Sausio 16–22 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ts 4; Ts 6; Ts 14; Hbr 11, 32; 1 Sam 2, 12–25; 8, 1–7.
Įsimintina eilutė: „Ona meldėsi, sakydama: ‘Mano širdis džiūgauja VIEŠPATYJE, mano jėga mano Dievo išaukštinta. Mano lūpos juokiasi iš priešų; džiaugiuosi savo pergale’“ (1 Sam 2, 1).
Šventojoje istorijoje Teisėjų laikotarpis buvo chaotiškas. Dievo tauta darė tai, kas nedora Viešpaties akyse, ir Jis „atidavė“ juos į skriaudikų rankas. Tada tauta šaukėsi Viešpaties, ir Jis pašaukė gelbėtoją, kuris atnešė kraštui taiką. Kol vėl prasidėjo tas pats liūdnas ciklas.
Debora, viena iš Izraelio teisėjų, buvo nepaprasta tuo, kad aplinkiniams įkvėpė pasitikėjimą. Ji ir Jaelė yra herojės, o vyrams reikėjo padrąsinimo dėl jų baimės ir tikėjimo stokos. Pasikartojanti potemė didžiojoje kovoje taip pat pastebima ir pasakojime apie Gideoną, kai Dievo tauta susidūrė su, atrodė, beviltiškomis aplinkybėmis.
Samsonas buvo vienas iš paskutinių teisėjų. Po jo tauta puolė į anarchiją ir beviltiškumą. Jis buvo nenoringas didvyris, kuriam labiau rūpėjo sekioti paskui moteris nei sekti Dievą, panašiai kaip jo tautiečiai, kuriuos labiau domino stabų garbinimas, o ne tarnavimas Viešpačiui.
Samuelis atnešė tautai viltį. Jam valdant buvo įsteigta nauja vadovavimo struktūra – karaliai, ir vienas iš paskutinių Samuelio darbų buvo būsimo karaliaus Dovydo patepimas.
I. DEBORA
Pasakojimas apie Deborą prideda įdomių detalių prie didžiosios kovos temos. Čia mes matome Dievo tautą kenčiant priespaudą ir susiduriant su, atrodo, beviltiškomis aplinkybėmis. Tai primena nelygią Apreiškimo 12 kovą tarp slibino su septyniomis galvomis ir kūdikio (žr. pirmos temos trečią dalį).
Pagrindinės šio pasakojimo asmenybės yra Kanaano karalius Jabinas, jo kariuomenės vadas Sisera ir Debora, pranašė ir teisėja (sprendusi pilietinius ginčus tarp šalių), turėjusi to meto moteriai neįprastai didelį autoritetą ir įtaką.
Perskaitykite Teisėjų 4. Kaip čia mes matome apsireiškiant didžiosios kovos temą? Galų gale, kas vienintelis užtikrino Izraeliui pergalę, nepaisant jų nevertumo?
Pasakojimo herojė yra Hebero žmona Jaelė, nebijojusi tapatintis su Dievo tauta ir atlikusi lemiamą vaidmenį nugalint Dievo priešus. Spręsti apie jos elgesį iš mūsų pozicijos šiandien nėra lengva. Tačiau blogiausias dalykas, kurį mes galėtume mėginti daryti, atsižvelgiant į jos elgesį, tai mėginti teisinti apgaulę ir prievartą, siekiant užsibrėžtų tikslų, kad ir kokie teisingi jie galėtų atrodyti.
Diskusijose iki mūšio pradžios Debora užtikrino Baraką, kad Dievas atiduos priešus į jo rankas (tai tikrai yra didžiosios kovos aidas). Kaip Dievas tai padarys nusakyta dviem veiksmažodžiais (Ts 4, 7). Viešpats išves (šis žodis nusako žuvies pagavimą tinklu) Siserą prie Kišono upės ir atiduos jį Barakui į rankas. Deboros padėkos giesmė (Teisėjų 5) atskleidžia kai kurias detales. Dėl smarkaus lietaus Siseros kovos vežimai įklimpo siauruose keliuose šalia Kišono upės. „Iš dangaus pylė, iš debesų pylė kaip iš kibiro“ (Ts 5, 4–5) ir staigus srautas „nunešė“ priešo karius (Ts 5, 21), o Izraelis buvo išgelbėtas.
Pagalvokite apie šių karių pasitikėjimą Debora. Nors, viena vertus, tai buvo gerai (žinoma), kodėl visada turime būti atsargūs pasitikėdami kitais?
II. GIDEONAS
Perskaitykite Ts 6, 1. Kas čia vyko? Žr. Ts 6, 10.
Po Deboros, kraštas mėgavosi taika 40 metų, tačiau netrukus izraelitai vėl buvo engėjų rankose. Šį kartą – midjaniečių, kurie kartu su savo sąjungininkais užpuldavo Izraelį ir niokodavo naujai pasodintą krašto derlių ir vogdavo gyvulius (Ts 6, 3–5). Izraelis smarkiai nuskurdo ir šaukėsi Viešpaties (Ts 6, 6–7). Jie suprato, kad jų pamėgti dievai buvo bejėgiai.
Perskaitykite Ts 6, 12–16. Ką Viešpaties angelas sakė Gideonui, ir kaip Gideonas reagavo? Argi jis neturėjo žinoti, kodėl izraelitus ištiko tokios aplinkybės? Žr. Ts 6, 7–10.
Nepaisant nepagrįsto Gideono skundo (izraelitai buvo engiami dėl jų nepaklusnumo), Dievas vėl buvo pasiruošęs išvaduoti, bet šį kartą per Gideoną. Įdomu, kad Dievas pavadino Gideoną narsiu galiūnu, nors jis save laikė visai kuo kitu: „Prašau atleisti, mano viešpatie, bet kaip aš galiu išgelbėti Izraelį? Žiūrėk, mano kiltis menkiausia Manase, o aš jauniausias savo tėvo namuose“ (Ts 6, 15). Neabejotina, esminė Gideono stiprybės dalis buvo jo paties jaučiamas menkumas ir silpnumas.
Taip pat atkreipkite dėmesį į tai, ko Gideonas prašė Viešpaties Ts 6, 36–40. Suvokdamas savo šansus priešininkų atžvilgiu ir savo silpnumą, jis siekė ypatingo Dievo patikinimo. Taigi čia yra žmogus, supratęs visišką savo priklausomybę nuo Viešpaties. Teisėjų 7 galima perskaityti apie nuostabią Gideono sėkmę savo tautos engėjų ir Izraelio išgelbėjimo atžvilgiu.
Kodėl Viešpats pasirinko naudoti puolusius žmones šio išgelbėjimo metu? Argi Jis negalėjo atsiųsti „per dvylika legionų angelų“ (Mt 26, 53), kad Izraelis būtų išgelbėtas? Kokį vaidmenį mes, puolę žmonės, atliekame didžiosios kovos ir Evangelijos skelbimo kontekste?
III. SAMSONAS
Pasakojime apie Samsoną kovos riba tarp gėrio ir blogio yra miglota. Jo gyvenimas prasidėjo įspūdingai, Viešpaties angelui paskelbus, kad berniukas nuo gimimo bus nazyras. Angelas pamokė Samsono tėvus, kaip pasirengti ypatingam kūdikiui. Mamai buvo liepta negerti alkoholio, nevalgyti, kas nešvaru (Ts 13, 14. 4–13; taip pat žr. Kunigų 11). Dievas iš tikrųjų turėjo Samsonui konkrečių tikslų; deja, ne viskas susiklostė taip gerai, kaip galėjo.
„Kaip tik tada, kai jis sulaukė brandos amžiaus, kai jau turėjo vykdyti jam Dievo skirtą misiją, tuomet, kai jis labiau nei bet kas kitas privalėjo būti ištikimas Dievui, Samsonas susidėjo su Izraelio priešais. Jis nepaklausė savęs, ar galės geriau šlovinti Dievą, susijungęs su savo pasirinktu žmogumi, ar savanoriškai atsidurs tokioje būklėje, kai negalės įvykdyti jam skirtos gyvenimo užduoties. Visiems, kurie pirmiausiai siekia Jį šlovinti, Dievas žada suteikti išmintį, tačiau nieko nežadama tiems, kurie yra linkę tenkinti savanaudiškus norus“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 457 p.).
Perskaitykite Ts 14, 1–4. Kaip tai įmanoma, kad Dievas naudojo Samsono silpnybę moterims ieškodamas „dingsties prieš filistinus“? (4 eilutė)
Dievo dvasia kelis kartus apėmė Samsoną ir jis ištiko filistinus, kiekvieną kartą reaguojant piktai ir asmeniškai. Pirmiausia jis nužudė 30 vyrų ir atidavė jų šventiškus drabužius, kad sumokėtų skolą (Ts 14, 19). Vėliau jis padegė gubas, dar nepjautus javus, vynuogynus bei alyvmedžių sodus, kai jo žmona buvo atiduota jo pajauniui (Ts 14, 20; 15, 1–5). Dar vėliau Samsonas išskerdė daug filistinų, keršydamas už savo žmonos ir jos tėvo nužudymą (Ts 15, 6–8). Kai filistinai bandė atkeršyti (Ts 15, 9–10), Samsonas asilo žandikauliu užmušė tūkstantį vyrų (Ts 15, 14–15). Galiausiai jis nugriovė jų šventyklą ir užmušė 3120 vyrų už išbadytas akis (Ts 16, 21. 28. 30).
Tai išties didvyris su trūkumais. Atrodo, kad iš Samsono elgesio mažai ką galėtume laikyti sektinu pavyzdžiu, nors jis yra paminėtas Hbr 11, 32 su kai kuriomis išaukštintomis asmenybėmis. Akivaizdu, kad šiame pasakojime daug kas slypi „tarp eilučių“. Pagalvokite, ką Dievas galėjo padaryti panaudodamas Samsoną. O mes? Kiek mes galėtume padaryti, jei išnaudotume savas galimybes?
IV. RŪTA
Užuot nusakęs dideles priešų kariuomenes, grasinusias Dievo tautai, pasakojimas apie Rūtą kalba apie kažką mažesnio: šeimą, kuri, užuot beveik išmirusi, atgimė. Nors pasakojimas apima dvi dideles temas – naikinamą Dievo kūriniją ir grėsmę Jo tautai, pasakojimas taip pat moko apie didžiąją kovą asmeniniame lygmenyje, kur, beje, ši kova iš tikrųjų visada ir vyko.
Nestebina tai, kad Teisėjų laikotarpiu Judą ištiko badas (Rūt 1, 1; Įst 28, 48; 32, 24; taip pat žr. Ts 17, 6; 21, 25). Tai buvo ženklas, kad sandoros tauta paliko Dievą. Nuodėmė ir maištavimas tekantį pienu ir medumi kraštą pavertė nederlingu ir dulkėtu, bet, pasak Rūtos knygos, Dievas „aplankė“ Savo tautą ir sugrąžino kraštui gyvybę, „norėdamas duoti jiems duonos“ (Rūt 1, 6).
Kai kartu su savo žmona Noome Elimelechas ir jų du jauni sūnūs pirmą kartą nuvyko į Moabą, jie taip pasielgė trokšdami ateities. Priešų kraštas suteikė laikiną palengvėjimą, tačiau vyrui ir dviem sūnums mirus, Noomė pagaliau nusprendė grįžti namo.
Perskaitykite Rūt 1, 8. 16–17. Kuo reikšminga tai, kad Rūta norėjo eiti su Noome?
Rūta buvo iš priešų tautos, kuri daugelį kartų bandė sunaikinti Izraelį, tačiau ji pasirinko susitapatinti su Dievo tauta ir garbinti jų Dievą. Ir ji rado malonę naujame krašte, ir ne tik iš Boazo (Rūt 2, 10), bet ir žmonių, kurie apie ją žinojo (Rūt 2, 11), pusės. Boazas buvo įsitikinęs, kad ji taip pat rado malonę Dievo akyse (Rūt 2, 12), o susižavėjimas ja paskatino žengti dar vieną žingsnį ir ją vesti (Rūt 3, 10–11).
Tačiau už Boazą buvo artimesnis giminaitis, turėjęs pirmumo teisę į mirusiojo žemę, jei jis vestų Rūtą. Artimesnio giminaičio kita žmona nedomino dėl to, kad apsunkino jo finansinius planus (Rūt 4, 6). Tuomet liudytojų susirinkimas palaimino Rūtą, susiejant ją su didžiosiomis moterimis Izraelio istorijoje (Rūt 4, 11–12), išsipildžiusia, kai Rūta tapo vienu iš Mesijo protėvių (Rūt 4, 13. 17; Mt 1, 5–6).
Išties, tai pasakojimas apie ilgą ir laimingą gyvenimą. Deja, tokių pasakojimų Šventajame Rašte ne per daugiausia. Žinoma, pastarųjų ne per daugiausia ir tikrame gyvenime. Nors čia mes taip pat galime pamatyti, kaip, nepaisant neigiamų gyvenimo permainų, galų gale įsivyrauja Dievo valia; ir tai gera žinia visiems, kurie Jį myli ir Juo pasitiki.
V. SAMUELIS
Kuo Samuelio knygos pradžia yra susijusi su didžiąja kova? Šioje knygoje nėra jokios akivaizdžios grėsmės įsteigtai tvarkai ir nėra didelių kariuomenių pasienyje. Blogis čia yra subtilesnis, bet ne mažiau tikras.
Perskaitykite 1 Sam 2, 12–25. Kaip šiose eilutėse matome apreikštą gėrio prieš blogį tikrovę?
„Tačiau, paskirtas visai tautai valdyti, jis nevaldė savo šeimos. Elis buvo nuolaidžiaujantis tėvas. Teikdamas pirmenybę taikai ir ramybei, jis nenaudojo savo valdžios blogiems savo vaikų įpročiams ir aistroms taisyti. Užuot laikęs sūnų auklėjimą viena svarbiausių savo pareigų, jis elgėsi taip, tarsi šis dalykas nebūtų labai svarbus“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 469 p.).
Priešingai šiems sūnums, mažas berniukas, aprengtas kunigo drabužiais (1 Sam 2, 18–19), kaip ir Jėzus „augo amžiumi ir malone pas Dievą ir žmones“ (1 Sam 2, 26; Lk 2, 52). Šis Samuelis Izraelyje tapo galingu ir ištikimu vadovu. „Visas Izraelis nuo Dano iki Beer Šebos sužinojo, kad Samuelis buvo ištikimas VIEŠPATIES pranašas“ (1 Sam 3, 20).
Tačiau tai nereiškia, kad viskas klostėsi gerai. Tauta susidūrė su filistinų invazija, ir du Elio sūnūs žuvo; filistinai paėmė Dievo Skrynią, ir 98-metų Elis, išgirdęs šią žinią, mirė (1 Sam 4, 14–18).
Deja, Samuelis susidūrė su ta pačia problema kaip Elis, t.y. sūnumis, kurie nėjo ištikimai jo keliais (1 Sam 8, 1–7).
Samuelis žymi perėjimą Dievo tautos istorijoje. Jis buvo paskutinis iš teisėjų ir esminis veikėjas besirutuliojančioje didžiojoje kovoje. Jo nuolatinė įtaka vedė žmones kritiniu laikotarpiu. Gaila, jo sūnūs nesekė jo pėdomis, bet Dievas nėra priklausomas nuo žmogiškosios dinastijos. Dėl jų atsimetimo, seniūnai pareikalavo karaliaus, o tai nebuvo geras noras, kaip moko vėlesnių šimtmečių istorija.
Nepaisant to, ar mūsų šeimyninis gyvenimas yra geras, ar blogas, mes esame atsakingi už tai, kam mes tarnaujame didžiojoje kovoje. Nepriklausomai nuo klaidų, kurias jūs galite padaryti, kodėl visada būtina prisiminti, kad niekada ne per vėlu šiandien, dabar susitaikyti su Viešpačiu? Rytoj gali būti per vėlu, bet ne šiandien.
Tolesniam tyrinėjimui: Šventajame Rašte nevengta atskleisti žmogiškųjų nuodėmių, pikto. Kitu atveju, kaip būtų įmanoma tiksliai nusakyti žmonijos būklę? Žmogiškasis blogis ypač aštriai apibūdintas 1 Sam 2, 12–25, Elio sūnus priešpriešinant jaunam Samueliui. 1 Sam 2, 12 parašyta: „Elio sūnūs buvo niekšai [hebrajiškai – belial]. Jie nepaisė nei VIEŠPATIES“. Pirmiausia atkreipkite dėmesį į kontrastą: Šventajame Rašte giminystė atliko itin svarbų vaidmenį, ir dabar „Elio sūnūs“ jau yra Belialo sūnūs. Žodis belial yra turtingas žodis, vartojamas įvairiomis formomis ir įvairiame kontekste, beveik visada neigiamai. Iš tiesų, šis žodis yra susijęs su hebrajų kalboje vartojamu bl ir bli, reiškiančiu „ne“ arba „be“. Pats žodis belial reiškia „bevertį“, „niekingą“, ir kitose Šventojo Rašto vietose yra pavartotas taip pat, kaip ir Elio sūnų atžvilgiu; ir kiti vyrai buvo vadinami „Belialo sūnumis“ (2 Met 13, 7; 1 Kar 21, 13). Pat 6, 12 šis žodis sutapatintas su nedorėliu. (Kitoje senovės Artimųjų Rytų literatūroje, Belial yra laikomas dar vienu paties šėtono vardu.) Beveik visur Šventajame Rašte šis žodis pavartotas neigiamai. Kaip žmonės, padaryti pagal Dievo paveikslą, sūnūs buvo sukurti tikslingai ir prasmingai; tačiau, pasak Šventojo Rašto, šie vyrai buvo visiškai niekingi, „niekšai“. Tai tragiškas gyvenimo iššvaistymas. Čia esame dėl Viešpaties, dėl Jo arba darome kažką prasmingo ir tikslingo, arba esame niekingi. Tai prasminga ir tuo atžvilgiu, kad visa mūsų būtis ir prasmė gyvenime ateina tik iš Jo.
Klausimai aptarimui:
1. Šventasis Raštas aiškiai moko, kad didžiojoje kovoje vidurio nėra: esame arba vienoje, arba kitoje pusėje, Kristaus arba šėtono. Tačiau gyvenimas, kaip žinome, ne visada rutuliojasi tokiais aiškiais kontrastais, ar ne? Kartais mes nesame tikri, koks sprendimas yra teisingas ar neteisingas; priimant ir moralinius sprendimus. Tačiau ne visada lengva nuspręsti, ką daryti. Kaip mes galime ieškoti išminties, padėsiančios mums priimti teisingus sprendimus, kai sunku suvokti, ką derėtų rinktis?
2. Kaip žmonės, kuriuos jūs laikėte pavyzdžiu, jus nuvylė? Tuo pačiu metu, kaip jūs galbūt nuvylėte tuos, kurie su pagarba žvelgė į jus? Ko pasimokėte iš šių aplinkybių apie tikėjimą, pasitikėjimą, malonę ir žmogiškąjį silpnumą?