Sausio 23–29 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 1 Sam 17, 43–51; 2 Sam 11, 1–17; 1 Kar 18, 21–39; 2 Kar 19, 21–34; Est 3, 8–11; Neh 1.
Įsimintina eilutė: „Papasakojau jiems, kad mano Dievo ranka buvo man maloninga, ir apie dalykus, kuriuos karalius man buvo kalbėjęs. Jie atsakė: ‘Imkimės atstatymo darbo!’ Taip jie ryžosi imtis darbo bendram labui“ (Neh 2, 18).
Palyginus Dovydo, Elijo, Ezekijo, Esteros ir Nehemijo gyvenimą, išryškėja ši tema: Dievas gali naudoti „nereikšmingus“ žmones, kad nugręžtų blogio bangą. Kai kuriuose iš šių pasakojimų matome, kad, nepaisant didelių kliūčių, mums nedera nuleisti rankų vyraujant blogiui. Vietoj to, mes galime tvirtai laikytis, bet tik Dievo padedami, kuris yra ištikimas Savo Sandoros pažadams, įvykdytiems mums Jėzuje. Kai Dievo tauta ištveria Jo galybe, jie matys, kad blogio jėgos nėra pakankamai stiprios, jog galiausiai išliktų.
Mums svarbiausia, ir tai yra iššūkis, džiaugtis Jo išgelbėjimu. Tai ne visada prasminga didelių iššūkių, kurie mums kartais tenka, kontekste, iššūkių, kurie yra kur kas didesni už mus. Džiaugimasis Dievo išgelbėjimu, kol išgelbėjimas ateis, yra tikėjimo ir garbinimo aktas, o ne logiška išvada, daroma atsižvelgiant į tai, kas aplink mus vyksta. Kita vertus, dėl to, ką Kristus padarė dėl mūsų, pasitikėjimas Dievo ištikimybe išties yra vienintelis logiškas dalykas, kurį mes galime padaryti.
I. DOVYDAS, GALIJOTAS IR BATŠEBA
Gyvenimas yra sudėtingas, nes mes, žmonės, esame sudėtingi. Įsivaizduokite Dievo, visatos Kūrėjo, padarytus žmones, kurie puola. Nestebina tai, kad mūsų galimybės gėriui ir blogiui gali pasiekti stebinantį lygį. Kai kurie žmonės stebina savo gerumu, o kiti, deja, puola į ištvirkimo kraštutinumus. Ir abu šie kraštutinumai gali pasireikšti tame pačiame asmenyje! Puiki naujiena yra ta, kad kai kurie, vienu metu puolę žemiausiai, Dievo malone padarė didžių dalykų dėl Jo ir žmonijos. Žinoma, gali nutikti ir priešingai: tie išaukštintieji gali pulti. Šėtonas yra tikras, didžioji kova yra tikra, o atsiskyrus nuo Viešpaties, net geriausi iš mūsų gali tapti grobiu mūsų priešui (1 Pt 5, 8).
Perskaitykite 1 Sam 17, 43–51. Kokie žodžiai iš Dovydo lūpų yra itin svarbūs suprantant jo pergalę? Taip pat perskaitykite 2 Sam 11, 1–17. Kokią priešingybę mes čia įžvelgiame tame pačiame žmoguje? Dėl ko toks skirtumas?
Tas pats Dovydas, nugalėjęs Galijotą, buvo įveiktas savo paties geismo ir arogancijos. Kiek moterų jis jau turėjo? Ir jis pamatė dar vieną, ištekėjusią moterį. Kas nutiko visoms toms kalboms apie tai, kad „mūšis yra Viešpaties“ (1 Sam 17, 47), „kad yra Dievas Izraelyje“ (1 Sam 17, 46)? Dovydui reikėjo ne tik žinoti, kad „mūšis yra Viešpaties“, bet ir kovoti apsiginklavus Dievo ginklais, ir ne tik Elos slėnyje, bet savo širdyje, kur kiekviename iš mūsų vyksta didžioji kova.
Susivokus po šio baisaus puolimo su Batšeba, Dovydui teko užtektinai sielvarto ir kaltės visam jo gyvenimui. Jo liūdesys paskatino jį parašyti Ps 51, kurioje jis meldė tyros širdies (12 eilutė) ir bendrystės su Dievu (11–12 eilutės). Didžiojoje kovoje galiūnai yra tokie pat pažeidžiami, kaip mažiausio rango asmenys; tačiau Dievas yra pasirengęs dirbti su visais, kurie iš tiesų atgailauja.
Dabar pagalvokite apie save, apie pergales, nusivylimus, nesėkmes. Kaip galite pritaikyti pamokas iš šių pasakojimų toms aplinkybėms, su kuriomis jūs susiduriate dabar?
II. ATGRĘŽTI JŲ ŠIRDIS
Tišbietis Elijas turėjo būti viena iš spalvingiausių Šventojo Rašto asmenybių. Pirmą kartą apie šį pranašą užsiminta jam stovint išsigandusio karaliaus akivaizdoje ir sakant, kad ateinančius trejus metus nebus lietaus (1 Kar 17, 1). Ir kreiptis į karalių, ir nuo jo pabėgti buvo nelengva, tačiau šis gauruotu drabužiu apsivilkęs vyras, apsijuosęs odiniu diržu (2 Kar 1, 8), tiesiog praslinko pro sargybinius, paskelbė Dievo žinią, ir pabėgo į kalnus apie dvylika kilometrų.
Šiaurinei Izraelio karalystei tai buvo apgailėtinas metas. Dauguma apleido Viešpatį Dievą (1 Kar 19, 10) ir garbino vaisingumo dievus. Pranašauti, kad nebus lietaus, reiškė mesti tiesioginį iššūkį Baalui, kuris, buvo tikima, atnešdavo lietų ir užtikrindavo derlingą pjūtį ir kaimenes, kurios praturtindavo ūkininkus. Vyraujančios religinės apeigos akcentavo vaisingumą ir pajamas.
Per ateinančius trejus metus vaisingumo dievai buvo bejėgiai. Tada Elijas vėl pasipriešino karaliui ir dar kartą prašė akistatos tarp savęs, visų Baalo ir deivės Ašeros (vaisingumo deivės) pranašų. Vienas Elijas prieš 850 pranašų (1 Kar 18, 17–20).
Kai atėjo ta diena ir ant Karmelio kalno susirinko minios, Elijas kreipėsi į žmones: „Ar ilgai jūs šlubuosite abiem kojom?“ (1 Kar 18, 21) Aukojimui buvo išrinkti ir paruošti jaučiai, o žmonės laukė pamatyti, kuris Dievas yra pakankamai galingas, kad atsakytų ugnimi iš dangaus. Jautis buvo galingiausias senovės vaisingumo religijų objektas. Vaisingumo dievai tikrai turėjo parodyti savo jėgą.
Perskaitykite 1 Kar 18, 21–39. Nepaisant čia akivaizdžios didžiosios kovos tikrovės, ką Elijas iš tiesų norėjo pamatyti įvykstant Izraelyje, ir kodėl tai ypač aktualu mums šiandien?
1 Kar 18, 37 pasako viską. Pats stebuklas, kad ir koks įspūdingas, nebuvo klausimo esmė. Esmė buvo Izraelio ištikimybė Sandorai. Taip pat atkreipkite dėmesį, kas atgręžė savo širdis. Juk dar prieš stebuklą apsireiškė pats Viešpats. Bet Dievas neverčia pas Jį grįžti. Jis siunčia Savo Šventąją Dvasią, o žmonės, reaguodami į Dvasios raginimą, turi nuspręsti ir pasirinkti į Jį atsigręžti; tik tada, Jo jėga, jie gali veikti paisydami apsisprendimo. Šiandien viskas yra taip pat. Dievas palaiko kiekvienos širdies plakimą, bet Jis neverčia nė vienos iš tų plakančių širdžių Jį sekti.
III. ATVIRO NEPAKLUSNUMO ŽODŽIAI
Ezekijas buvo Judo karalius, kai naujoji supervalstybė Asirija užkariavo šiaurinę Izraelio karalystę ir išsklaidė izraelitus po visą Mesopotamiją (2 Kar 18, 9–12). „Tai, ko Jis nebegalėjo padaryti per juos protėvių krašte, Jis sieks atlikti išsklaidant juos tarp pagonių. Jo sumanymas išgelbėti visus, kurie apsispręstų priimti atleidimą per žmonijos Išgelbėtoją, vis dar turi būti įvykdytas; ir per Izraelį ištikusius vargus Jis ruošėsi apreikšti Savo šlovę žemės tautoms“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, 292 p.).
Po kelerių metų Asirijos karalius Sanheribas atkreipė dėmesį į Judą ir užėmė visus šio krašto sustiprintus miestus ir uždėjo didelę duoklę (2 Kar 18, 13–15). Nors Ezekijas ištuštino šventyklos ir rūmų iždus, Asirijos karalius buvo nepatenkintas ir išsiuntė pareigūnus derėtis dėl Jeruzalės pasidavimo.
Tada asirai tyčiojosi iš Judo gyventojų perspėdami, kad jei aplinkinių tautų dievai neišgelbėjo nuo Asirijos, kodėl žydai manė, jog jų Dievas sugebėtų geriau? (žr. 2 Kar 18, 28–30. 33–35)
Tada Ezekijas padarė vienintelį galimą dalyką – meldėsi (2 Kar 19, 15–19). Ezekijui padrąsinti Dievas jau buvo panaudojęs Izaiją (2 Kar 19, 6), ir šį kartą Dievas vėl siuntė karaliui pranašą.
Perskaitykite 2 Kar 19, 21–34, ypač eilutes 21–22. Kokia yra Dievo žinia Jo tautai šios baisios krizės akivaizdoje?
Viso to rezultatas buvo pastebėtas, kai didžiulė Asirijos kariuomenė apgulė Jeruzalės sienas. Išsigandę miesto apgulties gyventojai vieną rytą pabudo pamatyti, kaip pergalinga kariuomenė galutinai įveiks apgulto miesto įtvirtinimus, tačiau pamatė visur ant žemės gulinčius karių lavonus (2 Kar 19, 35). Pažemintas Asirijos karalius grįžo namo, kad mirtų nuo savo paties dviejų sūnų rankos (2 Kar 19, 36–37).
Net esant baisiausioms ir, atrodo, neįmanomoms aplinkybėms, kaip mes galime išmokti pasitikėti Viešpačiu? Kodėl mes visada turime atsiminti bendrą vaizdą, ypač, kai viskas ne visada, bent jau dabar, baigiasi teigiamai?
IV. MIRTIES NUOSPRENDIS
Mums šiandien (ir įvairių kitų kultūrų žmonėms per visus šimtmečius) itin sunku suprasti senovės Persijos imperijos papročius ir tradicijas, kuriuos atskleidžia pasakojimas apie Esterą. Tačiau vienas dalykas yra aiškus: Viešpats panaudojo šią imperiją įvykdant Sandoros pažadus Izraelio tautai, pažadus, kurie siekia net Abraomo laikus (žr. Pr 12, 1–3; Iz 45, 1; 2 Met 36, 23).
Jauna žydų mergaitė Estera tapo karaliene. Nors jos užžengimas į sostą buvo kitoks, nei, pavyzdžiui, Juozapo Egipte arba Danieliaus Babilone, ji (kaip Juozapas ir Danielius) buvo būtent ten, kur Viešpats norėjo, kad ji būtų, ir ji buvo galingai Dievo panaudota, o tai parodo, kaip didžioji kova gali išsirutulioti istorijoje.
Perskaitykite Est 3, 8–11. Turint omenyje Dievo planus izraelitams, ypač atsižvelgiant į Mesijo atėjimą, kokios būtų šio įsako pasekmės?
„Karalius nesuvokė, kokie toli siekiantys būtų šio įsako padariniai, jei įsakas būtų įvykdytas. Pats šėtonas, pasislėpęs šio sumanymo kurstytojas, mėgino atsikratyti tų, kurie saugojo žinias apie gyvąjį Dievą“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, 600 p.). Ir iš tos pačios tautos ateis pasaulio Gelbėtojas.
Įdomu tai, kad bėdos prasidėjo dėl garbinimo (žr. Est 3, 5. 8) ir dėl to, kad atskira grupė žmonių laikėsi kitokių įstatymų ir papročių nei esantieji valdžioje. Nors, žinoma, paskutiniaisiais laikais kontekstas bus kitoks, už didžiosios kovos tarp Kristaus ir šėtono slypinti tikrovė vis dar yra tokia pat, ir siekiantieji likti ištikimi Dievui susidurs su panašiomis aplinkybėmis kaip izraelitai šiame pasakojime. Mes jau buvome perspėti, kad paskutinėmis žemiškosios istorijos dienomis bus išleistas įsakas, „kad visi, kurie atsisakys pagarbinti žvėries atvaizdą, būtų žudomi“ (Apr 13, 15). Vienas dalykas, kurio moko istorija, yra tai, kad mes nepasimokome iš istorijos.
Kodėl taip yra, kad mes itin dažnai linkę nepasitikėti skirtingais nei mes žmonėmis? Kodėl galingos tiesos apie pasaulio sukūrimą ir atpirkimą, tiesos, apreiškiančios kiekvieno žmogaus vertę, moko mus, koks netikęs yra toks nusistatymas? Kaip mes galime išvalyti savo širdis nuo šio siaubingo ir sugedusio polinkio?
V. NEHEMIJAS
Pasakojimas apie Nehemiją taip pat užrašytas tuo metu, kai Izraelis egzistavo tik kaip išsiblaškiusios svetimuose kraštuose tautos likutis, o ne politinis subjektas. Tačiau Dievas, kaip visada, buvo ištikimas Savo Sandoros pažadams, net jei tautai nepavyko gyventi laikantis Sandoros iš savo pusės.
Perskaitykite Nehemijo 1. Koks yra šios maldos kontekstas? Kaip ši malda primena Danieliaus maldą Dan 9, 4–19? Abiem atvejais, koks čia yra aktualus klausimas, ir kaip pastarasis rutuliojasi per visą didžiąją kovą?
Karalius leido Nehemijui grįžti ir atstatyti Jeruzalę. Nuvykęs, Nehemijas praleido pirmąsias kelias dienas tiesiog apžiūrinėdamas miestą. Tai jis darė naktį, bet griuvėsiai buvo tokie dideli, kad Nehemijas toli nenukeliavo (Neh 2, 14); tada jis jojo apžiūrėti sienos iš išorės (Neh 2, 15).
Perskaitykite Neh 2, 16–18. Jūsų manymu, kaip Nehemijas įtikino vadovus pradėti tokį darbą, kuris atrodė neįmanomas? Ko Nehemijas šiandien galėtų pamokyti mūsų bažnyčią?
Nors iš pradžių Nehemijas nepasakė vadovams, ko atvykęs, buvo keletas nepatenkintų žmonių, kurie padarė viską, ką galėjo, kad būtų išvengta bet kokių pastangų dėl izraelitų gerovės (Neh 2, 10. 19–20). Prasidėjus sienų atstatymo darbams (Nehemijo 3), šiems užsienio pareigūnams „buvo labai pikta“ (Neh 4, 1) ir jie tyčiojosi iš pastangų (4 eilutė). Tuomet pamatę, kad Dievo tauta buvo rimtai nusiteikusi (eilutė 6), jie supyko ir planavo užpuolimą (5 eilutė).
Būtų buvę labai paprasta nuleisti rankas; tačiau, nepaisant visų užmojų prieš izraelitų pastangas, tauta nepasidavė. Pasitikėdamas Dievu Nehemijas pabaigė sienos atstatymą, o priešų grasinimus atidavė Dievui į rankas (Neh 6, 16).
Mes visi susiduriame su kliūtimis. Kaip žinoti, kada stengtis toliau, o kada nuleisti rankas?
Tolesniam tyrinėjimui: Neabejotina, Dievo Žodis, kaip tyrinėjome šią savaitę, vėl ir vėl parodo Dievo ištikimybę Savo tautai. Žinoma, daugeliu atvejų, kada įvykiai rutuliojosi, minėta ištikimybė ne visada buvo akivaizdi. Tyrinėtuose pasakojimuose mes galėjome pamatyti viską nuo pradžios iki pabaigos; o kai kurios asmenybės, pavyzdžiui, hetitas Ūrija – ne. Šiandien mes patys esame įtraukti į didžiąją kovą kaip tie žmonės, apie kuriuos mes tyrinėjome. Ir ne tik jie, bet ir daug kitų, tokių pat tikrų kaip tie aprašytieji, bet kuriems ne visada aplinkybės išeidavo į gera. Todėl mums, krikščionims, itin svarbu prisiminti, ypač sunkmečiu (nes sunkūs laikai pasitaiko neretai), Pauliaus nuostabius žodžius: „Todėl ir nenuleidžiame rankų. Atvirkščiai, jei mūsų išorinis žmogus vis nyksta, tai vidinis diena iš dienos atsinaujina. O lengvas dabartinis mūsų vargas ruošia mums neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę. Mes nežiūrime to, kas regima, bet kas neregima, nes regimieji dalykai laikini, o neregimieji amžini“ (2 Kor 4, 16–18). Čia Paulius siekė pakylėti mus virš kasdienių vargų, silpnybių ir žmogiškųjų trūkumų į viltį, kuri vienintelė daro mūsų gyvenimą čia kažkuo daugiau, nei žiauriu farsu.
Klausimai aptarimui:
1. Kokie kiti Šventojo Rašto pažadai nukreipia žvilgsnį į mūsų galutinę viltį? Suraskite kiek įmanoma daugiau tokių pažadų, ir garsiai juos perskaitykite arba sau, arba klasėje ir įsigilinkite, ką tie pažadai sako. Kokį paveikslą jie mums pateikia?
2. Dovydo puolimas yra tragiškas dėl to, kad jis buvo itin išskirtinai Dievo palaimintas. Tačiau nepaisant visko, kas jam buvo suteikta, jis vis tiek nusidėjo būtent taip. Tačiau, užuot dėmesį sutelkus tik į tai, kas neigiama, pagalvokite apie vieną teigiamą viso šito niekingo pasakojimo pusę – Dievo malonę net tiems, kurie puolė itin žemai. Ką tai mums sako apie visišką atpirkimą, kurį mes turime Jėzuje? Kaip mes galime būti užtikrinti, kad, nepaisant to, ką mes padarėme, ar kiek mes puolėme, jei mes, kaip Dovydas, atgailausime, atleidimas yra mūsų?