Lapkričio 12–18 d
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Job 10; Iz 53, 6; Rom 3, 10–20; Job 15, 14–16; Job 1, 18–20; Mt 6, 34.
Įsimintina eilutė: „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome.“ (Hbr 11, 1)
Alžyre gimusiam rašytojui Albertui Kamiu žmogiškosios kančios klausimas nedavė ramybės. Savo knygoje „Maras“, pastarąjį autorius panaudojo kaip metaforą bėdoms, lemiančios kančią ir skausmą žmonijai. Jis aprašė, kaip maru sergantis berniukas žiauriai mirė. Vėliau, tragediją paliudijęs kunigas, pasakė ten buvusiam gydytojui: „Tai pasibjaurėtina, nes viršija mūsų žmogiškąjį supratimą. Galbūt mes turim mylėti tai, ko nevaliojam suprasti.“ Tačiau įtūžęs gydytojas atšovė: „Aš kitaip suprantu meilę. Iki grabo lentos atsisakau mylėti šitą kūriniją, kur kankinami vaikai.“ (Albert Camus, The Plague. (New York: First Vintage International Edition, 1991), 218 p.)
Ši kančių scena atspindi tai, ką mes perskaitėme Jobo knygoje: vargani ir nevykę atsakymai į tai, kam nėra paprasto sprendimo. Jobas, kaip minėtas gydytojas, žinojo, kad atsakymai nederėjo su esama tikrove. Tad štai iššūkis: Kaip mums rasti atsakymus ir įprasminti tai, kas itin dažnai atrodo beprasmiška? Šią savaitę mes ir toliau stengsimės tai daryti.
JOBO PRIEŠTARAVIMAS
Elifazas, Bildadas ir Cofaras gerai sakė: Dievas nubaus blogį. Deja, tai buvo netaikytina Jobo aplinkybėms. Jobo kančia buvo ne atlygio ir bausmės atvejis. Dievas nebaudė jo už nuodėmes, kaip Koracho, Datano ir Abiramo atveju. (Sk 16, 1–35) Nė Jobas pjovė, ką pasėjęs, kaip dažnai būna. Ne, Jobas buvo teisus žmogus; pats Dievas pasakė, (Job 1, 8) jog Jobas ne tik kad nenusipelnė to, kas jam nutiko, bet jis žinojo, kad jis to nenusipelnė. Todėl jo atsiliepimai buvo tokie kieti ir kartūs.
Perskaitykite Job 10. Ką jis čia sakė Dievui, ir kodėl tai suprantama, atsižvelgiant į jo aplinkybes?
Didelės tragedijos metu, ar tikintieji Dievą neklausė panašių klausimų? Kodėl, Viešpatie, apskritai varginaisi mane sukurdamas? Arba, kodėl tai man darai? Arba, argi nebūtų geriau, jei aš apskritai nebūčiau nei gimęs, nei būčiau sukurtas, kad mane ištiktų nelaimės?
Vėlgi, Jobui visa tai buvo sunkiau suvokti, nes jis žinojo, kad jis buvo ištikimas Dievui. Patriarchas Jam sakė: „nors žinai, kad aš nesu kaltas ir nėra kam išgelbėti mane iš Tavo rankų.“ (Job 10, 7)
Čia yra sudėtinga ironija: priešingai, nei sakė Jobo draugai, jis kentėjo ne dėl savo nuodėmės. Pati knyga moko priešingai: Jobas čia kentėjo būtent dėl to, kad buvo itin ištikimas. Pirmuose dviejuose knygos skyriuose tai aiškiai pasakyta. Jobas negalėjo žinoti, kad būtent tai buvo kančių priežastis, ir net jei jis būtų žinojęs, jo kartėlis ir nusivylimas dėl to turbūt būtų tik padidėjęs.
Kad ir kokios unikalios yra Jobo aplinkybės, pastarosios taip pat visuotinos tuo, kad jos yra susijusios su visuotiniu kančios klausimu, ypač kai kančia atrodo itin neproporcinga blogiui, kuris galėjo būti padarytas. Vienas dalykas, viršyti leistiną greitį ir gauti už tai baudą; tačiau kitas dalykas, viršijant greitį pražudyti žmogų.
Ką galite pasakyti žmogui, manančiam, kad jis kenčia neteisingai?
NEKALTAS KRAUJAS?
Mes dažnai girdime apie tai, kad kenčia „nekalti“. Šventajame Rašte net pavartotas posakis „nekaltas kraujas,“ (Iz 59, 7; Jer 22, 17; Jl 4, 19) paprastai žmonių, kurie to nenusipelnė, užpuolimo ar net nužudymo kontekste. Jei mes naudojamės šia „nekalto kraujo“ samprata, tuomet mums visiems žinoma, kad mūsų pasaulyje yra daugybė to pavyzdžių.
Kita vertus, Šventasis Raštas kalba apie žmogaus nuodėmingumo ir sugedimo tikrovę, kuri iškelia klausimą, ką reiškia „nekaltas“. Jei visi nusidėjo ir sulaužė Dievo Įstatymą, tuomet kas išties yra nekaltas? Kaip kažkas yra pasakęs: „Jūsų gimimo liudijimas yra jūsų kaltės įrodymas.“
Nors teologai ir Šventojo Rašto tyrinėtojai šimtmečius aptaria tikslų žmogaus santykį su nuodėme, Raštas aiškiai sako, kad nuodėmė paveikė visą žmoniją. Žmogaus nuodėmingumo mintis yra randama ne tik Naujajame Testamente. Priešingai, Naujajame Testamente tik išplėtota tai, kas buvo parašyta Senajame Testamente.
Ko šios eilutės moko apie nuodėmės tikrovę? 1 Kar 8, 46; Ps 51, 5; Pat 20, 9; Iz 53, 6; Rom 3, 10–20.
Be aiškaus Rašto liudijimo, visi, pažįstantys Viešpatį asmeniškai, matę Dievo gerumą ir šventumą, žino žmogaus nuodėmingumo tikrovę. Šia prasme, kas iš mūsų (kol kas nesigilinsime į klausimą dėl kūdikių ir mažų vaikų) išties yra „nekaltas“?
Kita vertus, ne tai yra esmė. Jobas buvo nusidėjėlis; ta prasme, jis nebuvo labiau nekaltas, nei jo paties vaikai. Tačiau ką jis ar jie padarė, kad nusipelnytų juos ištikusio likimo? Ar tai nėra, ko gero, pagrindinis klausimas žmogiškosios kančios atžvilgiu? Priešingai jo draugų „molio skydui,“ (Job 13, 12) Jobas žinojo, kad tai, kas jam nutiko, buvo nepelnyta.
Kaip Dievo ir Jo šventumo pažinimo patyrimas, padarantis mūsų pačių nuodėmingumą skausmingu, padeda mums pamatyti absoliučią kryžiaus būtinybę?
NETEISINGI LIKIMAI
Perskaitykite Job 15, 14–16. Kokią tiesą Elifazas pateikė Jobui?
Vėlgi, Elifazas kalbėjo tiesą (kaip ir kiti), šį kartą dėl visos žmonijos nuodėmingumo. Gyvenime žemėje nuodėmė yra visuotinė; taip pat ir kančia. Ir mums taip pat žinoma, kad visa žmogiškoji kančia galiausiai kyla iš nuodėmės. Ir neabejotina, kad Dievas gali panaudoti kančią, pamokydamas mus svarbių dalykų. „Dievas visada nuskaistina savo žmones skausmu. Būtent tokios krosnies karštyje šlakas atskiriamas nuo tikrojo krikščioniško būdo aukso.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 96 p.)
Tačiau yra gilesnė su kančia susijusi problema. Kaip dėl tų kartų, kai mes nematome, kad iš kančios išėjo kažkas gero? Kaip dėl tų kančių, kai charakteryje šlakas neatsiskyrė nuo aukso, nes kenčiantieji iškart žuvo? Kaip dėl tų, kurie kenčia niekada nepažinę gyvojo Dievo ar ko nors apie Jį nesužinoję? Kaip dėl tų, kurių kančios juos tik įžeidė, padarė piktais ir nepakenčiančiais Dievo? Mes negalime nekreipti dėmesio į šiuos pavyzdžius ar pabandyti juos įsprausti į paprastą formulę; tokiu atveju turbūt būtume kalti dėl tų pačių klaidų, kaip Jobo kaltintojai.
Be to, kas gero išeina iš miško gaisre lėtai sudegusių gyvūnų žiauraus likimo? Arba, kaip dėl tūkstančių žmonių, žuvusių per stichinę nelaimę? Arba, kaip dėl per karą žuvusių civilių gyventojų? Ko jie ar kartu su jais pražuvusios jų šeimos galėjo pasimokyti? Tuomet galima pagrįstai klausti ne tik dėl dešimties Jobo žuvusių vaikų, bet ir dėl kalaviju iškapotų jo tarnų (Job 1, 15) arba tų, kuriuos sudegino „Dievo ugnis“ (Job 1, 16), arba dėl kitų tarnų, išžudytų kalaviju. (Job 1, 17)
Kad ir ko Jobas ir jo kaltintojai galėjo pasimokyti, kad ir kokį pralaimėjimą šėtonas patirs dėl Jobo ištikimybės, likimas kitų žmonių atžvilgiu tikrai neatrodo teisingas. Taip, šie dalykai yra neteisingi.
Mes šiandien susiduriame su panašiais iššūkiais. Šešiametis mirė nuo vėžio, ar tai teisinga? Dvidešimtmetė mergina ištraukta iš savo automobilio ir išprievartauta, ar tai teisinga? Trisdešimt penkerių trijų vaikų motina žūsta autoavarijoje, ar tai teisinga? O kaip dėl 19 000 japonų, žuvusių per 2011 m. žemės drebėjimą? Ar visi 19 000 buvo kalti dėl kažko, kas šį įvykį padarė teisinga bausme? Jei ne, tada ir jų mirtis nebuvo teisinga.
Tai – sunkūs klausimai.
KIEKVIENAI DIENAI GANA…
Perskaitykite pateiktas eilutes ir pagalvokite apie šių asmenybių likimą. Tada savęs paklauskite: ar joms gyvenime viskas susiklostė teisingai?
Job 1, 18–20 Pr 4, 8 Iš 12, 29–30 2 Sam 11, 17 Jer 38, 6 Mt 14, 10 Hbr 11, 35–38
Šventasis Raštas atspindi atšiaurią gyvenimo aplinkybę mūsų puolusiame pasaulyje: blogis ir kančia yra tikri. Tik paviršutiniškai skaitant Dievo Žodį, ištraukiant kelias eilutes iš konteksto, gali kilti mintis, kad gyvenimas čia yra teisingas ir geras, ir kad jei tik mes būsime ištikimi Dievui, kančių nebus. Žinoma, dėl ištikimybės ir dabar galima sulaukti didelio atlygio, bet tai nereiškia, kad ištikimybė visiškai užkirs kelią kančioms ir skausmui. Paklauskite Jobo.
Kalno pamoksle Jėzus paaiškino, kodėl mes turime pasitikėti Dievu, o ne nerimauti dėl to, ką valgysime, gersime ar vilkėsime. Ir Jėzus pasinaudojo pavyzdžiais gamtoje kaip vaizdine pamoka, kodėl mes galime pasitikėti Dievo gerumu, kad Jis patenkins mūsų poreikius. Jis paminėjo ir šiuos gerai žinomus žodžius: „Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo.“ (Mt 6, 34)
Atkreipkite dėmesį, kad „kiekvienai dienai gana savo vargo.“ Jėzus neneigė vargo mūsų gyvenime, net kasdienio vargo (iš graikiško žodžio, galinčio reikšti „blogį“, „nuodėmingumą“ ir „pagiežingumą“). Priešingai. Jis pripažino vargo paplitimą ir buvimą mūsų kasdieniame gyvenime. O kaip kitaip? Viešpats apie vargą pasaulyje žinojo daugiau nei bet kuris iš mūsų, o mes visi išties apie tai jau daug žinome.
Kas nėra truputį (ar daug) „patyręs“, koks neteisingas kartais gali būti gyvenimas? Kaip dėmesio sutelkimas į šį Jėzaus pripažinimą dėl vargo tikrovės gali mus paguosti ir suteikti jėgų varge?
NEMATOMA TIKROVĖ
Perskaitykite Pat 3, 5. Nors tai įprasta eilutė, kokią esminę žinią ji mums perteikia, ypač šio tyrinėjimo kontekste?
Nors Jobo atvejis yra kraštutinis, pastarasis atspindi liūdną žmogiškosios kančios mūsų puolusiame pasaulyje tikrovę. Mums nereikia nei Jobo, nei kitų pasakojimų, kuriuos galime perskaityti Šventajame Rašte, kad pamatytume šią tikrovę. Mes tai matome visur aplink mus. Iš tiesų, iki tam tikro laipsnio, mes visi tai išgyvename.
„Žmogus, gimęs iš moters, gyvena trumpai, bet turi daug vargo, pražysta kaip gėlė ir nuvysta, praskuba tarsi šešėlis ir nesustoja.“ (Job 14, 1–2)
Dar kartą, mums ramybės neduodantis klausimas – tai, kaip mes suvokiame kančią, tokią, kuri mums atrodo beprasmė, kai praliejamas nekaltas kraujas?
Kaip tyrinėjome pirmuose Jobo knygos skyriuose, ir kaip kitur Šventajame Rašte apreikšta, šėtonas yra tikra būtybė ir daugybės kančių priežastis, tiesioginė ar netiesioginė. Anksčiau tyrinėjome (žr. antrą temą), didžiosios kovos samprata itin padeda mums suvokiant blogio tikrovę mūsų pasaulyje.
Vis dėlto, kartais sunku suprasti, kodėl nutinka tam tikri dalykai. Kartais, nors iš tikrųjų dažnai, aplinkybės tiesiog neturi prasmės. Būtent tokiu metu, kai nutinka mums nesuprantami dalykai, mes turime išmokti pasitikėti Dievo gerumu. Mums reikia išmokti pasitikėti Dievu, net jei atsakymai nėra aiškūs ir net kai, mūsų požiūriu, iš mus supančio blogio ir kančios nieko gero neišeina.
Hbr 11, 1 parašyta: „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome.“ Kaip iš mums matomų dalykų mes galime išmokti pasitikėti Dievu dėl to, kas mums nematoma? Iš to, ką mes jau perskaitėme Jobo knygoje, kokia prasme Jobas išmoko daryti būtent tai? Kaip mes galime išmokti daryti tą patį?
Tolesniam tyrinėjimui: Praėjusios savaitės tyrinėjimas prasidėjo Alberto Kamiu, kuris daug rašė apie ramybės neduodančius atsakymus ne tik dėl kančios, bet gyvenimo prasmės, kurią komplikuoja kančia, apskritai. Kaip ir dauguma ateistų, jis nepadarė itin didelės pažangos. Ši jo ištrauka tai parodo: „Yra tik viena tikrai rimta filosofinė problema – savižudybė. Nuspręsti, ar gyvenimas vertas, kad jį gyventum, ar ne, – reiškia atsakyti į pagrindinį filosofijos klausimą.“ (The Myth of Sisyphus and Other Essays. (New York: Vintage Books, 1955), 3 p.) Išties, į žmogiškosios kančios klausimą atsakyti nelengva. Jobo knyga atitraukia užsklandą ir parodo mums platesnį vaizdą nei tą, kurį mes galėtume susidaryti, tačiau net ir perskaičius visą knygą vis tiek lieka daug neatsakytų klausimų.
Vis dėlto yra esminis skirtumas tarp tų, kurie ramybės į kančios klausimą neranda netikėdami Dievą, ir tų, kurie tiki Dievą. Taip, tikint Dievo buvimu skausmo ir kančios problema pasidaro sudėtingesnė dėl neišvengiamų klausimų, kuriuos iškelia Jo buvimas blogio ir skausmo akivaizdoje. Kita vertus, priešingai nei ateistai, kaip antai Kamiu, mums bent jau nusimato atsakymo ir sprendimo perspektyva. (Yra įrodymų, kad vėliau savo gyvenime Kamiu norėjo būti pakrikštytas, bet jis žuvo autoįvykyje.) Mes turime viltį, kad „Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo.“ (Apr 21, 4) Net jei kas nors netikėtų šiuo ar daugybe kitų Šventojo Rašto pažadų, toks žmogus turėtų bent jau pripažinti, kiek malonesnis dabartinis gyvenimas būtų turint šią viltį, palyginus su tik gyvenimu čia triūsiant ir kovojant, o tada mirštant amžinai, be jokios prasmės.
Klausimai aptarimui:
Vienas argumentas, kurį žmonės pateikia dėl blogio klausimo – tai mintis, kad nors pasaulyje yra blogis, bet taip pat yra gėris, kuris nusveria blogį. Iškart iškyla klausimas, kaip žmogus žino, kad gėris nusveria blogį? Kaip žmogus palygina? Antras klausimas, net jei tai būtų tiesa, kuo ši mintis pasitarnavo Jobui (ar kitiems) akistatoje su kančia? Vokiečių filosofas Arturas Šopenhaueris panaudojo galingą pavyzdį, demaskuodamas visą tam tikros pusiausvyros tarp gėrio ir blogio šiame pasaulyje sąvoką. Jis rašė: „Sakoma, kad šiame pasaulyje malonumas nusveria skausmą; arba, kad tarp šių yra pusiausvyra. Jei skaitytojas nori greitai patikrinti, ar šis teiginys yra teisingas, tepalygina atitinkamus dviejų gyvūnų, iš kurių vienas ėda kitą, jausmus.“ Kaip jūs reaguotumėte į mintį, kad gėris kažkaip atsveria blogį?