Gruodžio 24–30 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 2 Kor 5, 7; Job 1–2, 8; Mt 4, 10; 13, 39; Jn 8, 1–11; Hbr 11, 10; Hbr 4, 15.
Įsimintina eilutė: „Štai mes vadiname palaimintais ištverminguosius. Jūs girdėjote apie Jobo ištvermę ir matėte, kokia buvo jam Viešpaties skirta pabaiga, nes Viešpats kupinas užuojautos ir gailestingumo.“ (Jok 5, 11)
Baigiame tyrinėti šio ketvirčio pamokas iš Jobo knygos. Nors galbūt mes apėmėme nemažą dalį šios knygos, turime pripažinti, kad dar reikia labai daug sužinoti ir išmokti. Žinoma, net pasaulyje viskas, ko mes išmokstame ir sužinome, tiesiog veda į dar daugiau dalykų, kurių reikia mokytis ir suprasti. Ir jei taip yra mokantis apie atomus, žvaigždes, medūzas ir matematines lygtis, juo labiau – Dievo Žodžio.
„Tai, kad mes neįstengiame suprasti Apvaizdos paslapčių, nėra priežastis netikėti Dievo Žodžiu. Gamtos pasaulyje mus nuolatos supa mums nesuvokiami stebuklai. Taigi ar turėtume stebėtis ir dvasiniame pasaulyje aptikę paslapčių? Visa problema – tik žmogaus proto silpnumas ir siauras mąstymas.“ (E. Vait, Ugdymas, 198 p.)
Taip, paslapčių išlieka, ypač Jobo knygoje, kur iškelti daugybė sunkiausių gyvenimo klausimų. Nepaisant to, patyrinėsime, kokių pamokų galime įžvelgti šiame pasakojime, galinčiame mums, kaip Jobui, padėti būti ištikimiems Viešpatyje reikaluose.
TIKĖJIMU, O NE REGĖJIMU
Perskaitykite 2 Kor 5, 7 ir 2 Kor 4, 18. Kokios svarbios tiesos atskleistos šiose eilutėse? Kaip šios tiesos mums padeda, kai mes stengiamės būti ištikimi Viešpaties sekėjai?
2 Kor 4, 18 kontekstas yra eschatologinis, kalbantis apie paskutiniuosius laikus, kai mes apsivilksime nemirtingumu, tai – didelis dar neišpildytas pažadas. Šį pažadą mes turime priimti tikėjimu, o ne regėjimu, nes jis dar neišpildytas.
Taip pat ir Jobo knyga mus moko, kad yra nemaža mums nematoma tikrovė. Nors tai šiuolaikiniams žmonėms neturėtų būti sunkiai suvokiama, ne tada, kai mokslas atskleidė visur aplink mums esančias nematomus reiškinius.
Dideliame mieste vienas pamokslininkas stovėjo prieš bažnyčią. Jis paprašė susirinkusiuosius tylos. Keletą sekundžių buvo visiškai tylu. Tada jis ištraukė ir įjungė radiją ir perjungė kelis kanalus. Iš radijo pasigirdo įvairiausių garsų.
„Leiskite paklausti“: teiravosi pamokslininkas. „Iš kur šie garsai? Ar jie iš pačio radijo? Ne, šie garsai supa mus, radijo bangomis, kurios yra tokios pat tikros, kaip mano balsas. Bet dėl mūsų sandaros, mes jų nejaučiame. Bet tai, kad mes negalime jų matyti, jausti ar girdėti, nereiškia, kad jų nėra, tiesa?“
Kokie kiti mums nematomi reiškiniai (pvz., radiacija ar sunkio jėga) egzistuoja aplink mus? Kokių dvasinių pamokų galime įžvelgti tame, kad šie nematomi reiškiniai ne tik egzistuoja, bet gali turėti įtakos mūsų gyvenimui?
Kaip parodė Jobo knyga, nė vienas iš dalyvavusiųjų nesuvokė, kas išties vyko. Jie tikėjo Dievą ir net turėjo tam tikros informacijos apie Dievą, Jo charakterį ir šiek tiek suvokė Jo galią kurti. Bet be aiškių jiems matomos faktų tikrovės, t.y. Jobo nelaimės, jie net nenutuokė, kas vyko užkulisiuose. Tokiu pat būdu, argi mes negalime nenutuokti apie nematomą mus supančią tikrovę? Tada Jobo knyga mus moko, kad mes turime išmokti gyventi tikėjimu, mums suvokiant mūsų silpnumą ir kiek mažai mes išties matome ir žinome.
PIKTA BŪTYBĖ
Vienas iš didžiausių klausimų, metusių iššūkį žmogiškajam mąstymui, yra susijęs su blogiu. Nors kai kurie filosofai ir net religininkai neigia blogio buvimą ar bent mano, kad turėtume atsisakyti šio termino, dauguma žmonių su tuo nesutiktų. Blogis yra realus; tai šio pasaulio dalis. Nors galima ginčytis dėl to, kas yra arba nėra blogis, dauguma iš mūsų (perfrazuojant JAV Aukščiausiojo Teismo teisėją kitame kontekste), „susidūrę su blogiu, pastarąjį atskiriame.“
Blogis kartais įrėminamas į dvi plačias kategorijas – natūralų ir moralinį. Natūralus blogis yra apibrėžiamas kaip toks, kuris kyla iš stichinių nelaimių, pavyzdžiui, žemės drebėjimų, potvynių ar epidemijų, atnešančių kančias. Moralinį blogį nulemia tyčinis žmonių elgesys, pavyzdžiui, nužudymas ar apiplėšimas.
Įvairiausios teorijos, senovinės ir šiuolaikinės, mėgina paaiškinti blogio buvimą. Septintosios dienos adventistai tiki Šventuoju Raštu, mokančiu, kad blogis yra kilęs iš puolusios sukurtos būtybės – šėtono. Populiarioji kultūra, kuriai antrina materialistinės filosofijos spekuliacijos, neigia šėtono idėją. Tačiau tai galima padaryti tik atmetus aiškų Rašto liudijimą, nusakantį šėtoną kaip tikrą būtybę, kuri stengiasi žmonėms padaryti kuo daugiau žalos.
Ši tiesa ypatingai atsiskleidžia Jobo knygoje.
Perskaitykite Job 1, 1; 2, 8. Kaip šie du skyriai padeda mums suprasti šėtono vaidmenį itin pasaulyje išplitusiam blogiui?
Jobo atveju, šėtonas buvo tiesiogiai atsakingas už blogį, moralinį ir fizinį, ištikusį šį žmogų. Bet tai, ką mes perskaitėme Jobo knygoje, nebūtinai reiškia, kad viso blogio ar visų kančių pavyzdžiai yra tiesiogiai susiję su demoniška veikla. Kaip Jobo knygos asmenybės atveju, mums tiesiog nežinomos visų baisių nutinkančių dalykų priežastys. Tiesą sakant, „šėtonas“ net nepaminėtas dialoguose, susijusiuose su Jobo nelaimėmis. Kalbėjusieji kaltino Dievą, Jobą, bet niekada nekaltino paties šėtono. Nepaisant to, Jobo knyga turėtų mums parodyti, kas galų gale yra atsakingas už žemėje esantį blogį.
Ką šios eilutės pasako apie šėtono tikrovę? Apr 12, 12; Mt 4, 10; Mt 13, 39; Lk 8, 12; Lk 13, 16; Lk 22, 3. 31; Apd 5, 3; 1 Pt 5, 8. Svarbiau, kokių savo gyvenime turite šėtono įtakos pavyzdžių? Kaip jūs galite būti nuo jo apsaugoti?
SU TOKIAIS DRAUGAIS, KAIP ŠIE…
Visoje Jobo knygoje, trys (ir vėliau keturi) vyrai, atėję pasikalbėti su Jobu, tai darė iš gerų paskatų. Jie girdėjo, kas patriarchui nutiko, ir jie atėjo „drauge atjausti ir paguosti“. (Job 2, 11) Tačiau po to, kai Jobas pirmą kartą prabilo, dejuodamas dėl jį ištikusių nelaimių, jie, matyt, pamanė, kad svarbiau yra parodyti Jobui jo vietą ir pakoreguoti jo teologiją, nei atjausti ir paguosti jų kenčiančio draugo dvasią.
Ne vieną kartą jie viską suprato klaidingai. Bet tarkime, kad jie viską suprato teisingai? Tarkime, kad visos nelaimės Jobą ištiko dėl to, kad jis jų nusipelnė? Tokiu atveju, gal jie ir būtų teisūs teologine prasme, bet kas iš to? Ar Jobui reikėjo teisingos teologijos? Gal jam reikėjo kažko visai kito?
Perskaitykite Jn 8, 1–11. Ką Jėzus čia apreiškė, ko itin trūko šiems vyrams?
Viena vertus, šiame pasakojime yra didelis skirtumas tarp pagautos svetimaujant moters ir jos kaltintojų ir, kita vertus, Jobo ir jo kaltintojų. Moteris buvo kalta. Nors gal ji ir buvo mažiau kalta dėl nuodėmės negu jos kaltintojai, klausimas čia niekada nebuvo susijęs su jos kalte, nepaisant lengvinančių aplinkybių. Priešingai, Jobas buvo nekaltas, bent jau ta prasme, kuria jį kaltino jo draugai. Bet net jei jis ir būtų kaltas, kaip ši moteris, Jobui iš šių vyrų reikėjo būtent to, ko reikėjo šiai moteriai, ir ko reikia visiems kenčiantiems žmonėms – malonės ir atleidimo.
„Tai, kad Jėzus atleido šiai moteriai ir padrąsino ją gyventi geresnį gyvenimą, parodo Jo tobulo teisumo grožį. Nors Jis nepritaria nuodėmei ir nesumažina kaltės jausmo, Jis siekia ne pasmerkti, o išgelbėti. Pasaulis šiai suklydusiai moteriai galėjo parodyti tik panieką ir patyčias; o Jėzus kalbėjo paguodos ir vilties žodžius.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 428 p.)
Jobo knyga turėtų mus išmokyti, kad mes turime kitiems duoti tai, ko mes norėtume būdami kitų žmonių kailyje. Išties yra laikas ir vieta priekaištams, priešpriešai, bet prieš mums pagalvojant, ar imtis šio vaidmens, turime nuolankiai prisiminti, kad mes patys esame nusidėjėliai.
Kaip mes galime išmokti parodyti daugiau užuojautos kenčiantiesiems, net jei žmonės kenčia dėl savo netinkamo elgesio?
DAUGIAU NEI ERŠKĖČIAI IR USNYS
Kaip mums visiems žinoma, o kai kuriems tai žinoma labai gerai, gyvenimas yra sunkus. Dar Edene, po nuopuolio, mums buvo pateiktos kelios užuominos, kaip bus sunku, kai Viešpats pirmiesiems mūsų tėvams pasakė, kokie bus kai kurie iš jų nusižengimo padariniai. (žr. Pr 3, 16–24) Tačiau tai buvo tik užuominos. Jei visi iššūkiai, su kuriais mums tektų susidurti šiandieniame mūsų gyvenime, tebūtų „erškėčiai ir usnys“, žmogiškoji būtis radikaliai skirtųsi nuo to, kokia ji yra šiandien.
Apsižvalgę, argi mes matome kažką kita, o ne tik kančias, ligas, skurdą, karus, nusikaltimus, depresiją, taršą ir neteisybę? Antikos istorikas Herodotas rašė apie kultūrą, kurioje gimus kūdikiui žmonės gedėjo. Taip, gedėjo, nes jie žinojo neišvengiamus liūdesį ir kančias, su kuriais žmogus susidurs subrendęs. Atrodo liguistai, bet kas gali paneigti šį mąstymą?
Tačiau Jobo knygoje mums yra žinia dėl žmogiškosios būklės. Tyrinėjome, kad Jobas galėtų būti laikomas visos žmonijos simboliu, nes mums visiems tenka kentėti, ir dažnai tokiais būdais, kurie neatrodo teisingi ir tikslingi, kad ir kokias nuodėmes mes visi neišvengiamai padarėme. Tai neteisinga Jobo ir mūsų atžvilgiu.
Ir vis dėlto, Jobo knyga pasako mums, kad Dievas yra, Dievas žino ir Dievas žada, kad visi mus ištikę dalykai neturi būti beprasmiai.
Pasaulietiniai autoriai ar rašytojai ateistai nerimsta dėl gyvenimo, kuris baigiasi amžina mirtimi, beprasmybe. Jie su nerimu ieško atsakymų, tačiau nieko nesugalvoja, nes šis gyvenimas pats iš savęs nieko nesiūlo. Yra ateistinė filosofija – „nihilizmas“, iš lotynų kalbos žodžio nihil, reiškiančio „niekas“. Nihilizmas moko, kad mūsų pasaulis ir mūsų gyvenimai pasaulyje nieko nereiškia.
Tačiau Jobo knyga nurodo į transcendentinę (esančią už pažinimo ribų) tikrovę anapus nihil, kuriuo mums grasina mūsų mirtingas gyvenimas. Jobo knyga primena mums Dievą ir tokią būtį, iš kurios mes galime pasisemti vilties. Ši knyga pasako, kad viskas, kas įvyksta, mums nutinka ne tuščiai, bet kad yra Dievas, kuris žino viską, kas vyksta, Dievas, kuris žada, kad vieną dieną viskas bus ištaisyta. Nepriklausomai nuo tų didžių klausimų, kurie Jobo knygoje lieka neatsakyti, ji nepalieka mūsų tuščiomis rankomis ar tik su mūsų gyvenimo pelenais. (žr. Pr 3, 19; Job 2, 8) Vietoj to, Jobo knyga palieka mums vilčių viltį, kad yra kažkas daugiau, nei mūsų tiesioginiai pojūčiai.
Kokios Šventojo Rašto eilutės aiškiai pasako, kad mes turime nuostabią viltį, viršijančią viską, ką šis pasaulis siūlo? (žr. pvz., Hbr 11, 10; Apr 21, 2)
JĖZUS IR JOBAS
Šventojo Rašto tyrinėtojai šimtmečiais siekė rasti paralelių tarp pasakojimų apie Jobą ir apie Jėzų. Ir nors Jobas nėra konkretus Jėzaus simbolis (kaip aukoti gyvuliai), tam tikrų paralelių yra. Pastarosiose galime įžvelgti kitą pamoką iš Jobo knygos – kiek mūsų išgelbėjimas Viešpačiui kainavo.
Palyginkite Job 1, 1 su 1 Jn 2, 1; Jok 5, 6 ir Apd 3, 14. Kokių yra paralelių?
Perskaitykite Mt 4, 1–11. Kokių čia esama paralelių tarp Jėzaus ir Jobo?
Perskaitykite Mt 26, 61; Lk 11, 15–16; Jn 18, 30. Kuo šios eilutės yra lygiagrečios Jobo patyrimui?
Palyginkite Job 1, 22 su Hbr 4, 15. Kokia paralelė?
Šios eilutės atskleidžia įdomių paralelių tarp Jobo ir Jėzaus patyrimų. Priešingai nei Jėzus, Jobas, žinoma, buvo ne be nuodėmės; nepaisant to, jis buvo ištikimas ir teisingas žmogus, kurio gyvenimas Tėvui teikė šlovę. Velnias Jobą skaudžiai išmėgino, kaip Jėzų. Visoje Jobo knygoje, patriarchas buvo neteisingai apkaltintas; Jėzus taip pat susidūrė su neteisingais kaltinimais.
Galiausiai, ir tai turbūt yra svarbiausia, nepaisant visko, kas Jobui nutiko, jis liko ištikimas Viešpačiui. O mums daug svarbiau yra tai, kad Jėzus taip pat liko ištikimas. Nepaisant visko, kas Jam nutiko, gyvendamas Jėzus nenusidėjo ir tobulai įkūnijo Dievo charakterį. Jėzus yra Dievo „esybės paveikslas“, (Hbr 1, 3) todėl Jis vienintelis turėjo teisumą, reikalingą išgelbėjimui: „Tai Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems tikintiesiems. Nėra jokio skirtumo.“ (Rom 3, 22)
Nors Jobo kančios buvo labai didelės, jo ištikimybė kančiose buvo mažas ir netobulas atspindys to, su kuo akistaton stos Jėzus, jo Atpirkėjas, vardan Jobo ir mūsų, kai Jis iš tikrųjų ateis ir „pakils kaip liudytojas žemėje.“ (Job 19, 25)
Tolesniam tyrinėjimui: Šimtmečiais Jobo knyga jaudino, apšviesdavo ir mesdavo skaitytojams, išpažįstantiems judaizmą, krikščionybę ir net islamą (kuris turi savą šio Šventojo Rašto pasakojimo variantą), iššūkių. Mesdavo iššūkių ta prasme, kad, kaip tyrinėjome, pati knyga palieka daug neatsakytų klausimų. Viena vertus, tai neturėtų stebinti. Galų gale, nuo Pradžios iki Apreiškimo knygos, kokioje Šventojo Rašto knygoje nėra neatsakytų klausimų? Net apskritai, Šventojo Rašto knygos neatsako į visus iškylančius klausimus. Jei Rašte pateiktas temas – žmonijos nuopuolį ir išganymo planą, mes tyrinėsime visą amžinybę, (žr. Didžioji kova, 631 p.) kaip viena knyga, net Dievo įkvėpta, (2 Tim 3, 16) dabar galėtų atsakyti į visus klausimus?
Jobo knyga – tai dalis daug didesnio Dievo Žodyje apreikšto paveikslo. Ir kaip dalis didelės dvasinės ir teologinės mozaikos, Jobo knyga suteikia mums galingą žinią, kuri yra visuotinai taikytina, bent jau Dievo sekėjams. Ir štai ši žinia – ištikimybė bėdoje. Jobas yra gyvas paties Jėzaus žodžių pavyzdys: „O kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas.“ (Mt 24, 13) Kam, tikinčiajam Jėzų ir besistengiančiam elgtis teisingai, neteko kartais susidurti su nepaaiškinama neteisybe? Kam, tikinčiajam Jėzų ir besistengiančiam būti ištikimu, neteko susidurti su tikėjimo iššūkiais? Kam, tikinčiam Jėzų ir ieškančiam paguodos, neteko susidurti su kaltinimais? Ir vis dėlto, Jobo knyga mums pateikia tokį žmogaus pavyzdį, kuris, susidūręs su štai tokiomis ir dar sunkesnėmis aplinkybėmis, išlaikė tikėjimą. Ir mums tikėjimu ir malone kliaunantis Tuo, kuris ant kryžiaus mirė vardan Jobo ir vardan mūsų, tenka ši Jo žinia: „Eik ir tu taip daryk!“ (Lk 10, 37)
Klausimai aptarimui:
Įsivaizduokite save žydo, susipažinusio su Jobo knyga ir gyvenusio prieš Jėzaus atėjimą, vietoje. Jūsų manymu, kokių toks žmogus galėtų turėti klausimų, kurių mes šiandien, gyvenantieji po Jėzaus, neturime? Tai yra, kaip pasakojimas apie Jėzų ir tai, ką Jis dėl mūsų atliko, padeda mums geriau suprasti Jobo knygą?
Kai jums teks proga susitikti su Jobu, ko jūs paklausite pirmiausia, ir kodėl?
Kokių klausimų, kuriuos Jobo knyga paliečia, mes šį ketvirtį nepatyrinėjome?
Ką esminio ir dvasinio jūs suvokėte tyrinėdami Jobo knygą? Atsakymais pasidalykite klasėje.