Gruodžio 10–16 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Job 19, 25–27; Jn 1, 1–14; Job 10, 4–5; Lk 2, 11; Gal 4, 19; Lk 9, 22; Iz 53, 1–6.
Įsimintina eilutė: „Tačiau Jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus. O mes laikėme Jį raupsuotu, Dievo nubaustu ir nuvargintu.“ (Iz 53, 4)
Staiga pačiam Viešpačiui apsireiškus 38 skyriuje, Jobo knyga pasiekė kulminaciją. Dievas Jobui apsireiškė galingu ir stebuklingu būdu, ir tai lėmė Jobo išpažintį ir atgailą. Tada Viešpats priekaištavo trims Jobo draugams dėl jų neteisingų žodžių, ir Jobas už juos meldėsi. „VIEŠPATS pakreipė Jobo dalią, kai jis pasimeldė už savo bičiulius. VIEŠPATS davė Jobui dvigubai daugiau negu jis buvo anksčiau turėjęs,“ (Job 42, 10) ir Jobas po to ilgai gyveno.
Vis dėlto šiame pasakojime ir kaip jis baigiasi yra kažkas, kas trikdo, netenkina. Dievas ir šėtonas, ginčydamiesi danguje, susiėmė čia, žemėje, vargšo Jobo gyvenime ir kūne? Tai tiesiog neatrodo priderama ir teisinga, kad Jobui tektų priimti baisų šio konflikto tarp Dievo ir šėtono smūgį, kol Viešpats buvo danguje ir tiesiog viską stebėjo.
Pasakojime turi būti dar kažkas. Ir yra. Tai apreikšta daugelį šimtmečių vėliau Jėzuje ir Jo mirtyje ant kryžiaus. Tik Jėzuje randame nuostabius ir guodžiančius atsakymus į klausimus, kurie Jobo knygoje ne visiškai atsakyti.
MANO ATPIRKĖJAS GYVAS
Dievui apsireiškus Jobo 38 skyriuje, Jis Jobui apsireiškė kaip Kūrėjas, kuris „iškirto griovį lietaus srautams ir kelią perkūnijos debesiui, kad palytų žemėje, kur niekas negyvena.“ (Job 38, 25–26) Tačiau mūsų Viešpats yra ne tik Kūrėjas. Jis taip pat turi kitą svarbų titulą ir vaidmenį.
Perskaitykite Job 19, 25–27. Ką šių žodžių reikšmė atskleidžia apie Jobo išganymo viltį?
Šiomis garsiomis eilutėmis Jobas parodė, kad jis kažką žinojo apie Atpirkėją, kad, nors žmonės ir miršta, yra viltis anapus kapo, viltis, randama Atpirkėjuje, kuris vieną dieną turi ateiti į žemę.
Šie Jobo žodžiai nurodo į tai, kas yra pati svarbiausia tiesa Rašte: Dievas – mūsų Atpirkėjas. Taip, Dievas yra mūsų Kūrėjas. Bet puolusiame pasaulyje, kupiname amžinai mirčiai savo nuodėmėse pasmerktų nusidėjėlių, mums reikia ne tik Kūrėjo. Mums taip pat reikia Atpirkėjo. Ir būtent toks yra mūsų Dievas: Jis yra ir mūsų Kūrėjas, ir mūsų Atpirkėjas, (žr. Iz 48, 13–17.) ir iš abiejų šių Jo vaidmenų mes turime didžią amžinojo gyvenimo viltį.
Perskaitykite Jn 1, 1–14. Kaip Jonas šiose eilutėse susiejo Jėzų kaip Kūrėją ir mūsų Atpirkėją?
Jn 1, 1 nuoroda į Pr 1, 1, į Dievą kaip Kūrėją yra akivaizdi. Ir jei to nepakaktų, tai šie žodžiai: „Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per Jį atsiradęs“… Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais, tiems, kurie tiki Jo vardą,“ (Jn 1, 10–12) – padaro sąsają tarp Jėzaus kaip Kūrėjo ir Atpirkėjo neatskiriamą. Iš tiesų, būtent todėl, kad Jis yra Kūrėjas, Jis gali būti ir mūsų Atpirkėjas.
Jei mes turėtume tik Kūrėją, bet ne Atpirkėją, kokią turėtume viltį? Ką jūsų atsakymas pasako apie tai, kodėl Jėzus kaip Atpirkėjas yra mums itin svarbus?
ŽMOGAUS SŪNUS
Pirmuose Jobo knygos skyriuose mums leidžiama žvilgtelti į didžiosios kovos tarp Kristaus ir šėtono tikrovę. Žinome, kad ši kova prasidėjo danguje, bet galiausiai atėjo į žemę. (žr. Apr 12, 7–12) Jobo knygoje mes matėme tą pačią danguje kilusios ir į žemę atėjusios kovos dinamiką. Deja, Jobo atveju žemėje ši kova rutuliojosi apie jį.
Perskaitykite Job 10, 4–5. Dėl ko Jobas skundėsi, ir ar jo skundas nebuvo pagrįstas?
Jobo mintis buvo paprasta. Tu esi Dievas, visatos Valdovas, Kūrėjas. Kaip Tu gali žinoti, ką reiškia būti žmogumi, patirti tai, ką kenčiame mes?
Kaip šios eilutės atsako į Jobo skundą? Lk 2, 11; Jn 1, 14; Lk 19, 10; Mt 4, 2; 1 Tim 2, 5; Hbr 4, 15.
Į Jobo skundą, kad Dievas yra ne žmogaus, todėl Jam nežinomas žmogiškasis vargas, buvo išsamiai atsakyta Jėzui tapus žmogumi. Nors Jis niekada neprarado savo dieviškumo, Jėzus taip pat buvo tikras žmogus, ir šiame žmogiškume Jis žinojo, ką reiškia kentėti ir kovoti, kaip Jobui ir visiems žmonėms. Tiesą sakant, visose Evangelijose matome Kristaus žmogiškumo tikrovę ir Jo kančias, kurias Jis patyrė per žmogiškumą. Jėzus atsakė į Jobo skundą.
„Kristus sau prisiėmė neprasimanytą žmogiškumą. Jis prisiėmė žmogiškąją prigimtį ir ja gyveno. […] Jis ne tik tapo kūnu, bet tai padarė nuodėmingame kūne.“ (Ellen G. White Comments, The SDA Bible Commentary, vol. 5, p. 1124.)
Pagalvokite, ką tai reiškia, kad Jėzus prisiėmė žmogiškumą. Ką tai turėtų pasakyti, kaip glaudžiai Jis gali būti susijęs su jumis bet kurioje iš jūsų dabar patiriamų kovų?
KRISTAUS MIRTIS
Ką šios eilutės pasako apie Jėzų ir mūsų požiūrį į Jį?1 Jn 2, 6 Gal 4, 19
Neabejotina, Jėzus yra pavyzdys. Jo gyvenimas ir charakteris yra pavyzdiniai, ir visi, kurie Jį seka, turėtų stengtis laikytis šio pavyzdžio. Jėzus yra vienintelis nepriekaištingas pavyzdys, kaip gyventi tokį gyvenimą, kuriam Dievas mus kviečia.
Vis dėlto Jėzus į šią žemę atėjo ne tik palikti mums pavyzdį. Mūsų kaip nusidėjėlių aplinkybės reikalauja daugiau nei tik charakterio tobulinimo, tarsi reformuojant mūsų charakterį ir padarant mus panašius į Jo atvaizdą yra viskas, ko Jo kaip Atpirkėjo darbas reikalavo. Mums reikia ne tik to; mums reikia Pavaduotojo, kuris sumokėtų kainą už mūsų nuodėmes. Jis atėjo ne tik nepriekaištingai gyventi kaip pavyzdys mums visiems; Jis taip pat atėjo mirti taip, kaip nusipelnome mes, kad Jo nepriekaištingas gyvenimas galėtų būti mums įskaitytas ir kaip mūsų pačių.
Ko šios eilutės moko apie Kristaus mirties už mus būtinybę? Mk 8, 31; Lk 9, 22; Lk 24, 7; Gal 2, 21.
Jėzus turėjo mirti už mus, nes išgelbsti ne paklusnumas Įstatymui, nors jis yra esminis krikščioniškam gyvenimui. „Tad gal Įstatymas priešingas Dievo pažadams? Anaiptol! Jei būtų duotas Įstatymas, galintis teikti gyvybę, tai iš tikrųjų teisumas eitų iš Įstatymo.“ (Gal 3, 21) Jei Įstatymas apskritai galėtų išgelbėti nusidėjėlį, tai padaryti galėtų tik Dievo Įstatymas, bet net ir šis negali mūsų išgelbėti. Tik nepriekaištingas mūsų puikaus pavyzdžio, Jėzus gyvenimas gali mus išgelbėti, todėl Kristus atėjo paaukoti save kaip „vienintelę auką už nuodėmes, amžiams.“ (Hbr 10, 12)
Kaip jūsų įrašas dėl Įstatymo laikymosi jums parodo Pavaduotojo poreikį?
ŽMOGAUS SŪNAUS KANČIOS
Perskaitykite Iz 53, 1–6. Ką šios eilutės mums pasako apie Viešpaties kančias ant kryžiaus?
Iz 53, 4 parašyta, kad Jėzus prisiėmė mūsų negalias ir skausmus. Be abejo, įskaitant ir Jobo negalią ir skausmus. Ir ne tik Jobo, bet viso pasaulio. Juk Jėzus ant kryžiaus mirė už visų visais laikais gyvenusių žmonių nuodėmes.
Tad Jobo knyga gali būti tinkamai suprasta tik Kryžiaus šviesoje. Čia mes turime tą patį Jobui apsireiškusį Dievą, kuris išmokė erelį skraidyti, kuris suriša kvarkus, kenčiantį labiau nei bet kuris žmogus, net labiau nei Jobas. Jis prisiėmė mums asmeniškai žinomą sielvartą ir visas kančias; tad niekas negali pamokyti Dievą apie kančią, juk Jis prisiėmė visos žmonijos visų kančių naštą, nuodėmės užkrautą visam pasauliui. Mums žinoma tik mūsų pačių širdgėla, žinomas tik mūsų pačių sielvartas; ant kryžiaus Jėzus patyrė juos visus.
Tad Dievas, klausęs Jobo: „Argi išmanai dangaus skliauto dėsnius, ar gali padaryti, kad jie valdytų žemę?“ (Job 38, 33), – tampa dar nuostabesnis mums suvokus, kad Jis, sukūręs „dangaus skliauto dėsnius“, įsikūnijo ir šiame kūne mirė, „idant mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties valdžią, tai yra velnią.“ (Hbr 2, 14)
Kryžiaus šviesoje, Jobo knyga yra prasmingesnė, nes Kryžius atsako į daug klausimų, į kuriuos Jobo knygoje atsakymų nėra. Ir svarbiausias klausimas iš visų yra susijęs su tuo, ar išties Dievas yra teisus būdamas danguje, kol Jobas žemėje yra priverstas kentėti, kad būtų paneigti šėtono kaltinimai. Kryžius parodo, kad nesvarbu, kokios baisios buvo Jobo ar kito žmogaus kančios šiame pasaulyje, mūsų Viešpats savanoriškai kentėjo daug daugiau nei bet kuris iš mūsų galėtų, kad suteiktų mums viltį ir išganymo pažadą.
Jobas matė Dievą kaip Kūrėją; po Kryžiaus, mes Jį matome kaip Kūrėją ir Atpirkėją, ypač kaip Kūrėją, kuris tapo mūsų Atpirkėju. (Fil 2, 6–8) Ir tam prireikė, kad Jis kentėtų nuo nuodėmės taip, kaip to negalėtų padaryti nė vienas žmogus, įskaitant Jobą. Tai žinant, kaip Jobui, tik dar labiau, argi mums belieka kažkas daugiau, nei tik pasakyti: „todėl gėdijuosi visko, ką esu pasakęs, ir atgailauju dulkėse ir pelenuose?“ (Job 42, 6)
ŠĖTONAS DEMASKUOTAS
Perskaitykite Jn 12, 30–32. Ką Jėzus sakė apie šėtoną Kryžiaus ir didžiosios kovos kontekste?
Paminėjusi Jėzaus mirtį ant kryžiaus, E. Vait rašė apie tai, kokį galingą poveikį šis įvykis turėjo dangui ir visai stebinčiai visatai. „Melagingi šėtono kaltinimai, skirti Dievo charakteriui ir valdymui, atsiskleidė iš tikrųjų. Jis apkaltino Dievą, kad Šis, reikalaudamas iš savo kūrinių paklusnumo ir nuolankumo, paprasčiausiai siekė išaukštini save. Be to, šėtonas pareiškė, kad reikalaudamas pasiaukojimo iš kitų, pats Kūrėjas nesiaukojo ir nieko neaukojo. Tačiau dabar visi pamatė, kad norėdamas išgelbėti puolusią ir nuodėmingą žmoniją, Visatos Valdovas paaukojo didžiausią auką, kokią tik meilė gali paaukoti, nes Dievas Kristuje sutaikė su savimi pasaulį. (2 Kor 5, 19). Tapo akivaizdu, kad trokšdamas garbės ir aukščiausios valdžios, šėtonas atvėrė duris nuodėmei, o Kristus, norėdamas sunaikinti nuodėmę, nusižemino ir tapo klusnus iki mirties.“ (Didžioji kova, 470 p.)
Perskaitykite 2 Kor 5, 19. Kaip Kristaus mirtis sutaikė puolusį pasaulį su Dievu?
Pasaulis puolė į nuodėmę, maištavo; pasaulis pasidarė atviras šėtono klastoms, aiškiai matomoms, pavyzdžiui, Jobo knygoje. Tačiau Jėzus, tapęs žmogumi, nors niekada nepraradęs savo dieviškumo, sudarė nenutraukiamą ryšį tarp dangaus ir žemės, savo mirtimi garantuodamas galutinį nuodėmės ir šėtono žlugimą. Ant kryžiaus, Jėzui teko derama bausmė už nuodėmę, tad Jis sutaikė puolusį pasaulį su Dievu. Nors mes esame mirčiai pasmerkti nusidėjėliai, tikėjimu mes galime turėti amžinojo gyvenimo pažadą Jėzuje.
Nepriklausomai nuo jūsų padarytų nuodėmių, už jas ant kryžiaus Jėzus prisiėmė visą bausmę. Kodėl ši nuostabi tiesa turėtų pakeisti jūsų gyvenimą ir paskatinti jus trokšti gyventi paklūstant Jam?
Tolesniam tyrinėjimui: „Dabar teisiamas šis pasaulis, – tęsė Kristus. – Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan. O Aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs. Jis tai pasakė nurodydamas, kokia mirtimi Jam teks mirti. Tai pasaulio krizė. Jeigu Aš tapsiu permaldavimu už žmonių nuodėmes, pasaulis nušvis. Šėtonas nebeturės galios žmonių sieloms. Dievo paveikslas žmonijoje bus atnaujintas, ir tikinčių šventųjų šeima pagaliau paveldės dangiškus namus. Tai Kristaus mirties vaisius. Gelbėtojas pasinėrė į Jo laukiančios pergalingos scenos apmąstymą. Jis regėjo kryžių, žiaurų, gėdingą kryžių, su visais jį lydinčiais siaubais, liepsnojantį šlove.
Tačiau žmonių atpirkimo darbas – tai dar ne viskas, kas pasiekta per kryžių. Visatai buvo apreikšta Dievo meilė. Išvytas šio pasaulio kunigaikštis. Paneigti šėtono kaltinimai Dievui. Visiems laikams ištrinti jo priekaištai dangui. Angelai, kaip ir žmonės, patraukti prie Atpirkėjo.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 578 p.)
Klausimai aptarimui:
Jūsų nuomone, kaip dar Jėzaus gyvenimas ir mirtis atsakė į klausimus, kurie liko neatsakyti Jobo knygoje?
Pagalvokite, ką kryžius mums apreiškia apie Dievo charakterį, ypač kai mes suvokiame, kad Tas, kuris mus sukūrė, taip pat buvo Tas, kuris už mus mirė ant kryžiaus. Kodėl ši tikrovė turėtų suteikti mums itin daug vilties ir paguodos, nepriklausomai nuo to, su kokiais išmėginimas mes susiduriame? Kaip ši nuostabi tiesa gali mus išmokyti pasikliauti Dievu ir Jo gerumu? (žr. Rom 8, 32)
Kaip matėme, Jobo knyga parodė, be kita ko, kad didžioji kova yra kosminis klausimas, ir kova tarp Kristaus ir šėtono turi dimensiją, kuri paliečia ne tik žemę. Įsivaizduokite, ką reiškė dangiškoms būtybėms, žinojusioms Jėzų tik Jo dangiškoje šlovėje, pamatyti Jį patiriant kryžių. Kaip šios nuostabios minties apmąstymas gali padėti mums būti itin dėkingiems už tai, kas mums suteikta Jėzuje?