Rugsėjo 24–30 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Job 42, 10–17; Pr 4, 8; Mt 14, 10; 1 Kor 4, 5; Dan 2, 44; Job 14, 14–15.
Įsimintina eilutė: „Jėzus jai tarė: ‘Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki Mane, nors ir numirtų, bus gyvas.’“ (Jn 11, 25)
Studentams, kurie mokosi rašyti rašinius, pabrėžiama jų rašytinio darbo pabaigos svarba. Ypač fantastikos žanre, kai viskas yra išgalvota, autorius turi užtikrinti tenkinančią pabaigą. Bet ir kitokio žanro literatūroje gera pabaiga yra svarbu.
O tikrovėje? Kaip dėl gyvenimo ne knygos puslapiuose ar kino scenarijuje, bet kūne ir kraujyje? Kaip dėl mūsų pačių pasakojimų? Kokios būna pabaigos? Kaip viskas baigiasi? Ar palaidi galai suvedami kaip gerame kūrinyje?
Neatrodo, kad būtų būtent taip, ar ne? Kaip mūsų pasakojimai gali baigtis gerai, jei jie visada baigiasi mirtimi? Šia prasme, mums niekada iš tikrųjų nebūna laimingos pabaigos, ar ne, nes, kada mirtis yra laimė?
Tas pat pasakytina ir apie Jobo pasakojimą. Nors pastarojo išvados dažnai yra laikomos laiminga pabaiga, priešingai viskam, ką Jobas patyrė, tai tikrai nereiškia, kad šis pasakojimas yra laimingas, nes jis taip pat baigiasi mirtimi.
Šią savaitę, mums pradedant tyrinėti Jobo knygą, mes pradėsime nuo jos pabaigos, kuri iškelia klausimus ir apie mūsų pabaigą, ir ne tik dabar, bet visai amžinybei.
ILGAI IR LAIMINGAI?
Pasakose vaikams pabaiga dažnai būna tokia: „Ir jie ilgai ir laimingai gyveno.“ Kai kuriose kalbose, tai – beveik klišė. Visa mintis yra ta, kad nepriklausomai nuo dramos, ar pagrobta princesė, ar baisus vilkas, ar blogas karalius, didvyris ir galbūt jo naujoji žmona galų gale nugali.
Taip baigiasi ir Jobo knyga, bent jau iš pirmo žvilgsnio. Po visų patriarchui tekusių išbandymų ir nelaimių, Jobo knyga baigiasi tuo, kas galėtų būti apibūdinta tik ganėtinai teigiamai.
Perskaitykite Job 42, 10–17, paskutines visos knygos eilutes. Ką jos mums pasako apie tai, kaip Jobui baigėsi jo dienos?
Neabejotina, kažkieno pasiteiravus apie Šventojo Rašto knygą, kurioje pagrindinei asmenybei viskas baigėsi gerai, knygą, kurioje pabaiga yra „ilgai ir laimingai“, daugelis paminėtų Jobo knygą.
Galų gale, pažiūrėkite į viską, ką Jobas turėjo pasakojimo pabaigoje. Šeima ir draugai, kurių nebuvo šalia išbandymų metu (išskyrus Elifazą, Bildadą, Cofarą, Elihuvą ir Jobo žmoną), atėjo ir jį paguodė. Jie buvo ir dosnūs, davė jam pinigų. Pasakojimo pabaigoje Jobas turėjo dvigubai daugiau, negu pasakojimo pradžioje, bent jau kalbant apie medžiaginę gerovę (palyginkite Job 42, 12 ir Job 1, 3). Jis turėjo dešimt vaikų, septynis sūnus ir tris dukteris, pakeitusius septynis sūnus ir tris dukteris, kurie mirė, (žr. Job 1, 2. 18–19) ir „visoje šalyje nebuvo gražesnių moterų už Jobo dukteris,“ (Job 42, 15) ko nepasakyta apie pirmąsias. Ir šis vyras, kuris buvo užtikrintas dėl savo mirties, gyveno 140 metų. „Pertekęs metų Jobas mirė žiloje senatvėje.“ (Job 42, 17) Žodžiai „pertekęs metų“ hebrajų kalboje yra vartojami apibūdinti paskutines Abraomo (Pr 25, 8), Izaoko (Pr 35, 28–29) ir Dovydo (1 Met 29, 28) dienas. Jie perteikia mintį, kad kažkas yra ganėtinai geroje ir laimingoje aplinkoje nedžiaugsmingo įvykio metu, t.y. mirties metu.
Mums visiems patinka pasakojimai su laiminga pabaiga, ar ne? Kokių jūs žinote pasakojimų su laiminga pabaiga? Kokias išvadas galima juose įžvelgti?
NELAIMINGOS PABAIGOS
Jobo knyga pasibaigia gerai. Patriarchas mirė žiloje senatvėje, pertekęs metų. Tačiau mes visi labai gerai žinome, kad pasakojimai apie kitas asmenybes baigiasi ne taip pat. Net ištikimųjų, garbingųjų ir dorųjų aplinkybės ne visada susiklostydavo taip, kaip Jobui.
Kaip pasakojimas pasibaigė šioms Šventojo Rašto asmenybėms?
Abeliui (Pr 4, 8) Ūrijai (2 Sam 11, 17) Eliui (1 Sam 4, 18) Karaliui Jošijui (2 Met 35, 22–24) Jonui Krikštytojui (Mt 14, 10) Steponui (Apd 7, 59–60)
Matome, kad Šventajame Rašte yra daug pasakojimų su nelaiminga pabaiga. Nes gyvenime yra labai daug pasakojimų, kurių pabaigos nėra laimingos. Nesvarbu, ar nukankinti dėl kilnios priežasties, ar mirę nuo baisios ligos, ar savo dienas nugyvenę skausme ir kančioje, daug žmonių išbandymuose nebūna pergalingi kaip Jobas. Jei sąžiningai, kaip dažnai aplinkybės išsirutulioja gerai, kaip Jobui? Ir mums nereikia Šventojo Rašto, kad žinotume šį baisų faktą. Kam iš mūsų nėra žinoma nelaimingų pabaigų?
Kokių jūs žinote pasakojimų, kurių pabaiga nėra laiminga? Ko iš pastarųjų jūs pasimokėte?
(DALINIS) ATNAUJINIMAS
Taip, Jobo pasakojimas pasibaigia teigiamai, priešingai pasakojimams apie kitas Šventojo Rašto asmenybes ir dažnai kitus žmones apskritai. Šventojo Rašto tyrinėtojai kartais kalba apie Jobo „atnaujinimą“. Ir iš tiesų, iki tam tikro laipsnio, patriarchui daug dalykų buvo atnaujinti.
Tačiau, jei tai būtų visiška pasakojimo pabaiga, tada, tiesą sakant, ar pasakojimas išties būtų užbaigtas? Žinoma, aplinkybės Jobui pagerėjo, labai pagerėjo, bet Jobas vis tiek ilgainiui mirė. Ir visi jo vaikai mirė. Ir visi jo vaikų vaikai ir taip toliau, visi mirė. Ir, be abejo, iki tam tikro laipsnio juos visus gyvenime ištiko daugelis tų pačių traumų ir išbandymų, kuriuos mes visi patyrėme, traumų ir išbandymų, kurie yra tiesiog gyvenimo dalis puolusiame pasaulyje.
Ir, kiek mums žinoma, Jobas niekada nesuprato visų jį ištikusių negandų priežasčių. Taip, jis susilaukė daugiau vaikų, bet kaip dėl patriarcho liūdesio ir gedulo dėl tų, kuriuos jis prarado? Kaip dėl randų, kurie, be abejo, išliko visą jo likusį gyvenimą? Jobo pabaiga buvo laiminga, tačiau ne visiškai laiminga. Liko pernelyg daug palaidų galų, pernelyg daug neatsakytų klausimų.
Parašyta, kad Viešpats „pakreipė Jobo dalią,“ (Job 42, 10) ir Aukščiausiasis iš tikrųjų tai padarė, ypač lyginant su viskuo, kas įvyko anksčiau. Bet dar daug kas liko nebaigta, neatsakyta ir neišpildyta.
Tai neturėtų stebinti, ar ne? Galų gale, šiame pasaulyje, koks jis yra dabar, nepriklausomai nuo mūsų „pabaigos“, ar geros, ar blogos, kai kurie dalykai lieka neužbaigti, neatsakyti ir neišpildyti.
Todėl, tam tikra prasme, Jobo knygos pabaiga gali būti laikoma simboliu, kad ir kokiu silpnu, tikrosios visų žmogiškų vargų ir kančių pabaigos. Ši knyga yra galutinės vilties ir pažado, kurį mes turime per Jėzaus Kristaus Evangeliją, ir visiško atnaujinimo pranašystė, prieš kurią Jobo atnaujinimas nublanksta.
Perskaitykite 1 Kor 4, 5. Ką ši eilutė pasako apie tai, kaip dabar, šiame gyvenime, kai kurie dalykai vis dar lieka neatsakyti, neišpildyti ir neužbaigti? Į kokią viltį tai mums nurodo?
PASKUTINĖ KARALYSTĖ
Be kitų dalykų, Šventasis Raštas taip pat yra knyga apie istoriją. Bet tai ne tik istorinė knyga. Biblijoje mums yra papasakoti praeities įvykiai, istoriniai įvykiai, ir pastarieji yra panaudoti (be kita ko) dvasinėms pamokoms. Rašte panaudoti praeities įvykiai mus moko tiesos apie tai, kaip mums čia gyventi dabar. (žr. 1 Kor 10, 11)
Bet Šventasis Raštas kalba ne tik apie praeitį, bet ir apie ateitį. Biblijoje papasakota ne tik apie buvusius įvykius, tačiau ir apie tai, kas dar tik įvyks. Raštas nurodo į ateitį, net iki laikų pabaigos. Teologinis terminas paskutiniųjų dienų įvykiai, apie pabaigos laikus, tai – „eschatologija“, kylantis iš graikų kalbos žodžio, reiškiančio „paskutinius“. Kartais šis terminas vartojamas apibrėžti tikėjimui apie mirtį, teismą, dangų ir pragarą. Šis terminas taip pat yra susijęs su vilties pažadu, mūsų nauja būtimi naujame pasaulyje.
Ir Šventajame Rašte mums daug parašyta apie paskutiniuosius laikus. Taip, Jobo knyga baigėsi Jobo mirtimi, ir jei tai būtų vienintelė knyga, kurią žmogus galėtų skaityti, tuomet būtų galima pamanyti, kad Jobo pasakojimas baigėsi taip pat, kaip ir mūsų visų, mirtimi, ir viskas, taškas. Daugiau nebuvo ko tikėtis, nes, kiek mums žinoma ir matoma, paskui nieko nebuvo.
Tačiau Šventasis Raštas mus moko kai ko kito. Biblija moko, kad paskutiniaisiais laikais bus įsteigta amžina Dievo karalystė, ir pastaroji išliks amžinai, ir čia bus amžini atpirktųjų namai. Skirtingai nuo žemiškų karalysčių, kurios atsirado ir išnyko, Dievo karalystė yra amžina.
Perskaitykite Dan 2, 44; 7; 18. Į kokią viltį nurodo šios eilutės apie pabaigą?
„Sumanius didįjį atpirkimą pasaulis grąžinamas į Dievo globą. Visa, kas buvo prarasta per nuodėmę, atstatoma. Atperkamas ne vien žmogus, bet ir Žemė, kad būtų amžina klusniųjų buveinė. Šešis tūkstančius metų šėtonas kovojo, stengdamasis išlaikyti Žemę savo valdžioje. Dabar baigiamas įgyvendinti pradinis jos sukūrimo tikslas. ‘Bet Aukščiausiojo šventieji gaus karalystę ir paveldės karalystę amžinai ir per amžių amžius.’ (Dan 7, 18)“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 269 p.)
Iš tiesų, Jobo knyga baigėsi patriarcho mirtimi. Gera žinia mums ir Jobui yra ta, kad Jobo knygos pabaiga – tai ne Jobo pasakojimo pabaiga. Ir mūsų mirtis – tai ne mūsų pabaiga.
PRISIKĖLIMAS IR GYVENIMAS
Perskaitykite Job 14, 14–15. Ko Jobas klausė, ir kaip jis pats, savaip, atsakė?
Viena iš Jobo knygos temų yra susijusi su mirties klausimu. O kaip kitaip? Bet kokia knyga, tyrinėjanti žmogiškas kančias, žinoma, paliečia ir mirtį, itin didelį mūsų kančių šaltinį. Jobas klausė, ar miręs žmogus vėl gyvens, ir tada jis atsakė, kad jis lauktų, kol jį ateis paleisti. Hebrajiškas žodis „laukčiau“ taip pat nusako viltį. Tai ne tik kažkoks laukimas, bet vylimasis.
Ir patriarchas tikėjosi „paleidimo“. Šis žodis kilęs iš hebrajiško termino, galinčio nusakyti „atnaujinimo“ arba „pakeitimo“ idėją. Pastarasis dažnai vartojamas nusakant drabužio pakeitimą. Nors paties žodžio reikšmė yra plati, atsižvelgiant į kontekstą, klausimą dėl „atnaujinimo“ po mirties, „atnaujinimo“, kurio Jobas tikėjosi, koks dar tai galėtų būti pakeitimas, jei ne pakeitimas iš mirties į gyvenimą, laiko, kai Dievas ilgėsis savo rankų kūrinio?“ (Job 14, 15)
Žinoma, mūsų viltis, didysis pažadas, kad mirtis – tai ne pabaiga, mums ateina iš Jėzaus gyvenimo, mirties ir tarnystės. „[Naujasis Testamentas] moko, kad Kristus nugalėjo mirtį, didžiausią žmonijos priešą, ir kad Dievas prikels numirusius paskutiniam teismui. Tačiau ši doktrina tampa centrine Šventojo Rašto tikėjimui… po Kristaus prisikėlimo, kuris patvirtina Kristaus pergalę prieš mirtį.“ (John E. Hartley, The Book of Job, NICOT, Accordance electronic ed. (Grand Rapids: Eerdmans, 1988), 237 p.)
„Jėzus jai tarė: Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki Mane, nors ir numirtų, bus gyvas.“ (Jn 11, 25) Ką Jėzus čia mums sako, kas suteikia vilties ir užtikrina dėl „pabaigos“? Tai yra, ką mes žinome, ko nežinojo Jobas?
Tolesniam tyrinėjimui: Nepaisant visų siaubingų Jobą ištikusių nelaimių, jis ne tik liko ištikimas Dievui, bet jam buvo sugrąžinta tai, ką jis buvo praradęs. Tačiau net ir čia, kaip ir su didele Jobo knygos dalimi, lieka neatsakytų klausimų. Žinoma, Jobo knyga yra tik viena iš Šventojo Rašto knygų ir būtų klaidinga pagrįsti visą teologiją šia viena knyga. Mes turime visą Raštą, kuris itin papildo supratimą dėl daugybės sudėtingų klausimų, aptariamų Jobo knygoje. Naujasis Testamentas apreiškia ypatingai daug dalykų, kurių nebuvo galima visiškai suprasti Senojo Testamento laikais. Galbūt didžiausias pavyzdys būtų šventyklos apeigų reikšmė. Kad ir kiek ištikimas izraelitas galėjo suprasti apie gyvulių atnašavimą ir visas aukojimo apeigas, tik per Jėzaus apreiškimą ir Jo mirtį ant kryžiaus apeigų sistema nušvinta aiškiau. Laiškas Hebrajams itin apšviečia visų apeigų reikšmę. Ir nors šiandien mums žinoma turima tiesa (2 Pt 1, 12) ir mums tam tikrais klausimais tikrai yra suteikta daugiau šviesos nei Jobui, mes taip pat vis dar turime išmokti gyventi su neatsakytais klausimais. Tiesa apreiškiama laipsniškai, ir nepaisant dabar mums suteiktos didelės šviesos, vis dar reikia labai daug suprasti. Tiesą sakant, mums užrašyta, kad „atpirktųjų minia keliaus nuo pasaulio iki pasaulio, ir jie daug laiko skirs išsiaiškinti atpirkimo paslaptims. Ir per visą amžinybę ši tema nuolat atsivers jų protams.“ (E. Vait, „Advent Review and Sabbath Herald“, kovo 9, 1886)
Klausimai aptarimui:
Ką reiškia laipsniško apreiškimo idėja? Kokių yra ir kitų pavyzdžių, kaip ši idėja veikia? Pavyzdžiui, aritmetikos žmogus pradeda mokytis nuo skaičių, kaip skaičiuoti. Tada skaičius išmokstama sudėti, atimti, padauginti ir padalyti. Tada galima pereiti prie gilesnių dalykų, pavyzdžiui, algebros, geometrijos ir integralų ir diferencialų apskaičiavimo, tačiau tebenaudojant tuos pačius skaičius. Kaip ši analogija padeda mums suprasti laipsniško apreiškimo idėją teologijoje?
Perskaitykite Job 42, 11. Tyrinėjantieji per amžius klausinėjo apie tai, kur buvo Jobo giminės ir draugai per šį baisiausią patriarchui laikotarpį. Tai yra, jie visi sugrįžo po to, kai jo likimas apsisuko ir Jobui vėl viskas klostėsi gerai. Kas čia negerai?
Kiek nelaimingų pabaigų žinote dabar, ir kokią viltį jums suteikia Kryžius, kad šios nelaimingos pabaigos – tai ne pasakojimo pabaiga?