Gegužės 16–22 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jn 1, 1–3; Pr 1, 3–5; Iš 20, 8–11; Apr 14, 7; Mt 19, 3–6; Rom 5, 12.
Įsimintina eilutė: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa“ (Jn 1, 1–4).
Pirmieji Pradžios knygos skyriai yra pagrindas visam Raštui. Šiuose skyriuose yra pagrindai bibliniam mokymui ar doktrinoms. Čia randame darniai veikiančią Dievybės prigimtį – Tėvą, Sūnų (Jn 1, 1–3; Hbr 1, 1–2) ir Dvasią (Pr 1, 2), kuriančius pasaulį ir visa, kas jame, kurio kulminacija – žmonija (Pr 1, 26–28). Pradžios knyga taip pat supažindina mus su sabata (Pr 2, 1–3), pikto kilme (Pr 3, 3), Mesiju ir išgelbėjimo planu (Pr 3, 15), pasauliniu, visuotiniu tvanu (Pr 6–9), sandora (Pr 1, 28; 2, 2–3. 15–17; 9, 9–17; Pr 15), kalbų sumaišymu ir žmonių išsisklaidymu (Pr 10; 11) bei genealogija, suteikiančia pagrindo Rašto chronologijai nuo pasaulio sukūrimo iki Abraomo (Pr 5 ir 11). Galiausiai, Dievo Žodžio galia (Pr 1, 3; 2 Tim 3, 16; Jn 17, 17), žmonijos prigimtis (Pr 1, 26–28), Dievo charakteris (Mt 10, 29–30), vyro ir moters santuoka (Pr 1, 27–28; Pr 2, 18. 21–25), žemės ir jos išteklių valdymas (Pr 1, 26; 2, 15. 19 ) ir pažadėtos naujos kūrinijos viltis (Iz 65, 17; 66, 22; Pr 21, 1), visa tai pagrįsta šiais pirmaisiais skyriais, kuriuos mes tyrinėsime šią ir kitą savaitę.
I. PRADŽIOJE…
1. Perskaitykite Pr 1, 1. Kokios gilios tiesos čia atskleistos?
Raštas prasideda pačiais tauriausiais ir giliausiais žodžiais, kurie yra paprasti, tačiau, jei kruopščiai tyrinėjami, yra neišmatuojamai gilūs. Tiesą sakant, į didžiausius filosofijos klausimus, susijusius su tuo, kas mes esame, kodėl mes čia esame ir kaip mes čia atsiradome, yra atsakyta pirmuoju Rašto sakiniu.
Mes esame todėl, kad Dievas sukūrė mus konkrečiu laiku praeityje. Mes neišsivystėme iš nieko; taip pat mes neatsiradome atsitiktinai, neturėdami jokio tikslo ir krypties, kaip moko dauguma šiuolaikinių mokslinių kilmės teorijų. Darvino evoliucijos teorija visomis prasmėmis prieštarauja Šventajam Raštui, o dėl bandymų suderinti ją su Biblija krikščionys atrodo kvailai.
Dievas taip pat mus sukūrė absoliučią laiko akimirką – „pradžioje“. Tai reikštų, kad Dievas buvo iki šios pradžios. Tai yra, Dievas buvo dar prieš sukuriant laiką, išreikštą kasdieniu vakaro ir ryto ciklu, mėnesiais bei metais, kurie visi žymi pasaulio santykį su Saule ir Mėnuliu. Šią absoliučią pradžią atspindi ir palaiko kitos Rašto eilutės, nuolat patvirtinančios Dievo kūrybos prigimtį ir priemones (Jn 1, 1–3).
2. Perskaitykite Jn 1, 1–3 ir Hbr 1, 1–2. Kas buvo kūrinijos veikėjas? Pagalvokite, ką reiškia tai, kad Jis taip pat mirė ant kryžiaus.
Raštas moko, kad Jėzus buvo kūrinijos veikėjas. Biblija sako: „Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (Jn 1, 3). Per Jėzų Jis „sutvėrė pasaulius“ (Hbr 1, 1–2). Kadangi visa ko pradžia yra Jėzus, mes galime tikėtis, kad galų gale Jis užbaigs tai, ką pradėjo, nes Jis yra „Alfa ir Omega“, „Pirmasis ir Paskutinysis“ (Apr 1, 8; 22, 13).
Kokį skirtumą lemia žinojimas, kad esate sukurti Dievo? Įsivaizduokite, jei netikėtumėte tuo. Kuo skirtųsi jūsų nusistatymas savęs ir aplinkinių atžvilgiu, ir kodėl?
II. PASAULIO KŪRIMO DIENOS
Pastaraisiais metais atsirado polinkis į pasaulio kūrimo savaitę žiūrėti kaip į nepažodinę, kaip į metaforą, parabolę ar net mitą. Taip nutiko pasirodžius evoliucijos teorijai, skelbiančiai, kad gyvybės raida Žemėje truko ilgus amžius.
Ko Raštas moko šia tema? Kodėl Pradžios 1 pasaulio kūrimo „dienos“ turi būti suprantamos kaip pažodinės, o ne perkeltine prasme?
3. Perskaitykite Pr 1, 3–5 ir Iš 20, 8–11. Kaip šiuose kontekstuose vartojama sąvoka „diena“?
Hebrajų kalbos žodis „jom“ arba pažodinė „diena“ nuosekliai vartojama visame pasakojime apie pasaulio sukūrimą. Niekas šiame Pradžios knygos pasakojime apie sukūrimą nerodo, kad čia turėta omenyje kas kita, išskyrus pažodinę dieną, kaip šiandien suprantame vieną dieną. Tiesą sakant, kai kurie mokslininkai, netikintys, kad čia dienos yra pažodinės, vis dėlto pripažįsta, kad autoriaus ketinimas buvo nusakyti būtent pažodines dienas.
Įdomu tai, kad pats Dievas pirmajam laiko vienetui priskiria būtent šį žodį (Pr 1, 5). Jom arba diena apibrėžiama frazėmis – „atėjo vakaras ir išaušo rytas“ (Pr 1, 5. 8 ir t.t.). Čia vartojama vienaskaita, o ne daugiskaita, nusakant vieną dieną.
Taigi septynios pasaulio kūrimo dienos turi būti suprantamos kaip užbaigtas laiko vienetas, kurį nusako kiekinis skaitvardis „echad“ („pirmoji“), po kurio eina kelintiniai skaitvardžiai (antroji, trečioji, ketvirtoji ir t.t.). Tai rodo paeiliui einančias dienas, kurių kulminacija – septintoji diena. Terminų vartojimas ar paties pasakojimo forma neparodo, kad tarp šių dienų turėtų būti spragų. Septynios pasaulio kūrimo dienos iš tikrųjų yra septynios dienos, kaip mes jas apibūdiname šiandien.
Be to, tiesioginė dienos prigimtis nelaikoma savaime suprantama, net kai Dievas savo pirštu užrašė ketvirtąjį įsakymą, nurodydamas, kad septintos dienos – sabatos pagrindas yra pažodinė septynių dienų pasaulio kūrimo savaitė.
Pradžios knygos pasaulio kūrimas nėra vienintelis toks pasakojimas Rašte. Antrojo atėjimo metu Dievas taip pat iš naujo kurs, pakeisdamas mirtingumą nemirtingumu, „staiga, viena akimirka, gaudžiant paskutiniam trimitui“ (1 Kor 15, 52). Jei vis dėlto Dievas gali tai padaryti iš karto kurdamas iš naujo, kodėl kurdamas pirmą kartą Jis naudotų milijardus metų, kaip moko teistinė evoliucija?
III. SABATA IR PASAULIO KŪRIMAS
Šiandien septinta diena – sabata pasaulietinėje visuomenėje ir religinėse bendruomenėse smarkiai puolama. Tai galima pastebėti pasaulinių korporacijų darbo grafikuose; bandant pakeisti kalendorių daugelyje Europos šalių, antrąją savaitės dieną paskelbus pirmąja savaitės diena, o pirmąją savaitės dieną – septintąja; ir neseniai popiežiaus paskelbtoje su klimato kaita susijusioje enciklikoje septintoji diena – sabata vadinama „žydų šabu“ ir pasaulis raginamas laikytis poilsio dienos, kad būtų sumažintas visuotinis atšilimas (Pope Francis, Laudato Si’, Vatican City: Vatican Press, 2015, 172 p.).
4. Perskaitykite Pr 2, 1–3; Iš 20, 8–11; Mk 2, 27 ir Apr 14, 7. Kaip pasaulio kūrimo savaitės supratimas sietinas su ketvirtuoju įsakymu? Kaip tai sietina su trijų angelų žinia?
Raštas sako: „Septintą dieną Dievas buvo užbaigęs darbus, kuriais buvo užsiėmęs“ (Pr 2, 2). Daugelis kreacionistų šiandien pabrėžia Dievo darbą per šešias pasaulio kūrimo dienas, tačiau jie nepripažįsta, kad Dievo darbas nesibaigė šeštą dieną. Jo darbas baigėsi, kai Jis padarė sabatos dieną. Štai kodėl Jėzus galėjo pasakyti: „Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui“ (Mk 2, 27). Jėzus galėjo tai autoritetingai pareikšti, nes Jis padarė sabatą kaip amžinąjį Dievo Sandoros su savo tauta ženklą ir antspaudą. Sabata buvo skirta ne tik žydams, bet visai žmonijai.
Pradžios knyga nurodo tris dalykus, kuriuos Jėzus atliko padaręs sabatos dieną. Pirmiausia, Jis „ilsėjosi“ (Pr 2, 2) ir parodė dieviškąjį savo noro pailsėti su mumis pavyzdį. Antra, Jis „palaimino“ septintą dieną (Pr 2, 3). Pasakojime apie pasaulio sukūrimą palaiminami yra gyvūnai (Pr 1, 22) ir Adomas su Ieva (Pr 1, 28), tačiau vienintelė palaiminta diena yra septintoji diena. Trečia, Dievas „padarė ją šventą“ (Pr 2, 3) arba pašventino.
Jokia kita diena Rašte nesulaukė tokio išskirtinumo. Šie trys veiksmai pakartoti ketvirtajame įsakyme, kai Dievas užrašė pirštu ir nurodė į pasaulio kūrimą kaip sabatos pamatą (Iš 20, 11).
Apr 14, 7 ir Iš 20, 11 sabatos įsakymas yra tiesiogiai minimas kaip Kūrėjo garbinimo pagrindas. Kaip šis tiesioginis ryšys su sabata sietinas su paskutiniųjų dienų įvykiais?
IV. PASAULIO KŪRIMAS IR SANTUOKA
Pastarąjį dešimtmetį įvyko didžiuliai pokyčiai, kaip visuomenės ir vyriausybės apibrėžia santuoką. Daugybė pasaulio tautų patvirtino tos pačios lyties asmenų santuoką, panaikindamos ankstesnius įstatymus, saugojusius šeimos struktūrą, kurios centre yra vienas vyras ir viena moteris. Tai daugeliu atžvilgių precedento neturintis įvykis, todėl kyla naujų klausimų, susijusių su santuokos institutu, bažnyčios ir valstybės santykiu, taip pat santuokos ir šeimos šventumu, kaip apibrėžta Šventajame Rašte.
5. Perskaitykite Pr 1, 26–28; ir Pr 2, 18. 21–24. Ko šios eilutės moko apie Dievo idealą santuokai?
Šeštą dieną Dievas pasiekia aukščiausią kūrimo tašką – žmonijos sutvėrimą. Įspūdinga, kad pirmą kartą Dievas Pr 1, 26 nusakomas daugiskaita: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą“. Visi Trejybės asmenys, mylintys vienas kitą, dabar sukuria dangaus apibrėžtus santuokos santykius žemėje.
„Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos“ (Pr 1, 27). Adomas ištarė: „Štai pagaliau kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno“ (Pr 2, 23). Adomas ją pavadino „moterimi“. Santuoka reikalauja, kad vyras paliktų tėvą ir motiną, glaustųsi prie žmonos, ir jie taptų vienu kūnu (Pr 2, 24).
Raštas vienareikšmiškai sako, kad šie santykiai turi būti tarp vyro ir moters, gimusių iš jų tėvo ir motinos, taip pat vyro ir moters. Ši sąvoka dar labiau paaiškinta nurodymuose pirmiems žemės tėvams: „Dievas palaimino juos, tardamas: Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!“ (Pr 1, 28) Penktasis įsakymas nurodo vaikams (palikuonims) gerbti savo tėvą ir motiną (Iš 20, 12). Šie santykiai gali būti įgyvendinami tik heteroseksualioje partnerystėje.
Perskaitykite Jėzaus žodžius Mt 19, 3–6. Ko jie mus moko apie santuokos prigimtį ir šventumą? Atsižvelgiant į Jėzaus žodžius ir nepamirštant Dievo meilės visai žmonijai bei to, kad visi esame nusidėjėliai, kaip derėtų tvirtai ir ištikimai laikytis su santuoka susijusių Rašto principų?
V. PASAULIO SUKŪRIMAS, NUOPUOLIS IR KRYŽIUS
Rašte tobula kūrinija, nuopuolis, pažadėtas Mesijas ir galutinis atpirkimas yra neatsiejami. Šie svarbūs įvykiai yra žmonijos išganymo istorijos tema.
6. Perskaitykite Pr 1, 31, Pr 2, 15–17 ir Pr 3, 1–7. Kas nutiko tobulai Dievo kūrinijai?
Dievas apie kūriniją pasakė – „labai gera“ (Pr 1, 31). „Kūrimas buvo baigtas… Rojus žydėjo žemėje. Adomas ir Ieva galėjo prieiti prie gyvybės medžio. Nei nuodėmės žymė, nei mirties šešėlis netemdė puikių kūrinių“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 28 p.). Dievas perspėjo Adomą ir Ievą, kad jei jie valgys gero ir pikto pažinimo medžio vaisiaus, jie tikrai mirs (Pr 2, 15–17). Žaltys pradėjo savo kalbą klausimu, o tada prieštaravo tam, ką pasakė Dievas: „Jūs tikrai nemirsite!“ (Pr 3, 4) Šėtonas pažadėjo Ievai žinojimą ir kad ji bus kaip Dievas. Akivaizdu, kad ji juo tikėjo.
7. Kaip Paulius patvirtina Dievo žodžius Pr 2, 15–17? Perskaitykite Rom 5, 12 ir Rom 6, 23. Kaip šis mokymas susijęs su teistine evoliucija?
Šventajame Rašte matome, kada vėlesni Biblijos rašytojai patvirtino ankstesnius Biblijos teiginius ir pateikė papildomų įžvalgų. Romiečiams 5–8 Paulius rašo apie nuodėmę ir išganymo grožį: „Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones“ (Rom 5, 12). Tačiau evoliucijos idėja reiškia mirtį milijonus metų prieš žmoniją. Ši idėja turi rimtų padarinių Rašto mokymui, susijusiam su nuodėmės kilme, Kristaus pavaduojančia mirtimi ant kryžiaus ir išganymo planu. Jei mirtis nėra susijusi su nuodėme, tada nuodėmės atpildas nėra mirtis (Rom 6, 23), ir Kristui nebūtų priežasties mirti už mūsų nuodėmes. Taigi pasaulio sukūrimas, nuopuolis ir kryžius yra neatsiejami. Pirmasis Adomas yra neatsiejamas nuo paskutiniojo Adomo (1 Kor 15, 45. 47). Tikėjimas Darvino evoliucija, net jei į procesą būtų įtraukta kažkokia Dievo samprata, sugriautų patį krikščionybės pamatą.
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 25–31 p.; 81–85 p.
„Augantys įrodymai, pagrįsti lyginamaisiais, literatūros, kalbos ir kitais apsvarstymais, susisieja visuose lygmenyse, todėl galima daryti išvadą, kad Pradžios 1 žodis „jom“ – diena visada reiškia pažodines 24 valandas. Pradžios knygos autorius negalėjo sugalvoti išsamesnių ir visa apimančių būdų, kaip išreikšti pažodinės „dienos“ idėją, nei tie, kurie buvo pasirinkti“ (Gerhard F. Hasel, “The ‘Days’ of Creation in Genesis 1: Literal ‘Days’ or Figurative “Periods/Epochs’ of Time?” Origins 21/1 [1994], 30 p.).
„Didžiausi protai, jei nevadovaujami Dievo Žodžio, sutrinka bandydami ištirti mokslo ir apreiškimo ryšius. Kūrėjas ir Jo darbai jiems nėra suprantami; kadangi jų negalima paaiškinti gamtiniais dėsniais, Rašto pasakojimas skelbiamas nepatikimu“ (E. Vait, „Testimonies for the Church, 8 t., 258 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Perskaitykite pateiktą citatą iš E. Vait raštų. Kaip dažnai, net ir šiandien, mes matome tai, ką ji parašė, net tarp krikščionių, kurie, nepaisydami mokslo teiginių, automatiškai priima mokslo teiginius vietoje Rašto pasakojimo, o tai, kaip ji rašė, reikštų, kad biblinė istorija yra „nepatikima“?
2. Kodėl neįmanoma rimtai paisyti Rašto, jei priimama teistinė evoliucija? Jei pažįstate asmenį, priimantį teistinę evoliuciją ir teigiantį, kad jis yra krikščionis, kodėl gi nepaprašius jo paaiškinti kryžių, atsižvelgiant į tai, ką rašė Paulius (žr. Romiečiams 5) apie tiesioginį ryšį tarp Adomo nuopuolio ir mirties bei Jėzaus kryžiaus? Kokį paaiškinimą jis pateikia?
3. Jei Raštas yra Dievo apreiškimas, tuomet ar tikinčiojo tikėjimas ir akys neatsiveria didesnei tikrovei, išreikštai Šventajame Rašte? Kaip krikščionys gali būti vadinami „siaurų pažiūrų“, kai jie tiki Rašto tiesomis, kurias atskleidžia begalinis Dievas? Tiesą sakant, ateistinis, materialistinis pasaulio vaizdas yra daug siauresnis nei krikščioniškoji pasaulėžiūra.
4. Kaip galime tarnauti tiems, kurie grumiasi su seksualinės tapatybės klausimais, būdami ištikimi Dievo Žodžiui? Kodėl neturime būti tie, kurie meta akmenį net tų žmonių atžvilgiu, kurie, kaip pagauta svetimautoja, yra kalti dėl nuodėmės?