Vasario 6–12 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mt 11, 29; Rom 4, 1–6; Mt 13, 3–8. 18–23; Mt 7, 21–27; Jok 2, 17; Mt 7, 1–5.
Įsimintina eilutė: „Ateikite pas Mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; Aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28)
Didžiosios kovos tema mes esame linkę mąstyti didžių, visiems rūpimų klausimų kontekste, tai yra, laikantis bendro vaizdo nuostatos. Ši kova gali būti vadinama „metanaratyvu“ – pasakojimu, apimančiu ir paaiškinančiu didžią dalį tikrovės, priešingai vietiniam pasakojimui, paaiškinančiam kažką labiau ribota. Pavyzdžiui, eilėraštis apie žirgu jojantį Paulą Revere (Paul Revere) yra vietinis pasakojimas, priešingai daug didesniam pasakojimui apie pačią Amerikos revoliuciją.
Tačiau, kad ir kokia didi ir visaapimanti yra didžiosios kovos tema, kad ir kokie didingi yra su šia tema susiję klausimai, pati didžioji kova kasdien rutuliojasi čia, žemėje, mūsų pačių gyvenime, mūsų santykiuose su Dievu, pagundomis ir aplinkiniais. Kaip kasdienė žmonių būtis kartais didžia dalimi yra paveikiama didingesnių politinių ir ekonominių įvykių, taip pat kiekvienas iš mūsų susiduria su didžiąja kova.
Šią savaitę tyrinėsime kai kuriuos Jėzaus mokymus, susijusius su labai žemiškais ir praktiškais klausimais, mums stengiantis suvokti ir vykdyti Dievo valią, kol vyksta didžioji kova.
I. ĮVAIRUS POILSIS
„Imkite ant savo pečių Mano jungą ir mokykitės iš Manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą“ (Mt 11, 29). Kaip Jėzaus jungo ėmimas padeda mūsų sieloms rasti atgaivą?
Šis pasiūlymas nurodo į asmeninę pusę, esant didingesniam Jėzaus misijos aspektui – išlaisvinti tautą. Iš tikrųjų šiuos Jėzaus pasakytus žodžius ištarė Jeremijas, žadėdamas tautai ramybę, jei jie prisimins savo protėvių tikėjimą, o ne aplinkinių tautų pagonybę (Jer 6, 16).
Šventajame Rašte poilsio sąvoka yra labai plati. Pastaroji prasideda nuo pačio Dievo. Jis ilsėjosi po visų darbų (Pr 2, 2). Jo poilsis lėmė sabatos, kuri buvo švenčiama kiekvieną savaitę, poilsį. Taip pat buvo ilsimasi ir švenčiama per metines šventes (pvz., Kun 16, 31), kas septynerius metus žemė turėjo ilsėtis (Iš 23, 11), o kas 50-tus jubiliejaus metus buvo išlaisvinami vergai ir panaikinamos skolos (Kun 25, 10).
Poilsis gali būti branginamas, kai Dievas yra su Savo tauta (Iš 33, 14), kur gyvenama taikiai (1 Kar 5, 4), kai Dievas suteikia poilsį nuo priešų (Įst 25, 19). Poilsiu mėgavosi ir žemė, kurią Dievas davė Savo tautai (Joz 1, 13), ypač žmonėms grįžus iš nelaisvės ir tremties (Jer 30, 10). Taip pat poilsiu buvo pasidalijama per svetingumą nepažįstamiems (Pr 18, 4) ir mėgaujantis stabiliu šeimos gyvenimu (Rūt 1, 9; Pat 29, 17).
Tačiau Dievo tautai poilsio nėra nelaisvėje (Iš 5, 4–5; Rd 1, 3). Nedorėliai negali nurimti, kaip audros pašiaušta jūra (Iz 57, 20). Vienintelis poilsis, kurio tokie žmonės gali tikėtis, yra mirtis ir kapas (Job 3, 11.13.16–18). Apr 14, 11 taip pat galingai įspėja dėl poilsio tiems, kurie yra netinkamoje didžiosios kovos pusėje paskutinėmis dienomis.
Jėzaus siūloma ramybė ir poilsis yra labai dosnūs. Pastarieji apima sabatos dovaną, kuri leidžia mums leisti laiką su Kūrėju. Kristaus siūloma ramybė ir poilsis pripažįsta mūsų puolusią būklę ir mus visaip atgaivina. Ir kai mes suklupsime (o tai nutiks), mes vis dar esame patikinti dėl poilsio ir ramybės pas mūsų Gelbėtoją.
Be sabatos dienos, kaip dar mes galime išmokti mėgautis Dievo mums pasiūlytu poilsiu? Kaip mes galime rasti savo sieloms atgaivą Jėzuje? Taip pat žr. Rom 4, 1–6.
II. SĖJIMAS IR PJŪTIS
Didžiosios kovos tema yra numanoma Jėzaus palyginime apie sėjėją. Keturios reakcijos į Evangelijos žinią moko, kad pasaulyje yra ne tik „geri“ ir „blogi“ žmonės. Gyvenimas yra sudėtingesnis, todėl mes turime būti atsargūs dėl mūsų požiūrio į tuos, kurie neatrodo reaguojantys į Evangeliją mums priimtinu būdu.
Perskaitykite Mt 13, 3–8 ir Mt 13, 18–23. Kaip šiame pasakojime mes galime aiškiai pamatyti atsiskleidžiant didžiosios kovos tikrovę?
Kova dėl sielų yra tikra, ir priešas naudoja visas įmanomas priemones, kad atgręžtų žmones nuo išganymo. Pavyzdžiui, nukritusios pakelėje sėklos kontekste E. Vait rašė: „Šėtonas ir jo angelai visada būna susirinkimuose, kur skelbiama Evangelija. Tuo metu, kai dangaus angelai stengiasi Dievo Žodį įtvirtinti širdyse, šėtonas visą laiką stengiasi Žodį padaryti neveiksmingą. Su jo piktumui prilygstančiu uolumu, jis stengiasi trukdyti Dievo Dvasios darbui. Tuo tarpu, kai Kristus traukia sielą Savo meile, šėtonas stengiasi nukreipti žmogaus dėmesį, kuris yra pasiruošęs ieškoti Gelbėtojo“ (Paslėpti lobiai, 29 p.).
Galima būtų paklausti, kodėl sėjėjas nebuvo atsargesnis, kam išbėrė sėklą prie kelio? Kodėl jis labiau nepasistengė ir neišrinko akmenų? Kodėl jis neišrovė daugiau erškėčių?
Sėjant Evangelijos sėklą, žmogiškosios pastangos visada yra ribotos. Turime sėti visur. Ne mums spręsti, kuri dirva yra gera ar bloga. Erškėčių pasirodymas tiesiog moko, kad mums nepavyks išvengti blogio daigų ten, kur jų mes mažiausiai tikimės. Užkulisiuose besidarbuojantis pjūties Šeimininkas užtikrina, kad visi, kuriuos įmanoma, būtų išgelbėti. Mes atliekame savo darbą ir turime išmokti pasitikėti Juo, kad Jis atliks Savo darbą.
Kaip mes matome šio palyginimo tikrovę? Ar kartais matome, kaip naujai pakrikštyti žmonės išeina per duris? Arba tie, kurie tiesiog nerodo jokio susidomėjimo? Arba tie, kurie įsitvirtino tikėjime?
III. STATYTI ANT UOLOS
Klausimas, kur mes stovėsime aplink mus atsiskleidžiant kosminei kovai, tampa labai asmenišku palyginime apie namo statymą ant uolos.
Perskaitykite Mt 7, 21–27. Kuo šis palyginimas baugina?
Įsivaizduojant šį pasakojimą, kas jums ateina į galvą? Kur yra uola ir kur smėlis? Kai kurie žmonės smėlio randa tik paplūdimyje, bet šis pasakojimas turbūt yra ne apie pajūrio rezidenciją. Labiau tikėtina, kad čia pasakojama apie kalvas, ant kurių buvo įsikūrę dauguma kaimų, kažkur slėnio pašonėje.
Jėzus apibūdino du statytojus; vienas statė ant paviršiaus, o kitas pamatus padėjo ant uolos (Lk 6, 48). Nėra būdo patikrinti baigtų namų, kol kalvose neprasidėjo lietus, ir slėnio neištiko staigus potvynis. Vienam iš statytojų – tai ne bėda, nes namas yra gerai įtvirtintas; bet kitam – tai didelė bėda. Be tvirto pamato ant smėlio pastatytas namas yra lengva auka srauniems potvynio vandenims.
Jėzus pasakė šį palyginimą, nes Jis žinojo, kad mes save apgaudinėjame. Vyksta rimta kova, ir be pagalbos mes neturime galimybės išgyventi. Jėzus nugalėjo pikta, todėl Jis yra Uola.
Šią asmeninę kovą prieš pikta galima laimėti tik tuo atveju, jei mes tvirtai stovėsime ant Jo, o statyti ant Jo galime tik per paklusnumą. „Kas klauso šitų Mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos“ (Mt 7, 24). Tai taip paprasta. Kad ir koks didelis būtų tikėjimas, tikėjimas be darbų, pasak Šventojo Rašto, yra „miręs“ (žr. Jok 2, 17. 20. 26), ir šiame palyginime mes matome, koks išties yra negyvas tikėjimas.
Perskaitykite Mt 7, 22–23. Demonų išvarinėjimas ar pranašavimas Jėzaus vardu šiuose žmonėse atskleidė tam tikrą „tikėjimą“. Tačiau koks buvo jų likimas? Paklauskite savęs, ant kokio pamato yra pastatytas jūsų namas, ir kaip jūs žinote atsakymą?
IV. NETEISTI
Kalno pamokslą Jėzus pasakė pirmosiomis Savo tarnystės dienomis. Šis pamokslas lėmė perversmą. Pradžiai, Jis pasakė paprastiems žmonėms, kad Dievo akyse jie yra vertingi ir palaiminti (Mt 5, 3–12), kad jie yra druska (Mt 5,13) ir šviesa (Mt 5, 14–16) – du būtiniausio vartojimo reikmenys. Jis kalbėjo apie Dievo Įstatymo svarbą (Mt 5, 17–19), tačiau įspėjo nemėginti padaryti kitiems įspūdžio savo geru elgesiu (Mt 5, 20). Jėzus taip pat mokė, kad moralę apibrėžia tai, ką žmogus galvoja, o ne tik tai, kaip jis elgiasi (Mt 5, 21–28), nors būtina paisyti ir elgesio (Mt 5, 29–30). Skaitant pamokslą akivaizdu, kad Jis apėmė didelę dalį žmogiškosios būties ir santykių (žr. Mt 5–7, 27).
Perskaitykite Mt 7, 1–5. Kaip šiose eilutėse atskleista didžiosios kovos tikrovė? Tai yra, kaip čia pasireiškia sąveika tarp gėrio ir blogio?
„Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami. Nemanykite, jog esate geresni už kitus, ir nelaikykite savęs jų teisėju. Nežinodami motyvų, jūs negalite teisti kito žmogaus. Kritikuodami jį, užsitraukiate nuosprendį sau, mat parodote, jog bendradarbiaujate su šėtonu, brolių kaltintoju. Viešpats pasakė: ‘Patikrinkite patys save, ar laikotės tikėjimo. Ištirkite save!‘; ‘Jei mes patys savęs paisytume, tai nebūtume teisiami‘ (2 Kor 13, 5; 1 Kor 11, 31)“ (E. Vait, „Su meile iš Dangaus“, 2011, 283 p.).
Kai Jėzus pasakė klausytojams neteisti, Jis pabrėžė dvi svarbias mintis. Pirmoji – tai priežastis, kodėl mes teisiame kitus, nes mes patys darome tai, ką smerkiame (Mt 7, 1–2). Mes nukreipiame dėmesį nuo savęs ir užtikriname, kad aplinkiniai žiūrėtų į teisiamąjį, o ne į mus.
Kitas Jėzaus pabrėžtas dalykas yra tai, kad brolyje ar seseryje mūsų pastebima problema dažnai yra tik menka mūsų pačių problemos dalis, apie kurią mes galime nieko nežinoti. Mums labai paprasta pamatyti krislelį kito asmens akyje, bet nepastebėti rąsto savojoje.
Kuo skiriasi asmens teisimas nuo nedoro asmens elgesio teisimo, ir kodėl labai svarbu atskirti vieną nuo kito?
V. „AŠ ESU SU JUMIS PER VISAS DIENAS“
Savo evangeliją Matas pabaigė labiausiai patikinančiais Jėzaus žodžiais: „Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Ką tai turėtų reikšti mums praktiškai, mūsų pačių gyvenime, mūsų kovose, puolimuose ir nusivylimuose, ir net tada, kai mums atrodo, kad Dievas mus nuvylė?
Įdomu tai, kad Matas pradėjo savo evangeliją panašiais žodžiais. Užrašęs visą genealogiją ir pirmąjį angelo pasirodymą Marijai ir Juozapui, Matas paaiškino, kad gimsiantis kūdikis bus Emanuelis – „Dievas su mumis“ (Mt 1, 23).
Šventajame Rašte ne kartą užrašyti šie Dievo žodžiai: „Aš esu su tavimi“. Jis tai pažadėjo Izaokui (Pr 26, 24), Jokūbui (Pr 28, 15), Jeremijui (Jer 1, 8. 19) ir Izraeliui (Iz 41, 10; 43, 5). Daugybės šių nuorodų kontekstas – sunkmetis ir prievarta, kai Dievo pažadai yra aktualiausi.
Lygiagrečioje eilutėje užrašyti panašūs žodžiai: „Niekada Aš tavęs nepamesiu ir neapleisiu“ (Hbr 13, 5). Kitoje eilutėje pridurta: „Jėzus Kristus yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius“ (Hbr 13, 8). Šis pažadas taip pat yra pakartotas kelis kartus. Pastarasis ateina iš to meto, kai Mozė perdavė vadovavimą Jozuei (Įst 31, 6. 8), ir po Mozės mirties Dievas šį pažadą pakartojo: „Neapvilsiu tavęs ir nepaliksiu!“ (Joz 1, 5) Dovydui perleidus karalystę į Saliamono rankas, jis taip pat sakė Saliamonui, kad Dievas Saliamono neatmes ir nepaliks (1 Met 28, 20).
Niekada nesikeičiantis Jėzus, visada esantis su mumis, patikino mūsų protėvius dėl tikėjimo. Jie susidurdavo su sunkumais ir išmėginimais arba jiems teko priimti didžiausią iššūkį savo gyvenime; tačiau jie buvo tikri dėl Dievo Artumo.
Paskutiniaisiais laikais Kristaus Bažnyčiai šie patikinimai yra svarbūs. Jėzus pažadėjo būti su mumis iki pasaulio pabaigos žmonių darymo Jėzaus mokiniais kontekste – einant, krikštijant ir mokant. Tad štai į ką yra sutelktas dėmesys – džiaugsmą gelbėti žmones, kad jie neatsidurtų pralaiminčioje didžiosios kovos pusėje.
Tolesniam tyrinėjimui: Viename iš liūdniausių pasakojimų pasaulyje autorius Leonas Wieseltier rašė apie nuo gimimo aklą anglą vardu S. B. Gera žinia yra ta, kad 52-ų S.B. buvo persodinta ragena, ir jis praregėjo. Pirmą kartą savo gyvenime S.B. galėjo matyti! Jam tai turėjo būti neįtikėtinai įdomu, galiausiai pamatyti visą jo gyvenimą jį supusį pasaulį. Tačiau vėliau autorius pacitavo knygą, kurioje jis pirmą kartą perskaitė apie šį aklą žmogų. Autorius rašė, kad S.B. „pasaulis pasirodė pilkas, jį liūdino besilupantys dažai ir dėmės. […] Daiktuose jis pastebėdavo vis daugiau trūkumų ir tyrinėdavo mažus netaisyklingumus ir žymes nudažytame paviršiuje arba medyje, kurie jį trikdydavo, matyt dėl to, kad jis tikėjosi tobulesnio pasaulio. Jam patiko ryškios spalvos, bet šviesai blėstant jis darydavosi prislėgtas. Jo depresija tapo vis ženklesnė. Pamažu jis atsisakė aktyvaus gyvenimo, ir po trejų metų mirė“ (www.newrepublic.com/article/113312). Oho! Viena vertus, tai suprasti sunku, o kita vertus, visai ne. Mūsų pasaulis yra sugadintas. Didžioji kova čia siautėja maždaug šešis tūkstančius metų. Tokį laikotarpį trunkantis karas paliks savo kelyje daug griuvėsių. Ir, nepaisant visų mūsų pastangų padaryti šį pasaulį geresnį, neatrodo, kad viskas klostytųsi teisinga kryptimi. Tiesą sakant, viskas tik blogės. Todėl mums reikia atpirkimo pažado, kuris ateina pas mus tik iš Kristaus pergalės didžiojoje kovoje, prie kryžiaus užtikrintos ir mums visiems laisvai pasiūlytos pergalės.
Klausimai aptarimui:
1. Ko jūs galite pasimokyti iš pasakojimo apie S. B.?
2. Trečioje dalyje tyrinėjome, kad tie šaukiantieji: „Viešpatie, Viešpatie, argi mes“ nedarėme to ir kito Tavo vardu, buvo tikintieji Jėzų. Tuo pačiu metu, į ką jie sutelkė dėmesį? Kam buvo skirtas jų dėmesys? Kaip čia pastebimas atsakymas atskleidžia, kodėl jie save apgaudinėjo?
3. Jei turite draugą ar šeimos narį, kuris akivaizdžiai daro kažką bloga, kaip jums spręsti šią problemą taip, kad, pirma, nebūtumėte kritiški, o antra, neatrodytume kritiški?