Sausio 30 – vasario 5 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mt 1, 20–23; Jn 9, 39; Mt 3, 7–12; Mt 4, 1–10; Įst 34, 1–4; Apr 21, 10.
Įsimintina eilutė: „Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“ (Lk 19, 10).
„Šėtonas, išgirdęs, kad jo ir moters, taip pat jo palikuonių ir jos palikuonių santykiai bus priešiški, suprato, kad jo pradėtas žmogaus prigimties gadinimo darbas bus sutrikdytas ir kad žmogus vis dėlto galės atsispirti jo galiai. Tačiau, kai išgelbėjimo planas buvo geriau atskleistas, šėtonas džiūgavo su savo angelais, kad privertęs žmogų suklupti jis gali pažeminti Dievo Sūnų, kadangi Jis neteks aukštosios padėties. Jis pareiškė, kad iki tol jo planai Žemėje buvo sėkmingai vykdomi, ir kai Kristus prisiims žmogaus prigimtį, Jį taip pat bus galima įveikti ir taip neleisti atpirkti nupuolusios žmonijos“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 45 p.).
Šią savaitę tyrinėjant gundymą dykumoje mes pamatysime galbūt aiškiau nei anksčiau apreikštą Šventajame Rašte didžiąją kovą tarp Kristaus ir šėtono, kaip ši kova atvirai tarp jų vyksta. Šėtonas tvirtina, kad pasaulis priklauso jam, o Kristus atėjo susigrąžinti pasaulį. Tam esminis buvo išganymo planas. Nepajėgęs nužudyti Jėzų po Jo gimimo, šėtonas bandė kitaip pakenkti žmonijos atpirkimui. Tai matome atsiskleidžiant gundyme dykumoje.
I. EMANUELIS Į PAGALBĄ
Perskaitykite Mt 1, 20–23. Kuo reikšmingas Jėzui duotas vardas Emanuelis?
Kodėl Jėzus atėjo į šią žemę būti „su mumis“?
Pirma, Jis atėjo atkurti valdžią, kurią Adomas prarado (Rom 5, 12. 15). Karališkoji Jėzaus pusė (turinčio valdžią, viešpataujančio) atsiskleidė, kai Jis įkvėpė minias (5000 norėjo vainikuoti Jį karaliumi) ir kada vaikai šaukė osana (šlovinimo forma, skirta tam, kuris išgelbės tautą nuo priešų). Taip pat apsireiškė ir Jo valdžia kūrinijai, pavyzdžiui, Jo sugebėjimas atkurti ir išgydyti žmones (pavyzdžiui, aklojo ir 12 metų sirgusios kraujoplūdžiu moters atveju), apsireiškė Jo galia gamtai, pavyzdžiui, kai Jis nutildė audrą, nuramino vėją ir bangas.
Antra, Jis atėjo daryti teismo ir sugriauti velnio darbus (Jn 9, 39; 1 Jn 3, 8). Kaip dažnai mes stebimės, kodėl blogis klesti? Jėzus ėmėsi teisingumo ir patikino mus, kad galas jau matomas. Demonai pripažino esantys pavaldūs Jėzui. Šaukdami jie dažnai apreikšdavo Jo tikrąją tapatybę, kartais prieš Jėzui pačiam ją atskleidžiant. Jis suteikdavo ramybę demonų apsėstiesiems ir atkurdavo jų sveiką protą, kai kiti iš baimės pabėgdavo.
Trečia, Jėzus „atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“ (Lk 19, 10) ir naikinti pasaulio nuodėmės (Jn 1, 29). Jis buvo toks, kaip ir mes, kad galėtų būti ištikimas Dievui Vyriausiasis Kunigas ir taip sutaikyti mus su Dievu (Hbr 2, 17). „Kova su nuodėme, žmonių išgelbėjimas iš nuodėmės, suteikiant jiems malonę, atleidimą, teisumą, išaukštinimą, visa tai nuo pat pradžių buvo vienintelės Sandoros, dabar įvykdytos Jėzuje Kristuje, tikslas“ (N. T. Wright (2129-09-25), Justification: God’s Plan and Paul’s Vision (Kindle Locations 1462–1463: InterVarsity Press. Kindle Edition).
Galiausiai, Jėzus atėjo apreikšti mums, koks yra Dievas, apreikšti mums ir stebinčiai visatai, koks išties yra Jo charakteris (Jn 14, 9).
Kaip kiekviena iš šių Kristaus atėjimo priežasčių turėtų pagerinti jūsų gyvenimą ir vaikščiojimą su Viešpačiu?
II. JĖZAUS KRIKŠTAS
Jono Krikštytojo pasirodymas turėjo sukelti didelį susidomėjimą visame regione. Tai kažkas, primenantis pranašą Eliją (Mt 3, 4; 2 Kar 1, 8). Jonas buvo pirmasis tautos girdėtas pranašiškas balsas per 412 metų laikotarpį. Tiek laiko Dievas anksčiau niekada netylėjo. Dabar Jis vėl prabilo tautai. Akivaizdu, brendo kažkas reikšminga.
Perskaitykite Mt 3, 7–12. Kodėl, pristatydamas Mesiją, Jonas Krikštytojas susiejo teismą, besiartinančią rūstybę (7 eilutė), kirvį prie medžio šaknų (10 eilutė), vėtyklę ir kluono išvalymą (12 eilutė) ir pelų sudeginimą neužgesinama ugnimi (12 eilutė)?
Tauta tikėjo gyvenanti paskutinėmis dienomis. Jie matė iš dykumos ateinant Joną, kuris juos ragino pereiti per Jordano vandenį per krikštą. Tai buvo tarsi naujas Išėjimas, ir, norint apsivalyti ir pasirengti naujam Pažadėtajam kraštui, pačiam Mesijui vedant į pergalę prieš romėnus ir palydint į pranašų skelbtą amžinąją Dievo karalystę, kaip to daugelis tikėjosi, reikėjo sušlapti (o ne tiesiog pereiti išdžiūvusios upės vaga).
Tačiau nei Jonas, nei Jėzus nepradėjo politinio judėjimo; šie įvykiai buvo susiję su išgelbėjimu. Jono darbus Lukas paaiškino cituodamas Izaiją, kaip Dievas parengs kelią tremtinių sugrįžimui į Pažadėtąją žemę (Lk 3, 3–6). Jeremijas paaiškino priežastis šiam ypatingam keliui, kad pastarasis būtų pasiekiamas labiausiai pažeidžiamiems visuomenėje: akliems, raišiems, nėščioms, moterims su vaikais ir visiems, kurie nori sugrįžti į Pažadėtąją žemę (Jer 31, 7–9). Nestebina tai, kad žmonės plūdo pas Joną; įsižiebė jų viltis, kad jie taip pat gali pasirengti greitai besiartinančiai didžiai Dievo dienai.
Tačiau ši diena atėjo daugumai netikėtu būdu, bet ne todėl, kad jiems nebuvo paskelbta, o todėl, kad jie nesuprato Raštų (Lk 24, 25–27).
Ištikimi žmonės labai klaidingai suvokė pirmąjį Viešpaties atėjimą. Kaip ištikimiems žmonėms paskutinėmis dienomis išvengti klaidingo Jo antrojo atėjimo suvokimo?
III. AKMENYS PAVIRSTŲ DUONA
Perskaitykite Mt 4, 1–3. Kas čia vyko ir kodėl? Kaip čia matome pasireiškiant didžiąją kovą?
„Į dykumą, kad būtų gundomas, Jėzų nuvedė Dievo Dvasia. Pats Jis pagundų nekvietė. Jis išėjo į dykumą pabūti vienas, apmąstyti Savo misiją ir darbą. Pasninku ir malda Jis turėjo nukreipti Save į tą krauju paženklintą kelią, kuriuo turėjo eiti. Tačiau šėtonas žinojo, kad Gelbėtojas jau dykumoje, ir nusprendė, jog tai geriausias metas prie Jo prisiartinti“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, 93 p.).
Yra dramatiškų paralelių tarp pasakojimo apie Jėzaus gundymą ir izraelitų išėjimo iš Egipto ir jų klajonių. Perėjęs per vandenį, Jėzus nuėjo į dykumą, kur nieko nevalgė ir buvo mėginamas 40 dienų. Panašiai izraelitai perėjo per vandenį (Raudonąją jūrą) ir pasiekė dykumą, kur jie neturėjo duonos, ir ten išbuvo 40 metų. Atkreipkite dėmesį, kaip parašyta Įst 8, 2–3: „Atsimink tą ilgą kelią, kuriuo tave vedė VIEŠPATS, tavo Dievas, per tuos keturiasdešimt metų dykumoje, idant padarytų tave nuolankų, bandydamas sužinoti, kas tavo širdyje, ar tu laikysiesi Jo įsakymų, ar ne. Jis darė tave nuolankų, leisdamas tau paalkti“.
Evangelijoje parašyta, kad po 40 dienų Jėzus „buvo labai alkanas“ (Mt 4, 2). Tada kažkas pasirodė su „naudingu“ patarimu, panašiai kaip Jobo guodėjai. Tai ne pirmas kartas, kai šėtonas vaizduojamas kaip ateinantis į „pagalbą“ sunkmečiu. Zacharijo 3 parašyta apie vyriausiąjį kunigą, kada po tremties į Babiloną buvo atstatoma Jeruzalė. Regėjime vyriausiajam kunigui stovint Dievo akivaizdoje, kažkas pasirodė dešinėje jo apkaltinti. Dešinėje visada stovėdavo patikimiausias draugas, kad apsaugotų nuo galimo užpuoliko. Tačiau Zacharijo 3 sk. dešinėje stovėjo ne kažkas kitas, o „kaltintojas“, apsimetęs patikimu draugu.
Tas pat atsitiko Jėzui dykumoje. Tas, kuris atėjo „padėti“, apsireiškė sakydamas: „Jei Tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona“ (Mt 4, 3). Dievo angelas neabejotų Jėzaus dieviškumu.
Vėlgi, atkreipkite dėmesį, kad Jėzaus atsakymas (Mt 4, 4) yra ištrauka iš Pakartoto Įstatymo knygos: „Jis darė tave nuolankų, leisdamas tau paalkti, paskui maitindamas tave mana, kurios nei jūs, nei jūsų protėviai nežinojote, idant tave pamokytų, kad žmogus gyvas ne vien duona, bet gyvena kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš VIEŠPATIES lūpų“ (Įst 8, 3).
Kad ir kaip yra svarbu netapti gundymo auka ir nusidėti, dar svarbiau yra užtikrinti, kad net nesąmoningai neskatintumėte kažką kitą sulaužyti Įstatymą?
IV. KITAS GUNDYMAS
Pirmasis gundymas yra lygiagretus Išėjimui, bet šio gundymo šaknys slypi Adomo ir Ievos nuopuolyje. Nepasiduodamas instinktyviam potraukiui, bet pirmenybę skirdamas ištikimybei Dievui, Jėzus atkovojo tai, ką Adomas prarado prie gero ir pikto pažinimo medžio. Tačiau tam, kad būtų visiškai panaikinta po nuopuolio atsiradusi praraja, Jėzus turėjo būti dar labiau gundomas.
Pasak Mato, gundydamas Jėzų antrą kartą, šėtonas Jį pastatė ant aukščiausios šventyklos vietos, turbūt, ant pietrytinio šelmens, nuo kurio matėsi siaura dauba. Ir vėl pasigirdo pašiepiantys žodžiai: „Jei Tu Dievo Sūnus“, – kurie parodė, kad gundytojas nebuvo Jėzaus draugas.
Ko šėtonas čia iš tiesų siekė? Jei Jėzus būtų puolęs žemyn, ar tai būtų kažką įrodę? (Mt 4, 5–7).
Jėzaus nedomino pigi vaidyba. Jo pasitikėjimas Dievu buvo tikras, o ne kažkas išgalvota ir skirta nustebinti aplinkinius. Visiškas Jėzaus pasitikėjimas Savo Tėvu buvo apreikštas, kai Jis nužengė iš dangaus ir tapo žmogumi, kentė aplinkinių pasipiktinimą, klaidinimą, visuomenės pažeminimą ir nepelnytą mirtį (žr. Fil 2, 5–8). Toks buvo Jo likimas, ir pastarajam Jis buvo visiškai pasirengęs. Jo misija buvo susigrąžinti pasaulį, kurio neteko Adomas ir jo palikuonys. Jėzuje buvo įvykdyti visi Sandoros pažadai, ir pasaulis turi galimybę išganymui.
Jėzus vėl atsakė: „Parašyta“, – dar kartą pacituodamas Pakartoto Įstatymo knygą ir vėl susiedamas Savo patyrimą su izraelitų išėjimu iš Egipto: „Negundykite VIEŠPATIES, savo Dievo, kaip gundėte prie Masos“ (Įst 6, 16). Prie Masos izraelitai karčiai murmėjo dėl vandens trūkumo, o Mozė sudavė į uolą. Atsižvelgdamas į šį patyrimą, Mozė pareiškė, kad žmonės mėgino Viešpatį: „Ar yra VIEŠPATS tarp mūsų, ar ne?“ (Iš 17, 7) Jėzus, be abejo, elgėsi ištikimai ir nepasidavė velnio gudrybėms, nors šį kartą velnias sakė: „Nes parašyta“ (Mt 4, 4–6).
Ne visada lengva pamatyti ribą tarp pasitikėjimo Dievu ir perdėto pasitikėjimo savimi, kai melsdamiesi mes kažko tikimės iš Viešpaties. Kaip jūs išmokote atskirti vieną nuo kito? Paruoškite savo atsakymus pristatyti klasėje.
V. VELNIO PAGARBINIMAS
Evangelijoje pagal Matą, pirmojo gundymo esmė yra instinktyvus potraukis, antrojo – manipuliavimas Dievu, trečiasis gundymas buvo tiesioginis iššūkis pačiam Kristui, Jo karališkajai valdžiai ir Jo pirminei misijai žemėje.
Perskaitykite Mt 4, 8–10, Įst 34, 1–4 ir Apr 21, 10. Kuo reikšmingas labai aukštas kalnas, į kurį šėtonas paėmė Jėzų?
Atsižvelgiant į tai, kaip Šventajame Rašte panaudota paėmimo į labai aukštą kalną tema, kad būtų pamatytos tautos, galima tikėti, kad Jėzaus paėmimas buvo ne ekskursija. Ši tema yra susijusi su pranašišku regėjimu. Nuo kalno Mozė matė Pažadėtąją žemę, Jonas matė Naująją Jeruzalę. Be to, Jėzus matė ne tik senovės romėnų pasaulio kraštus. Atkreipkite dėmesį, kad puikuodamasis šėtonas viską parodė geriausioje šviesoje. Jis rodė turtus ir spindesį, o ne nusikalstamumą, kančias ir neteisingumą.
Tada šėtonas sakė: „Visa tai aš Tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane“ (Mt 4, 9). Kaip ir apgaudamas Adomą ir Ievą, kurie norėjo tapti kaip Dievas (nors pora jau buvo sukurta pagal Jo paveikslą), šėtonas dėjosi Dievu, neva pasaulio tautos buvo tik jo nuosavybė ir kad už mažą duoklę jis gali lengvai jas visas atiduoti Jėzui (žr. Lk 4, 6; palyginkite su Ps 2, 7–8).
Šio išmėginimo esmė buvo ištikimybė. Kam žmonija galiausiai turėtų būti ištikima? Edene, kai Adomas ir Ieva pasidavė žalčiui, jie, pirmiausia, savo ištikimybę parodė šėtonui, ir šis užkratas greitai išplito vėlesnėse kartose. Be tiesioginio Dievo įsikišimo, didžioji kova būtų nulemta šėtono naudai. Žmonijos, o gal net gyvybės žemėje, galėjo nebebūti. Štai kas grėsė.
Atkreipkite dėmesį, kad Jėzus, kaip Juozapas tuo atveju su Potifaro žmona, neleido blogiui būti greta. Jėzus šėtonui liepė eiti šalin. Juozapas to negalėjo padaryti, todėl jis pats pasišalino nuo galimo blogio (Pr 39, 11–12). Kokia paprasta pamoka mums.
Visuose šiuose trijuose gundymuose gynybai Jėzus pasinaudojo Šventuoju Raštu. Ką tai reiškia mums praktiškai? Tai yra, kaip, susidūrus su gundymu, mums pasinaudoti Šventuoju Raštu, kad pasiektume tokias pačias pergales?
Tolesniam tyrinėjimui: Nors yra rašytojų, kurie per šimtmečius tyrinėjo didžiosios kovos temą, ir nors kai kurie evangelikai šiandien daugiau į tai gilinasi, niekas kitas taip giliai neišplėtojo didžiosios kovos pasaulėvaizdžio kaip Septintosios dienos adventistų bažnyčia. Tikra fizinė, moralinė ir dvasinė kova tarp Kristaus ir šėtono, iš tiesų, yra esminis ir išskirtinis adventistų mąstymo bruožas. Ir tai nestebina. Visame Šventajame Rašte yra tai, ką evangelikų rašytojas pavadino „kosminio konflikto tema“, ir kartais, pavyzdžiui, šios savaitės temoje apie gundymą dykumoje, didžiosios kovos tema labai išryškėja. Kovos tarp gėrio ir blogio idėja gali būti pastebėta ir net už religinio konteksto ribų. Poetas Tomas S. Eliotas rašė: „Pasaulis sukasi ir keičiasi, bet vienas dalykas nesikeičia. Per visus mano metus, vienas dalykas nesikeičia,.. Amžina kova tarp gėrio ir blogio“ (The Complete Poems and Plays, 1909–1950 (New York: Harcourt Brace & Company, 1952), 98 p.). Ateistas vokietis Frydrichas Nyčė rašė: „Padarykime išvadą. Dvi priešingos vertybės – gėris ir blogis, gera ir pikta kovoja žemėje tūkstančius metų“ (On the Genealogy of Morals and Ecce Homo (Vantage Books Edition: Random House, Inc.), 52 p.). Šventasis Raštas, pranašystės dvasiai padedant, kaip niekas kitas apreiškia tikrąją šios kovos prigimtį ir joje amžinai kylančią grėsmę lemtingiems klausimams.
Klausimai aptarimui:
1. Klasėje aptarkite jūsų atsakymus į ketvirtos dalies klausimą apie ribą tarp pasitikėjimo Dievo pažadais dėl stebuklų ir perdėtą pasitikėjimą savimi. Kaip atskirti vieną nuo kito?
2. Gundymas pasireiškia įvairiausiomis formomis, dydžiais ir spalvomis, kruopščiai parinktais, kad pasiektų kiekvieną iš mūsų ten, kur mes esame. Ir, žinoma, kai kurie dalykai, kurie vilioja vieną asmenį, visiškai nevilioja kito. Be akivaizdžių nuodėmių, kaip mes galime būti subtiliau gundomi?
3. Perskaitykite apie Jėzaus gundymus dykumoje ir Jam tekusį pažeminimą. Skaitydami pagalvokite, kad tai tas pats Jėzus – Dievas su mumis. Būtent per Jį buvo sukurta visa, kas yra atsiradę (Jn 1, 3). Kaip mes galime tai suvokti, kad pats Dievas viską dėl mūsų iškentė? Atsižvelgiant į šią tiesą, kas dar yra svarbu?