GYVENTI LAIKANTIS DIEVO ŽODŽIO

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Fil 2, 12–16; Lk 4, 4. 8. 10–12; Ps 37, 7; Ps 46, 11; Ps 62, 2–3. 6; Kol 3, 16.

Įsimintina eilutė: „Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save“ (Jok 1, 22).

Geriausias Rašto tyrinėjimo metodas yra nenaudingas, jei mes nesame pasiryžę gyventi laikydamiesi to, ko išmokome iš Šventojo Rašto. Tai, kas pasakytina apie ugdymą, galioja ir kalbant apie Bibliją – geriausiai išmokstama ne tik skaitant ar girdint, bet ir vykdant tai, ką sužinome. Toks paklusnumas atveria dangaus palaiminimų lobius, kurie priešingu atveju mums būtų nepasiekiami, ir veda mus jaudinančiu ir gyvenimą keičiančiu keliu, kad mūsų supratimas ir žinios augtų. Jei nenorime laikytis Dievo Žodžio ir pritaikyti tai, ko mokėmės, mes neaugsime. Mūsų liudijimas bus silpnas, nes mūsų gyvenimas prieštaraus mūsų žodžiams.

Mes augame malone ir išmintimi per įkvepiančius pavyzdžius, parodančius mums, ką reiškia gyventi laikantis Dievo Žodžio. Nėra geresnio pavyzdžio ir galingesnės paskatinančios jėgos už Jėzų Kristų. Jis parodė mums pavyzdį, kuriuo turime sekti. Jis gyveno visiškoje darnoje su Dievo valiai.

Šią savaitę tyrinėsime, ką reiškia gyventi laikantis Dievo Žodžio ir Jo autoriteto.

I. GYVAS DIEVO ŽODIS IR ŠVENTOJI DVASIA

Labai svarbu atidžiai ir tinkamai tyrinėti Dievo Žodį. Tačiau ne mažiau svarbu, o gal net svarbiau, kad darytume tai, ko išmokome. Pagrindinis Rašto tyrinėjimo tikslas nėra įgyti daugiau žinių, kad ir kaip šaunu tai būtų. Tikslas nėra mums įvaldyti Dievo Žodį, bet kad Dievo Žodis valdytų mus, keistų mūsų gyvenimą ir mąstymą. Štai kas iš tikrųjų yra svarbu. Norėti gyventi tiesa, kurią sužinojome, reiškia norėti paklusti Rašto tiesai. Šis apsisprendimas kartais reiškia nuožmią kovą, nes mes grumiamės dėl to, kam teks viršenybė mūsų mąstyme ir gyvenime. Galų gale galima rinktis tik vieną pusę iš dviejų.

1. Perskaitykite Fil 2, 12–16. Ką šios eilutės sako apie tai, kaip turėtume gyventi?

Taip, Dievas mumyse veikia, tačiau Jis tai daro per Šventąją Dvasią, kuri vienintelė suteikia mums išminties suprasti Šventąjį Raštą. Be to, būdami nuodėmingi, mes dažnai priešinamės Dievo tiesai, o palikti sau mes nepaklusime Dievo Žodžiui (Rom 1, 25; Ef 4, 17–18). Be Šventosios Dvasios nėra meilės Dievo žiniai. Nėra vilties, pasitikėjimo ir meilės reakcijos. Per Šventąją Dvasią Dievas iš tikrųjų „skatina jus ir trokšti, ir veikti“ (Fil 2, 13).

Šventoji Dvasia yra mokytojas, norintis paskatinti mus giliau suprasti Raštą ir džiaugsmingai branginti Dievo Žodį. Jis atkreipia mūsų dėmesį į Dievo Žodžio tiesą ir suteikia mums naujų įžvalgų, susijusių su šiomis tiesomis, kad mūsų gyvenimui būtų būdinga ištikimybė ir paklusnumas Dievo valiai iš meilės. „Niekas negali aiškinti Rašto be Šventosios Dvasios pagalbos. Bet jums atsivertus Dievo Žodį su nuolankia ir pasiruošusia mokytis širdimi, Dievo angelai bus jūsų pusėje ir sužavės jus tiesos įrodymais“ (E. Vait, „Selected Messages“, 1 knyga, 411 p.). Taip apie dvasinius dalykus reikia spręsti dvasiškai (1 Kor 2, 13–14) ir mes galime džiaugsmingai laikytis Dievo Žodžio „kas rytą“ (Iz 50, 4–5).

Fil 2, 16 parašyta tvirtai laikytis „gyvenimo žodžio“. Kaip manote, ką tai reiškia? O kaip mums tai padaryti? Taip pat žr. Įst 4, 4, kur mokoma panašiai. Koks mūsų vaidmuo visame šiame procese?

II. MOKYTIS IŠ JĖZAUS

Nėra geresnio ir labiau įkvepiančio pavyzdžio už Jėzų Kristų. Jis žinojo Raštą ir buvo pasiruošęs sekti Dievo Žodžiu bei jo laikytis.

2. Perskaitykite Lk 4, 4. 8. 10–12. Kaip Jėzus naudojo Šventąjį Raštą šėtono gundymams atremti? Ką tai mums sako apie Šventojo Rašto pamatą mūsų tikėjimui, ypač gundymo metu?

Jėzus gerai žinojo Raštą. Jis buvo taip gerai susipažinęs su Dievo Žodžiu, kad galėjo jį cituoti mintinai. Tokias su rašytiniu Dievo Žodžiu susijusias žinias turėjo lemti laiko leidimas su Dievu ir tyrinėjant Raštą.

Jei Jis nebūtų žinojęs tikslių Rašto žodžių ir konteksto, kuriame jie užrašyti, velnias būtų Jį lengvai suklaidinęs. Net velnias citavo Šventąjį Raštą ir panaudojo jį savo apgaulingiems tikslams. Taigi nepakanka vien tik cituoti Raštą, kaip tai darė velnias. Taip pat reikia žinoti, ką Raštas dar sako konkrečiu klausimu, ir žinoti teisingą Rašto žodžių reikšmę. Tik toks Dievo Žodžio pažinimas padės mums, kaip ir Jėzui, apsisaugoti nuo Dievo priešo apgaulės ir apsiginti nuo šėtono išpuolių. Vėl ir vėl mes skaitome apie Jėzų, padedantį savo sekėjams suprasti Raštą, nurodant jiems tai, kas „parašyta“ (Lk 24, 45–46; Mt 11, 10; Jn 6, 45; ir kt.). Jis darė prielaidą, kad skaitantieji Šventąjį Raštą gali jį suprasti teisingai: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“ (Lk 10, 26) Tai, kas parašyta Šventajame Rašte, Jėzui yra matas, pagal kurį turėtume gyventi.

Jn 7, 38 Jėzus – Dievo Žodis, tapęs kūnu – nurodė savo sekėjams į tai, ką sakė Raštas. Tik iš Biblijos mes žinome, kad Jėzus yra pažadėtasis Mesijas. Apie Jį liudija Šventasis Raštas (Jn 5, 39). Pats Jėzus buvo pasiruošęs laikytis Šventojo Rašto, rašytinio Dievo Žodžio. Jei Jis buvo pasiruošęs tai daryti, ką tai mums sako, ką turėtume daryti mes?

Koks buvo jūsų pačių patyrimas naudojant Raštą asmeninėje kovoje su pagunda? Tai yra, ar gundomi pradėjote skaityti, ar cituoti Bibliją? Kas dėl to įvyko ir ko pasimokėte iš šio patyrimo?

III. JĖZUS PRIEŠ RAŠTĄ?

3. Perskaitykite Jn 5, 45–47. Kokią galingą žinią, susijusią su Jo santykiu su Raštu, Jėzus čia mums perteikia?

Kai kurie tvirtina, kad Jėzus vartojo aiškiai priešingus Šventajam Raštui žodžius, t.y. priešingus tiems žodžiams, kuriuos mes randame Senajame Testamente. Jie teigia, kad Jėzaus žodžiai yra netgi išaukštinti virš Šventojo Rašto žodžių.

Naujajame Testamente mes skaitome, kad Jėzus sakė: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta… O Aš jums sakau…“ (Mt 5, 43–44; palyginkite su Mt 5, 21–22. 27–28. 33–34. 38–39). Kai Jėzus pasakė šiuos garsius žodžius Kalno pamoksle, Jis nemėgino išsižadėti Senojo Testamento ar jį panaikinti, kaip kai kurie teigia. Vietoj to, Jis reagavo į įvairius Šventojo Rašto aiškinimus ir žodinius papročius, kuriais naudojosi kai kurie Jo dienų Rašto aiškintojai, norėdami pateisinti tam tikrą elgesį kitų žmonių atžvilgiu, kurių Dievas nesmerkė ir ko Jis niekada neįsakė, pavyzdžiui, nekęsti priešo (žr. Mt 5, 43).

Jėzus jokiu būdu nepanaikino Senojo Testamento ir niekaip nesumenkino jo autoriteto. Priešingai, būtent Senasis Testamentas įrodo, kas Jis yra. Jis sustiprino Senojo Testamento mokymų reikšmę nurodydamas mums pirminius Dievo ketinimus.

Galbūt vienas iš subtiliausių ir vis dėlto pavojingiausių Šventojo Rašto kritikos būdų yra pasinaudojimas Jėzaus autoritetu ir Jo paties vardu, kad Šventasis Raštas būtų pripažintas netinkamu, o kai kurios Biblijos dalys neįkvėptos. Turime Jėzaus pavyzdį, kokiu autoritetu Jis laikė Šventąjį Raštą, kurį Jo dienomis sudarė tik Senasis Testamentas. Kokių dar įrodymų mums reikia, koks turėtų būti mūsų požiūris į Senąjį Testamentą?

Nemenkindamas Rašto autoriteto, Jėzus nuolat laikėsi Rašto kaip patikimo vadovo. Tiesą sakant, tame pačiame Kalno pamoksle Jis nedviprasmiškai sako: „Nemanykite, jog Aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti“ (Mt 5, 17). Toliau Jis sako: „Todėl, kas pažeistų bent vieną iš mažiausių paliepimų ir taip elgtis mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu dangaus karalystėje“ (Mt 5, 19).

Kokios yra esminės doktrinos, kurių pagrindas iki šiol yra Senasis Testamentas? Pavyzdžiui, pasakojimas apie pasaulio sukūrimą (Pr 1–2 sk.) ir nuopuolį (Pr 3). Kokias kitas svarbias krikščioniškas tiesas randame Senajame Testamente, kurios vėliau išdidinamos Naujajame Testamente?

IV. TYLUMOJE SU DIEVO ŽODŽIU

Mūsų gyvenimas paprastai būna neramus, kupinas įtampos ir streso. Kartais tenka sunkiai dirbti vien tik tam, kad išgyventume ir turėtume maisto ant stalo. Kitais atvejais, net patenkinus būtinus poreikius, verčiamės per galvą, nes norime vis daugiau ir daugiau. Mes trokštame to, kas, mūsų manymu, padarys mus laimingus ir patenkintus. Tačiau, kaip Mokytojo knygoje perspėja Saliamonas, taip ne visada nutinka.

Kokia bebūtų priežastis, gyvenime mes galime būti be galo užimti, dėl to gali būti pamirštamas Dievas. Tai nereiškia, kad netikime, bet kad neleidžiame laiko skaitydami, melsdamiesi ir priartėdami prie Viešpaties, „kurio rankoje mūsų alsavimas“ (Dan 5, 23) . Mus gali pernelyg atitraukti kiti dalykai, todėl neleidžiame laiko su Dievu. Mums visiems reikia sąmoningai sulėtėti, kad sutiktume tą, kuris yra mūsų Gelbėtojas, Jėzų. Kaip Šventoji Dvasia gali kalbėti su mumis, jei nestabtelime klausytis? Ramybės laikas su Dievu, skaitant Jo Žodį ir bendraujant meldžiantis, yra mūsų dvasinio gyvenimo šaltinis.

4. Perskaitykite Ps 37, 7; Ps 46, 11; Ps 62, 2–3. 6. Ko šie tekstai moko mus apie ramybės laiką su Dievu? Kodėl šis laikas su Dievu yra itin svarbus?

Kai ką nors mylime, mėgstame leisti laiką su tuo mylimu žmogumi. Raskite vietą, kurioje be trukdymų galite skaityti ir apmąstyti Dievo Žodį. Mūsų neramiame gyvenime tai galima padaryti tik tuo atveju, jei sąmoningai skirsime tam laiko. Dažnai dienos pradžia yra geriausia toms tylos ir apmąstymų minutėms. Tokios akimirkos, prieš prasidedant darbo dienai, gali tapti palaiminimu visai likusiai dienai, nes gimusios brangios mintys lydės jus daugelį valandų. Būkite kūrybingi ir raskite laiko, būtino susitikti su Dievu be trukdymų.

Maldos ryšys su gyvu Biblijos Dievu daro įtaką mūsų gyvenimui kaip niekas kitas. Galų gale, taip panašėjame į Jėzų.

Ar stengiatės ieškoti progų laikui su Viešpačiu? Koks tas laikas ir kaip jis padeda dar geriau pažinti Dievo tikrovę ir meilę?

V. ATMINTIS IR GIESMĖ

„Branginu širdyje Tavo žodį, kad Tau nenusidėčiau“ (Ps 119, 11).

Rašto mokymasis mintinai atneša daugybę palaiminimų. Mintyse saugant brangias Dievo Žodžio eilutes, galima įgyvendinti tai, kas buvo įsiminta, ir jas pritaikyti naujoms ir besikeičiančioms aplinkybėms. Tokiu būdu Biblija tiesiogiai veikia mūsų mąstymą, sprendimus ir daro įtaką mūsų vertybėms ir elgesiui. Šventojo Rašto mokymasis mintinai paverčia Bibliją kasdienio gyvenimo patyrimu. Be to, tai padeda mums garbinti Dievą ir gyventi ištikimai laikantis Rašto.

Rašto mokymasis pažodžiui yra didžiulė apsauga nuo apgaulės ir klaidingo aiškinimo. Šventojo Rašto mokymasis mintinai leidžia mums jį cituoti, net kai neturime Biblijos. Tai gali tapti nepaprastai didele jėga gėriui ir aplinkybėms, kai kyla pagundų arba kai mes susiduriame su neigiamais iššūkiais. Prisimindami Dievo pažadus ir mąstydami Dievo Žodį, užuot mąstę apie savo problemas, mintis nukreipiame į Dievą, žinantį tūkstantį būdų kaip padėti, kai mes jų nematome.

5. Perskaitykite Ef 5, 19 ir Kol 3, 16. Kaip Dievo Žodžio giedojimas gali įtvirtinti Dievo Žodį mūsų mintyse?

Biblijos žodžių giedojimas taip pat gali būti galingas būdas įsimenant Šventojo Rašto tekstą. Giedant Šventojo Rašto žodžiai lengviau įsimenami. Rašto žodžių derinimas su gražiomis melodijomis labiau įtvirtins juos mūsų mintyse ir bus veiksnus būdas nerimui išsklaidyti. Rašto tekstus, susietus su paprastomis, bet harmoningomis melodijomis, gali lengvai giedoti ir įsiminti maži vaikai ir suaugusieji. Raštas įkvėpė daugybę ir visame pasaulyje žinomų oratorijų, simfonijų ir kitos muzikos, kuri per amžius formavo ir darė įtaką krikščionių kultūrai. Kompozicijos, pakeliančios mūsų mintis ir nukreipiančios jas į Dievą bei Jo Žodį, yra nuostabus palaiminimas ir teigiama įtaka mūsų gyvenimui.

„Muzika yra sudėtinė Dievo garbinimo aukštybių buveinėse dalis, ir mes turime stengtis, kad mūsų padėkos giesmės kiek galima geriau prisiderintų prie Dangaus chorų harmonijos“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 487 p.).

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Kelias pas Kristų, 91–102/ p.

„Natūrali akis negali pamatyti Kristaus malonumo ir grožio. Tik vidinis Šventosios Dvasios apšvietimas, atskleidžiantis sielai jos tikrąjį beviltiškumą ir bejėgiškumą bei visas nuodėmes prisiėmusio Kristaus gailestingumo ir atleidimo, gali žmogui parodyti Jo begalinį gailestingumą, Jo neišmatuojamą meilę, geranoriškumą ir šlovę“ (E. G. White, „The Upward Look“, 155 p.).

„Šventojo Rašto dalys, net ištisi skyriai, gali būti įsimenami, kurie turi būti kartojami, kai šėtonas ateina su savo gundymais… Kai šėtonas skatins mąstyti žemiškus ir jausminius dalykus, jam efektyviausiai bus pasipriešinama žodžiu – ‘Parašyta‘“ („The Advent Review and Sabbath Herald“, balandžio 8, 1884).

Klausimai aptarimui:

1. Kaip laisvos valios ir apsisprendimo tikrovė veikia visus mūsų pasirinkimus, susijusius su tikėjimu ir paklusnumu? Nors daugelis mūsų gyvenimo sričių mums nepavaldžios, kalbant apie svarbiausius dalykus, susijusius su amžinuoju gyvenimu, mes galime laisvai apsispręsti. Ką jūs darote su laisva valia, kurią jums davė Dievas? Kokius dvasinius sprendimus priimate?

2. Pagalvokite apie vaidmenį, kurį galėtų ir turėtų atlikti sabata, ramiai leidžiant laiką su Dievu. Kaip sabatos laikymasis apsaugo jus nuo įpročio dirbti tiek ir užsiimti tuo, dėl ko negalite leisti laiko su Dievu? Kaip jūs galite išmokti padaryti sabatą labiau dvasiniu palaiminimu, kuriuo ji ir buvo skirta būti?

3. Koks buvo jūsų patyrimas leidžiant laiką vienumoje su Dievu maldoje ir tyrinėjant? Kaip šis dvasins įprotis veikia jūsų tikėjimą? Kaip jis turėtų paveikti jūsų tikėjimą? Jei klasėje jaučiatės patogiai, pasikalbėkite apie savo asmeninį skaitymo ir maldos laiką ir tai, ką jis jums davė. Kuo kitiems gali būti naudinga tai, ko jūs išmokote? 4. Kokie yra jūsų mėgstamiausi tekstai, kuriuos mokate mintinai? Kuo jie jums patinka? Kaip jų įsiminimas jums virto palaiminimu?