EVANGELIJA PAGAL LUKĄ

„Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą. Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo“ (Lk 15, 20).
Mes žinome šią eilutę. Pastaroji užrašyta viename iš žinomiausių ir pamėgtų pasakojimų visoje literatūroje, šventoje ar pasaulietiškoje. Keista, bet mes niekada nebūtume girdėję šio pasakojimo, jei ne paprasto gydytojo misionieriaus laiškas jo apsišvietusiam draugui Teofiliui.
Minėto gydytojo ir atsivertusio pagonio vardas yra Lukas, o laiškas – tai Luko evangelija. Be šios evangelijos, Lukas parašė ir Apaštalų darbų knygą. Kadangi keliavo kartu su Pauliumi, Lukas buvo atidus didžiojo Jėzaus judėjimo, išplitusio Romos imperijoje, stebėtojas ir dalyvis. Glaudus ryšys su Pauliumi padėjo Lukui ne tik suvokti gilią krikščioniškosios bažnyčios, atsilaikiusios prieš ciesoriaus reikalavimą būti garbinamam kaip dievas, prasmę, bet ir iš patikimų šaltinių daugiau sužinoti apie pagrindinį šio pasakojimo Žmogų – Jėzų Kristų. Įkvėptas Šventosios Dvasios, Lukas parašė dviejų tomų veikalą, kurį galima pavadinti „Krikščioniškosios bažnyčios kilmė ir istorija“.
Pirmasis šio veikalo tomas yra evangelija, užrašyta ir pristatyta Teofiliui, prieš parašant Apaštalų darbus (Apd 1, 1). Daug konservatyvių mokslininkų Luko evangeliją datuoja apie 61–63 m. po Kristaus.
Teofilis buvo graikų kilmės atsivertėlis. Rašydamas šį laišką Teofiliui, Lukas ypač stengėsi, kad jo evangelija būtų suprantama įtikėjusiems graikams ir pagonims, nepamirštant, kad Jėzus buvo hebrajų kilmės. Matas daugiausia rašė žydams, todėl jis pabrėžė, kad Jėzus yra Mesijas. Morkus rašė romėnams, todėl jo evangelijoje skaitome apie per visą kraštą su gerąja karalystės žinia keliaujantį Jėzų. Jonas buvo gilus mąstytojas, todėl jo evangelijoje Jėzus yra Žodis, Kūrėjas, Dievo Sūnus. Bet Lukas rašė paisydamas pagonių. Jiems jis pristatė Jėzų, Žmogaus Sūnų, kaip pasaulio Išganytoją ir žmonijos Draugą. Išganymo visuotinumas yra pagrindinė Luko evangelijos tema; todėl Lukas atsekė Jėzaus kilmę iki pat Adomo ir susiejo Jį su Dievu, o Mato evangelijoje Jėzaus genealogija sustoja ties Abraomu, žydų tėvu (Lk 3, 23–38; palyginkite su Mt 1, 1–17).
Naujajame Testamente Luko evangelija yra didžiausia. Kai kuriuos stebuklus užrašė tik Lukas, pavyzdžiui, našlės iš Naino sūnaus prikėlimas (Lk 7, 11–18) ir vyriausiojo kunigo tarno išgydymas (Lk 22, 50–51) (dėl kitų stebuklų žr. Lk 5, 4–11; 13, 11–17; 14, 1–6; 17, 11–19). Daug palyginimų yra būdingi tik Lukui, įskaitant keletą žinomiausių: apie gailestingąjį samarietį (Lk 10 , 30–37), turtingą kvailį (Lk 12, 16–21), sūnų palaidūną (Lk 15, 11–32), turtuolį ir Lozorių (Lk 16, 19–31), muitininką ir fariziejų (Lk 18, 10–14). Pasakojimas apie Zachiejų (Lk 19, 1–10) taip pat yra išskirtinis Luko indėlis.
Įkvėptas Šventosios Dvasios, Lukas teigė ištyręs istorinę medžiagą, apklausęs liudininkus (Lk 1, 2) ir tik po to nusprendęs surašyti sutvarkytą pasakojimą, kad skaitytojas (-ai) „įsitikintų tikrumu mokslo“, t.y. Jėzaus ir Jo gerosios žinios (eilutės 3.4).
Paprašytas rekomenduoti gerą Jėzaus biografiją, puikus teologas Džeimsas Denis (James Denney) atsakė: „Ar skaitėte Luko užrašytą biografiją?“
Tai gera mintis. Pabandykime ją perskaityti kartu, kaip pasaulinė bažnyčia.