Sausio 2–8 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 1, 28; Rom 8, 17; Mt 6, 26; Pr 2, 15–17; 3, 1–7. 10–19.
Įsimintina eilutė: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo ainijos ir jos ainijos; ji trupins tau galvą, o tu kirsi jai į kulną“ (Pr 3, 15).
Sukūręs pasaulį, Dievas pasakė, kad viskas buvo „labai gera“ (Pr 1, 31). Tačiau akivaizdu, kad dabar pasaulyje ne viskas yra „labai gera“. Nepaisant įvairių „-izmų“ ir ideologijų, per šimtmečius bandžiusių padaryti viską gerai, mūsų pasaulyje ir toliau vyrauja chaosas, nesaugumas, smurtas, karai, tarša, priespauda ir išnaudojimas. Jei 20-asis šimtmetis prasidėjo įvairiausiomis optimistinėmis teorijomis dėl ateities ir ką žmonės gali padaryti, kad pagerintų ateitį, 21-ajame šimtmetyje šio optimizmo nebeliko, ir dėl suprantamos priežasties.
Kaip mes atsidūrėme tokiose aplinkybėse? Atsakymas randamas didžiojoje kovoje, kuri nors ir prasidėjo danguje, deja, atėjo į žemę ir ganėtinai anksti tapo žemės istorijos dalimi.
Šią savaitę mes tyrinėsime, kaip šėtonas išnaudojo žmogiškąją laisvę, pradėdamas niokojimą, kurį mes visi patiriame net ir šiandien. Pasakojimas apie nuopuolį išlieka galingu priminimu, kad tikroji mūsų, žmonių, apsauga yra ne tik tikėjime tuo, ką Dievas mums sako, bet, svarbiau, paklusnume tam, ką Jis mums sako.
I. TRYS PALAIMINIMAI
Pasaulio sukūrimo kontekste, Pradžios 1, frazė „ir Dievas matė, kad tai gera“ yra užrašyta septynis kartus: šviesa (Pr 1, 4); sausuma ir jūra (10 eilutė); augalai, duodantys savo sėklą, ir visų rūšių medžiai, vedantys vaisius su sėklomis (12 eilutė); saulė, mėnulis ir žvaigždės (16 eilutė); vandenyse knibždantys gyvūnai ir sparnuočiai (21 eilutė); laukiniai žemės gyvuliai, galvijai ir ropliai buvo gera (25 eilutė). Galiausiai, po visų Dievo darbų, užrašytas toks sakinys: „Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera“ (Pr 1, 31).
Paskelbęs, kad viskas, ką Jis padarė, yra „labai gera“, Dievas dar ir „palaimino“ tris konkrečias kūrinijos sritis.
Pirma, Jis palaimino, kad būtų pripildyti jūrų vandenys, o paukščiai daugintųsi žemėje. Jis padrąsino juos: „Būkite vaisingi ir dauginkitės! Pripildykite jūrų vandenis, o paukščiai tesidaugina žemėje!“ (Pr 1, 22) Antra, sukūręs Adomą ir Ievą, Dievas juos palaimino, ir panašiai padrąsino: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!“ (Pr 1, 28)
Perskaitykite Pr 1, 22. 28. Abu palaiminimai prasideda vienodai, tačiau Adomui ir Ievai kažkas priduriama?
Kartu su žuvimis ir paukščiais žmonės dalijasi Dievo nurodymu būti vaisingiems ir daugintis, bet skirtumas išryškėja Adomui ir Ievai pavedus atsakomybę valdyti žemę ir visus padarus. Čia mes pastebime sukūrimo pagal Dievo paveikslą reikšmę. Kūrėjas pakvietė mūsų pirmuosius tėvus kartu valdyti, palaikyti ir rūpintis kūrinija (žr. Rom 8, 17; Hbr 1, 2–3).
Trečiasis palaiminimas pasakojime apie pasaulio sukūrimą yra septintoji diena sabata (Pr 2, 3). Čia yra dar vienas patvirtinimas, kad žmonės yra ne tik gyvūnai; jie buvo sukurti mėgautis su Kūrėju tokia bendryste, kurios negali patirti joks kitas padaras. Čia mes matome neabejotiną įrodymą, kad žmonėms buvo skirta ypatinga vieta. Jėzus tai pabrėžė: „Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų Dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos?“ (Mt 6, 26) Nenuvertindamas kitų padarų, Jėzus paaiškino, kad Žemėje žmonės yra išskirtiniai ir ypatingi.
Kaip Šventojo Rašto pasakojimas apie pasaulio sukūrimą suteikia žmonijai (kiekvienam asmeniui) orumo, kurio alternatyvus kilmės pasaulėvaizdis, pavyzdžiui, evoliucija, suteikti negali? Atsižvelgdami į Šventojo Rašto pasakojimą apie žmogaus kilmę, paklauskite savęs: Ar jūs su visais elgiatės taip, kaip jie nusipelno?
II. IŠMĖGINIMAS PRIE MEDŽIO
Dievas viską sukūrė atskirdamas ir aiškiai apibrėždamas ribas: šviesą ir tamsą, vandenį virš ir po skliautu, sausumą ir vandenis, dieną ir naktį, padarus pagal jų rūšį, dieną, atskirtą nuo kitų dienų, moterį ir vyrą, ir nuo visų kitų atskirtą medį.
Perskaitykite Pr 1, 4. 6–7. 14. 18. 21. 24–25. Kodėl svarbu, kad aiškiai apibrėžtos ribos yra išdėstytos prieš sukuriant žmones?
Kaip žmogų, gyvūnus ir sparnuočius Dievas padarė iš žemės (Pr 2, 7. 19), Jis taip pat iš žemės išaugino medžius, gražius akims ir gerus maistui (8. 9 eilutės). Dievas pasirinko konkrečią vietą, kur Jis užveisė sodą. Mes galime tik mėginti įsivaizduoti šio sodo grožį; šiandien mūsų matomi nuostabūs sodai yra tik atspindys to, koks turėjo būti Edenas. Viduryje šio specialiai užveisto sodo (atskirto nuo viso pasaulio) buvo du unikalūs medžiai – gyvybės medis ir gero bei pikto pažinimo medis. Pastarojo vaisius valgyti buvo draudžiama, priešingu atveju laukė rimti padariniai (Pr 2, 17).
Perskaitykite Pr 2, 15–17. Kaip atskyrimo mintis atskleista čia, šiame poros paklusnumo Dievui išmėginime?
Atskyrimas yra aiškus ir konkretus: valgyti nuo visų medžių, bet ne nuo šio, nuo kitų atskirto medžio. Dievo žodžiai nebuvo dviprasmiški. Adomas ir Ieva buvo sukurti moralūs, o moralės negali būti be laisvės. Tai buvo išmėginimas, ką jie darys su šia laisve. „Pažinimo medis buvo panaudotas jų klusnumui ir meilei Dievui išmėginti. Viešpats nusprendė uždrausti jiems naudotis vieninteliu dalyku visame sode, ir jei nepaisytų Jo valios dėl šio dalyko, jie užsitrauktų nusižengimo kaltę“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 33 p.).
Kokių dalykų yra jūsų gyvenime, nuo kurių jūs tikrai turite atsiskirti?
III. NUOPUOLIS. 1 dalis
Apibūdintas, kaip „sumanesnis už visus kitus laukinius gyvūnus“ (Pr 3, 1), žaltys tapo galingu simboliu visoje Šventojo Rašto istorijoje. Mozė ant stulpo iškėlė vario žaltį, kad žmonės nemirtų nuo gyvačių įkandimo Išėjimo metu (Sk 21, 5–9). Pats vario žaltys vėliau tapo stabmeldystės ir okultizmo objektu ir buvo karaliaus Ezekijo nugriautas praėjus apytiksliai septyniems šimtams metų (2 Kar 18, 4). Apreiškimo knygoje aiškiai parašyta, kad „senoji gyvatė“ yra velnias arba šėtonas (Apr 12, 9).
Perskaitykite Pr 3, 1–5. Kokią taktiką šėtonas naudojo, bandydamas apgauti Ievą?
Pirmieji ciniški ir abejoti skatinantys žalčio ištarti žodžiai buvo šie: „Ar tikrai Dievas sakė: ‘Nevalgykite nuo jokio medžio sode!’?“ (Pr 3, 1) Užuot mąsčiusi, kodėl žaltys su ja kalbėjo, Ieva iš karto buvo įtraukta į tikėjimą griaunančias patyčias. Šėtonui paklausus: „Ar tikrai Dievas sakė: ‘Nevalgykite nuo jokio medžio sode!’?“ (Pr 3, 1), – akivaizdu, kad piktasis mėgino įteigti, neva Dievas uždraudė jiems valgyti nuo visų medžių, kai iš tiesų taip nebuvo, Dievas uždraudė ne tai.
Čia abejojama Dievo charakteriu. Tai tiesioginis išpuolis prieš Aukščiausiąjį. Matyt, dėl žalčio žodžių Ieva sumišo, nes jos atsakyme pridėta detalė, kurios, pasak Šventojo Rašto įrašo, Dievas neminėjo: „Moteris atsakė žalčiui: ‘Sodo medžių vaisius mes galime valgyti. Tik apie vaisių to medžio, kuris sodo viduryje, Dievas sakė: ‘Nuo jo nevalgysite nei jį liesite, kad nemirtumėte!’“ (Pr 3, 2–3; palyginkite su Pr 2, 17). Galbūt dėl to, kad buvo sutrikusi, Ieva pridūrė, jog vaisiaus neliesite.
Dėl savo sėkmės iki šios akimirkos šėtonas pasidarė drąsesnis; tada jis tiesiogiai metė iššūkį Dievo autoritetui: „Jūs tikrai nemirsite!“ (Pr 3, 4) Tai, kad jis buvo medyje, lietė vaisių ir nemirė, padarė jo teiginius tikėtinais. Tada jis išsakė paskutinę mintį: „Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta“ (5 eilutė). Pasak gundytojo, atrodė, kad Dievas yra ne tik nesąžiningas, bet dar ir neduoda porai kažko gero.
Šėtonas maišė tiesą su melu. Kokie dalykai, kuriais žmonės tiki, yra tiesos ir melo mišinys? Kodėl tai visada yra mirtinas derinys, ypač kalbant apie teologiją?
IV. NUOPUOLIS. 2 dalis
Dievui nusprendus sukurti Adomą ir Ievą, Jis sakė, kad pora bus padaryta pagal Dievo paveikslą ir panašumą (Pr 1, 26). Gundytojo „masalas“ buvo tai, kad jei jie valgys uždrausto vaisiaus, jie bus „kaip Dievas“. Tikrovė yra ta, kad pora jau buvo kaip Dievas. Jie buvo sukurti pagal Jo paveikslą, bet liūdna yra tai, kad gundymo įkarštyje jie pamiršo šią šventą tiesą.
Be to, Dievas pirmasis parūpino jiems maisto, bet dalis maišto, kuriame dalyvavo Adomas ir Ieva, buvo apsisprendimas valgyti tai, ką Dievas uždraudė. Panašiai, jei jūs svečiuose, užuot valgę nuo paruošto stalo, atsidarytumėte spintelę ar šaldytuvą ir pasiimtumėte tai, kas jums patiktų. Taip ne tik įžeistumėte šeimininkus, bet ir parodytumėte, kad jūs nebranginate savo santykių su jais.
Perskaitykite Pr 3, 4–7. Gundytojas įtikino Ievą, kad suvalgius vaisių jos akys atsivers. Ką pora pamatė, kai atsivėrė jų akys, ir ką tai simbolizavo?
Ievą pribloškė jos pojūčiai (Pr 3, 6). Medis buvo žavus akims, ir kai ji kando vaisiaus, Ieva įsivaizdavo, kad ji patyrė aukštesnį būties lygį. Pasidalinus savo patyrimu su Adomu, jų akys išties atsivėrė (7 eilutė), tačiau jiems buvo gėda dėl to, ką jie pamatė.
Čia svarbus klausimas yra Dievo kaip visko, kas gera, Parūpintojo atmetimas ir apsisprendimas rinktis žmogiškąją išeitį, kad būtų patenkintas poreikis (šiuo atveju, noras valgyti). Dievas anksčiau parūpino Adomui ir Ievai maisto ir pateikė meniu. Tai, kad pora valgė nuo gero ir pikto pažinimo medžio, reiškė parūpinimo nepaisymą ir parodė pasitikėjimo stygių, kuris buvo nepagrįstas, ypač atsižvelgiant į jų išskirtines aplinkybes.
Koks „uždraustas vaisius“ (kuris dažnai itin vilioja, atrodo malonus ir daug žadantis) yra mums šiandien pasiekiamas? Kaip mes galime išmokti nedaryti tos pačios klaidos, mums susidūrus su tokia galinga klasta?
V. PADARINIAI
Gali būti, kad tik praleidę daug laiko amžinybėje visiškai suprasime, kiek žalos padarė tas vienas įvykis prie medžio. Viskas, ką Dievas padarė per pasaulio sukūrimo savaitę, pradėjo atsiskleisti. Dievo sumanyti santykiai buvo sugriauti: tarp žmonių ir Dievo (pora pasislėpė), tarpusavio (Adomas apkaltino Ievą), tarp žmonių ir kūrinijos (žaltys tapo priešu, žemė dabar želdino erškėčius ir usnis, o maistu apsirūpins tik žmogui išliejus daug prakaito).
Perskaitykite Pr 3, 10–19. Ką Adomo ir Ievos pasiteisinimai atskleidė apie tai, kokie jie tapo sugedę?
Atkreipkite dėmesį, ką Dievas padarė su šiais pasiteisinimais. Prieš tai, kol Dievas galėjo porą atpirkti, Adomas ir Ieva turėjo pripažinti atsakomybę už tai, ką jie padarė; Dievas atsargiai paaiškino jiems jų asmeninio elgesio padarinius. Tačiau pirmiausiai buvo prakeiktas žaltys, turėjęs ėsti dulkes, kęsti moters priešiškumą ir patirti galvos trupinimą (Pr 3, 14–15).
Tada Viešpats pasakė Ievai, kad gimdydama ji patirs didelį skausmą (Pr 3, 16). Tuo tarpu Adomas turės triūsti ir prakaituoti dėl maisto, užuot gyvenęs kaip karalius (Pr 3, 17–19).
Dabar Adomas ir Ieva turėjo priimti sprendimą: arba tęsti maištą, arba grįžti pas Dievą. Atsakomybės už padarytą nusižengimą prisiėmimas buvo jų pirmasis žingsnis grįžtant pas Dievą, tačiau dėl žmonijos nuodėmės sukeltai problemai išspręsti nepakako net ir prisipažinimo.
Turėjo būti kitas būdas užtikrinti žmonijos ateitį. Todėl Dievas parūpino auką (Pr 3, 21). Žmoniją į nuodėmę, netektį ir sugadintus santykius nuvedė žaltys; tačiau į Atpirkėją, kuris užtikrins atkūrimą, sutaikymą ir ateitį, nurodė avinėlis (žr. Pr 3, 15). Užuot kartu valdę žemę, Adomas ir Ieva dabar priklausė nuo žemės ir vienas kito kaip niekada anksčiau. „Tarp žemesniųjų padarų Adomas karaliavo, ir kol jis liko ištikimas Dievui, visa gamta pripažino jo valdžią; tačiau, kai jis nusidėjo, jo viešpatavimui atėjo galas“ (E. Vait, Ugdymas, 28 p.).
Iškart po nuopuolio, mums buvo suteikta išganymo viltis. Žr. Pr 3, 15. Ką jūs galite padaryti, kad ši viltis būtų jūsų asmeninė viltis? Kaip jūs galite išmokti džiaugtis šia viltimi, žinodami, kad ji yra skirta jums, nepriklausomai nuo jūsų praeities sprendimų?
Tolesniam tyrinėjimui: Nors Edeno ir pirminės kūrinijos seniai nebėra, gamta itin daug mums kalba apie Dievo gerumą. Apsidairykite aplink: mes galime įžvelgti ne tik neįtikėtiną grožį, bet ir neįtikėtiną sumanymą, kurie liudija mūsų Kūrėjo meilę. Pavyzdžiui, pagalvokite apie obuolius, apelsinus, mandarinus, braškes, mėlynes, avokadus, pomidorus, citrinas, žaliąsias citrinas, arbūzus, migdolus, pekano riešutus, kriaušes, slyvas, morkas, žirnelius, bananus, ananasus, granatus, brokolius, kopūstus, Briuselio kopūstus, svogūnus, avietes, vyšnias, salierus, papajas, baklažanus, rabarbarus, špinatus, melionus ir t.t. Ar tai tik atsitiktinumas, kad visi šie vaisiai ir daržovės yra itin skanūs (na, kai kurie žmonės nemėgsta Briuselio kopūstų!) ir mums naudingi, ir tiesiog taip atsitiko, kad jie išaugo iš žemės ir duoda vaisius su sėklomis? Žinoma, ne. Nors šios gėrybės pasiekiamos ne kiekvienam, ir pasitaiko potvynių, greitai plintančių užkrečiamų ligų ir infekcijų, o žmonės badauja. Tai, žinoma, liudija, kaip smarkiai mūsų pasauliui pakenkė nuodėmė. Bet jei akimirkai žvelgtume tik į kūriniją, o ne padarytą žalą, – oho! Koks galingas Dievo meilės liudijimas! Mes tiesiog turime prisiminti: viltis yra ne pačioje kūrinijoje, bet tik Kūrėjuje.
Klausimai aptarimui:
1. Žmonėms niekada nebuvo skirta mirti. Mirtis yra nukrypimas, kažkas, ko žmonės neturėjo pažinti ar patirti. Taigi visuotinis bjaurėjimasis mirtimi, kurį mes visi jaučiame, be jokios abejonės yra tai, ką mes pasiėmėme su savimi iš Edeno. Apmąstykite visus Šventojo Rašto pažadus, susijusius su amžinuoju gyvenimu, kuris mums buvo suteiktas. Kaip šie pažadai dabar gali padėti mums įveikti baisią mirties trauma?
2. Kurios sukurto pasaulio sritys jums galingai kalba apie Dievą ir Dievo meilės mums tikrovę?
3. Dar kartą perskaitykite Pradžios 3, kaip Adomas ir Ieva ėmė teisinti savo nuodėmę. Kodėl tai padaryti yra itin lengva? Kaip mes galime padaryti tą patį? Tai yra, kaip dažnai mes tvirtiname, kad mūsų klaidų priežastys yra paveldimumas, aplinka ar kiti žmonės? Kaip mes galime išsižadėti šios pavojingos mąstysenos ir prisiimti atsakomybę už savo elgesį?