VILTIES UŽUOMINOS

Lapkričio 19–25 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pat 17, 28; Job 13, 1–15; Jok 2, 20–22; 1 Kor 15, 11–20; 1 Pt 1, 18–20; Pr 22, 8.

Įsimintina eilutė: „Aš būsiu Dievo akivaizdoje, ir Jis mane išgelbės, nes nedoras žmogus nedrįstų stoti priešais Dievą.“ (Job 13, 16)

Britų eseistas Viljamas Heizlit (William Hazlitt) rašė, kad „Žmogus yra vienintelis gyvūnas, kuris juokiasi ir verkia; nes jis yra vienintelis gyvūnas, kurį glumina skirtumas tarp to, kokios yra aplinkybės, ir kokios jos turėtų būti.“

Aplinkybės tikrai nėra tokios, kokios jos turėtų būti. Tačiau krikščioniui, gyvenančiam su Antrojo atėjimo pažadu, yra viltis, kaip viskas bus. (2 Pt 3, 13) Viskas taps taip nuostabu, kad mes, nuodėmės aptemdytu protu, (1 Kor 13, 12) dabar vos galime tai įsivaizduoti. Tai viltis, kurios supasaulėjęs protas, su visu savo siaurumu ir uždarumu, seniai neteko.

Šią savaitę, mums toliau tyrinėjant kančios klausimą Jobo knygoje, paaiškės, kad patriarchą ištikusioje neteisingoje ir beprasmėje tragedijoje, Jobas vis tiek galėjo ištarti vilties žodžius.

Kokia buvo ta viltis, ir ką pastaroji pasako mums, kurie taip pat galime ja kliautis?

DRABSTYMASIS MELU

„Net kvailys laikomas išmintingu, kai tyli, ir protingu, kai laiku užčiaupia lūpas.“ (Pat 17, 28)

Kad ir ką žmogus norėtų pasakyti apie Jobą, jis negalėtų pasakyti, kad patriarchas ketino tik tyliai sėdėti savo sielvarte ir klausytis, ką jam sakys jo draugai. Priešingai, daug Jobo knygos sudaro patriarcho kova prieš tai, ką jis žinojo esant tiesos ir klaidų mišiniu. Tyrinėjome, šie vyrai neparodė taktiškumo ir didelės užuojautos; jie teigė kalbantys Dievo vardu ir pateisinantys tai, kas nutiko Jobui; ir iš esmės jie sakė, kad Jobas sulaukė, ko nusipelnęs, arba kad jis nusipelnė net didesnio blogio! Bet kuri iš šių minčių būtų pakankamai blogai; bet visų trijų (ir kitų) buvo per daug, ir Jobas juos atmetė.

Perskaitykite Job 13, 1–14. Kokia čia yra Jobo pozicija, kai jis reagavo, atsižvelgiant į tai, kas jam buvo sakoma?

Antrame skyriuje tyrinėjome, kad kai šiems vyrams atėjus ir pamačius Jobą pirmą kartą, jie nieko jam nesakė septynias dienas. Atsižvelgiant į tai, ką jie galiausiai pasakė, geriausia turbūt būtų tylėti. Bent jau taip tikrai mąstė Jobas.

Taip pat atkreipkite dėmesį: Jobas net sakė, kad šie vyrai kalbėjo melą, jie kalbėjo melą apie Dievą. (Tai įdomu atsižvelgiant į įvykius knygos pabaigoje [žr. Job 42, 7]) Žinoma, būtų geriau išvis nekalbėti, nei meluoti. (Kas iš mūsų nėra patyręs, kad tai tiesa?) Tačiau atrodo, jog meluoti apie Dievą yra dar blogiau. Žinoma, ironiška buvo tai, kad šie žmonės manė ginantys Dievą ir Jo charakterį prieš karčius Jobo skundus dėl to, kas atsitiko. Nors Jobas liko nesupratęs, kodėl visi šie dalykai jam nutiko, patriarchas žinojo pakankamai, kad suprastų, jog šie vyrai „drabstėsi melu“. (Job 13, 4)

Kada jūs paskutinį kartą sakėte tai, kas buvo netinkama ir ko nederėjo sakyti? Kaip jūs galite pasimokyti iš šio patyrimo, kad jūs nepakartotumėte tos pačios klaidos?

NORS JIS IR GALI MANE UŽMUŠTI

Šį ketvirtį pradėjome Jobo knygos pabaiga, ir sužinojome, kad Jobui galiausiai viskas susiklostė gerai. Tyrinėjome, kad net jam baisiai kenčiant, Jobas tikrai turėjo viltį. Tiesą sakant, mūsų gyvenimo tarpsniu, kai mes žinome, kaip Šventasis Raštas baigiasi, paaiškėja, kad Jobas galėjo tikėtis daug daugiau nei jis anuomet įsivaizdavo.

Bet mirus jo vaikams, netekus turto ir pašlijus jo sveikatai, Jobas neturėjo šio privalumo – žinojimo, kaip viskas baigsis. Jis težinojo, kad gyvenimas staiga tapo nepakeliamas.

Tuo pačiu metu, net jam karčiai raudant ir trokštant, kad jis apskritai nebūtų gimęs arba, kad iš įsčių jis būtų patekęs tiesiai į kapą, Jobas vis tiek išreiškė viltį, ir ši viltis buvo Dieve – tame pačiame Dieve, kuris, patriarcho manymu, taip neteisingai dabar su juo elgėsi.

Perskaitykite Job 13, 15. Kokia viltis pateikta šioje eilutėje? Ką Jobas sakė?

„Nors Jis ir gali mane nužudyti, pasitikiu Juo.“ Koks galingas tikėjimo patvirtinimas! Nepaisant visko, kas jam nutiko, Jobas žinojo, kad labai tikėtina, jog galutinis dalykas, vienintelis dalykas, kuris patriarcho dar neištiko – tai mirtis, ir Dievas galėjo jį ištikti mirtimi. Vis dėlto, net tokiu atveju, Jobas vis tiek mirs pasitikėdamas Viešpačiu.

„Turime nuolat prisiminti Kristaus malonės turtus. Branginkite pamokas, kurias parūpina Jo meilė. Tebus jūsų tikėjimas kaip Jobo, kad galėtumėte pasakyti: ‘Nors Jis ir gali mane nužudyti, pasitikiu Juo.’ Laikykitės jūsų Dangiškojo Tėvo pažadų, ir atminkite, kaip Jis anksčiau elgėsi su jumis ir su savo tarnais; ‘juk viskas išeina į gera mylintiems Dievą.’“ (E. Vait, „The Advent Review and Sabbath Herald“, spalio 20, 1910)

Grynai žmogiškuoju požiūriu, Jobas neturėjo jokio pagrindo kažko tikėtis. Tačiau jis vadovavosi ne žmogiškuoju požiūriu. Priešingu atveju, kokią viltį jis apskirtai galėtų turėti? Vietoj to, kai nuostabiai patvirtino savo tikėjimą ir viltį, patriarchas tai padarė Dievo ir pasitikėjimo Juo kontekste.

Logiškas klausimas galėtų būti šis: Kaip Jobas išlaikė savo tikėjimą Dievu, kai patriarchui nutiko tokie baisūs dalykai? Perskaitykite Job 1, 1 ir Jok 2, 20–22. Kaip šios eilutės padeda atsakyti į šį klausimą, ir ką atsakymas turėtų pasakyti apie ištikimybės ir paklusnumo svarbą krikščionių gyvenime? (žr. 13 temą)

VILTIES UŽUOMINOS

„[…] ir Jis mane išgelbės, nes nedoras žmogus nedrįstų stoti priešais Dievą.“ (Job 13, 16) Ankstesnėje dalyje perskaitėme prieš šią užrašytą eilutę. Kaip pastaroji dar labiau patvirtina, kad, nepaisant visko, Jobas turėjo viltį, ir kad jo viltis buvo Dieve?

Įdomu tai, kas buvo anksčiau. Net jei Jobas mirtų, net jei Dievas jį užmuštų, dėl išgelbėjimo patriarchas vis tiek pasitikėjo savo Dievu. Nors, viena vertus, tai keista priešprieša, kita vertus, tai visiškai suprantama. Galų gale, kas yra išgelbėjimas, jei ne išlaisvinimas iš mirties? Ir kas yra mirtis, bent jau išgelbėtiesiems, jei ne poilsio ar miego akimirka, o po to prisikėlimas amžinajam gyvenimui? Argi šis prisikėlimas amžinajam gyvenimui nėra didžioji viltis visiems Dievo žmonėms per tūkstantmečius? Tai taip pat buvo ir Jobo viltis.

Perskaitykite 1 Kor 15, 11–20. Kokia viltis yra pristatyta mums čia? Be šios vilties, kodėl mes apskritai neturėtume vilties?

Be to, po šio užtikrinančio patvirtinimo dėl išgelbėjimo, Jobas sakė, kad „nedoras žmogus (hanef) nedrįstų stoti priešais Dievą.“ Hanef šaknis nusako bedievį ar nedorėlį. Hebrajų kalboje šis žodis turi labai neigiamą reikšmę. Jobas žinojo, kad išgelbėjimas randamas tik Dieve, tik kai gyvenama ištikimai Jam paklūstant. Todėl blogi ir nedori žmonės (hanef) neturi tokios vilties. Greičiausiai Jobas išreiškė tai, ką jis laikė savo „išgelbėjimo užtikrinimu“. Nors Jobas ištikimai atnašavo aukas už nuodėmę, mums nežinoma, kiek patriarchas suprato šių apeigų reikšmę. Iki Kryžiaus, ištikimiausi Viešpaties sekėjai, kaip antai Jobas, tikrai neturėjo tokio išsamaus išgelbėjimo supratimo, kaip mes, gyvenantieji po Kryžiaus. Nepaisant to, Jobas žinojo pakankamai, kad jo išganymo viltis yra tik Viešpatyje ir kad tos atnašos buvo išraiška, kaip šis išgelbėjimas gali būti atrastas.

VILTIS PRIEŠ AMŽINUOSIUS LAIKUS

Kas iš mūsų, patyrę tai, ką ištvėrė Jobas, galėtų taip galingai patvirtinti viltį? Patriarcho žodžiai yra amžinas liudijimas jo tikėjimui ir paklusnumui.

Jobas turėjo viltį, nes jis tarnavo vilties Dievui. Nepaisant visų pasakojimų apie savanaudiškumą ir žmogaus nuodėmingumą, nuo Adomo ir Ievos nuopuolio Edene (Pradžios 3) iki Babelės kritimo laikų pabaigoje, (Apr 14, 8) Šventasis Raštas yra knyga, sklidina viltimi, sklidina kažkuo daugiau nei siūlo šis pasaulis.

„Pasaulis buvo pavestas Kristui, ir per Jį nupuolusią žmoniją pasiekia visi Dievo palaiminimai. Jis buvo Atpirkėjas ir prieš, ir po savo įsikūnijimo. Vos tik atsiranda nuodėmė, yra ir Išgelbėtojas.“ (E. Vait, „Su meile iš Dangaus, 185 p.) Ir kas kitas yra Išgelbėtojas, išskyrus nuostabų mūsų vilties Šaltinį?

Kaip šios eilutės patvirtina nuostabią viltį, išreikštą E. Vait teiginyje? Ef 1, 4; Tit 1, 2; 2 Tim 1, 8–9; 1 Pt 1, 18–20.

Šios eilutės moko nuostabios tiesos, kad Dievas dar prieš sukurdamas pasaulį žinojo, jog žmonija puls į nuodėmę. 2 Tim 1, 9 parašyta, kad Dievas mus išgelbėjo bei pašaukė šventuoju pašaukimu prieš amžinuosius laikus. Tai mums duota neatsižvelgiant į mūsų darbus (o kaip kitaip, juk mūsų dar nebuvo), bet malone, kuri dovanota mums Kristuje Jėzuje. Prieš mus sukurdamas, Dievas sumanė planą, pasiūliusį žmonijai amžinojo gyvenimo viltį. Viltis neatsirado, kai mums jos prireikė; ji jau buvo mums paruošta, kai jos prireiks.

Kaip krikščionys, mes turime itin daug vilties. Mes gyvename Dievo, kuris mus myli, (Jn 3, 16) sukurtoje visatoje, Dievo, kuris mus išpirko, (Tit 2, 14) Dievo, kuris girdi mūsų maldas, (Mt 6, 6) Dievo, kuris mus užtaria, (Hbr 7, 25) Dievo, kuris pažadėjo niekada mūsų neapleisti, (Hbr 13, 5) Dievo, kuris pažadėjo prikelti mūsų kūnus iš mirties (Iz 26, 19) ir suteikti mums amžiną gyvenimą su Juo. (Jn 14, 2–3)

„Tai ką dėl viso šito pasakysime? Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?!“ (Rom 8, 31) Kaip jūs galite asmeniškai priimti šią viltį, net kai jūs dabar susiduriate su sunkumais?

VILTIES SIMBOLIAI

Perskaitykite šias eilutes. Kokią viltį kiekviena iš jų apreiškia?  Pr 3, 15 Pr 22, 8 Kun 17, 11 Jn 1, 29 Gal 2, 16 Fil 1, 6 1 Kor 10, 13 Dan 7, 22 Dan 12, 12

Mt 24, 27 Dan 2, 44

Atkreipkite dėmesį į minčių progresiją šiose eilutėse. Kartu, kokią jos mums nusako viltį, kurią mes kaip krikščionys galime turėti Jėzuje?

Tolesniam tyrinėjimui: Nuo pradžios iki pabaigos, Šventajame Rašte apsčiai nuostabių vilties žodžių. „Aš jums tai kalbėjau, kad Manyje atrastumėte ramybę. Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33) „Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“ (Mt 28, 20) „Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu.“ (Gal 3, 13) „Kaip toli Rytai nuo Vakarų, taip toli nuo mūsų Jis išsklaido mūsų nuodėmes.“ (Ps 103, 12) „Aš juk esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.“ (Rom 8, 38–39) „Kai lankas bus debesyje, Aš pažvelgsiu į jį ir atsiminsiu Sandorą tarp Dievo ir visų gyvūnų – visų žemėje esančių mirtingųjų.“ (Pr 9, 16) „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai ir esame! Pasaulis nepažįsta mūsų, ir Jo nepažino.“ (1 Jn 3, 1) „Žinokite, kad VIEŠPATS – Dievas. Jis mus sukūrė, ir mes priklausome Jam, mes – Jo tauta ir Jo kaimenės avys.“ (Ps 100, 3) Šios eilutės – tai tik maža dalis to, kas mums apreikšta apie mūsų Dievą Jo Žodyje ir ką Jis mums siūlo. Kokį apskritai turėtume pagrindą vilčiai, jei ne tai, kas mums apreikšta Šventajame Rašte?

Klausimai aptarimui:

Kokios kitos Šventojo Rašto eilutės kalba mums apie viltį? Kurios iš jų yra ypač svarbios jums, ir kodėl?

Iš visų Septintosios dienos adventistų doktrinų, kurios iš jų jums ypač atrodo teikiančios viltį?

Ištikus asmeniniams išmėginimams, o kartais tragedijoms ir gyvenimo sunkumams, kaip mes galime išmokti džiaugtis Rašte mums apreikšta viltimi? Kodėl itin lengva nusivilti tokiomis aplinkybėmis, net esant tokiai mums suteiktai gausiai vilčiai? Ką mes galime padaryti praktiškai, kad nuolat prisimintume šią viltį ir ja džiaugtumės?

„Kalbėkite Dievui apie viltį, tikėjimą ir dėkokite Jam. Būkite linksmi ir džiaukitės Kristuje. Mokykitės Jį šlovinti. Tai puikus vaistas sielos ir kūno ligoms.“ (E. Vait, „Mind, Character, and Personality“, 2 t., 492 p.) Kodėl šlovinimas yra itin svarbu ir padeda mums išlaikyti viltį Viešpatyje?