Gegužės 30 – birželio 5 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 1 Sam 17; Iz 36, 1–3; Iz 37, 14–38; Dan 1, 5; Mt 26, 57–67; Hbr 11, 1–40.
Įsimintina eilutė: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų“ (Iš 20, 2).
Raštą sudaro istorija. Biblinė istorija prasideda nuo absoliučios pradžios, kai Dievas viską sukūrė, ir juda link galutinio tikslo, kai Jis atkurs žemę Antrojo atėjimo metu.
Istorinė Rašto prigimtis – tai ypatybė, išskirianti jį iš kitų šventų religijų knygų. Raštas kalba apie Dievo, kuris asmeniškai veikia istorijoje, buvimą; jis nemėgina įrodyti Jo buvimo. Pradžioje Dievas taria žodį ir žemėje sukuriama gyvybė (Pr 1, 1–31). Jis pašaukia Abromą iš chaldėjų Ūro. Jis išvaduoja savo tautą iš vergijos Egipte. Jis užrašo Dešimt įsakymų ant akmens plokščių savo pirštu (Iš 31, 18). Jis siunčia pranašus. Jis teisia. Jis pašaukia tautą gyventi ir dalytis Jo Įstatymu bei išganymo planu su kitomis tautomis. Galų gale Jis siunčia į pasaulį savo sūnų Jėzų Kristų, padalydamas istoriją visiems laikams.
Šią savaitę tyrinėsime kai kuriuos svarbiausius istorijos klausimus, minimus Rašte, ir tam tikrus archeologinius įrodymus, padedančius pagrįsti Rašte išdėstytą istoriją.
I. DOVYDAS, SALIAMONAS IR KARALIAI
Dovydo ir Saliamono karaliavimas žymi aukso amžių Izraelio istorijoje. O kas, jei Dovydo ir Saliamono nebūtų, kaip kai kurie tvirtino? O kas, jei jų karalystė nebuvo tokia didelė, kaip aprašoma Biblijoje, kaip irgi kai kurie tvirtino? Be Dovydo nebūtų Jeruzalės, tautos sostinės (2 Sam 5, 6–10). Be Dovydo nebūtų jo sūnaus Saliamono pastatytos šventyklos (1 Kar 8, 17–20). Pagaliau be Dovydo nebūtų būsimojo Mesijo, nes Jis pažadėtas tik per Dovydo giminę (Jer 23, 5–6; Apr 22, 16). Izraelitų istoriją reiktų visiškai perrašyti. Tačiau, kaip sako Šventasis Raštas, būtent tokia istorija suteikia Izraeliui ir bažnyčiai išskirtinį vaidmenį bei misiją.
1. Perskaitykite 1 Sam 17. Kaip Dievas suteikia lemiamą pergalę Izraeliui? Kas naudojamas šiai pergalei? Kur pergalė pasiekiama?
Atkreipkite dėmesį į tikslias geografines mūšio ribas 1 Sam 17, 1–3. Kirbet Keiafa (Khirbet Qeiyafa) vietovė yra būtent ant šiame skyriuje aprašytų kalvų izraelitų stovyklos vietoje. Neseniai čia atliekant kasinėjimus buvo rastas Sauliaus ir Dovydo laikų miestas su įtvirtinimais, iš kurio atsiveria vaizdas į slėnį. Buvo atkasti dveji vartai. Kadangi daugumoje senovės Izraelio miestų būdavo tik vieneri vartai, tai padeda įvardyti šią vietą – Šaaraimai (1 Sam 17, 52), kurie hebrajų kalba reiškia „dveji vartai“.
Jei taip, tada šis biblinis senovės miestas atpažintas pirmą kartą. 2008 ir 2013 m. buvo rasti du užrašai, kurie, daugelio manymu, yra apskritai seniausi rasti hebrajų rašmenys. Antrame užraše minimas vardas – Ešbaalas, kaip vieno iš Sauliaus sūnų (1 Met 9, 39).
1993 m. vykusiuose kasinėjimuose šiauriniame Tel Dano mieste buvo rastas Damasko karaliaus Hazaelio paminklinis užrašas apie pergalę prieš „Izraelio karalių“ ir „Dovydo namų karalių“. Biblijoje Dovydo giminė aprašyta būtent taip, o tai dar galingesni archeologiniai įrodymai, kad Dovydas yra istorinė asmenybė, kaip sako Raštas.
Pagalvokite, ką reikštų mūsų tikėjimui tai, jei, kaip tvirtina kai kurie žmonės, karaliaus Dovydo iš tikrųjų nebuvo?
II. IZAIJAS, EZEKIJAS IR SANHERIBAS
2. Perskaitykite Iz 36, 1–3 ir Iz 37, 14–38. Kaip Dievas išgelbsti savo tautą iš šio milžiniško asirų antpuolio prieš Judą?
701 m. prieš Kristų Sanheribas puola Judą. Pasakojimas įamžinamas Šventajame Rašte. Šis pasakojimas taip pat keliais būdais užrašytas paties Sanheribo. Savo istoriniuose metraščiuose, aptiktuose sostinėje Ninevėje, jis giriasi: „Keturiasdešimt šešis jo [Ezekijo] įtvirtintus miestus ir nesuskaičiuojamus mažesnius gretimus kaimus aš apguliau ir užkariavau“. Sanheribo rūmuose Ninevėje jis švenčia pergalę prieš Judo Lachišo miestą, išpuošdamas pagrindinio rūmų kambario sienas apgulties ir kovos su šiuo miestu vaizdais.
Nesenuose kasinėjimuose Lachiše buvo rasta daug sunaikinto miesto griuvėsių, po to, kai Sanheribas jį sudegino. Tačiau Jeruzalė stebuklingai išsaugota. Sanheribas gali pasigirti tik tuo: „O Judėjos Ezekiją uždariau jo paties mieste kaip paukštį narve.“ Jeruzalės sunaikinimo aprašymo nėra ir jokios informacijos apie belaisvius, paimtus į vergiją.
Taip, Jeruzalė buvo apgulta, tačiau Raštas sako, kad apgultis truko tik vieną dieną, nes Viešpaties angelas išgelbėjo Jeruzalę. Kaip Izaijas pranašavo: „Todėl apie Asirijos karalių Viešpats sako: ‘Jis neįsiverš į šį miestą, nė vienos strėlės į jį nepaleis, nei dengdamasis skydu jo nepuls, nei apgulos pylimo aplink jį nesupils. Keliu, kuriuo atėjo, išsinešdins, neįsiveržęs į šį miestą. Tai Viešpaties žodis! Aš apginsiu jį dėl savęs ir dėl savo tarno Dovydo‘“ (Iz 37, 33–35).
Įdomu tai, kad Asirijos sostinėje Ninevėje aiškiai pavaizduotas tik Lachišas. Jeruzalės ant rūmų sienų nerasta. Sanheribas galėjo pasigirti tik Lachišo užkariavimu. Kova tarp dangaus Dievo ir asirų dievų pavaizduota išgelbstint Jo tautą. Jis mato Asirijos agresiją. Jis girdi Ezekijo maldą. Dievas veikia istorijoje.
Kaip galite prisiminti, kad Dievas, stebuklingai išgelbėjęs Izraelį anuomet toje vietovėje, yra tas pats Dievas, kuriam šiandien meldžiatės, kuriuo pasitikite ir pasikliaujate?
III. DANIELIUS, NEBUKADNECARAS IR BABILONAS
2007 m. liepos mėn. Vienos universiteto mokslininkas vykdė darbus Britų muziejuje, kai rado Nebukadnecaro, Babilono karaliaus laikų lentelę. Lentelėje jis rado vardą – Nebusarsechimas. Šis Babilono pareigūno vardas minimas Jer 39, 3. Nebusarsechimas yra vienas iš daugelio asmenų, tiek karalių, tiek valdininkų, apie kuriuos (dėka archeologijos) buvo iš naujo sužinota nuo Danieliaus ir Nebukadnecaro laikų.
3. Perskaitykite Danieliaus 1 ir 5 skyrius. Kaip ankstyvieji Danieliaus sprendimai atitinka Dievo veiksmus, naudojant jį kaip tarną ir pranašą, kad paveiktų milijonus žmonių per istoriją?
Danielius „apsisprendė“ (Dan 1, 8) likti ištikimas Dievui ir dėl to, ką jis valgė ir kam meldėsi. Šie geri, anksti susiformavę įpročiai tapo modeliu, suteiksiančiu jam ir jo ilgam gyvenimui stiprybės. Rezultatas – blaivus mąstymas, išmintis ir supratimas, suteiktas iš aukštai. Tai pripažino Nebukadnecaras ir Belšacaras, todėl jam buvo pavestos aukščiausios pareigos karalystėje. Svarbiau, tai lėmė paties karaliaus Nebukadnecaro atsivertimą (Dan 4, 31–34).
Nebukadnecaras buvo Nabopolasaro sūnus. Kartu jie pastatė šaunų miestą, neprilygstamą senovės pasaulyje (Dan 4, 27). Babilono miestas buvo milžiniškas, jame buvo daugiau kaip 300 šventyklų, puikūs rūmai, o juos supo didžiulės dvigubos sienos, kurių storis nuo 3,5 iki 6,5 metrų. Sienose buvo aštuoni dideli vartai, pavadinti pagrindinių Babilono dievybių vardais. Garsiausi yra Ištarės vartai, kuriuos atkasė vokiečiai ir rekonstravo Pergamo muziejuje Berlyne.
Dan 7, 4 Babilonas apibūdinamas kaip liūtas su erelio sparnais. Procesiniame kelyje, vedančiame prie Ištarės vartų, yra 120 liūtų atvaizdų. Atliekant kasinėjimus buvo rastas didžiulis žmogų stveriantis liūtas, kuris tebėra už miesto. Visa tai liudija, kad liūtas yra tinkamas Didžiojo Babilono simbolis. Rašto istorija ir pranašiška žinia yra patvirtinta.
Dan 1, 8 parašyta, kad Danielius „apsisprendė“. Ką tai reiškia? Dėl ko jūs turite apsispręsti, ką daryti ar nedaryti?
IV. ISTORINIS JĖZUS
4. Perskaitykite Mt 26, 57–67; Jn 11, 45–53 ir Jn 18, 29–31. Kas buvo Kajafas ir koks buvo jo vaidmuo Kristaus mirčiai? Kas buvo Poncijus Pilotas ir kaip jo sprendimas buvo lemiamas, kad teismo taryba (sinedrionas) įgyvendintų savo tikslus?
Kajafas buvo vyriausiasis kunigas, pradėjęs sąmokslą siekti Jėzaus mirties. Jo egzistavimą taip pat užfiksavo Juozapas, žydų istorikas, rašęs romėnų vardu. „Be to, jis taip pat atėmė iš Juozapo, dar vadinamo Kajafu, vyriausiąją kunigystę ir jo įpėdiniu paskyrė buvusio vyriausiojo kunigo Anano sūnų Jonataną“ (Josephus Complete Works (Grand Rapids, MI: Kregel Publications, 1969), book 18, chapter 4, p. 38).
1990 m. į pietus nuo Jeruzalės buvo rastas šeimos kapas, kuriame buvo dvylika urvų su kaulais ir kremavimo urnų. Monetos ir keramika kape datuojamos maždaug iki pirmojo mūsų eros amžiaus vidurio. Puošniausiame iš urvų su daugybe kaulų rinkinių yra vardas – „Kajafo sūnus Juozapas“. Daugelis mokslininkų mano, kad tai buvo Kajafo, vyriausiojo kunigo, tiesiogiai dalyvavusio Jėzaus mirtyje, kapas ir kremavimo urna.
1961 m. teatre Maritima Cezarėjoje ant akmens buvo rastas užrašas – Poncijus Pilotas, Judėjos valdytojas, paskirtas Tiberijaus.
Taigi abiem šiais atvejais istoriją patvirtino šios esminės su Kristaus mirtimi susijusios asmenybės.
Pirmuosius du mūsų eros šimtmečius tyrinėjantys pasaulietiniai istorikai taip pat kalba apie Jėzų iš Nazareto. Romėnų istorikas Tacitas rašo apie Kristų, Jo mirties nuosprendį, paskelbtą Poncijaus Piloto, valdant Tiberijui ir ankstyvuosius krikščionis Romoje. Romos gubernatorius Plinijus jaunesnysis 112–113 m. po Kristaus rašė imperatoriui Trajanui, klausdamas, kaip jis turėtų elgtis su krikščionimis. Jis apibūdina juos kaip susitinkančius konkrečią dieną prieš aušrą ir giedančius tarsi dievui.
Šie archeologiniai atradimai ir istoriniai šaltiniai suteikia papildomus, ne biblinius Jėzaus, kuris buvo garbinamas pirmuosius 50 metų po Jo mirties, egzistavimo pagrindus. Pačios evangelijos yra pirminiai šaltiniai apie Jėzų, todėl turėtume atidžiai jas tyrinėti, kad sužinotume daugiau apie Jėzų ir Jo gyvenimą.
Nors visada malonu turėti archeologinių įrodymų, patvirtinančių mūsų tikėjimą, kodėl turėtume išmokti nedaryti savo tikėjimo priklausomo nuo jų, kad ir kokie naudingi jie kartais galėtų būti?
V. TIKĖJIMAS IR ISTORIJA
Mes negyvename vakuume. Mūsų sprendimai daro įtaką ne tik mums, bet ir kitiems. Taip pat daugelio pamaldžių žmonių gyvenimas senovėje padarė didelę įtaką ne tik jiems patiems, bet ir aplinkiniams. Hebrajams 11 skyriuje, tame gerai žinomame „tikėjimo“ skyriuje, matome apibendrintą daugelio šių senovės tikėjimo didvyrių įtaką.
5. Perskaitykite Hbr 11, 1–40. Tyrinėdami jų gyvenimą, kokias pamokas galime įžvelgti šiuose senovės didvyriuose: Henochas, Nojus, Abraomas, Sara, Juozapas, Mozė, Rahaba, Samsonas?
Tikėjimas nėra tiesiog pasikliovimas kažkuo ar kuo nors; tikėjimas veikia reaguodamas į šį pasikliovimą. Veikiantis tikėjimas; štai kas laikoma teisumu. Būtent tokie tikėjimo veiksmai keičia istoriją. Kiekvienas iš šių veiksmų priklauso nuo pasikliovimo Dievo Žodžiu.
Nojus veikė tikėdamas ir statė laivą, pasikliaudamas Dievo Žodžiu, nepaisant patyrimo ir supratimo. Kadangi niekada nelijo, patyrimas ir supratimas diktavo, kad tvanas yra visiškai nesuvokiamas. Bet Nojus pakluso Dievui, ir žmonija išgyveno. Abraomas, tada vadintas Abromu, iškeliavo iš Ūro pietinėje Mesopotamijoje, tuo metu moderniausio pasaulio miesto, ir išėjo nežinodamas, kur Dievas jį ves. Bet jis apsisprendė veikti pagal Dievo Žodį. Mozė apsisprendė tapti piemeniu, vesiančiu Dievo tautą į Pažadėtąjį kraštą, užuot tapęs Egipto, didžiausios anų dienų imperijos, karaliumi. Jis pasitikėjo Visagalio balsu, kalbančiu iš degančio krūmo. Rahaba nusprendė pasikliauti Dievo žinia apie išgelbėjimą, apsaugojo du žvalgus ir tapo Jėzaus giminės dalimi. Kiek mažai mes žinome apie tai, kaip mūsų sprendimai paveiks daugybę šios ir ateinančios kartos žmonių gyvenimą!
Kokie esminiai sprendimai laukia jūsų? Kaip ir kodėl jūs priimate sprendimus?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 526–530 p.; „Prophets and Kings“, 331–339 p.; 349–366 p.; „Methods of Bible Study, section 4.k.“ (http://www.adventistbiblicalresearch.org/materials/bible-interpretation-hermeneutics/methods-bible-study).
„Biblija yra seniausia ir išsamiausia istorija, kokią turi žmogus. Ji kilo iš amžinosios tiesos versmės, ir per šimtmečius dieviškoji ranka išsaugojo jos tyrumą. Ji nušviečia tolimą ateitį, į kurią veltui stengiasi prasiskverbti žmonių tyrinėjimai. Tik Dievo Žodyje mes regime jėgą, kuri padėjo Žemės pamatus ir ištiesė dangų. Tik čia randame teisingą pasakojimą apie tautų kilmę. Tik čia pateikta žmonijos istorija, neatmiešta žmogiško išdidumo ar prietarų“ (E. Vait, Ugdymas, 202 p.).
„Tas, kuris žino apie Dievą ir Jo Žodį, turi Šventojo Rašto dieviškumu užtvirtiną tikėjimą. Jis netikrina Biblijos atsižvelgiant į žmogiško mokslo idėjas. Pastarąsias jis tikrina neklystančiu matu. Jis žino, kad Dievo Žodis yra tiesa, o ji niekada negali sau prieštarauti; viskas, kas vadinamame moksle prieštarauja Dievo apreiškimo tiesai, tėra žmogiškos spėlionės. Iš tiesų išmintingiems moksliniai tyrimai atveria didžiulius minčių ir informacijos laukus“ (E. Vait, „Testimonies for the Church“, 8 t., 325 p.
Klausimai aptarimui:
1. Įsigilinkite į IV dalies pabaigoje pateiktą klausimą. Taip, gerai, kai randame archeologinių įrodymų, patvirtinančių Biblijos istoriją. Bet kas nutinka, kai randama archeologinių įrodymų, kurie aiškinami prieštaraujant Rašto pasakojimui? Ką tai turėtų pasakyti mums apie priklausymą nuo Dievo Žodžio ir pasikliovimą juo, neatsižvelgiant į archeologijos ar bet kurio kito žmogiško mokslo teiginius?
2. Pagalvokite apie visas Rašto pranašystes, išsipildžiusias praeityje, kurias šiandien galime laikyti išsipildžiusiomis. Pavyzdžiui, pagalvokite apie karalystes Danieliaus 2 ir 7. Kaip galime pasimokyti iš šių istorijoje išsipildžiusių pranašysčių ir pasitikėti Viešpačiu dėl tų pranašysčių, kurios dar išsipildys ateityje?