Taigi malda – tai ne paprastas kreipimasis į Dievą, o pokalbis su Juo. Tarp šių dviejų formų yra didelis skirtumas.
Jeigu aš į ką nors kreipiuosi, tai jį informuoju, prašau, aiškinu, primenu. Pavyzdžiui, santechnikui sakau, kad jis sutvarkytų čiaupą arba pakeistų vamzdį. O pasikalbėjimas su kuo nors – tai draugiškas pokalbis, pasidalijimas rūpesčiais, jausmais ir idėjomis. Taip, pavyzdžiui, aš kalbu su savo žmona apie mūsų planus ateičiai.
Juk Dievas – mano Tėvas, aš – Jo vaikas. Jis mane sukūrė ir neturi reikšmės, ar aš tai vertinu, ar ne. Aš galiu kalbėtis su Dievu kaip su Draugu, o ne kaip su nepažįstamu savo gyvenimo patarėju. Tikra malda – tai svarbus, reikšmingas ir patikimas pokalbis su Dievu. Jis tuo džiaugiasi! Malda neturėtų būti nenatūrali arba įtempta, o visiškai natūralus, nevaržomas pokalbis su Dievu.
Bendraudamas su Dievu, žmogus orientuojasi į save. Viešpats kažkur „aukštai“ ir mes diena iš dienos siunčiame Jam savo signalus, turėdami viltį, jog jie pasieks Jį ir Jis apdovanos mūsų pamaldumą. Tokiu atveju malda – tiktai pareigos atlikimas, kuri atliekama užsispyrusiu, neapgalvotu ryžtingumu. To pasekmė – dvasinė mirtis.
Pokalbis su Dievu vyksta sąmonėje, tiesiogiai dalyvaujant dangiškajam Tėvui. Kai mes susikaupiame maldai, Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia pasiruošia mums padėti. Kaip palyginime tėvas su meile apkabino savo sugrįžusį sūnų, taip ir Dievas mus apkabina.
Pirmaisiais mūsų pažinties mėnesiais mes su būsima žmona bendravome tik laiškais, nes ji gyveno Amerikoje, o aš keliavau po pasaulį. Kai kurie jos laiškai manęs nepasiekdavo; būdavo nurodytas neteisingas adresas arba juos tiesiog pamesdavo. Kai aš ganėtinai ilgai negaudavau iš jos jokios žinutės, tai pradėdavau galvoti, jog, ji, galbūt, nebejaučia man nieko. Bet gavęs iš jos eilinį meilės laišką, aš iš karto viską įsivaizdavau kitaip.
Jūsų santykius su Dievu gali aptemdyti nuodėmės ir nepaklusnumas. Bet Jo gausios meilės pilna žinia vis tiek jus pasieks todėl, kad ji nukreipta tiesiogiai į jus. Jeigu jūs skirsite jai keletą minučių ir pamąstysite apie ją, tai be abejo su malonumu į ją atsiliepsite.
Tėvas. „Juk patsai Tėvas jus myli“ (Jn 16, 27). „Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia“ (Mt 6, 8).
– „Tad jei jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų dangiškasis Tėvas duos gera tiems, kurie jį prašo“ (Mt 7, 11).
– „Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta“ (Jok 1, 5).
Sūnus. „Aš meldžiuosi už tave“ (Lk 22, 32). „Ko tik prašytumėte Tėvą Mano vardu, Jis visa jums duotų“ (Jn 15, 16).
– „ Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per Mane. Ir ko tik prašysite Mano vardu, Aš padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje“ (Jn 14, 6.13). „Iki šiol jūs nieko neprašėte Mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 16, 24).
Šventoji Dvasia. „Aš paprašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią“ (Jn 14, 16–17).
– „O ir Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais. Širdžių Tyrėjas žino Dvasios troškimus, kad Ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą“ (Rom 8, 26–27).
Aš prašau jūsų, kad šiuos Rašto tekstus jūs neperbėgtumėte akimis, o kartotumėte juos nuolat, lėtai ir atidžiai, apmąstydami.
Ar pastebėjote:
1. Kad galėtume melstis, turime būti įsitikinę, jog Tėvas mus myli, Sūnus užtaria, Šventoji Dvasia mums padeda.
2. Jėzus prašo už mus Savo Tėvo. Mes meldžiamės Jo vardu, atsiduodami Jam, ir todėl Dievas palankus mūsų maldai, tarsi ši malda būtų Jėzaus.
3. Sūnus pažadėjo: „Ir ko tik prašysite Mano vardu, Aš padarysiu“ (Jn 14, 13).
4. “ Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti“ (Rom 8, 26). Bet dėka Jėzaus nuopelnų ir malonės mes sugebame kurti maldą. Ji gali būti nuoširdi, rimta, bet jeigu mes nepasitikime Jėzumi ir Jo teisumu, Dievas jai nepalankus.
5. Mes turime žinoti, kad Dievas supranta mūsų mintis, kurias norime Jam išsakyti. Šventoji Dvasia perduoda mūsų prašymus, o Tėvas tiksliai žino Dvasios mintis.
6. Dievo valia turi būti aukščiau už viską. Kai mes meldžiamės, Šventoji Dvasia prašo už mus, atsižvelgiant į tą valią.
Kartą mes su mokyklos draugais meldėmės už jaunuolį jam dalyvaujant. Nors jis augo krikščioniškoje šeimoje, abejonės ir nesėkmės taip jį nuvylė, kad jis nebetikėjo Dievo buvimu ir net nusprendė nusižudyti. Mūsų maldos buvo be rezultatų. Ir tada mes pasiūlėme jam pačiam pasimelsti. „Juk tai juokinga, – atsakė jis, – kaip aš galiu melstis Dievui, kurio buvimu visiškai netikiu“. Mes stengėmės jam paaiškinti, kad tas, kuris svyruoja ant abejonių lyno, gali nukristi tiktai į vieną ar kitą pusę. Net jeigu jis prarado tikėjimą, vis tiek galima tikėtis – kam taip ryžtingai eiti į pražūtį? Jam tiesiog reikia „nušokti“ į tikėjimo pusę ir tada jis įsitikins, ar yra Dievas, ir ar Jis „sugriebs“ jį. Po visų mūsų argumentų nelaimingasis jaunuolis pagaliau iš nevilties sušuko: „O Dieve, aš iš tikrųjų nežinau, ar Tu esi. Bet jeigu Tu esi, tai prašau, palaikyk mane!“
Tai buvo nepaprasta malda. Joje pasireiškė visa vidinė kova ir kančia. Jaunuolis atvėrė savo širdį Dievui, kurio jis taip nuoširdžiai ilgėjosi.
Tuo metu aš apie tai negalvojau, bet dabar, žvelgdamas atgal, suprantu, kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia atėjo jam į pagalbą. Jo maldą angelai nunešė į dangų. Ir tai įvyko maldoje, kurioje jis, nors ir neįsisąmoninęs to, pasirėmė Kristaus vardu ir pasinaudojo Šventosios Dvasios jėga. Dievas išgirdo jo maldą. Jaunuolis pats patyrė Dievo meilę. Jo silpnas tikėjimo prasiveržimas buvo gausiai atlygintas. Dievas „… atsigręš į skurdžių maldavimą ir nepaniekins jų maldos“ (Ps 102, 18).
Viso Kūrėjas, dangiškasis Tėvas, laukia progos pasikalbėti su jumis ir pripildyti jus Sau lygios neturinčios meilės.
MALDOS SAVAITĖS SKAITINIAI 2012 M. Edvinas Galacheris.