PETRAS APIE DIDŽIĄJĄ KOVĄ

Kovo 5–11 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 1 Pt 2, 9–10; Įst 14, 2; 1 Pt 4, 1–7; 2 Pt 1, 16–21; 2 Pt 3, 3–14; Dan 2, 34–35.

Įsimintina eilutė: „O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus To, kuris pašaukė jus iš tamsybių į Savo nuostabią šviesą“ (1 Pt 2, 9).

Petras daug rašė didžiosios kovos tema. Gal todėl, kad jis asmeniškai žinojo, geriau nei daugelis, kaip lengva pasiduoti šėtono klastai. Taigi jis giliai suvokė, kokia tikra yra kova. Galų gale, juk Petras užrašė: „Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“ (1 Pt 5, 8).
Petras matė kovą atsiskleidžiant įvairiai. Jis matė kovą vykstant Bažnyčioje, įskaitant tuos, kurie kažkada buvo bendrystėje su tikinčiaisiais, bet dabar yra ciniški ir neigia Dievą ir bet kokią mintį apie Kristaus sugrįžimą. Apaštalas griežtai ir galingai pasisakė prieš šaipūnus, nes išsižadėjus tikėjimo Kristaus sugrįžimo pažadu, kokia viltis lieka?
Vėlgi, galbūt Petras tvirtai pasisakė už tikėjimą dėl savo nesėkmių. Jis žinojo, ką reiškė pasišaipyti, neigti ir mėginti pritapti prie minios, kad aplinkiniai nepasmerktų už sekimą Jėzumi. Todėl apaštalas itin didelį dėmesį skyrė tam, kaip svarbu tikintiesiems gyventi atspindint jų didingą pašaukimą ir išrinkimą Viešpatyje.

I. IŠ TAMSYBIŲ Į ŠVIESĄ

Perskaitykite 1 Pt 2, 9–10. Kaip didžioji kova pastebima šiose eilutėse?
Šios eilutės paimtos iš Iš 19, 6: „kunigiška karalystė ir šventa tauta“; Įst 7, 6 (Įst 14, 2): „pašvęsta tauta“, Dievo išsirinkta „ir Jo branginama“. Šie patikinimai, žinoma, buvo duoti Išėjimo laikotarpiu, kai Dievo tauta buvo išvaduojama iš vergijos ir keliavo į pažadėtąją žemę. Petras matė panašumus tarp Dievo tautos Išėjimo laikotarpiu ir apaštalo dienų Bažnyčios.
Taigi Petro žodžiai veikiau yra vykstančio, o ne užbaigto darbo aprašymas. Taip, Jis mus jau išsirinko, ir mes turime viešai šlovinti Dievą už tai, kad Jis pašaukė mus iš tamsybių, kuriomis šėtonas apgaubė pasaulį. Tačiau tai nereiškia, kad mes jau esame tobuli ar jau pasiekėme tobulumą (žr. Fil 3, 12). Priešingai, mūsų nuodėmingumo ir trūkumų suvokimas yra labai svarbi dalis, ką reiškia sekti Jėzumi ir pajusti Jo teisumo poreikį mūsų pačių gyvenime.
„Štai kodėl kiekvienas nusidėjėlis gali ateiti pas Kristų. Jis išgelbėjo mus… ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš Savo gailestingumo (Tit 3, 5). Kai velnias jums kalba, kad esate nusidėjėlis ir negalite tikėtis Dievo palaiminimo, atšaukite jam, kad Kristus atėjo į pasaulį gelbėti būtent nusidėjėlių. Mes neturime nieko, ką galėtume pasiūlyti Dievui, tačiau mūsų maldavimai dabar ir amžinai kyla iš visiško mūsų bejėgiškumo, dėl kurio Jo atperkanti galia tampa būtinybė. Išsižadėję bet kokio pasitikėjimo savimi, mes galime žvelgti į Golgotos kryžių ir sakyti: Savo rankose aš, Jėzau, nieko neturiu, vien tik Tavo kryžių apglėbiau tarp vėjų atšiaurių“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, 286 p.).
Vienintelis būdas žinoti, kad mes buvome pašaukti „iš tamsybių į Jo nuostabią šviesą“ (1 Pt 2, 9) – tai supratimas, kaip priklausomi esame nuo Kristaus, „kuris mums tapo iš Dievo kylančia išmintimi, teisumu, pašventimu ir atpirkimu“ (1 Kor 1, 30).

Kas vyksta jūsų galvoje, kai jaučiatės bejėgiai ir netekę drąsos dėl savo darbų ir net savo charakterio? Ką jūs darote, kai šios mintys neduoda ramybės? Kaip šiuos atvejus jūs galite panaudoti dvasinei savo naudai?

II. APLINKINIŲ SPAUDIMAS

Perskaitykite 1 Pt 4, 1–7. Kodėl mūsų gyvensena ir sprendimai yra svarbūs ir kaip pastarieji gali paveikti mūsų pasirengimą Kristaus sugrįžimui?
Petras rašė, kad tikintieji jau pakankamai savo gyvenime padarė to, ką aplinkiniai reikalavo juos daryti (1 Pt 4, 3). Dabar viskas pasikeitė, ir tikintieji gali būti laikomi keistais, kad nebeprisijungia prie galbūt dabar kenkėjiškai juos apkalbančios minios (1 Pt 4, 4). Taigi šėtonas panaudos net buvusius draugus, mėgindamas išgąsdinti mus, kad nebevaikščiotume su Dievu.
Petras skatino tikinčiuosius neišsigąsti šių užsipuolimų. „Pagonims“ reikės pateikti Dievui apyskaitą apie save, ir Jis yra vienintelis teisėjas, tad nereikia nerimauti dėl to, ką jie galvoja (1 Pt 4, 5).
Ši mintis yra labai svarbi. Kiek žmonių jūs žinote, kurie pasidavė aplinkinių lūkesčiams ir spaudimui, užuot pastovėję už tai, ką jie tiki? Dėl to ypač sunku jaunimui, kovojančiam su tuo, kas yra laikoma „bendraamžių spaudimu“.
Užuot mums nerimavus dėl to, ar aplinkiniai mus priims, ir pritapimo prie jų nuomonių, reikalavimų ir lūkesčių, Petras perspėjo tikinčiuosius būti maloniems ir mylėti tuos, su kuriais mes susiduriame (1 Pt 4, 8–9). Tai ne tik kažkoks papildomas dalykas krikščioniškame privalomų darbų sąraše. Greičiau, tai yra svarbiausias dalykas, kurį mes turime padaryti, ir svarbiausias būdas, kaip bendrauti su aplinkiniais. Gal todėl Petras rašė, kad mes turime rimtai melstis (1 Pt 4, 7), nes Dievas žino, kad kartais mes galime labiau stengtis įsiteikdami „pagonims“, nei mylėję ir buvę malonūs mums artimiems žmonėms. Turime melstis ne tik už juos, bet ir už tai, kad Dievas padėtų mums būti jautresniems jų rūpesčiams. Kaip „karališkoji kunigystė ir šventa tauta“, mes esame pašaukti daryti jiems gerą įtaką, o nesileisti, kad jie mums darytų blogą įtaką. Tragiška Izraelio istorija buvo būtent tokia: užuot sulaukę geros Izraelio įtakos, pagonys patys padarė blogą įtaką Izraeliui.

Su kokiu aplinkinių spaudimu susiduriate jūs? Kaip jūs galite tam atsispirti? Kaip žodžiai „nugalėk pikta gerumu“ (Rom 12, 21) yra itin svarbūs tokiomis aplinkybėmis?

III. TVIRČIAUSIAS PRANAŠŲ ŽODIS

Perskaitykite 2 Pt 1, 16–21. Ką svarbaus apaštalas rašė apie pranašystes?
Petras savo laiku matė daug dalykų, ir kai kurie iš jų yra išvardyti šiose eilutėse: Jėzaus krikštas (2 Pt 1, 17), atsimainymas ant kalno (2 Pt 1, 18) ir pranašysčių, susijusių su Jėzumi, įvykdymas (2 Pt 1, 19). Kiekvienas iš šių įvykių Petrą giliai paveikė; tačiau daugiausia laiko jis skyrė pranašystėms. Tai gali turėti kažką bendra su jo kaip mokinio nesėkmėmis. Kiek kartų Petras neklausė, ką Jėzus sakė, nes jis manė, kad jau žinojo, kas sakoma? Kiek kartų Jėzus išpranašavo, kaip su Juo Jeruzalėje elgsis kunigai; tačiau viskas įvyko būtent taip, kaip Jėzus sakė, keliais atskirais atvejais, Petras buvo užkluptas nepasiruošęs? Turbūt skausmingiausia iš visų šių „nesėkmių“ buvo tai, kai Jėzus išpranašavo, kad Petras Jo išsigins. Petras buvo itin užtikrintas, kad to niekada neįvyks, bet išsipildžius pranašystei, tai turbūt buvo baisiausias metas jo gyvenime.
Galbūt todėl Petras paaiškino, ką reiškia būti ištikimu Jėzaus sekėju. Jis priminė sekėjams „brangius bei didžius pažadus, kad per juos taptumėte dieviškosios prigimties dalininkais“, o ne „sugedimo, kurį skleidžia pasaulyje geiduliai“, kaliniais (2 Pt 1, 4). Siekiant užtikrinti, kad tikintieji iš tiesų būtų pabėgę nuo sugedimo, apaštalas išvardijo keletą tarpusavyje susijusių savybių, kurios apibrėžia krikščionišką gyvenseną: tikėjimas, dorybė, pažinimas, susivaldymas, ištvermė, maldingumas, brolybė ir meilė (2 Pt 1, 5–8). Kiekviena iš savybių laikosi viena ant kitos, ir kartu suformuoja užbaigtą visumą, kaip torto sudedamosios dalys. Tas pačias savybes Paulius įvardijo vaisiumi, o ne vaisiais (Gal 5, 22–23), nes jos visos sudaro visumą, kuri negali būti išskaidyta.
Petras rašė toliau, kad tikintieji ir toliau sutvirtintų „savąjį pašaukimą ir išrinkimą“, nes tai darydami, jie niekada neapsigaus (2 Pt 1, 10).
Atminkite, kad Petras savo laišką parašė įsitvirtinusiems tikėjime krikščionims. Jis jokiu būdu nenorėjo pasakyti, kad atitikimas reikalavimų rinkiniui užtikrins vietą danguje. Jis tiesiog priešpriešino anuomet vyravusius nusistatymus ir elgesį ir ragino krikščionis savo energiją skirti teigiamiems, o ne neigiamiems dalykams.

IV. ŠAIPŪNAI

Perskaitykite 2 Pt 3, 3–7. Ką Petras čia rašė apie praeitį, kas padėtų mums spręsti esamus ir būsimus klausimus?
Kova tarp šviesos ir tamsos, tarp Jėzaus sekėjų ir pikto šalininkų, atrodo, tuoj pasieks kulminaciją. Velniui, kuris „kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“ (1 Pt 5, 8), padeda šaipūnai. Savo „racionaliais“ ir „moksliniais“ argumentais (2 Pt 3, 3–4) jie bando neutralizuoti tikėjimą. Petras rašė, kad tai daryti juos skatina jų noras gyventi geiduliais (2 Pt 3, 3; taip pat žr. Jud 18). Priežastis, kodėl Jėzus dar neatėjo, nes viskas klostosi taip pat kaip visada.
Šis pašiepimas didžiausią nerimą kelia dėl vienos priežasties. Jėzus pasakė: „vėl sugrįšiu“ (Jn 14, 1–3), – tačiau šie šaipūnai tai neigia (2 Pt 3, 4). Tai Edeno aidas, kada Dievas pasakė: „bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti“ (Pr 2, 17). Tačiau šėtonas per žaltį sakė: „Jūs tikrai nemirsite“ (Pr 3, 4). Čia yra tiesioginis prieštaravimas Dievo Žodžiui, dabar pakartotas ne tik vienu balsu, kaip sode, bet choru visur. Viena atperkančioji šio melo savybė yra ta, kad Petras tai išpranašavo. Kiekvieną kartą mums girdint, kad kažkas šaiposi iš Jėzaus atėjimo, jie patys tampa dar vienu šios pranašystės išsipildymu.
Nors istorija liudija apie ankstesnį katastrofišką žemės sunaikinimą tvanu, apie tai šaipūnai nieko nenori žinoti. Jie nenori pripažinti, kad Dievas neturi nieko bendra su jų asmeniniais gyvenimo sprendimais. Jie taip pat nori išvengti tiesos, kad tas pats Dievas, kuris vandeniu aptvindė žemę, panašiai dabartinius dangus ir žemę tuo pačiu žodžiu palaiko ugniai, saugo teismo ir bedievių žmonių žuvimo dienai (2 Pt 3, 5–7). Jie nepagrįstai viliasi, kad gamta tiesiog išliks tokia pat kaip visada.

Bėgant metams, kaip mes laikomės Antrojo atėjimo pažado? Kodėl itin svarbu tai daryti?

V. SKUBINTI DIEVO DIENOS ATĖJIMĄ

Nors mums Antrojo atėjimo laukimas atrodo nesibaigiantis, Dievui laikas yra nereikšmingas. „Viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų – kaip viena diena“ (2 Pt 3, 8). Visame Rašte galas visada yra arti, ar Viešpaties diena Senajame Testamente, ar Kristaus sugrįžimas Naujajame.

Perskaitykite 2 Pt 3, 8–14. Kokia ilgalaikė viltis čia mums suteikta? Taip pat žr. Dan 2, 34–35. 44.
Klasikinės laiko pranašystės aiškiai mums sako, kad yra riba, kiek pikta tęsis ir kiek laiko Dievas lauks. Pranašystėse Dievas pateikė Savo sumanymą sunaikinti nuodėmę ir kančią ir atkurti tobulą žemę, kaip pradžioje.
Mūsų požiūris į visus pabaigos dalykus, kaip mums žinoma, turės įtakos mūsų gyvensenai dabar (2 Pt 3, 12). Jei maištausime prieš mintį, kad Dievas sutrikdys mūsų mažą pasaulėlį, tada mes būsime linkę į ciniškumą ir prisijungsime prie šaipūnų. Jei, kita vertus, mes tai laikysime gailestingo Dievo žingsniu išvalyti bjaurų sugedimą ir itin paplitusius žmogaus teisių pažeidimus, tuomet mes galėsime su pasitikėjimu laukti „naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas“ (13 eilutė).
Vėlgi Petrui itin rūpėjo mūsų nusistatymas ir asmeninis elgesys. Apaštalas skatino mus stengtis ir būti nesuteptiems, nepeiktiniems (2 Pt 3, 14). Jei ne kita eilutė, galima būtų pamanyti, kad Petras skelbė „darbų“ religiją, bet šį galimą nesusipratimą apaštalas paneigė žodžiais: „Mūsų Viešpaties kantrumą laikykite išgelbėjimu“, – tiems patiems tikintiesiems patvirtindamas Pauliaus žodžius (15 eilutė).
Būti be priekaištų – tai mūsų tikslas. Taip buvo apibūdintas Jobas; be priekaištų, nes jis buvo „dievobaimingas ir besišalinantis pikta“ (Job 1, 1). Būtent taip Kristus mus pristatys Tėvui (1 Kor 1, 8; Kol 1, 22; 1 Tes 3, 13; 5, 23). Būti be priekaištų? Toks turėjo būti aukojamas avinėlis (pavyzdžiui, Iš 12, 5; Kun 1, 3), toks buvo Jėzus (Hbr 9, 14; 1 Pt 1, 19), ir taip Jis pristato Tėvui bažnyčią (Ef 5, 27).

Mums kovojant su nuodėme, augant tikėjime, vengiant pikto ir gyvenant šventą ir nesuteptą gyvenimą, kodėl mes visada turime kliautis mums tikėjimu įskaitomu Jėzaus teisumu? Kas atsitinka, kai mes pamirštame šį pažadą?

Tolesniam tyrinėjimui: Petras įspėjo, kad šaipūnai sakys: „visa pasilieka kaip buvę nuo sutvėrimo pradžios“ (2 Pt 3, 4). Tai nebuvo kažkas nauja; tie patys jausmai buvo išreikšti prieš tvaną. „Kai laikui bėgant neatsirado jokių akivaizdžių pokyčių gamtoje, žmonės, kurių širdys buvo ne kartą virpėjusios iš baimės, pradėjo rimti. Jie samprotavo, kaip ir dabar daugelis samprotauja, kad gamta yra aukščiau gamtos Dievo ir kad jos dėsniai yra tokie tvirti, kad pats Dievas negalėtų jų pakeisti. Samprotaudami, kad jei Nojaus žinia būtų teisinga, gamta būtų išmušta iš vėžių, jie pateikė tą žinią Pasaulio akyse kaip iliuziją – didelę apgavystę. Jie rodė savo panieką Dievo perspėjimui gyvendami lygiai taip pat, kaip ir prieš perspėjimą. […] Jie teigė, kad jei Nojaus žodžiuose būtų tiesos, tai garsūs išmintimi, sveiko proto didieji žmonės suprastų dalyko esmę“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 68 p.). Šiandien „didieji žmonės“ kalba panašiai: gamtos dėsniai yra pastovūs ir nekintantys, ir visa pasilieka kaip anksčiau. Tam tikra prasme, to moko evoliucijos teorija: gyvybė atsirado dėl gamtinių procesų, kuriuos galima paaiškinti, bent jau pastarųjų principus, per gamtos dėsnių veikimą, kuriuos mokslas vieną dieną mums visiškai paaiškins, be jokios dievybės poreikio. „Didieji žmonės“ klydo anuomet, ir jie klysta dabar. Nestebina, kad Paulius rašė: „Šio pasaulio išmintis Dievo akyse yra kvailybė“ (1 Kor 3, 19). Taip buvo prieš tvaną, taip buvo Petro laikais, ir taip yra šiandien.

Klausimai aptarimui:

1. Nepaisant visų priežasčių, Petras tikėjo Jėzumi, apaštalas vis dar pabrėžė „tvirčiausią pranašų žodį“. Kodėl pranašystė mums yra itin svarbu? Kaip pranašystė padeda įrodyti, kad Jėzus buvo pirmą kartą atėjęs Mesijas? Kokią viltį tai mums suteikia dėl antrojo atėjimo? Galų gale, be pranašystės, kaip galėtume žinoti apie antrojo atėjimo pažadą ir viltį?

2. Mes apie bendraamžių spaudimą esame linkę galvoti tik paauglių ir jaunimo kontekste. Bet taip galvoti yra nepagrįsta, ar ne? Mes visi norime patikti bendraamžiams ir būti priimtini. Galų gale, mums teks daug geresnės galimybės būti gerais liudytojas, jei aplinkiniams patiksime, o ne priešingai, teisingai? Norėdami būti malonūs aplinkiniams, kaip mes galime apsisaugoti nuo statymo į pavojų mūsų įsitikinimus? Kodėl eiti į tokius kompromisus lengviau nei mes galime būti linkę galvoti?