Šventoji Dvasia pripildė mokinių širdis džiaugsmingo garbinimo. Jų pasitikėjimas sutvirtėjo ir jie nebejautė jokios baimės galvodami apie ateitį. Gelbėtojas atleido jų nuodėmes. Jų kaltė dingo. Jų gyvenimai buvo pakeisti Šventosios Dvasios galia. Jų geriausias Draugas sėdėjo Dievo sosto dešinėje, kad patenkintų visus jų poreikius. Taigi dabar jie turėjo tai, dėl ko galėjo būti laimingi. Jų gyvenimai prisipildė padėkos Kristui, kuris juos atpirko. Lukas pažymi šią džiaugsmingą padėkos ir šlovės būseną šiais žodžiais: “Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur lauždavo duoną, džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi, garbindami Dievą, ir buvo visos liaudies mylimi. O Viešpats kasdien didino jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą.” (Apd 2, 46–47)
Mokiniai buvo apimti nuostabos. Džiaugsmas sklido iš jų širdžių, pilnų dėkingumo. Istorija apie tai, kaip Petras prie šventyklos vartų Kristaus galia išgydė luošąjį žmogų, atskleidžia tikrą garbinimą, sklindantį iš dėkingos širdies. Kai nauja jėga įtekėjo į luošojo žmogaus pėdas ir kojas, Šventasis Raštas sako: “Jis pašoko, atsistojo ir ėmė vaikščioti. Drauge su apaštalais įėjo į šventyklą. Ten vaikščiodamas ir pasišokinėdamas garbino Dievą. Visi žmonės pamatė jį vaikščiojant ir šlovinant Dievą.” (Apd 3, 8–9). Kristus taip kardinaliai pakeitė šio žmogaus gyvenimą, jog vienintelis logiškas atsakymas buvo šlovinimas ir padėka. Jo liudijimas tryško iš pilnos padėkos širdies. Jis negalėjo nuslėpti dėkingumo Tam, kuris dėl jo padare tiek daug.
Pakeistas aukštutiniame kambaryje
Aukštutiniame kambaryje mokiniai patyrė pasikeitimą ir jų širdys prisipildė dėkingumo. Kaip ir luošasis, jie patyrė gyvojo Kristaus galią jų gyvenimuose. Jie suvokė didingumą to, ką Gelbėtojas dėl jų padarė ant kryžiaus. Jie giliau suprato Jo didžiulės aukos didumą. Aprašydama šią aukštutinio kambario patirtį, E. Vait patvirtina:
„Dvasia nužengė ant laukiančių, besimeldžiančių mokinių su visa pilnatve, kuri pasiekė kiekvieną širdį. Begalinis Dievas galingai apsireiškė Savo Bažnyčiai. Atrodė, jog ši jėga buvo šimtmečiais suvaržyta, o dabar dangus su džiaugsmu išliejo ant Bažnyčios Gelbėtojo malonės turtus. Veikiant Dvasiai, atgailos bei išpažinimo žodžiai persipynė su šlovinimo už atleistas nuodėmes giesmėmis. Visur buvo girdėti dėkojimas ir pranašystės. Visas dangus žemai nusilenkė, stebėdamas ir garbindamas beribę, sau lygių neturinčią meilę. Netekę žado mokiniai šaukė: „Tai bent meilė!“ Jie godžiai gėrė suteiktąją dovaną. Ir kas nutiko paskui? Dvasios kalavijas, ką tik pagaląstas jėgos ir nuplautas dangaus žaibų, perskrodė netikėjimą ir atvėrė kelią. Tą dieną atsivertė tūkstančiai“ („Apaštalų darbai“, 30 p.)
Mokiniai niekada nepavargdavo pasakodami apie Jėzaus meilę. Jie buvo be galo dėkingi už Jo auką. Netgi sunkiausiais savo gyvenimo momentais jie permąstydavo išgelbėjimo dovanos didingumą. Todėl jie sugebėdavo giedoti kančiose, džiaugtis net ir persekiojami ir šlovinti, būdami įkalinti. Įsivaizduokite Filipų kalėjimo prižiūrėtojo nuostabą, kai jis išgirdo Paulių ir Silą vidurnaktį meldžiantis ir giedant giesmes Dievui. Surakinti grandinėmis, įkalinti tamsoje, nykiame kalėjime, jie džiaugėsi Dievo gerumu. Tai, žinoma, padarė įspūdį kitiems kaliniams, kaip kad įrašas byloja „Kiti kaliniai klausėsi“ (Apd 16, 25). Kalėjimo prižiūrėtojas taip pat buvo sužavėtas jų tikėjimo. Kai žemės drebėjimas visiškai sunaikino kalėjimą, prižiūrėtojas tikėjosi, kad kaliniai bus pabėgę, kas reikštų, kad jam teks už tai sumokėti savo gyvybe. Jis buvo šokiruotas, kai pamatė, kad Paulius ir Silas vis dar tebebuvo ten, su visais likusiais kaliniais. Sužavėtas šių dviejų Jėzaus pasekėjų maldingumo, kalėjimo prižiūrėtojas atidavė savo gyvenimą Kristui. Yra kažkas labai galingo gyvenime, pilname džiaugsmo, padėkos ir šlovinimo. Džiaugsmas yra vienas iš Šventosios Dvasios vaisių. Padėka ir šlovinimas ateina iš širdies, pilnos džiaugsmo.
Jėzaus džiaugsmas
Beveik neįmanoma atsispirti žmogui, gyvenančiam džiaugsmo pripildytą gyvenimą. Skeptikai labiau nori pamatyti Evangelijos atsiskleidimą gyvenime, pripildytame džiaugsmo, nei klausytis pamokslo. Svarbiausias klausimas, kurio kiekvienas save laikantis krikščioniu turi paklausti, yra: „Ar mano charakteris atskleidžia Jėzaus džiaugsmą žmonėms, esantiems aplink mane? Ar jie mato garbinimą ir dėkingumą, atsispindinčius mano gyvenime?“ Naujojo Testamento tikintieji skleidė Jėzaus džiaugsmą.
Rašydamas bažnyčiai Filipuose, apaštalas Paulius nurodė: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“ (Fil 4, 4). Jis ragino efeziečius rodyti savo džiaugsmą: „Kalbėkite psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais, giedokite ir šlovinkite savo širdyse Viešpatį, visuomet ir už viską dėkodami Dievui Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu.“ (Ef 5, 19–20). Apaštalas įspėjo kolosiečius: „Būkite atsidėję maldai, budėkite su ja dėkodami“ (Kol 4, 2). Atsivertę krikščionys pakeitė pasaulį ne tik tuo, ko jie mokė, bet tuo, kaip jie gyveno. Jų pamaldūs žodžiai atitiko jų Dievui pašvęstus gyvenimus.
Jų dėkingumas nebuvo pagrįstas tuo, kad visada viskas vyko sklandžiai jų gyvenimuose. Jie šlovino Dievą ne tik kai viskas gerai sekėsi ir buvo sveiki. Jie šlovino Jį visada, nes net ir pačiais sunkiausiais laikais jie turėjo už ką Jį šlovinti. Aš prisiminiau Matthew Henry, XIX a. anglų pamokslininką, kuris vieną dieną buvo apiplėštas. Tą vakarą jis rašė savo dienoraštyje: „Aš buvau apiplėštas šiandien ir dėkoju Tau, nes aš niekada nebuvau apiplėštas prieš tai; antra, nors jie ir paėmė mano piniginę, jie nepavogė mano gyvybės; trečia, nors jie ir paėmė viską, tai buvo nedaug, ir ketvirta, aš esu, kuris buvo apiplėštas, bet nesu tas, kuris apiplėšė.“
Koks liudijimas. Kai mes skundžiamės dėl gyvenimo aplinkybių, mes iš tikrųjų kaltiname Dievą, jog Jis yra neteisingas. Pasitikėjimas Dievu per sunkius gyvenimo laikus atskleidžia pasitikėjimą Dievu, kuris kontroliuoja visatą ir aktyviai veikia mūsų gyvenime. Daug dalykų, kurie mums atsitinka, yra nesąžiningi ir tiesiog neteisingi. Tačiau net ir šiuose, labai skausminguose ir skaudžiuose patyrimuose, galime džiaugtis Gelbėtoju, kurio meilė niekada mūsų nenuvils ir kuris vieną dieną atlygins visas skriaudas. Dievas išlies Šventąją Dvasią vėlyvuoju lietumi tiems, kurie atrado pasitikėjimu Juo paslaptis net sunkiausiais gyvenimo momentais. Jei mes išmoksime, kaip šlovinti Jį tamsoje, tuomet gausime rytinės vėlyvojo lietaus atgaivos. Jei galime giedoti net tamsoje, mes mėgausimės nauja diena gaivios Dvasios pilnatvėje.
Kai mes būsime sužavėti Jo malone, nustebinti Jo meile ir priblokšti Jo gerumo, mūsų gyvenimuose nebus nieko, kas galėtų sunaikinti mūsų vidinį džiaugsmą ir ramybę, kurią Jis suteikia. Mes galime jausti skausmą, bet giliai viduje turi būti džiaugsmas, kuris mus veda. Mes galime eiti per sielvartą, tačiau džiaugsmo upės užtvindo mūsų sielas. Ką Jis yra padaręs dėl mūsų, ką Jis daro mums ir ką Jis padarys, padeda išlikti mums džiaugsmingais per gyvenimo audras.
Aukštutiniame kambaryje mokiniai atvėrė savo širdis Jo didžiajam džiaugsmui. Jų širdys buvo pripildytos padėkos ir šlovinimo.
Su malda apsvarstykite žemiau pateiktus klausimus.
1. Ar kas nors jūsų gyvenime atitraukė jus nuo džiaugsmo, kurį jums siūlo Jėzus? Kodėl?
2. Praleiskite keletą minučių apmąstant visa, ką jūs turite Kristuje. Kokios yra Jo didžiausios dovanos jums?
3. Ar aplinkiniai mato Jo džiaugsmą, atsispindintį jūsų gyvenime?
4. Ar džiaugsmas, padėka ir šlovinimas yra jausmai, ar pasirinkimai?
5. Kaip jūs galite pasirinkti būti dėkingi, net jei nesijaučiate dėkingi?
2 dalis: Dievo patarimo apmąstymas
Atidžiai perskaitykite šią ištrauką iš knygos „Testimonies to Ministers“ (509 – 512 p.)
„Aplinkybės gali atrodyti palankios gausiam malonės versmių išsiliejimui, tačiau pats Dievas turi įsakyti lietui lyti. Žinodami tai, mes neturėtume atsipalaiduoti neprašydami. Mes neturėtume pasitikėti paprasta įžvalga. Mes privalome melstis, kad Dievas atvertų gyvojo vandens versmes. Ir mes privalome patys gauti gyvojo vandens. Tad su atgailaujančiomis širdimis melskimės kuo rimčiausiai, kad dabar, vėlyvojo lietaus laiku, malonės lietus būtų išlietas ant mūsų. Kiekviename susitikime mūsų maldos turėtų kilti, kad šiuo ypatingu metu Dievas paveiktų mūsų sielas šiluma ir drėgme. Kai mes prašysime Dievo Šventosios Dvasios, romumas, nuolankumas, sąmoningas priklausomumas nuo Dievo veiks mumyse, kad gautume vėlyvąjį lietų. Jei mes melsimės palaimos su tikėjimu, Dievas atsiųs mums, ką yra pažadėjęs.
Nenutrūkstamas bendravimas tarp Šventosios Dvasios ir bažnyčios yra pateiktas pranašo Zacharijo kitu būdu, kuris turi nuostabią padrąsinimo pamoką mums. Pranašas sako: „Su manimi kalbėjęsis angelas grįžo ir pažadino mane, kaip žmogus pažadinamas iš miego. „Ką matai?“ – paklausė jis. Aš atsakiau: „Matau žvakidę, visą iš aukso, su dubeniu viršuje. Virš jos yra septyni žibintai ir septyni vamzdeliai tiems žibintams. Greta jos yra du alyvmedžiai: vienas – dubens dešinėje, kitas – kairėje.“ Aš savo ruožtu paklausiau su manimi kalbėjusį angelą: „Kas tai, mano viešpatie?“ …Jis tarė man: „Štai Viešpaties žodis Zerubabeliui. Ne galybe, ne jėga, bet Mano Dvasia, – skelbia Galybių Viešpats…“ Ir dar pridūriau: „Kas tos dvi alyvmedžių šakos, pilančios aliejų per anuos aukso vamzdelius?“ Tuomet jis man paaiškino: „Tai du pateptieji, kurie tarnauja visos žemės Viešpačiui.“ (Zch 4, 1–14)
Iš tų dviejų alyvmedžių auksinis aliejus auksiniais vamzdeliais tekėjo į žvakidės dubenį ir iš ten į auksinius žibintus, kurie teikė šviesą šventyklai. Taigi iš šventųjų, kurie yra Dievo Artume, Jo Dvasia perteikiama žmonėms, kurie paskirti Jo tarnavimui. Tų dviejų pateptųjų misija yra skleisti šviesą ir galią Dievo žmonėms, kad jų buvimu mes gautume palaimą Dievo Artume. Kaip alyvmedžiai lieja save į auksinius vamzdelius, taip ir dangiški pasiuntiniai nori perteikti visa, ką jie gauna iš Dievo. Visas dangiškas lobis laukia mūsų poreikio ir priėmimo; kai mes gauname palaiminimą, savo ruoštu mes turime jį perduoti. Tokiu būdu šventieji žibintai yra maitinami, ir bažnyčia tampa šviesos nešėja pasaulyje. Tai yra darbas, kuriam Dievas šiuo laiku paruošė kiekvieną sielą, kai keturi angelai laiko keturis vėjus, kad jie nepūstų, kol Dievo tarnai nebus užantspauduoti jų kaktose. Nėra laiko savęs tenkinimui. Sielų žibintai turi būti paruošti. Jie turi būti aprūpinti malonės aliejumi. Turi būti imtasi visų atsargos priemonių, siekiant išvengti dvasinio nuopuolio, kad didžioji Dievo diena neužkluptų mūsų kaip vagis naktį. Kiekvienas Dievo liudytojas turi dirbti apgalvotai, kaip Dievas yra nurodęs. Mes kasdien turime išlaikyti gilų ir gyvą patyrimą tobulinant krikščionio charakterį. Mes kasdien turime gauti šventąjį aliejų, kad galėtume perduoti jį kitiems. Kiekvienas, jei tik panorės, gali būti šviesos skleidėju. Mes esame linkę išslysti Jėzui iš akių. Mes turime priimti Dievo Žodį kaip patarimą ir instrukciją, ir džiaugsmingai jį perduoti kitiems. Šiuo metu yra reikalinga daugybė maldų. Kristus sako „Be paliovos melskitės“, kitaip tariant, laikykite protą nukreiptą į Dievą, visos galios ir veiksmingumo Šaltinį.
Mes ėjome ilgą laiką siauruoju keliu, bet nėra saugu tai priimti kaip įrodymą, kad mes eisime juo iki pabaigos. Jei mes ėjome su Dievu ir Šventosios Dvasios draugija, tai tik todėl, kad mes kasdien Jo siekiame tikėjime. Iš dviejų alyvmedžių auksinis aliejus, tekantis auksiniais vamzdeliais, yra perteikiamas mums. Bet tie, kurie negyvena Šventąja Dvasia ir malda, negali tikėtis gauti gerumo, kantrybės, ištvermės, švelnumo, meilės auksinio aliejaus.
Kiekvienas turi laikyti save atskirai nuo pasaulio, kuris yra pilnas neteisybės. Jei mes neiname su Dievu, nors trumpą laiką, tada pasišaliname iš Jo draugijos ir einame savo pačių keliais. Mūsų gyvenimuose turi būti tikėjimo darbų tęstinumas ir ištvermingumas. Mes turime šlovinti Dievą, parodyti Jo šlovę savo doru charakteriu. Nei vienas iš mūsų neįgis pergalės be atkaklių, nepailstamų pastangų, proporcingų tam, ko siekiame, netgi amžino gyvenimo.
Malonė, kurioje mes dabar gyvename, tiems, kurie prašo, yra Šventosios Dvasios malonė. Prašykite Jos palaimos. Dabar yra tas laikas, kai mes turime būti labiau pasišventę mūsų tarnavime. Mums yra paskirtas sunkus, reikalaujantis pastangų, bet džiaugsmingas, garbingas darbas atskleisti Kristų tiems, kurie yra tamsoje. Mes šiuo metu esame pašaukti paskelbti ypatingas tiesas. Šiam darbui yra būtinas Dvasios išliejimas. Mes turime jo melsti. Viešpats tikisi, kad mes to prašysime. Mes nedirbome šio darbo iš visos širdies.
3 dalis: Dievo patarimų pritaikymas
Dvasios vaisiaus atskleidimas
Mums besiekiant Šventosios Dvasios išliejimo ir atveriant savo širdis, kad sulauktume dangiško Svečio, Jis iš esmės pakeis mūsų gyvenimus. Šventosios Dvasios gavimas išaugina Dvasios vaisių. Jeigu šis Dvasios vaisius nepasireiškia mūsų kasdieniame bendravime vienas su kitu, tuomet nėra akivaizdaus įrodymo, kad mes esame pripildyti Dvasios. Kai Šventoji Dvasia yra išlieta, Ji pakeičia mūsų mąstymą, gyvenimą ir santykius su kitais. Šioje pamokoje mes studijuosime, kaip Šventoji Dvasia veikia, kad pakeistų mūsų charakterius ir Dvasios vaisius būtų akivaizdžiai matomas mūsų gyvenimuose.
1. Šventosios Dvasios vaisiai yra išvardyti laiške Galatams 5, 22–23. Perskaitykite kiekvieną žemiau išvardytą vaisių ir vienu sakiniu apibūdinkite tą vaisių. Ką šie vaisiai reiškia jums?
A. Meilė ________________________________________________
B. Džiaugsmas __________________________________________
C. Ramybė _____________________________________________
D. Kantrybė ___________________________________________
E. Gerumas ____________________________________________
F. Malonumas _______________________________________
G. Ištikimybė ____________________________________________
H. Romumas ____________________________________________
I. Susivaldymas ___________________________________________
2. Kurie trys iš šių dvasinių vaisių yra reguliariai pasireiškiantys jūsų gyvenime?
A.
B.
C.
3. Kurie trys iš šių dvasinių vaisių norėtumėte, kad pasireikštų labiau?
A.
B.
C.
4. Kokius tris tam tikrus bruožus Šventoji Dvasia ugdys mumyse, kai mes melsimės lietaus? (Testimonies to Ministers, 509 p.)
Kai mes sieksime Dievo, Šventoji Dvasia veiks mumyse šiais būdais:
A.
B.
C.
5. Kristus nurodė „be paliovos melstis“, tai yra išlaikyti mintis pakylėtas link Dievo, kuris yra galios ir efektyvumo šaltinis” (Testimonies to Ministers, 511 p.). Ką mes gausime, jei melsimės nerūpestingai ir neapgalvotai? (Testimonies to Ministers, 511 p.)
„Tie, kurie negyvena Šventąja Dvasia ir malda______________________________________.“
Šventoji Dvasia, dievybės trečiasis asmuo yra gyvenimą keičiantis dangaus Atstovas. Tik Ji gali suteikti mums dvasinės galios, kad padarytų skirtumą mūsų gyvenime. Labai giliai įsišakniję įpročiai gali būti pakeisti tik Šventosios Dvasios. Stipriai įsišaknijusias mūsų nuodėmes galima įveikti tik Šventosios Dvasios galia. Egocentriški (perdėtai jausmingas dėmesys sau) bruožai ir nuostatos gali būti keičiamos tik Šventosios Dvasios.
Leidimas ŠventajaisDvasiai galingai atskleisti Jėzaus meilę ir malonę per savo gyvenimą yra visų krikščionių prioritetas. Jėzus apibendrina tai tokiu būdu: “Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“(Mt 6, 33). Kai mes siekiame Dievo malda, Šventoji Dvasia įeina į mūsų širdis ir pakeičia mūsų gyvenimus.
„šiuo metu reikia daug maldų“ (Testimonies to Ministers, 511 p.).
„atgimimo reikia tikėtis kaip atsakymo į maldą“ (Selected Messages, bk. 1, 121 p.).
Ar jūs atversite savo širdį Dievui ir prašysite Šventosios Dvasios išliejimo šiandien? Ar prašysite atskleisti Dvasios vaisius jūsų gyvenime?
Ar esate pasiruošęs atiduoti viską harmoningai Jo valiai? Kodėl gi nesimelsti šiandien šia malda:
Brangus Viešpatie,
Aš nuolankiai pripažįstu, kad ne visada atskleidžiu Dvasios vaisius savo gyvenime. Kartais aš nesu kantrus, malonus ir švelnus. Kartais aš neparodau susivaldymo malonės. Šiandien aš nuoširdžiai atgailauju dėl savo trūkumų. Aš išpažįstu savo nuodėmes ir atveriu savo širdį Tau. Aš manau, Tu gali padaryti daugiau už mane per Savo Šventąją Dvasią, nei aš galėsiu kada nors padaryti pats. Aš prašau Tavęs dabar pakeisti mano gyvenimą, atskleisti Dvasios vaisius ir akivaizdžiai parodyti Tavo mylintį charakterį.
Jėzaus vardu, amen.