Sausis 9–15 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 4, 1–15; Pr 3, 9–10; 4, 9; Pr 6, 1–13; Ps 51, 3; Pr 22; Pr 28, 12–15.
Įsimintina eilutė: „Būk tikras, Aš esu su tavimi! Globosiu tave, kad ir kur eitum, ir sugrąžinsiu tave į šią žemę. Niekada tavęs nepaliksiu, kol neįvykdysiu, ką tau pažadėjau“ (Pr 28, 15).
Po nuopuolio užrašyti pasakojimai yra susiję su apgaule ir iširusiais santykiais, pirmiausia pastebimais Edene, ir gilesnio lygio. Per šį laikotarpį konfliktas išplinta ir apima visą pasaulį.
Pasakojime apie Kainą ir Abelį, garbinimas tampa nesantaikos ir mirties skatintoju, pasikartojanti tema per visą istoriją.
Pasakojimas apie tvaną atskleidžia, kaip maištas ir nuodėmė išardė viską, ką Dievas sukūrė. Nuodėmė ne tik iškreipė, bet ir griauna kūriniją.
Abraomo patyrimas yra pagrindinė paskata konflikte, o Dievas parodė pasiryžimą prisiimti maišto padarinius Sau. Jis taps mūsų pavaduotoju.
Pasakojimuose apie Jokūbą, Ezavą, Juozapą ir jo brolius, mes matome nuolatinę sugadintų santykių sąveiką, kurios pagalba šėtonas sunaikina šeimas ir žmonių grupes.
Tačiau net visame tame išlieka Dievo ištikimybė, Jam palaikant ir rūpinantis Savo persekiojamais vaikais.
I. KAINAS IR ABELIS
Perskaitykite Pr 4, 1–15. Ką šios eilutės mums pasako apie tai, kaip giliai nuodėmė įsišaknijo?
Gimus Kainui, Ieva džiūgavo. Ji tikėjo, kad ką tik pagimdė Pr 3, 15 pažadėtąjį Išgelbėtoją. „VIEŠPATIES padedama, gavau berniuką“ (Pr 4, 1). Verčiant pažodžiui, tekstas galėtų reikšti: „Aš padariau vyrą Viešpatį“. Suprantant paprastai, tai tiesiog rodo, kad Ieva manė pagimdžiusi tą, kurį pažadėjo Viešpats (Pr 3, 15).
Nieko neparašyta apie Kaino paauglystės laikotarpio džiaugsmą ir pirmųjų tėvų pasididžiavimą savo pirmojo kūdikio raida. Pasakojime greitai peršokama prie antrojo vaiko gimimo, o tada parašyta apie dviejų jaunų vyrų atnašas. Deja, mes tai dažnai pamatome, nesutarimai dėl garbinimo privedė prie tragedijos.
Perskaitykite Pr 3, 9–10; 4, 9. Palyginkite Adomo ir Kaino reakcijas, Dievui juos klausinėjant po to, kai kiekvienas iš jų nusidėjo. Kokių pastebite panašumų? Kas skiriasi?
Palygindami atkreipkite dėmesį į Adomo ir Kaino emocijų skirtumus. Adomas atrodė sutrikęs, išsigandęs ir susigėdęs (Pr 3, 10), o Kainas – piktas (Pr 4, 5), ciniškas ir maištingas (Pr 4, 9). Užuot mėginęs bent kiek teisintis kaip Adomas, Kainas tiesiog išrėžė tiesą.
Tačiau iš nevilties atėjo viltis ir optimizmas. Gimus Setui, Ieva vėl manė, kad sulaukė Pažadėtojo (Pr 4, 25). Vardas Setas reiškia „padėti“. Tas pats žodis pavartotas Pr 3, 15 nusakant Gelbėtoją, kuris bus parūpintas mesti žalčiui iššūkį ir trupinti jam galvą. Kitoje Šventojo Rašto vietoje, lygiagrečioje Pr 3, 15, Ieva apibūdino savo naująjį sūnų kaip „kitą palikuonį vietoje Abelio“. Taigi net didelėje neviltyje ir tragedijoje, toliau plintant didžiajai kovai tarp gėrio ir blogio, žmonės vis dar laikėsi atpirkimo vilties. O ką be pastarosios mes turime?
Įsivaizduokite Adomo ir Ievos sielvartą dėl tokio jau ganėtinai tragiško įvykio kaip sūnaus mirtis, negana to, Abelį užmušė kitas jų sūnus. Taigi jie prarado du sūnus. Kaip mes galime suvokti sunkią pamoką dėl nuodėmės pasekmių, padarančių daug daugiau žalos nei pati nuodėmė?
II. TVANAS
Perskaitykite Pr 6, 1–13. Kaip mes čia matome išreikštą didžiąją kovą tarp gėrio ir blogio, tik dabar dar intensyviau nei anksčiau?
Tvane matome dalinį ypatingų pasaulio sukūrimo darbų išnykimą; daug šių dalykų, kuriuos Dievas atskyrė, dabar vėl susitelkia į vieną vietą. Vandenys virš ir po skliautu, jūros ir sausuma, jūros gyvūnai, padangių sparnuočiai ir visi gyvi padarai, judantys žemėje, visi suburti. Atrodo, kad Žemė vėl tapo „padrika ir dyka“ (Pr 1, 2).
Nepaisant šios akivaizdžios blogio jėgų pergalės, Dievas Kūrėjas vis dar darbavosi. Jis pradėjo naują kūriniją, vėl atskirdamas įvairias dalis. Pirma, jis atskyrė Nojų (teisų ir nesusitepusį vyrą) nuo anuometinių nedorų žmonių, kurių kiekvienas širdies užmojis linko visą laiką tik į pikta (palyginkite Pr 6, 8–9 ir Pr 6, 5. 11–13). Tada Dievas liepė Nojui pastatyti milžinišką laivą. Tuomet Jis atskyrė nedidelę žmonių, paukščių ir gyvūnų grupę ir įkūrė juos saugiai laive, kad jie galėtų išgyventi tai, kas ištiks. Dėka Dievo malonės, gyvybė išliks ir iš senojo pasaulio nuosėdų iškils naujas. Štai naujas kūrinys.
Bet pastarasis vargu ar tobulas. Kurį laiką po tvano, Nojui ir jo šeimai vėl įsikuriant, mums primenamas žmogiškosios gerovės tarpumas. Nojus pasigėrė, ir įvyko gėdingi dalykai (Pr 9, 20–27). Taigi, net vienam iš tikėjimo didvyrių (žr. Hbr 11, 7) pasitaikydavo blogų akimirkų. Didžioji kova tęsiasi, ne tik masine prasme, bet ir asmenų širdyse.
Šventajame Rašte tvanas apibūdintas kaip nušlavęs nuo paviršiaus visą gyvybę (Pr 7, 4). Kitur Šventajame Rašte panašiai apibūdinti Atpirkėjo veiksmai atleidžiant nuodėmes (Iz 25, 8; 43, 25; Ps 51, 3). Sunaikinama arba mūsų gyvybė, arba mūsų nuodėmės. Kaip ši rūsti tikrovė parodo, kokie juodi arba balti yra šie klausimai?
III. ABRAOMAS
Nors Abraomas (anksčiau vadintas Abromu) yra žinomas dėl savo ištikimybės, gyvenimiški patriarcho patyrimai yra labiau susiję su Dievo ištikimybe jam.
Du kartus Dievas patikino Abraomą, kad jis turės sūnų. Pirmą kartą Jis tai padarė, kai Abraomui buvo 75 metai (Pr 12, 2. 4), ir apytiksliai dešimt metų vėliau (Pr 13, 16).
Galų gale, net ir po daug Abraomo suklupimų, gimė pažado ir Sandoros vaikas, ir Dievo ištikimybė Jo kartais svyruojančiam tarnui buvo apreikšta (žr. Pr 17, 19. 21; Pr 21, 3–5).
Perskaitykite Pr 22, 1–19. Kokia viltis čia apreikšta ryšium su visa didžiąja kova?
„Tik norėdamas, kad Abraomas perprastų Evangelijos tiesą, ir išbandydamas jo tikėjimą Dievas įsakė jam nužudyti savo sūnų. Agonijai prilygstančias kančias, kurias jis kentėjo per tamsiausias to baisiojo išmėginimo dienas, jam buvo leista patirti todėl, kad galėtų iš savo patirties bent kiek suprasti svorį aukos, kurią beribis Dievas paaukojo žmogui atpirkti. Joks kitas išbandymas nebūtų sukėlęs Abraomui tokios sielos kančios, kaip sūnaus aukojimas. Dievas atidavė Savo Sūnų mirti didelėse kančiose ir gėdoje. Angelams, kurie matė Dievo Sūnaus pažeminimą ir sielos kančią, nebuvo leista įsikišti kaip kankinantis Izaokui. Nepasigirdo balso: Pakanka! Norėdamas išgelbėti nupuolusią žmoniją Šlovės Karalius atidavė Savo gyvybę. Ar bereikia akivaizdesnio begalinės Dievo užuojautos ir meilės įrodymo? „Jeigu Jis nepagailėjo nė Savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, tai kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo?!“ (Rom 8, 32)
Tokia auka buvo pareikalauta iš Abraomo nei vien jo paties naudai, nei vien dėl būsimų kartų, bet ji buvo skirta ir nenuodėmingoms protingiausioms Dangaus ir kitų pasaulių būtybėms pamokyti. Ginčo tarp Kristaus ir šėtono laukas – laukas, kuriame vykdomas atpirkimo planas – yra Visatos vadovėlis. Kadangi Abraomas anksčiau stokojo tikėjimo Dievo pažadais, šėtonas apkaltino jį prieš angelus ir prieš Dievą nesilaikius Sandoros sąlygų ir todėl nevertą jos dovanų. O Dievas norėjo visam dangui parodyti Savo tarno ištikimybę, parodyti, kad nieko mažesnio už tobulą klusnumą negali būti priimta, ir visapusiškiau atskleisti jiems išgelbėjimo planą“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 117 p.).
IV. JOKŪBAS IR EZAVAS
Kova tarp Dievo tikslo ir asmeninio maišto toliau pasireiškia pasakojime apie Jokūbą ir Ezavą. Senovėje buvo įprasta prieš tėvo mirtį pirmagimiui sūnui gauti palaiminimą (prigimtinė teisė). Palaiminimas apėmė didžiąją dalį šeimos turto; vyriausias sūnus tapdavo atsakingas už šeimos gerovę.
Ezavas nekentė savo brolio po to, kai šis apgaule pasiglemžė jo garbę, ir po tėvo mirties planavo Jokūbą nužudyti (Pr 27, 41). Dėl saugumo Rebeka išsiuntė Jokūbą, galvodama, kad po trumpo laiko viskas susitvarkys (Pr 27, 43–44). Trumpas laikas virto dvidešimčia metų, ir Rebeka daugiau nebematė Jokūbo.
Perskaitykite Pr 28, 12–15. Kokia didelė viltis buvo šiame sapne?
Kartodamas Abraomui duotus pažadus, Dievas užtikrino Jokūbą, kad sumanymai buvo įgyvendinami laiku. Nors atrodė, kad savo elgesiu Jokūbas nepaiso Dievo plano, Aukščiausiasis vis dar juo rūpinosi. Tačiau Jokūbui teko ištverti dvidešimt metų trukusią uošvio apgaulę, pirmiausia, dėl jo santuokos, paskui dėl jo algos (Pr 29, 20. 23. 25. 27; 31, 7). Keista, tačiau visi tie tarnystės metai už žmoną Jokūbui atrodė tarsi keletas dienų, laikotarpis, kurį, Rebekos manymu, Jokūbas užtruks (Pr 29, 20).
Kai Jokūbas nusprendė grįžti namo, pirmiausia jį vijosi Labanas (Pr 31, 25–26), paskui su 400 vyrų jį pasitiko Ezavas. Abejos aplinkybės kėlė grėsmę gyvybei, ir Dievas turėjo du kartus įsikišti ir jį išgelbėti; pirmiausia Jis tai padarė sapne Labanui, įspėdamas negrasinti Jokūbui (Pr 31, 24); tada asmeniškai grumiantis su Jokūbu ir išnarinant jam šlaunį (Pr 32, 24–30). Šlubuojantis ir lazda pasiremiantis Jokūbas Ezavui galėjo pasirodyti nekeliantis grėsmės. Pirma savęs siųstų su dovanomis tarnų ir kruopščiai parinktų Jokūbo žodžių atrodė pakako išgydyti iširusius dviejų brolių santykius. Paskutinį kartą kartu jie aprašyti palaidojantys savo tėvą (Pr 35, 29); taigi bet kokie ankstesni Ezavo planai nužudyti Jokūbą po tėvo laidotuvių buvo pamiršti.
Pagalvokite apie skausmą ir kančias, kuriuos lėmė kvaili šiems žmonėms tekę sprendimai, ir nekaltiems, ir kaltiems. Kaip mes galime išmokti galvoti ir mąstyti prieš kažką padarant?
V. JUOZAPAS IR JO BROLIAI
Lygiai kaip Jokūbas nusipelnė daug blogesnės bausmės už tai, kaip pasielgė su broliu Ezavu, kažką panašaus matome ir pasakojime apie Juozapą ir jo brolius.
Ir čia brolis nekentė brolio dėl vienam iš jų parodyto palankumo (Pr 37, 3–4). Puošnus apdaras buvo pasiūtas ne iš spalvoto audeklo. Originalo tekste žodis puošnus reiškia, kad apdaras buvo brangus, išsiuvinėtas spalvomis drabužis, dėvimas karalių, kuriam pasiūdinti gali prireikti visų metų.
Juozapui papasakojus savo broliams sapną (Pr 37, 5–11), jis sukėlė dar daugiau neapykantos ir pavydo. Tad pasitaikius pirmai progai, broliai sumanė juo atsikratyti (Pr 37, 19–20). Jie turbūt sveikino vienas kitą, kaip buvo lengva pašalinti Juozapą iš jų gyvenimo. Tačiau nė vienas nenutuokė, kaip Dievas panaudos šias aplinkybes išgelbėjant juos po daug metų.
Perskaitykite Pr 45, 4–11. Koks buvo platesnis vaizdas, nei Juozapas matė? Kam jis daugiausia skyrė dėmesio?
Pagalvokite, apie ką galėjo mąstyti sukaustytas grandinėmis berniukas, ėjęs paskui kupranugarį ir žvelgęs į savo vaikystės namus, pastariesiems išnykstant tolumoje. Tada išstatytam aukcione, kur smalsūs, baksnojantys, žeminantys ir apžiūrintys jį pirkėjai siūlė savo kainą. Daug žmonių būtų išsižadėję savo tikėjimo dėl menkesnio pažeminimo ir kančių.
Juozapas galėjo supykti ir nusiteikti priešiškai Dievo atžvilgiu, bet jis pasirinko išlaikyti savo tikėjimą net patirdamas šį žiaurų išmėginimą, didžiajai kovai dramatiškai atsiskleidžiant jo gyvenime. Jis greitai prisitaikė prie vieno iš svarbiausių šalies pareigūnų namų tvarkos, ir, Dievo laiminamas, jis netrukus įgijo jo pasitikėjimą (Pr 39, 1–4). Galų gale, vergas Egipte tapo vadovu.
Nepaisant neįtikėtinai blogų šeimos santykių šiame pasakojime, nepaisant išdavystės ir blogio, pabaiga buvo laiminga. Tačiau kaip išlaikyti savo tikėjimą ir maloningą nusistatymą, kai aplinkybės nesirutulioja taip palankiai, kaip Juozapui?
Tolesniam tyrinėjimui: Neabejotina, kaip moko šie pasakojimai, gyvenimas šioje žemėje, vykstant didžiajai kovai, ne visada klostosi taip, kaip mes norėtume. Pavyzdžiui, laikydami savo naujagimius rankose Adomas ir Ieva nebūtų sugalvoję, kad vienas sūnus nužudys kitą. Ištekėjusi už Mozės Cipora tikrai neturėjo tokios ateities, kokią ji įsivaizdavo. Jūsų manymu, ar Lėjos santuokinis gyvenimas buvo toks, apie kokį ji būdama labai jauna svajojo? Ir jaunas Jeremijas, kad ir kokios buvo jo viltys ir ambicijos, pranašas tikrai nesitikėjo būti plūstamas, kritikuojamas ir laikomas savo tautos išdaviku. Ar Dovydas ir Batšeba nebūtų norėję kitokio pasakojimo (neabejotinai to būtų norėjęs Ūrija)? O Jėzus? Žinoma, Jėzus atėjo į žemę numirti; toks buvo Jo tikslas. Bet iš žmogiškosios pusės, gimusiam iš to paties molio kaip mes, iš tos pusės, kuri Getsemanėje meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia Mane ši taurė“ (Mt 26, 39), – būdamas 33 metų sumuštas, išniekintas, išsityčiotas ir nukryžiuotas, to tikrai niekas nesitikėjo. Neabejotina, gyvenimas gali ir parklupdo mus. Bet tai neturėtų stebinti, ar ne? Ko tikėtis iš puolusio, nuodėmingo pasaulio? – Rojaus? Edeno seniai nebėra. Bet jis vėl bus, ir tada skirtumas tarp to, koks mūsų gyvenimas yra dabar, ir to, koks mūsų gyvenimas bus naujajame Edene, bus žymiai didesnis nei tarp to, ko mes vylėmės ir ką gavome.
Klausimai aptarimui:
1. Kokie yra reikšmingi skirtumai tarp brolių ir seserų, kurie išlaikė tikėjimą Dievu, ir tų, kurie nematė reikalo to daryti?
2. Kai priešiškumas ir pavydas tarp brolių ir seserų atrodo ima viršų Dievo tikslų šeimoms atžvilgiu, kaip jiems įmanoma pamatyti teigiamą ateitį? Ką galima padaryti dėl šeimų mūsų bažnyčioje, padedant joms pamatyti didesnį Dievo tikslą?
3. Ką galima padaryti dėl mūsų bendruomenės žmonių, kurie jaučia esantys vieni pasaulyje, neva jų gyvenimas yra beprasmis ir bevertis?
4. Net jei jūsų gyvenimas nesiklosto kaip jūs tikėjotės, kaip amžinojo gyvenimo pažadas gali padėti nepasiduoti nevilčiai?