įtakingas matematikas ir rašytojas Alfredas Vaithedas (Alfred North Whitehead), gyvenęs praeitame amžiuje, sakė taip: „Prieš penkiasdešimt septynerius metus aš buvau jaunas žmogus Kembridžo universitete. Gabūs žmonės mane mokė matematikos ir kitų tiksliųjų mokslų, ir pastarieji man sekėsi; nuo šimtmečio pradžios aš mačiau, kaip atmetamos abiejų pusių viena iš pagrindinių prielaidų. […] Ir visgi, to akivaizdoje, naujų mokslinių hipotezių atradėjai teigia: ‘Pagaliau, mes turime tikrumą.“ (A. N. Whitehead, Dialogues of Alfred North Whitehead) Ką tai turėtų pasakyti apie atsargumą priimant pasaulio „didžiųjų“ mokymą mums, ypač kai tai, ko jie moko, akivaizdžiai prieštarauja Dievo Žodžiui?
Kokių yra šiuolaikinio mokslo mums parodytų kūrinijos stebuklų, kurių žmonės Jobo laikais (ar net prieš du šimtus metų) niekaip negalėjo suvokti? Kaip šie dalykai dar labiau mums atskleidžia nuostabią mūsų Viešpaties galią kurti?