Gruodžio 17–23 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Job 1, 1. 8; Job 29, 8–17; Job 31, 1–23; Iš 20, 17; Mt 7, 22–27; Mt 5, 16; Ef 3, 10.
Įsimintina eilutė: „Matai, tikėjimas veikė kartu su jo darbais, ir darbai tikėjimą padarė tobulą.“ (Jok 2, 22)
Visuose esminiuose klausimuose, paliestuose Jobo knygoje, mums nedera pamiršti kitos labai svarbios temos – paties Jobo. Kas buvo šis žmogus, kuriuo Viešpats taip pasitikėjo, kad Jis ginčijosi dėl patriarcho ištikimybės ir teisumo su velniu? Kas buvo šis žmogus, nesupratęs, kodėl visa tai jam nutiko, žmogus, žinojęs, kad tai, kas jam nutiko, buvo neteisinga, žmogus, išreiškęs pyktį ir nusivylimą dėl visų šių aplinkybių, tačiau likęs ištikimas iki galo?
Nors Jobo knygoje iš esmės Jobo gyvenimas yra tyrinėjamas po jį ištikusių nelaimių, tačiau šiame pasakojime mes galime įžvelgti informacijos apie ankstesnį patriarcho gyvenimą. Ir iš to, ką mes sužinome apie Jobo praeitį ir koks jis buvo žmogus, mes geriau suprantame, kodėl patriarchas liko ištikimas Viešpačiui, net jį ištikus visoms baisioms kančioms, ir net šėtonui stengiantis atgręžti jį nuo Dievo.
Koks Jobas buvo ir ką mes galime sužinoti apie tai, kaip jis gyveno, kas mums galėtų padėti būti ištikimesniems Viešpaties sekėjams mūsų pačių gyvenime?
ŽMOGUS IŠ UCO
Perskaitykite Job 1, 1 ir Job 1, 8. Ką šios eilutės pasako mums apie Jobo charakterį?
Nors visuose pokalbiuose Jobui buvo nuolat teigiama, kad jis turėjo padaryti kažką pikta, jei visas šis blogis jį ištiko, atrodo, jog buvo priešingai. Būtent Jobo gerumas ir ištikimybė padarė jį šėtono taikiniu.
„Kiek Jobas buvo doras ir ištikimas? Pirma, parašyta, kad jis buvo ‘be priekaištų’. Šis žodis nereiškia ‘be nuodėmės’, kaip Jėzus. Šis žodis nusako visapusiškumą, patikimumą, nuoširdumą, tačiau santykių prasme. Dievo akyse žmogus ‘be priekaištų’ yra pasiekęs tokį lygį, kurio dangus iš jo tikisi. Hebrajiškas žodis ‘be priekaištų’ prilygsta graikiškam žodžiui teleios, kuris Naujajame Testamente dažnai verčiamas – ‘nepriekaištingas’, bet būtų geriau, jei būtų verčiamas – ‘subrendęs’.“ (The SDA Bible Commentary, 3 t., 499 p.) Jobo patyrimas vėliau parodė, kad jis nepasiekė galutinio charakterio tobulumo. Nors ištikimas ir doras, jis vis dar brendo.
Antra, parašyta, kad jis buvo „doras“. Šis žodis reiškia teisumą, teisingumą. Jobas gyveno taip, kad jį būtų galima pavadinti „geru piliečiu“.
Trečia, parašyta, kad jis buvo „dievobaimingas“. Nors Senajame Testamente Dievo baimė prilyginama izraelitų ištikimybei, šis žodis taip pat yra pavartotas Naujajame Testamente nusakant pagonis, kurie ištikimai tarnavo Izraelio Dievui. (žr. Apd 10, 2. 22)
Galiausiai, Jobas buvo „besišalinantis pikta“. Ši Jobo savybė buvo patvirtinta paties Viešpaties, kai Jis tarė šėtonui: „Ar atkreipei dėmesį į Mano tarną Jobą? Kito tokio kaip jis nėra žemėje! Tai žmogus be priekaištų ir doras, dievobaimingas ir besišalinantis pikta.“ (Job 1, 8)
Galų gale, Jobas buvo Dievo vyras, kurio tikėjimą apreiškė patriarcho gyvenimas; todėl jis tikrai paliudijo „angelams ir žmonėms“, (1 Kor 4, 9) koks žmogus gali būti Kristuje.
Jei Jobo knyga būtų apie jus, kaip prasidėtų pirmoji eilutė? Kadaise gyveno žmogus, vardu . Tas žmogus buvo ir , ir .
KOJOS BŪDAVO PLAUNAMOS PIENE
Jobui sielvartaujant dėl jį ištikusių nelaimių, patriarchas galvojo apie savo praėjusį gyvenimą, kaip jam buvo gera ir kaip jis gyveno. Kalbėdamas apie praėjusias dienas, Jobas sakė, kad anuomet jo „kojos būdavo plaunamos piene.“ (Job 29, 6)
Pavyzdžiui, Job 29, 2 patriarchas kalbėjo apie metą, kai „Dievas jį globojo“. Hebrajiškas žodis „globoti“ yra pavartotas visame Senajame Testamente, kalbant apie Dievo apsaugą savo tautai. (žr. Ps 91, 11; Sk 6, 24) Neabejotina, Jobas gyveno gerai. Taip pat svarbu tai, kad patriarchas tai suprato.
Perskaitykite Job 29, 7–17. Ką šios eilutės pasako apie aplinkinių požiūrį į Jobą ir kaip patriarchas elgdavosi su vargstančiaisiais?
Čia mes galime pamatyti, koks Jobas buvo gerbiamas. Posakis apie tai, kaip patriarchas užima savo vietą aikštėje, (Job 29, 7) nusako vietinio valdymo, kurio dalimi Jobas akivaizdžiai buvo, rūšies mintį. Tokios vietos paprastai skiriamos seniūnams ir gerbiamiems visuomenės nariams, tarp kurių Jobas buvo labai gerbiamas.
Matome, kad jį mylėjo ir gerbė net „žemiausio“ visuomenės sluoksnio nariai. Vargdieniai, mirštantieji, aklieji, našlės, našlaičiai, beturčiai, tie, kurie nebuvo tokie palaiminti, kaip Jobas, buvo būtent tie, kuriems jis padėdavo ir kuriuos paguosdavo.
„Dievas sukūrė savo Žodyje klestinčio žmogaus paveikslą – tokio, kurio gyvenimas iš tikrųjų sėkmingas, žmogaus, kurį mielai pagerbia ir dangus, ir žemė.“ (E. Vait Ugdymas, 163 p.)
Eilutės, kaip šios ir kitos (kurias tyrinėsime), mums parodo, kodėl Jobui visapusiškai labai sekėsi, Dievo ir žmonių akyse.
Lengva elgtis maloningai ir gerbti turtingus, įtakingus ir gerai žinomus asmenis. Tačiau, kaip jūs elgiatės su tais, kurie visiškai neturi ką jums pasiūlyti?
ŠIRDIS IR AKYS
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti tarsi Jobas gyrėsi, tarsi jis demonstravo savo šventumą, dorą ir gerą elgesį kitiems. Be abejo, būtent tokį nusistatymą Šventasis Raštas pasmerkia. (žr. Mato 23) Bet čia Jobas darė kažką kita. Vėlgi, labai svarbu atminti kontekstą: patriarchui buvo pasakyta, kad jo kančių priežastis, galimai, yra jo gyvenime padarytas kažkoks blogis. Tuo metu Jobas žino, kad taip tiesiog negali būti, ir kad jis nieko nepadarė, dėl ko nusipelnytų jį ištikusių aplinkybių. Tad jis skyrė laiko papasakoti, kaip jis gyveno ir koks žmogus jis buvo.
Perskaitykite Job 31, 1–23. Ką dar Jobas pasakė apie tai, kaip jis gyveno iki nelaimių?
Taip pat atkreipkite dėmesį, kad Jobas paminėjo ne tik matomą savo elgesį. Žodžiai „ar mano širdis nusekė paskui mano akis“ (Job 31, 7) pasako, kad Jobas suprato gilesnę šventumo prasmę, gilesnę gėrio, blogio ir Dievo Įstatymo prasmę. Matyt, Jobas suprato, kad Dievui rūpi mūsų širdis, mūsų mintys ir mūsų elgesys. (žr. 1 Sam 16, 7; Iš 20, 17; Mt 5, 28) Jobas suprato, kad nedera ne tik svetimauti su moterimi, bet ir jos geisti. (Vėlgi, koks galingas įrodymas, kad tikras Dievo pažinimas buvo dar prieš Viešpačiui pašaukiant Izraelį būti Jo Sandoros tauta ir Jo liudytojais.)
Perskaitykite, ką Jobas sakė Job 31, 13–15. Kodėl ši žinia yra labai svarbi?
Čia Jobas parodė nuostabų supratimą, ypač jo laikmečiui (išties tai bet kuriam laikmečiui), apie elementarią visų žmonių lygybę. Senovės pasaulis nebuvo ta vieta, kur visuotinos žmogaus teisių sąvokos buvo suprantamos ir kur jų buvo laikomasi. Žmonių grupės save laikė aukštesnėmis ir pranašesnėmis už kitus, o kartais nelaikė kitų elementaraus orumo ir teisių paneigimo kažkokiu blogiu. Tačiau Jobas čia parodė, kiek daug jis suprato apie žmogaus teises ir kad šios teisės yra kilusios iš Dievo, kuris mus sukūrė. Tam tikra prasme, Jobas lenkė ne tik savo, bet ir mūsų laikmetį.
NAMAS ANT UOLOS
Perskaitykite Job 31, 24–34. Ką dar galime sužinoti apie Jobą?
Nestebina Viešpaties žodžiai apie Jobo gyvenimą ir charakterį. Šis žmogus akivaizdžiai gyveno tikėjimu, žmogus, kurio darbai atskleidė jo santykių su Dievu tikrovę. Aišku, dėl to jo skundas buvo dar kartesnis: Kodėl man tai nutiko? Ir, žinoma, tai jo draugų argumentus padarė bergždžius ir nevaisingus, kokie jie ir buvo.
Bet yra gilesnė ir svarbesnė žinia, kurią mes galime įžvelgti Jobo ištikimo ir paklusnaus gyvenimo tikrovėje. Atkreipkite dėmesį, kad tai, kaip jis gyveno, buvo glaudžiai susiję su tuo, kaip jis reagavo į jį vėliau ištikusias tragedijas. Juk ne vien atsitiktinumo, sėkmės ar vien valios galia Jobas atsisakė keikti Dievą ir mirti. (Job 2, 9) Visi tie ištikimybės ir paklusnumo Dievui metai suteikė patriarchui tikėjimą ir charakterį, kurie įgalino jį pasikliauti Viešpačiu, nepriklausomai nuo to, kas Jobui nutiko.
Perskaitykite Mt 7, 22–27. Kas parašyta šiose eilutėse, kas apreiškia priežastis, kodėl Jobas liko ištikimas?
Atsakymas Jobo pergalei yra randamas visose „mažesnėse“ pergalėse anksčiau. (taip pat žr. Lk 16, 10) Jo ištikimybė ir bekompromisis teisingumo laikymasis padarė Jobą tuo, kas jis buvo. Tai, ką mes matome Jobe, prilygsta tam, kas Jokūbo parašyta apie darbų vaidmenį tikinčiojo gyvenime: „Matai, tikėjimas veikė kartu su jo darbais, ir darbai tikėjimą padarė tobulą.“ (Jok 2, 22) Koks svarbus krikščioniško gyvenimo principas yra apreikštas šiose eilutėse! Pasakojime apie Jobą mes matome šį principą galingai atsiskleidžiant. Jobas buvo toks pat kūnas ir kraujas, kaip mes visi; tačiau Dievo malone ir savo kruopščiomis pastangomis jis gyveno ištikimai paklusdamas Dievui.
Kokius sprendimus jums reikia priimti, kad gyventumėte taip ištikimai, kaip tai darė Jobas?
Visokeriopa Dievo išmintis
Anksčiau Jobo knygoje, kai Elifazas pokalbyje su Jobu sakė patriarchui: „Ką Visagalis gauna, jei tu teisus? Kokia Jam nauda, jei tu gyveni be priekaištų?“ (Job 22, 3) Tai labai ironiškas klausimas, atsižvelgiant į mums žinomus įvykius užkulisiuose danguje. Taip, Dievui malonu, jei Jobas yra teisus, ir Jam naudinga, jei Jobas gyvena nepriekaištingai. Ir tai pasakytina ne tik apie Jobą, bet apie visus, kurie laiko save Viešpaties sekėjais.
Perskaitykite Mt 5, 16. Kaip ši eilutė padeda atsakyti į Elifazo Jobui „mestą“ klausimą?
Esminis klausimas Jobo knygoje – ar Jobas liks ištikimas? Šėtonas tvirtino, kad jis nebus ištikimas; Dievas sakė, kad jis bus ištikimas. Tuomet Jobo ištikimybė Dievui tikrai buvo naudinga, bent šioje konkrečioje kovoje su šėtonu.
Tačiau šis pasakojimas tėra tik didesnių klausimų mikrokosmas (mažytis pasaulis). Pirmojo angelo žinia, iš dalies, mums sako „šlovinti Dievą“, (Apr 14, 7) o Jėzus paaiškino, (Mt 5, 16) kad Dievą pašlovinti galime mūsų gerais darbais. Būtent tai Jobas ir darė; ir mes turime daryti tą patį.
Perskaitykite Ef 3, 10. Kaip čia išreikštas principas yra atskleistas Jobo knygoje, tik mažesniu mastu?
Šioje eilutėje ir Jobo knygoje mes matome išraišką to, ką Dievas daro savo sekėjų gyvenime juos keisdamas, savo šlovei, pagal savo paveikslą. „Žmonija turi atkartoti patį Dievo atvaizdą. Dievo garbė, Kristaus garbė tobulina Jo tautos charakterį.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 624 p.) Jobo gyvenimas buvo pavyzdys, kaip žmonės gali atskleisti šį principą, nors Jobas gyveno prieš tūkstančius metų. Dievo tautai visais laikais tenka privilegija gyventi taip pat.
Kas jūsų gyvenime pašlovina Dievą? Ką jūsų atsakymas pasako apie jus ir kaip jūs gyvenate ir ką jums gali tekti pakeisti?
Tolesniam tyrinėjimui: Protestantų Reformacija sugrąžino didžią tiesą – išganymą tik tikėjimu. Ši tiesa pirmą kartą buvo Žodyje paskelbta pačiame Edene, (žr. Pr 3, 15) o vėliau išsamiau išreikšta Abraomo gyvenime, (žr. Pr 15, 6; Rom 4, 3) prieš šiai tiesai paeiliui atsiskleidžiant Šventajame Rašte per Paulių. Tačiau išganymo tik tikėjimu tiesa visada apėmė Šventosios Dvasios darbą tikinčiojo gyvenime, ne kaip išgelbėjimo priemonė, bet kaip išraiška. Jobo gyvenime ir charakteryje pastebime puikų pavyzdį, kaip šis darbas atrodo. Teologai šį darbą kartais vadina „pašventinimu“, kuris iš esmės reiškia „šventumą“. Tai Šventajame Rašte yra itin svarbu, todėl mums pasakyta siekti „šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties.“ (Hbr 12, 14) Elementari pašventinimo reikšmė – „atskyrimas šventam naudojimui“, ši idėja pastebima, pavyzdžiui, kai Viešpats tarė savo Sandoros tautai: „Būkite šventi, nes Aš, VIEŠPATS, jūsų Dievas, esu šventas“ (Kun 19, 2). Nors šis žodis ir sąvoka yra įvairiai pavartota tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente, šis žodis yra susijęs su tuo, ką Dievas atlieka mumyse. Šis žodis gali būti sietinas su moraliniu augimu gerume. Tai „laipsniškas moralinio pasikeitimo procesas Šventosios Dvasios galia, bendradarbiaujant su žmogaus valia.“ („Handbook of SDA Theology“, 296 p.) Nors šį darbą mumyse gali atlikti tik Dievas, mes nesame verčiami būti pašventinti, kaip nesame verčiami būti nuteisinti. Mes pavedame save Viešpačiui, ir tas pats Viešpats, kuris nuteisina mus tikėjimu, taip pat mus pašventina, keisdamas mus, kaip Jis tai darė su Jobu, į Dievo atvaizdą, kiek tai yra įmanoma šiapus amžinybės. Todėl Paulius rašė: „Mano vaikeliai, kuriuos aš ir vėl su skausmu gimdau, kol jumyse išryškės Kristaus atvaizdas.“ (Gal 4, 19) Ir E. Vait rašė: „Kristus yra mūsų tobulas ir šventas pavyzdys, kuris buvo mums suteiktas sekti. Mes niekada neprilygsime Pavyzdžiui, bet mes galime panašėti į Jį pagal mūsų galimybes.“ („That I may know Him“, 265 p.)
Klausimai aptarimui:
Kokius mes galime priimti sprendimus, kurie turės įtakos tam, kiek Viešpats gali mumyse dirbti? Mes žinome, kad tik Dievas gali pakeisti širdį, tačiau mes turime bendradarbiauti. Koks yra šis bendradarbiavimas? Kaip pastarasis pasireiškia?
Kol 2, 6 parašyta: „Taigi, kaip esate priėmę Viešpatį Kristų Jėzų, taip ir gyvenkite Jame.“ Kaip šie žodžiai padeda mums suprasti, ką reiškia gyventi tikėjimu ir paklusnumu?
Kaip mes, kaip bažnyčia, o ne tik kaip atskiri asmenys, galime teikti šlovę Viešpačiui žmonių ir angelų akivaizdoje?