Spalio 22–28 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Job 3, 1–10; Jn 11, 11–14; Job 6, 1–3; 7, 1–11; Jok 4, 14; Job 7, 17–21; Ps 8, 5–7.
Įsimintina eilutė: „Vertas esi, mūsų Viešpatie ir Dieve, priimti šlovę, pagarbą ir galybę, nes Tu visa sutvėrei, Tavo valia visa yra ir buvo sutverta.“ (Apr 4, 11)
Mums skaitant pasakojimą apie Jobą, turime du išskirtinius privalumus: pirmas, tai – žinojimas, kaip pasakojimas baigsis. Antras, tai – konteksto ar aplinkybių, užkulisinės kosminės kovos žinojimas.
Jobas apie tai nieko nežinojo. Jis težinojo, kad jis sau puikiai gyveno, ir staiga jį ištiko viena nelaimė po kitos, viena tragedija po kitos. Ir tada šis žmogus, „labiau pasiturintis negu bet kas kitas Rytuose,“ (Job 1, 3) buvo sumenkintas iki gedinčiojo pelenuose.
Mums toliau tyrinėjant Jobo knygą, pabandykime pamatyti save Jobo kailyje, nes tai padės mums geriau suprasti patriarcho išgyventą painiavą, pyktį ir apmaudą. Viena vertus, mums tai neturėtų būti labai sunku, ar ne? Ne todėl, kad mes patyrėme tą patį, ką ir Jobas, bet todėl, kad kuriam iš mūsų, gimusiam kūne puolusiame pasaulyje, nežinoma, kokią dilemą sukelia tragedija ir kančia, ypač kai mes stengiamės ištikimai tarnauti Viešpačiui ir daryti tai, kas Jo akivaizdoje yra teisu?
TEPRANYKSTA DIENA
Įsivaizduokite, kad esate Jobas. Nepaaiškinamai jūsų gyvenimas, viskas, dėl ko dirbote, viskas, ko pasiekėte, viskas, kuo Dievas jus palaimino, pradėjo ristis žemyn. Tai tiesiog neturi jokios prasmės. Neatrodo, kad tam būtų kokia nors priežastis, gera ar bloga.
Prieš keletą metų mokyklinis autobusas nuvažiavo nuo kelio ir žuvo daug vaikų. Tokiomis aplinkybėmis, vienas ateistas sakė, kad tokio dalyko galima tikėtis beprasmiame ir betiksliame pasaulyje. Tokia tragedija neturi prasmės, nes visas pasaulis yra beprasmis.
Tačiau tyrinėjome, kad toks atsakymas netenkina tikinčiojo Dievą. Šis atsakymas netenkino ir Jobo, ištikimo Viešpaties sekėjo. Tad koks buvo atsakymas, koks – paaiškinimas? Jobas neturėjo jokio paaiškinimo. Jis teturėjo kraštutinį sielvartą ir visus klausimus, kurie neišvengiamai lydi sielvartą.
Perskaitykite Job 3, 1–10. Kaip Jobas čia pirmiausia išreiškė savo sielvartą? Kaip kiekvienas iš mūsų galime suprasti tai, ką jis sakė?
Gyvybė, žinoma, yra Dievo dovana. Mes esame tik todėl, kad Dievas mus sukūrė. (Apd 17, 28; Apr 4, 11) Mūsų buvimas yra stebuklas, gluminantis šiuolaikinį mokslą. Iš tiesų, mokslininkai net ne visiškai sutaria dėl „gyvybės“ sąvokos, juolab, kaip gyvybė atsirado, ar net svarbiau, kodėl atsirado.
Kas, nevilties akimirkomis, nesusimąstė, ar gyvybė yra to verta? Mes nekalbame apie nelaimingus savižudybės atvejus. Greičiau apie tai, kada mes, kaip Jobas, norėjome, kad apskritai nebūtume gimę.
Senovės graikas kartą pasakė, kad geriausias dalykas, kuris gali žmogui nutikti, be mirties, tai – apskritai negimti. Tai reiškia, kad gyvenimas gali būti toks nelaimingas, jog mums būtų buvę geriau net neegzistuoti, ir taip išvengti skausmo, kuris ištinka žmogų šiame puolusiame pasaulyje.
Ar jūs kada nors jautėtės taip, kaip čia jautėsi Jobas; tai yra, norėjote, kad jūs apskritai nebūtumėt gimęs? Tačiau kas galų gale atsitiko? Žinoma, jūs pasijautėte geriau. Tad mums itin svarbu prisiminti, kad net sunkiausiomis akimirkomis mes turime viltį, galimą aplinkybių pagerėjimą.
POILSIS KAPE
Perskaitykite Job 3, 11–26. Ką Jobas čia sakė? Kaip jis tęsė savo raudą? Ką jis sakė apie mirtį?
Mes galime tik įsivaizduoti baisų, Jobą ištikusį liūdesį. Kad ir kaip sunku buvo netekti savo turto ir sveikatos, Jobas neteko visų savo vaikų. Ganėtinai sunku įsivaizduoti vieno vaiko netekties skausmą, o Jobas neteko visų vaikų, kurių buvo dešimt! Tad nestebina tai, kad jis troško mirties. Vėl, Jobas nieko nenutuokė apie viso to užkulisius, nors, jeigu patriarchas būtų kažką žinojęs, dėl to jis turbūt nebūtų pasijutęs geriau, ar ne?
Atkreipkite dėmesį, ką Jobas sakė apie mirtį. Jei jis mirtų, tuomet kas? Dangaus palaima? Džiaugsmas Dievo artume? Grojimas arfa su angelais? Tokios teologijos tekste nėra. Vietoj to, ką Jobas sakė? „Gulėčiau dabar ramybėje; miegočiau ir ilsėčiausi.“ (Job 3, 13)
Perskaitykite Mok 9, 5 ir Jn 11, 11–14. Kaip Jobo žodžiai dera su tuo, ko Šventasis Raštas moko apie tai, kas atsitinka po mirties?
Čia, vienoje iš seniausių Šventojo Rašto knygų, mes turime tai, kas yra galbūt vienas iš pirmųjų teiginių, kurį mes vadiname „pomirtine būkle“. Šiuo metu Jobas tenorėjo „ramybės“. Gyvenimas staiga tapo toks sunkus, skaudus ir nepakeliamas, kad patriarchas tenorėjo to, ką jis žinojo apie mirtį, kad tai ramus poilsis kape. Jobui buvo taip liūdna, jam taip skaudėjo, kad jis apskritai pamiršo džiaugsmą, kurį jis gyvenime patyrė iki nelaimių, jis norėjo mirti gimdamas.
Krikščionys išties turi nuostabių pažadų ateičiai. Tuo pačiu metu, esant dabartinėms kančioms, kaip mes galime išmokti prisiminti gerus praeities laikus ir semtis iš jų paguodos?
KITŲ ŽMONIŲ SKAUSMAS
Jobas pabaigė pirmąją savo raudą, kaip parašyta 3 skyriuje. Kituose dviejuose skyriuose užrašyti vieno iš Jobo draugų, Elifazo, priekaištai (pastaruosius tyrinėsime kitą savaitę). 6 ir 7 skyriuose užrašyta, kaip Jobas ir toliau kalbėjo apie savo kančias.
„Ak, kad mano širdgėla būtų pasverta, ir visos mano negandos padėtos ant svarstyklių! Juk jos nusvertų jūros smiltis. Todėl mano žodžiai buvo aštrūs.“ (Job 6, 2–3) Kaip Jobas čia išreiškė savo skausmą?
Šie žodžiai padeda mums suprasti, kaip Jobas suvokė savo kančias. Jei visos jūros smiltys būtų vienoje svarstyklių lėkštėje, o patriarcho širdgėla ir negandos kitoje, pastarosios nusvertų visas smiltis.
Štai koks tikras Jobui buvo jo skausmas. Ir tai tik Jobo skausmas. Kartais girdime mintį apie „visas visų žmonių kančias“. Tačiau ši mintis iš tikrųjų neperteikia tiesos. Mes nepatiriame kančių bendrai. Jaučiame tik savo, o ne kitų žmonių skausmą. Mums žinomas tik mūsų skausmas, žinomos tik mūsų pačių kančios. Kad ir koks didelis, Jobo skausmas neviršijo kažkokio kito kada nors kentėjusio asmens skausmo. Kai kurie gero norintys žmonės gali kam nors kitam pasakyti: „Aš jaučiu tavo skausmą.“ Taip nėra; jie negali to pajausti. Jie tegali pajausti jų pačių skausmą, jiems reaguojant į kažkieno kančią. Bet tai visada asmeninis, o ne kito asmens skausmas.
Girdime apie žmogaus nulemtas ar kitas nelaimes, pareikalavusias daug gyvybių. Žuvusių ar sužeistų skaičiai mus pribloškia. Mes sunkiai įsivaizduojame tokį didžiulį skausmą. Bet kaip Jobas, taip ir kiekvienas puolęs žmogus nuo Adomo ir Ievos Edene iki šio pasaulio pabaigos, kiekvienas kada nors gyvenęs žmogus gali žinoti tik savo paties skausmą.
Žinoma, mes nenorime sumenkinti asmeninių kančių, ir kaip krikščionys esame pašaukti padėti palengvinti kitų žmonių sielvartą, kai tai yra įmanoma. (žr. Jok 1, 27; Mt 25, 34–40) Tačiau, kad ir kiek pasaulyje būtų kančių, mes turime būti dėkingi, kad vienas puolęs žmogus kenčia tik tiek, kiek gali kentėti vienas žmogus (išskyrus vieną atvejį; žr. 12 temą).
Įsigilinkite į šią mintį, kad žmogiškoji kančia kiekvienam asmeniui yra apribota. Kaip tai jums padeda (jei padeda) pažvelgti į nerimą keliantį žmogiškųjų kančių klausimą šiek tiek kitoje šviesoje?
AUDĖJO ŠAUDYKLĖ
Įsivaizduokite tokį pokalbį. Du žmonės dejuoja dėl visos žmonijos likimo – mirties. Tai reiškia, kad ir kaip gerai jie gyventų, ką jie beįgyvendintų, viskas baigsis kapu.
„Taip“, – suniurzga Metušelachas draugui. „Mes gyvename 800, 900 metų, ir pranykstame. Kas tie 800 ar 900 metų, palyginus su amžinybe?“ (žr. Pr 5)
Nors mums šiandien sunku įsivaizduoti, ką reikštų gyventi šimtus metų (Metušelachas buvo 187 metų, kai jam gimė sūnus Lamechas. Po to Metušelachas dar gyveno 782 metus); net gyvenusieji prieš tvaną neišvengė mirties tikrovės ir turbūt apgailestavo dėl to, kas, jų manymu, galėjo atrodyti kaip trumpas gyvenimas.
Perskaitykite Job 7, 1–11. Dėl ko Jobas skundėsi? Taip pat žr. Ps 39, 5. 12; Jok 4, 14.
Jobas tik ką ieškojo poilsio ir palengvėjimo, kuriuos atneša mirtis. Dabar jis apgailestauja dėl to, kaip greitai gyvenimas praeina. Iš esmės jis sakė, kad gyvenimas yra sunkus, kupinas triūso ir skausmo, ir tada – mirtis. Štai mįslė, su kuria mes dažnai susiduriame: mes apgailestaujame dėl greitai praeinančio ir trumpalaikio gyvenimo, net jei gyvenimas yra liūdnas ir nelaimingas.
Septintosios dienos adventistė parašė straipsnį apie savo kovą su depresija ir pamąstymą apie savižudybę. Tačiau, rašė ji: „Blogiausia buvo tai, kad aš buvau adventistė, besilaikanti tokios gyvensenos, kuri man turėjo padėti išgyventi šešerius metus ir ilgiau.“ Tai buvo beprasmiška. Žinoma, skausme ir kančiose daug dalykų atrodo beprasmiai. Kartais, mūsų skausme, protas ir racionalumas eina greta, ir mums belieka mūsų skausmas ir baimė, ir mes nebematome vilties. Net Jobas, kuris tikrai žinojo daugiau, (Job 19, 25) neviltyje sakė: „Neužmiršk, kad mano gyvenimas tik vėjas; niekada daugiau neberegėsiu laimės.“ (Job 7, 7) Jobas, kuriam mirtis dabar atrodė arčiau nei visada, vis tiek sielojosi dėl to, koks trumpas yra gyvenimas, nepaisant to, koks varganas tuomet jis buvo.
Kaip nuopuolio, mirties ir prisikėlimo pažado supratimas turėtų jums padėti pamatyti visą šį klausimą dėl greitai praeinančio gyvenimo?
MA ENOŠ? (Kas tas žmogus?)
Vėlgi, turime save įsivaizduoti Jobo vietoje. Kodėl Dievas visa tai man padarė arba kodėl Jis leido, kad man taip nutiktų? Jobas nežinojo bendro vaizdo. Kaip jis galėjo žinoti? Jis žinojo tik tai, kas jam ir aplink jį nutiko, ir jis nieko nesuprato.
Kas nebuvo panašiose aplinkybėse?
Perskaitykite Job 7, 17–21. Ką Jobas čia išreiškė? Ko jis klausė? Atsižvelgiant į jo aplinkybes, kodėl suprantama, kad patriarchas klausė būtent tokių klausimų?
Kai kurie tyrinėjantieji teigė, kad Jobas šaipėsi iš Ps 8, 5–7, kur parašyta: „kas tas žmogus, kad jį atmeni, kas tas mirtingasis, kad juo rūpiniesi? Tu padarei jį tik truputį žemesnį už save, apvainikavai garbe ir didybe. Tu padarei jį savo rankų darbų šeimininku, padėjai visa prie jo kojų.“ (taip pat žr. Ps 144, 3–4) Bėda ta, kad Jobo knyga buvo parašyta gerokai anksčiau už psalmes. Tad tokiu atveju, galbūt psalmistas rašė reaguodamas į Jobo raudą.
Kaip bebūtų, klausimas „Ma Enaš?“ (Kas tas žmogus?) yra vienas iš svarbiausių, kurio galima paklausti. Kas mes esame? Kodėl mes čia esame? Kokia yra mūsų gyvenimo prasmė ir tikslas? Jobo atveju, kadangi jis manė, jog Dievas į jį „nusitaikė“, patriarchui buvo įdomu, kodėl Dievas apskritai juo susidomėjo. Dievas yra toks didelis, Jo kūrinija tokia beribė! Kodėl Jis apskritai turėtų domėtis Jobu? Kodėl Dievas apskritai turėtų vargintis pamąstyti apie mus?
Perskaitykite Jn 3, 16 ir 1 Jn 3, 1. Kaip šios eilutės padeda mums suprasti, kodėl Dievas sąveikauja su žmonija?
„Jonui matant Tėvo meilės žūvančiai žmonijai aukštį, gylį ir plotį, apaštalą apėmė susižavėjimas ir pagarba. Jis nerado tinkamų žodžių išreikšti šiai meilei, bet jis ragino pasaulį: ‘Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai ir esame!’ Kokia čia žmonėms suteikta vertė! Per nuodėmę žmogaus sūnūs tapo pavaldūs šėtonui. Per begalinę Kristaus auką ir tikėjimą Jo vardu, Adomo sūnūs tapo Dievo sūnumis. Prisiėmęs žmogiškąją prigimtį, Kristus pakylėjo žmoniją.“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 4 t., 563 p.)
Tolesniam tyrinėjimui: „Precedento neturinčioje mokslo ir proto apšviestoje eroje, geroji krikščioniška žinia tampa vis mažiau ir mažiau įtikima metafizine struktūra, vis mažesniu užtikrintumo pamatu, ant kurio statomas žmogaus gyvenimas, ir mažiau būtina psichologiškai. Visų įvykių ryšio neįtikimumas darėsi skausmingai akivaizdus – kad begalinis, amžinas Dievas staiga tapo konkrečiu žmogumi konkrečiu istoriniu laikotarpiu tik tam, kad būtų gėdingai nužudytas. Kad šis vienas trumpas gyvenimas prieš du tūkstantmečius neaiškioje primityvioje tautoje, planetoje, kuri dabar laikoma santykinai nereikšmingu materijos gabalėliu, besisukančiu aplink vieną iš milijardų žvaigždžių nesuvokiamai didelėje ir beasmenėje visatoje – kad toks nereikšmingas įvykis turėtų didelės kosminės ar amžinos prasmės nebegali būti tvirtu tikėjimu mąstantiems žmonėms. Absoliučiai neįtikėtina, kad milžinišką visatą apskritai turėtų dominti ši akimirka – jei visatą apskritai kažkas ‘domintų’. Atsižvelgiant į šiuolaikinę paklausą viešiems, empiriniams, moksliniams duomenų patvirtinimams bet kokių įsitikinimų atžvilgiu, krikščionybės esmė nudžiūvo.“ (Richard Tarnas, Passion of the Western Mind. (New York: Ballantine Books, 1991), 305 p.) Kuo ši mintis probleminė? Ko autorius nesuvokia? Ko ši ištrauka mus moko apie „mokslo ir proto“ ribas Dievo tikrovės ir Jo meilės mums atžvilgiu? Ko tai mus moko apie apreikštą tiesą, kurios žmogiškasis „mokslas ir protas“ negali patys iš savęs pasiekti?
Klausimai aptarimui:
Kaip jūs, kaip krikščionis, atsakote į klausimą: „Kas yra žmogus?“ Kuo jūsų atsakymas skiriasi nuo žmonių, kurie netiki Šventojo Rašto Dievą?
„Kiek išties mirusieji yra nutolę nuo mirties“, rašė Kormakas Makartis (Cormac McCarthy). „Mirtį su savimi nešiojasi gyvieji.“ Kodėl mūsų supratimas apie tai, kas atsitinka po mirties, turėtų paguosti mus dėl mūsų mylimųjų mirties? Argi mes negalime įžvelgti bent šiek tiek paguodos žinojime, kad jie yra ramybėje, ilsisi, laisvi nuo daugybės gyvenimo rūpesčių ir bėdų?
Jūsų manymu, kodėl net labiausiai apgailėtinomis aplinkybėmis dauguma žmonių kabinasi į gyvenimą, nepriklausomai nuo to, koks blogas jis beatrodytų?
Aptarkite, ko kryžius mus moko apie žmonijos vertę, net vieno gyvenimo vertę.