Balandžio 18–24 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mk 7, 1–13; Rom 2, 4; 1 Jn 2, 15–17; 2 Kor 10, 4–6; Jn 5, 46–47; Jn 7, 38.
Įsimintina eilutė: „Argi neturėtų tauta atsiklausti savo dievų, tartis su mirusiaisiais dėl gyvųjų mokymo ir liudijimo?“ – be abejo, taip kalbantieji neregės aušros!“ (Iz 8, 19–20)
Nėra krikščioniškos bažnyčios, kuri nesinaudotų Raštu savo įsitikinimams pagrįsti. Vis dėlto teologinis Rašto vaidmuo ir autoritetas nėra vienodi visose bažnyčiose. Tiesą sakant, Rašto vaidmuo kiekvienoje bažnyčioje gali labai skirtis. Tai svarbus, bet sudėtingas klausimas, kurį mes ištirsime atsižvelgdami į penkis skirtingus įtakingus šaltinius, turinčius įtakos Rašto aiškinimui: papročius, patyrimą, kultūrą, protą ir patį Raštą.
Šie šaltiniai atlieka svarbų vaidmenį teologijai ir kiekvienai bažnyčiai. Visi mes esame įvairių mus paveikiančių papročių ir kultūrų dalis. Visi turime patyrimų, formuojančių mūsų mąstymą ir darančių įtaką mūsų supratimui. Visi gebame mąstyti ir vertinti dalykus. Visi mes skaitome Raštą ir naudojame jį Dievo ir Jo valios supratimui.
Kuriems iš šių šaltinių ar jų derinių tenka galutinis autoritetas aiškinant Raštą ir kaip jie naudojami vienas kito atžvilgiu? Bet kokiam šaltiniui ar šaltiniams teikiama pirmenybė veda prie labai skirtingų akcentų ir rezultatų bei galiausiai lems visos mūsų teologijos kryptį.
I. PAPROČIAI
Patys papročiai nėra blogai. Jie suteikia pasikartojantiems darbams mūsų kasdieniniame gyvenime tam tikrą rutiną ir struktūrą. Jie gali padėti mums palaikyti ryšį su mūsų šaknimis. Taigi nestebina, kad papročiai taip pat atlieka svarbų vaidmenį religijoje. Tačiau yra ir tam tikrų su papročiais susijusių pavojų.
1. Ko Mk 7, 1–13 moko mus apie tai, kaip Jėzus savo dienomis reagavo į kai kuriuos žmonių papročius?
Papročiai, su kuriais Jėzus susidūrė žydų bendruomenėje, buvo kruopščiai perduodami mokytojo mokiniui. Jėzaus laikais jie turėjo savo vietą šalia Rašto. Tačiau papročiai su laiku yra linkę augti, sukaupdami vis daugiau detalių ir pusių, kurios iš pradžių nebuvo Dievo Žodžio ir Jo plano dalis. Šie žmogiški papročiai – net jei jie puoselėjami gerbiamų „prosenių“ (žr. Mk 7, 3. 5), t.y. religinių žydų bendruomenės vadovų – nėra lygiaverčiai Dievo įsakams (žr. Mk 7, 8–9). Tai buvo žmogiški papročiai, ir galų gale jie privedė prie to, kad niekais pavertė „Dievo Žodį“ (Mk 7, 13).
2. Perskaitykite 1 Kor 11, 2 ir 2 Tes 3, 6. Kaip atskirti Dievo Žodį nuo žmogaus papročių? Kodėl svarbu juos atskirti?
Gyvas Dievo Žodis ugdo mumyse garbingą ir ištikimą nusistatymą jo atžvilgiu. Ši ištikimybė lemia tam tikrą paprotį. Tačiau mūsų ištikimybė visada turi būti gyvam Dievui, kuris savo valią apreiškė rašytiniame Dievo Žodyje. Taigi Raštas atlieka išskirtinį vaidmenį, viršijantį visus žmogaus papročius. Raštas yra aukščiau visų, net ir gerų papročių. Papročiai, kylantys iš mūsų patyrimo su Dievu ir Jo Žodžiu, turi būti nuolat išmėginami Šventojo Rašto matu.
Ką mes kaip bažnyčia darome, ką būtų galima įvardyti „papročiu“? Kodėl visada svarbu papročius atskirti nuo Rašto mokymo? Pateikite savo atsakymą klasėje sabatą.
II. PATYRIMAS
3. Perskaitykite Rom 2, 4 ir Tit 3, 4–5. Kaip mes patiriame Dievo gerumą, kantrybę, atleidimą, maloningumą ir meilę? Kodėl svarbu, kad mūsų tikėjimas būtų ne tik abstraktus, intelektualios žinios, bet ir tai, ką iš tikrųjų patiriame? Tuo pačiu metu, kaip mūsų patyrimas gali prieštarauti Raštui ir netgi klaidinti mus?
Patyrimas yra mūsų žmogiškosios būties dalis. Jis stipriai veikia mūsų jausmus ir mintis. Dievas mus padarė taip, kad mūsų santykiai su Jo kūrinija ir net su pačiu Dievu yra labai susiję su mūsų patyrimu ir yra jo formuojami.
Ar Dievas nori, kad patirtume santykių, meno ir muzikos grožį bei kūrinijos stebuklus, taip pat Jo išganymo džiaugsmą ir Jo Žodžio pažadų galią. Mūsų religija ir tikėjimas yra ne tik doktrina ir racionalūs sprendimai. Tai, ką mes patiriame, reikšmingai formuoja mūsų nusistatymą Dievo atžvilgiu ir net Žodžio supratimą. Tačiau mes taip pat turime aiškiai pamatyti savo patyrimo ribas ir nepakankamumą, kai klausimas susijęs su Dievo valios žinojimu.
4. Koks įspėjimas užrašytas 2 Kor 11, 1–3? Ką tai turėtų pasakyti apie ribas, susijusias su pasitikėjimu mūsų patyrimu?
Patyrimai gali būti labai apgaulingi. Rašto kalba, patyrimui reikia tinkamos sferos. Ji turi būti informuota ir suformuota Šventojo Rašto bei aiškinama Šventuoju Raštu. Kartais norime patirti tai, kas nesuderinama su Dievo Žodžiu ir valia. Čia turime išmokti pasitikėti Dievo Žodžiu, o ne savo patyrimais ir norais. Turėtume budėti, kad įsitikintume, jog net mūsų patyrimas visada neprieštarauja Dievo Žodžiui ir neprieštarauja aiškiam Rašto mokymui.
Tikėjimas, kuriam svarbiausi įsakymai yra meilė Dievui ir meilė artimui (žr. Mk 12, 28–31), yra toks tikėjimas, kuriam patyrimas yra svarbus. Tuo pat metu, kodėl svarbu, kad mes visada išbandytume savo patyrimą Dievo Žodžiu?
III. KULTŪRA
Mes visi priklausome tam tikrai kultūrai ar kultūroms ir esame jos dalis. Taip pat visi esame paveikti ir formuojami kultūros. Nė vienas iš mūsų to neišvengia. Iš tikrųjų pagalvokite, kiek Senojo Testamento sudaro istorija apie senovės Izraelio sugedimą dėl aplinkinių kultūrų. Kodėl būtų galima galvoti, kad mes šiandien esame kitokie ar geresni?
Dievo Žodis taip pat yra duotas konkrečioje kultūroje, nors jis neapsiriboja šia kultūra. Nors kultūriniai veiksniai neišvengiamai daro įtaką mūsų supratimui, susijusiam su Raštu, neturėtume pamiršti, kad Raštas taip pat peržengia nusistovėjusias kultūrines ir etnines, imperines ir socialinės padėties kategorijas. Tai viena iš priežasčių, kodėl Raštas pranoksta bet kokią žmogišką kultūrą ir netgi gali pakeisti ir ištaisyti nuodėmingus elementus, randamus kiekvienoje kultūroje.
5. Perskaitykite 1 Jn 2, 15–17. Ką Jonas turi omeny sakydamas, kad neturėtume mylėti to, kas pasaulyje? Kaip mes galime gyventi pasaulyje, bet nebūti pasaulietiško nusistatymo?
Kultūra, kaip ir bet kuri kita Dievo kūrinijos pusė, yra paveikta nuodėmės. Vadinasi, jos taip pat laukia Dievo teismas. Taip, kai kurios mūsų kultūros pusės gali būti labai panašios į mūsų tikėjimą, tačiau visada turime būti atsargūs ir atskirti šiuos du dalykus. Idealiu atveju biblinis tikėjimas, jei to reikia, turėtų mesti iššūkį egzistuojančiai kultūrai ir sukurti priešingą kultūrą, ištikimą Dievo Žodžiui. Jei neturėsime nieko tvirto, kas ateina iš aukštybės, greitai pasiduosime mus supančiai aplinkai.
E. Vait pateikia tokią įžvalgą: „Kristaus sekėjai turi būti atsiskyrę nuo pasaulio principais ir pomėgiais, tačiau jie neturi atsiriboti nuo pasaulio. Gelbėtojas nuolatos bendravo su žmonėmis, ne tam, kad paskatintų juos daryti tai, kas prieštarauja Dievo valiai, bet kad juos pakylėtų ir kilnintų“ („Counsel to Parents, Teachers, and Students Regarding Christian Education“, 323 p.).
Kokios jūsų kultūros pusės visiškai prieštarauja bibliniam tikėjimui? Svarbiau, kaip mes kovojame su jų bandymais iškreipti mūsų tikėjimą?
IV. PROTAS
6. Perskaitykite 2 Kor 10, 4–6; Pat 1, 7; Pat 9, 10. Kodėl paklusnumas Kristui mintimis yra itin svarbus? Kodėl Viešpaties baimė yra išminties pradžia?
Dievas suteikė mums galimybę mąstyti ir samprotauti. Kiekviena žmogaus veikla ir kiekvienas teologinis argumentas reiškia mūsų sugebėjimą mąstyti ir daryti išvadas. Mes nepritariame nepagrįstam tikėjimui. Tačiau po 18-ojo arba Švietimo amžiaus žmogaus samprotavimui teko naujas ir dominuojantis vaidmuo, ypač Vakarų visuomenėje, viršijantis mūsų samprotavimų ir teisingų išvadų darymo galimybes.
Priešingai minčiai, kad visos mūsų žinios yra pagrįstos jusliniu patyrimu, kitu požiūriu žmogaus protas laikomas pagrindiniu žinių šaltiniu. Šis požiūris, vadinamas racionalizmu, tai idėja, kad tiesa nėra juslinė, o intelektuali ir kildinama iš proto. Kitaip tariant, yra tam tikros tiesos, ir vien mūsų protas gali jas tiesiogiai suvokti. Todėl žmogiškas samprotavimas tampa tiesos išbandymu ir matu. Samprotavimas tapo nauju autoritetu, kuriam turėjo nusilenkti visa kita, įskaitant bažnyčios autoritetą ir, dar dramatiškiau, net Raštą kaip Dievo Žodžio autoritetą. Viskas, kas žmogiškam protui nebuvo savaime suprantama, buvo atmetama ir tuo buvo abejojama. Šis nusistatymas paveikė didelę Rašto dalį. Visi stebuklai ir antgamtiniai Dievo veiksmai, kaip Jėzaus prisikėlimas kūnu, nekaltas prasidėjimas ar pasaulio sukūrimas per šešias dienas, paminint vos keletą, nebuvo laikomi tikrais ir patikimais.
Tiesa ta, kad turėtume prisiminti, jog net mūsų sugebėjimas samprotauti yra paveiktas nuodėmės ir jį reikia pavesti Kristui. Žmonių protavimas juos aptemdė ir atskyrė nuo Dievo (Ef 4, 18). Mes turime būti apšviesti Dievo Žodžio. Be to, kad Dievas yra mūsų Kūrėjas, Raštas rodo, jog, bibline prasme, mūsų žmogiškasis samprotavimas nėra sukurtas veikti nepriklausomai nuo Dievo ar autonomiškai. Atvirkščiai, „Pagarbi Viešpaties baimė – išminties pradžia“ (Pat 9, 10; palyginkite su Pat 1, 7). Mes galime pagrįstai samprotauti tik priėmę Dievo apreiškimą, įkūnytą rašytiniame Dievo Žodyje, kaip aukščiausią mūsų gyvenime, ir kai esame pasiruošę laikytis to, kas parašyta Biblijoje.
Prieš šimtmečius JAV prezidentas Tomas Džefersonas (Thomas Jefferson) iškirpo iš savo Naujojo Testamento viską, kas, jo manymu, prieštaravo protui. Nebeliko beveik visų Jėzaus stebuklų, įskaitant Jo prisikėlimą. Ko vien tai turėtų mus išmokyti apie žmogiško samprotavimo ribas suprantant tiesą?
V. RAŠTAS
Šventoji Dvasia, apreiškusi ir įkvėpusi Rašto turinį žmonėms, niekada nemokys mūsų priešingai Dievo Žodžiui. Septintosios dienos adventistams Raštas turi aukštesnį autoritetą nei žmogiški papročiai, patyrimas, protas ar kultūra. Viską būtina išmėginti tik Rašto matu.
7. Perskaitykite Jn 5, 46–47; ir Jn 7, 38. Koks svarbiausias dvasinių klausimų supratimo šaltinis buvo Jėzui Kristui? Kaip Raštas patvirtina, kad Jėzus yra tikrasis Mesijas?
Kai kurie žmonės teigia gavę iš Šventosios Dvasios ypatingų „apreiškimų“ ir nurodymų, kurie prieštarauja aiškiai Rašto žiniai. Jiems Šventoji Dvasia yra aukštesnis autoritetas už Dievo Žodį. Darantieji rašytinį ir įkvėptą Dievo Žodį negaliojančiu ir vengiantieji jo aiškios žinios eina pavojingu keliu ir neseka Dievo Dvasios. Raštas yra vienintelė mūsų dvasinė apsauga. Vien tik jis yra patikimas matas visais tikėjimo ir papročių klausimais.
„Šventoji Dvasia per Raštą kalba protui ir įrašo širdyje tiesą. Taip Ji atskleidžia klaidingas pažiūras ir išvaro jas iš sielos. Būtent per Tiesos Dvasią, veikiančią per Dievo Žodį, Kristus lenkia prie savęs savo išrinktąją tautą“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, 623 p.).
Šventoji Dvasia niekada neturėtų būti suprantama kaip pakeičianti Dievo Žodį. Greičiau, Ji darniai bendradarbiauja su Raštu ir per jį, norėdama patraukti mus prie Kristaus ir taip padarydama Raštą vieninteliu tikro biblinio dvasingumo matu. Raštas suteikia tikrą mokslą (žr. 1 Tim 4, 6) ir, kaip Dievo Žodis, yra patikimas bei nusipelno visiško pritarimo. Ne mums spręsti apie Raštą. Priešingai, Dievo Žodžiui tenka teisė ir valdžia teisti mus ir mūsų mąstymą. Galų gale, tai yra rašytinis paties Dievo Žodis.
Kodėl Raštas yra saugesnis dvasinių klausimų vadovas nei subjektyvūs įspūdžiai? Kokie yra padariniai, kai nepriimame Rašto kaip mato, kuriuo tikriname visus mokymus ir net savo dvasinį patyrimą? Jei asmeniniam apreiškimui tektų paskutinis žodis dvasiniuose klausimuose, kodėl tai galėtų sukelti ne ką kitą, o chaosą ir paklydimą?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Didžioji kova, 2017, 514–522 p.
Papročiai, patyrimas, kultūra, protas ir Raštas – visi yra būtini apmąstant Dievo Žodį. Lemiamas klausimas – kuriems iš šių tenka galutinis žodis ir aukščiausias autoritetas mūsų teologijoje? Vienas dalykas yra priimti Raštą, tačiau visai kas kita – leisti Raštui, per Šventosios Dvasios tarnystę, paveikti ir pakeisti gyvenimą.
„Dievas atskleidė žmonėms žinias, reikalingas išsigelbėti, savo Žodyje. Šventasis Raštas turi būti priimtas kaip neginčijamas, tikrasis Jo valios apreiškimas. Jis atskleidžia Dievo charakterį, jis yra pamatinių tiesų apreiškėjas ir patyrimo matas“ (E. Vait, Didžioji kova, 2017, 8 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Kodėl lengviau laikytis kai kurių žmonių papročių, užuot gyvenus Dievo Įstatymo dvasia – mylėti Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu, o savo artimą kaip save patį (žr. Mt 22, 37–40)?
2. Klasėje aptarkite atsakymą į paskutinį I dalies klausimą. Koks vaidmuo papročiams turėtų tekti mūsų bažnyčioje? Kur religiniuose papročiuose matote palaiminimus, o kur – iššūkius?
3. Kaip galima užtikrinti, jog papročiai, kad ir kokie geri jie bebūtų, nepakeistų rašytinio Dievo Žodžio kaip mūsų galutinio mato ir autoriteto?
4. Tarkime, kažkas teigia susapnavęs Viešpatį kalbant jam ar jai, neva sekmadienis yra tikroji poilsio ir garbinimo diena Naujojo Testamento laikais. Kaip reaguotumėte ir ko toks įvykis moko, kaip patyrimą visada būtina patikrinti Dievo Žodžiu?
5. Klasėje aptarkite kultūrą, į kurią jūsų bažnyčia yra panardinta. Kaip ši kultūra daro įtaką jūsų tikėjimui? Kokių pavyzdžių galima rasti istorijoje, kai kultūra padarė didelę įtaką bažnyčios narių elgesiui tokiu būdu, kuris dabar suprantamas kaip neigiamas? Ko galime iš to pasimokyti šiandien, kad nepadarytume panašių klaidų?