Mokiniai prieš Sekmines visiškai skyrėsi nuo mokinių po Sekminių. Prieš Sekmines jų augantis tikėjimas dažnai svyravo. Po Sekminių jis tapo tvirtu, kaip uola. Šventosios Dvasios išliejimas sustiprino mokinius, jie nebebijojo susidurti su priešiškumu, kuris ateis skelbiant Jėzaus meilę ir malonę. Drebėdamas iš baimės vyriausiojo kunigo kieme, Jėzaus arešto metu, Petras bailiai Jo išsižadėjo: „Aš nepažįstu to žmogaus!“ (Mt 26, 72). Jo trapus tikėjimas buvo silpnas ir svyruojantis. Bet paklausykite pasikeitusio Petro per Sekmines, galingai skelbiančio Senojo Testamento įrodymus, kad Jėzus buvo Mesijas. Palyginkite Petro išsižadėjimą kieme su jo atsakymais po Sekminių, kai žydų autoritetai bandė nutildyti jo balsą. Jis atvirai pareiškė: „Juk mes negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję“ (Apd 4, 20). Jame gyvenanti Šventosios Dvasios pilnatvė padarė didžiulį skirtumą. Savo paties stiprybe Petras nebūtų sugebėjęs pasipriešinti priešo planams. Bet su Jėzaus galia, jis galėjo gyventi pergalingą Šventosios Dvasios įgalintą gyvenimą. Apaštalas Paulius Šventosios Dvasios įgalinimą apibūdina taip: „Kad iš Savo šlovės lobio suteiktų jums stiprybės Jo Dvasios galia sutvirtinti jumyse vidinį žmogų“ (Ef 3, 16). Pastiprintas Dvasios, pripildytas tikėjimo, Petras tapo visiškai kitokiu žmogumi.
Tikėjimo apibrėžimas
Tikėjimas priima Šventosios Dvasios pažadą kaip dievišką užtikrinimą. Jis tiki Kristaus pažadu dovanoti Šventąją Dvasią neribotu mastu. Pats tikėjimas yra Dievo dovana (Rom 12, 3). „Tikėjimas, įgalinantis mus priimti Dievo dovaną, jau pats yra dovana, kurios tam tikras kiekis suteikiamas kiekvienam žmogui. Tikėjimas auga priklausomai nuo to, kiek pritaikome Dievo Žodį. Kad stiprintume tikėjimą, turime dažnai jį susieti su Žodžiu“ (Ugdymas, 295 – 296 p.). Kai mes matome Jėzų Jo Žodyje, Dvasia, kuri įkvėpė Žodį, augina mūsų tikėjimą (Rom 10, 17). Tikėjimas, iš tikrųjų, yra pasitikėjimas. „Tikėjimas yra pasitikėjimas Dievu, tikint, kad Jis myli mus ir žino, kas mums geriausia. Taigi tikėjimas skatina mus rinktis ne savo, o Jo kelią. Vietoj mūsų neišmanymo tikėjimas priima Jo išmintį, vietoj mūsų silpnumo – Jo jėgą, vietoj mūsų nuodėmingumo – Jo teisumą. Mūsų gyvenimas, mes patys jau priklausome Jam; tikėjimas pripažįstą Jį kaip Savininką ir priima Jo palaiminimą. Tiesa, teisingumas, tyrumas yra gyvenimo sėkmės paslaptys. Būtent tikėjimas padeda mums įvaldyti šiuos principus“ (Ugdymas, 295 p.).
Tikėjimas yra pasitikėjimas, kad Jis mus myli ir visada galvoja apie mūsų gerovę. Per tikėjimą Šventoji Dvasia skatina priimti visą malonės dovanos pilnatvę, taip gausiai pasiūlytą Golgotoje. Per tikėjimą mes gauname dvasinę stiprybę pasipriešinti piktojo gundymams. Per tikėjimą mes esame įgalinti liudyti. Per tikėjimą mes esame skatinami daryti tai, ko tik Jėzus paprašys, ir paklusti tam, ką Jis įsakys. Tikėjimas įsitveria Dievo pažadų ir tiki, kad tai yra mūsų pačių.
Per Sekmines „jie vis aukščiau ir aukščiau tiesė tikėjimo rankas“ ir „veikiant Šventajai Dvasiai, net silpniausieji per tikėjimą Dievu išmoko tobulinti jiems patikėtus gebėjimus bei tapti tyrais, apvalytais ir kilniais.“ (Apaštalų darbai, 28, 39 p.). Šis patyrimas gali būti ir mūsų. Šventoji Dvasia trokšta pagilinti ir padidinti mūsų tikėjimą. Mūsų tikėjimas auga artimai bendraujant su Jėzum.
Trys praktiški būdai padidinti tikėjimą
1. Tikėti, kad Šventoji Dvasia augina tikėjimą, kai studijuojame Dievo Žodį. Artinkis prie Biblijos studijų su lūkesčiu. Tikėk, kad Dvasia, kuri įkvėpė Bibliją, yra pasiruošusi padaryti stebuklingus pasikeitimus tavo gyvenime, kai atkakliai toliau studijuosi Žodį. (2 Pt 1, 3–4).
2. Pritaikyk Dievo Žodžio pažadus savo gyvenime. Kad gautum naudos iš Biblijos studijų, ji turi būti individualiai pritaikyta tavo gyvenime. Įsijausk į istoriją, tarsi tu dalyvautum joje. Kokią pamoką Rašto tekste Šventoji Dvasia atskleidžia tau? Kokias įžvalgas kasdieniniam gyvenimui Ji atskleidžia? Kokius įtikinimus Ji pateikia tavo protui?
3. Veik pagal „tikėjimo mastą“, kurį Dievas jau įdėjo į tavo širdį. Įžvelk toliau nei esamos gyvenimo aplinkybės, matyk Dievo palaimas artimoje ateityje. Jeigu Šventoji Dvasia tau duoda suprasti, kad turi kažką padaryti, daryk tai tikėdamas, kad būsi gausiai apdovanotas, kai veiksi pagal Jo Žodį.
Kad pagilintumėte savo tikėjimą, skaitykite žemiau pateiktus pažadus ir Jėzaus vardu pretenduokite į juos kaip skirtus asmeniškai jums.
„Žmonėms tai negalimas daiktas, o Dievui viskas galima“ (Mt 19, 26).
„Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku“ (Hbr 4, 16).
„Žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų“ (Hbr 12, 2).
„Mes tvirtai pasitikime Juo, nes ko tik prašome pagal Jo valią, Jis mūsų išklauso“ (1 Jn 5, 14).
„Viešpats nori, kad visi Jo sūnūs ir dukterys būtų laimingi, ramūs ir paklusnūs. Panaudodamas tikėjimą, krikščionis gauna visus šiuos palaiminimus. Per tikėjimą visi charakterio trūkumai gali būti išgyvendinti, kiekviena nešvara išvalyta, visos klaidos ištaisytos ir pasiekta tobulybė“ (Apaštalų darbai, 419 p.).
„Aš neseniai mačiau, kad per dažnai Viešpaties vaikai atmeta maldą, ypatingai slaptąją maldą; daugelis nepraktikuoja tikėjimo, kuris yra jų privilegija ir pareiga praktikuoti, dažnai laukiama to jausmo, kurį tik tikėjimas gali suteikti. Jausmas nėra tikėjimas; tai yra du skirtingi dalykai. Tikėjimas yra duotas mums lavinti, o džiaugsmingą jausmą ir palaimas duoda Dievas. Dievo malonė ateina į sielą gyvo tikėjimo keliu ir mes privalome tą tikėjimą lavinti.
Tikras tikėjimas priima pažadėtas palaimas prieš tai, kol jos bus įgyvendintos ir pajaučiamos. Mes turime siųsti savo maldavimus į šventų švenčiausią ir leisti mūsų tikėjimui priimti pažadėtas palaimas bei priimti jas, kaip skirtas asmeniškai mums. Mes tada turime tikėti, kad gauname palaimas, nes mūsų tikėjimas ant to laikosi ir pagal duotą Žodį yra mūsų. „Todėl sakau jums: ko tik melsdamiesi prašote, tikėkite gausią, ir tikrai taip bus“ (Mk 11, 24). Tai ir yra tikėjimas, grynas tikėjimas tikėti, kad mes gauname palaimą net prieš tai, kai ji yra įgyvendinama. Kai pažadėtas palaiminimas yra įgyvendintas ir juo džiaugiamasi, tikėjimas yra į tai įtraukiamas. Bet daugelis mano, kad turi didelį tikėjimą, jei jaučia Šventosios Dvasios dalyvavimą, ir negali turėti tikėjimo, jei nejaučia Dvasios galios. Jie painioja tikėjimą su palaiminimais, kurie ateina per tikėjimą.
Pats tinkamiausias laikas ugdyti tikėjimą yra, kai mes jaučiame didelį Dvasios poreikį. Kai tiršti tamsos debesys uždengia mūsų protą, tada yra laikas leisti gyvam tikėjimui perskrosti tamsą ir išsklaidyti debesis. Tikras tikėjimas ilsisi ant pateiktų Dievo Žodyje pažadų, ir tik tie, kurie paklūsta tam Žodžiui, gali pretenduoti į Jo šlovingus pažadus“ (Christian Experience and Teachings of Ellen G. White 126, 127 p).
Ribotas tikėjimas
Akivaizdu, kad paskutinėmis dienomis trūks tokio pasitikinčio bendravimo su Dievu per Jo Žodį. Jėzus klausė: „Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (Lk 18, 8). Daugelis žmonių sumaišys jausmus su tikėjimu. Jie ieškos dvasinių patyrimų, kurie žadins jų emocijas ir leis jiems jaustis gerai. Kiti kris į priešingą pusę – į šaltą formalizmą. Nepaisant kai kurių žmonių sumaišties, Šventoji Dvasia veda Savo bažnyčią į gilesnį tikėjimo patyrimą, negu mes galėtume dabar įsivaizduoti – patyrimą visiško pasitikėjimo Dievu, Jo Žodžio tikrumu ir paklusnumu Jo valiai. Ar tai yra jūsų visiškas troškimas gyventi pasitikinčio tikėjimo gyvenimą? Kodėl dabar neatsiklaupus ir nepaprašius Šventosios Dvasios pagilinti jūsų tikėjimą ir vesti jus į tokį gyvenimą ?
2 Dalis: Dievo pamokymų apmąstymas
Apmąstydami perskaitykite šią ištrauką iš „Su meile iš Dangaus“, 626 – 631 p.
Pasigirdo karštai protestuojantis Petro balsas: „Jei ir visi pasipiktintų, tai tik ne aš!“ Aukštutiniame kambarėlyje jis skelbė: „Aš ir gyvybę už Tave guldysiu!“ Jėzus perspėjo jį, kad jis dar tą pačią naktį išsižadės savo Gelbėtojo. Dabar Kristus pakartojo perspėjimą: „Iš tiesų sakau tau: dar šiandien, jau šią naktį, gaidžiui nė dukart nepragydus, tu Manęs tris kartus išsiginsi“. Bet „Petras dar atkakliau tvirtino savo: „Jeigu net reikėtų man su Tavimi mirti, aš vis tiek Tavęs neišsiginsiu“. Tą pat kalbėjo ir visi kiti.“ (Mk 14, 29–31). Iš pernelyg didelio pasitikėjimo savimi jie neigė pakartotiną perspėjimą To, kuris žinojo, kaip bus. Jie buvo nepasiruošę šiam išbandymui; tačiau ištikti pagundos, jie suprato savo silpnumą.
Sakydamas, kad seks paskui savo Viešpatį į kalėjimą ir mirtį, Petras tuo tvirtai tikėjo – kiekvienu žodžiu; bet jis nepažinojo savęs paties. Jo širdyje glūdėjo blogio krislai, kuriuos iškėlė susiklosčiusios aplinkybės. Jeigu jis būtų nesuvokęs iškilusio pavojaus, jie būtų nuvedę jį į amžiną pražūtį. Gelbėtojas įžvelgė jame savimeilę ir užtikrintumą, kurie nuslopins net jo meilę Kristui. Šis jo išgyvenimas atskleidė daug jo silpnybių, nenumarintų nuodėmių, netyrą būdą, nerūpestingą pasidavimą pagundoms. Rimtas Kristaus perspėjimas skatino ištirti širdį. Petras turėjo pradėti nepasitikėti savimi ir labiau tikėti Kristumi. Jeigu jis nuolankiai būtų priėmęs perspėjimą, būtų prašęs kaimenės Ganytojo sergėti Savo avis. Skęsdamas Galilėjos ežere jis šaukė: „Viešpatie, gelbėk mane!“ (Mt 14, 30) Ištiesęs ranką Kristus jį sugriebė. Taip ir dabar, jeigu jis būtų šaukęs Jėzui: „Gelbėk mane nuo savęs paties!“, būtų buvęs apsaugotas. Bet Petrui atrodė, kad juo nepasitikima, ir jis pamanė, jog tai žiauru. Jis jau buvo įsižeidęs, ir dabar dar labiau užsikietino pasitikėjime savimi.
Jėzus žvelgia į Savo mokinius su užuojauta. Jis negali apsaugoti jų nuo sunkumų, bet nepalieka nepaguostų. Jis užtikrina juos, kad sutraukys kapo grandines ir Jo meilė jiems nežlugs. „O kai prisikelsiu, Aš nueisiu pirma jūsų į Galilėją“. (Mt 26, 32). Prieš išsižadėdami Jėzaus jie buvo užtikrinti, kad jiems bus atleista. Po Jo mirties ir prisikėlimo jie žinojo, kad jiems atleista ir kad jie brangūs Kristaus širdžiai.
Jėzus ir mokiniai buvo pakeliui į Getsemanę, Alyvų kalno papėdėje – nuošalioje vietoje, į kurią Jis dažnai ateidavo mąstyti ir melstis. Gelbėtojas paaiškino mokiniams Savo misiją pasaulyje bei dvasinį ryšį su Juo, kurį jie turėjo išsaugoti. Dabar Jis iliustravo šią pamoką. Skaisčioje mėnesienoje Jis pamatė vešlų vynmedį. Atkreipęs į jį mokinių dėmesį, Jėzus panaudojo jį kaip simbolį.
„Aš esu tikrasis vynmedis“ – pasakė Jis. Užuot pasirinkęs grakščią palmę, aukštą kedrą ar tvirtą ąžuolą, Jėzus nusprendė, kad geriausiai Jį simbolizuos vynmedis su savo besivejančiomis šakelėmis. Palmė, kedras ir ąžuolas auga vieni. Jiems nereikia atramos. O vynmedis kabinasi už treliažo ir kopia į dangų. Taip ir Kristus Savo žmogiškumu buvo priklausomas nuo dieviškos jėgos. „Iš Savęs Aš nieko negaliu daryti“ (Jn 5, 30) – skelbė Jis.
„Aš esu tikrasis vynmedis“. Žydams vynmedis visada buvo kilniausias augalas, visko, kas galinga, tobula ir vaisinga, simbolis. Apie Izraelį buvo kalbama kaip apie vynmedį, kurį Dievas pasodino Pažadėtoje žemėje. Ir būtent ryšys su Izraeliu buvo žydų išgelbėjimo vilties pagrindas. Bet Jėzus sako: „Aš esu tikrasis vynmedis“. Nemanykite, kad dėl ryšio su Izraeliu galite tapti Dievo gyvybės dalininkais ir Jo pažado paveldėtojais. Dvasinę gyvybę galima gauti tik per Mane.
„Aš esu tikrasis vynmedis, o Mano Tėvas – Vynininkas“. Ant Palestinos kalvų mūsų dangiškas Tėvas pasodino Savo dieviškąjį Vynmedį, o Vynininkas buvo Jis pats. Daugelio akį traukė šio Vynmedžio grožis, daugelis kalbėjo apie Jo dangišką kilmę. Bet Izraelio vadams Jis atrodė kaip šaknis iš sausos žemės. Jie paėmė augalą, sulaužė Jį ir sutrypė savo nešvariomis kojomis. Jie norėjo Jį sunaikinti visiems laikams. Tačiau dangiškasis Vynininkas niekada nenukreipė žvilgsnio nuo Savojo augalo. Kai žmonės tarėsi Jį pražudę, Jis paėmė Jį ir persodino kitoje sienos pusėje. Vynmedžio nebesimatė. Jis buvo paslėptas nuo žmonių šiurkščių išpuolių. Bet Vynmedžio šakos sviro per sieną. Jos turėjo atstovauti Vynmedžiui. Per jas skiepūgliai vis dar galėjo susijungti su Vynmedžiu. Nuo jų buvo skinami vaisiai. Vynmedis duodavo derlių, kurių susirinkdavo praeiviai.
„Aš esu vynmedis, o jūs šakelės“, – pasakė Kristus mokiniams. Nors Jis netrukus turėjo palikti juos, jų dvasinė vienybė liko nepakitusi. Šakelės susijungimas su vynmedžiu, anot Jo, simbolizuoja ryšį, kurį jūs turite palaikyti su Manimi. Ūglis įskiepijamas į gyvą vynmedį ir skaidula po skaidulos, plaušelis po plaušelio išauga į šaką. Vynmedžio gyvybė tampa šakos gyvybe. Taip siela, mirusi savo nusižengimais bei nuodėmėmis, gauna gyvastį per ryšį su Kristum. Per tikėjimą Juo kaip asmeniniu Gelbėtoju užsimezga ryšys. Nusidėjėlis paveda savo silpnumą Kristaus jėgai, savo tuštybę – Kristaus pilnatvei, savo trapumą – išliekančiai Kristaus tvirtybei. Tuomet jis turi Kristaus protą. Kristaus žmogiškumas paliečia mūsų žmogiškumą, o mūsų žmogiškumas – dieviškumą. Taip per Šventosios Dvasios veikimą žmogus tampa dieviškos prigimties dalininkas. Jis priimtinas Mylimajame.
Šis ryšys su Kristumi, kartą užsimezgęs turi būti išsaugotas. Kristus pasakė: „Pasilikite Manyje, tai ir Aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami Manyje“. (Jn 15, 4). Tai neatsitiktinis sąlytis, ne epizodiškas ryšys. Šaka tampa gyvo vynmedžio dalimi. Nenutrūkstamai ir nuolatos iš šaknų šakomis teikiama gyvybė, jėga ir vaisingumas. Atsiskyrusi nuo vynmedžio, šaka negali likti gyva. Daugiau, pasakė Jėzus, jūs negalite gyventi be Manęs. Gyvybė, kurią gavote iš Manęs, gali būti išsaugota tik nuolatiniu bendravimu. Be Manęs jūs negalėsite nugalėti nė vienos nuodėmės ar atsispirti nė vienai pagundai.
„Pasilikite Manyje, tai ir Aš jumyse pasiliksiu“. Pasilikimas Kristuje reiškia nuolatinį Jo Dvasios priėmimą, visišką atsidavimą tarnaujant Jam.
Tarp žmogaus ir Dievo turi vykti nuolatinis bendravimas. Kaip šakelė be paliovos siurbia syvus iš gyvo vynmedžio, taip ir mes turime šlietis prie Jėzaus ir gauti iš Jo per tikėjimą Jo paties charakterio stiprybę bei tobulumą.
Šaknys siunčia savo maistingąsias medžiagas per šaką į tolimiausias vyteles. Taip ir Kristus siunčia dvasinės stiprybės srovę kiekvienam tikinčiajam. Kol siela susijungusi su Kristumi, jai nėra pavojaus nuvysti ar nudžiūti.
Vynmedžio gyvybė pasireikš kvapniais vaisiais ant šakų. „Kas pasilieka Manyje ir Aš jame, – pasakė Jėzus, – tas duoda daug vaisių; nuo Manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“. Kai gyvename tikėjimu Dievo Sūnumi, mūsų gyvenime bus matyti Dvasios vaisiai; nepražus nė vienas iš jų.
„Mano Tėvas – Vynininkas. Kiekvieną Mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna“. Nors skiepūglis išoriškai susijungęs su vynmedžiu, gyvo ryšio gali nebūti. Tuomet nevyksta augimas, nėra vaisių. Taigi gali būti tik tariamas ryšys su Kristumi, be tikro susijungimo su Juo per tikėjimą. Religijos išpažinimas atveda žmones į bažnyčią, bet charakteris ir elgesys parodo, ar jie susivieniję su Kristumi. Jeigu jie neduoda vaisiaus, yra netikros šakos. Jų atsiskyrimas nuo Kristaus reiškia pražūtį – tokią visišką, kokią simbolizuoja nudžiūvusi šaka. „Kas nepasiliks Manyje, – pasakė Kristus, – bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs“.
„O kiekvieną vaisingą šakelę [Jis] apvalo [apgeni], kad ji duotų dar daugiau vaisių.“ Iš išrinktųjų Dvylikos, kurie sekė Jėzumi, vienas kaip nudžiūvusi šaka turėjo būti pašalintas; likusieji turėjo iškęsti sunkių išbandymų genėjimą. Jėzus rimtai ir švelniai paaiškino vynininko tikslą. Genėjimas kels skausmą, bet geneklį laikys Tėvas. Jo ranka nesidarbuos netaisyklingai, o širdis nebus abejinga. Yra šakų, kurios guli ant žemės; jos turi būti apgenėtos, kad į ją nesiremtų. Jos turi stiebtis į dangų ir atrasti atramą Dieve. Apskabyti turi būti ir gausūs lapai, siurbiantys gyvybės syvus iš vaisių. Turi būti išpjautos per tankiai suaugusios šakos, kad prieitų gydantys Teisumo Saulės spinduliai. Vynininkas išgeni tai, kas žalinga, kad vaisiai būtų geresni ir jų augtų daugiau.
„Tuo bus pašlovintas Mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių“, – pasakė Jėzus. Dievas trokšta apreikšti per juos Savo charakterio šventumą, geranoriškumą, gailestingumą. Gelbėtojas neįsako mokiniams triūsti, kad neštų vaisių. Jis tik liepia jiems pasilikti Jame. „Jei jūs pasiliksite Manyje ir Mano žodžiai pasiliks jumyse, – sako Jėzus, – jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta“. Būtent per Žodį Kristus pasilieka Savo sekėjuose. Tai tas pats gyvas ryšys, kurį simbolizuoja Jo kūno valgymas ir Jo kraujo gėrimas. Kristaus žodžiai yra dvasia ir gyvybė. Priimdami juos, jūs priimate Vynmedžio gyvybę. Jūs gyvenate „kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4). Kristaus gyvybė jumyse duoda tuos pačius vaisius kaip Jame. Gyvendami Kristuje, sekdami Juo, Jo remiami, gaudami iš Jo peno, jūs duosite vaisių, panašų į Kristaus.“
3 dalis: Dievo pamokymų pritaikymas
Šventoji Dvasia liudija apie Kristų. Jei pasikliausime Jos vedimu, Ji atves mus prie artimesnių santykių su mūsų Viešpačiu. Dvasia atskleidžia neprilygstamą Jėzaus žavesį. Ji skatina mus ilsėtis Jo meilėje, pasitikėti Jo vadovavimu, atsiduoti Jo valiai kas akimirką. Jėzus tai vadino „pasilikite Manyje“. Ši pasilikimo Kristuje patirtis pagilina mūsų tikėjimą. Sekminių metu mokiniai sužinojo, ką reiškia iš tikrųjų pasilikti Kristuje. Šios dienos pamokoje mes taip pat sužinosime, ką reiškia kasdien „pasilikti Kristuje“.
1. Koks pagrindinis skirtumas tarp Petro iki ir po Sekminių? Perskaitykite „Su meile iš Dangaus“ (Skaitykite „Su meile iš Dangaus“ 625 ir 626 p. ir palyginkite Apd 4, 8–12; 5, 29–32)
Skirkite laiko apmąstymams apie tai, kam jūsų gyvenime reikia apvalančios Kristaus malonės. Ką pastaruoju metu jums sako Šventoji Dvasia? Ar Ji atskleidė jums kokią nors jūsų puoselėjamą nuodėmę? Ji nori, kad jūs atgailautumėte dėl jos ir kreiptumėtės į Jėzų. Su malda perskaitykite 50 psalmę ir prašykite Dievo, kad jūsų širdyje Šventoji Dvasia atliktų nuoseklų darbą.
2. Perskaitykite Jn 15, 1–8 eilutes ir palyginkite su „Su meile iš Dangaus“, 628 p. Kas vynmedžio simbolikoje padaro šį simbolį tokiu patraukliu ir pilnu prasmės?
3. Ką reiškia „pasilikti Kristuje“? (žr. „Su meile iš Dangaus“, 629 p.)
4. Ką Vynininkas padaro, kad ant šakos būtų kuo daugiau vaisių? Kaip tai susiję su mūsų asmenine krikščioniška patirtimi? (žr. Jn 15, 5; „Su meile iš Dangaus“, 628 ir 629 p.)
5. Šventoji Dvasia įtikina mus dėl nuodėmės. Ji atskleidžia paslėptus nusistatymus. Kaip mes savo gyvenimuose galime pašlovinti Dievą? (žr. Jn 15, 8; „Su meile iš Dangaus“, 630 p.)
Šventoji Dvasia įtikina mus dėl nuodėmės. Ji atskleidžia paslėptus nusistatymus ir netinkamus bruožus, apie kuriuos mes galime nežinoti. Mūsų mylintis Viešpats nori, kad kiekvienas iš mūsų atspindėtume Jo charakterio malonę. Jei mes trokštame pamatyti savo trūkumus ir juos atiduoti Jėzui, Šventoji Dvasia įgalins mus gyventi dievobaimingus gyvenimus. Mūsų tikėjimas augs, kai mūsų gyvenimuose matysime Šventosios Dvasios daromus stebuklus. Apaštalų liudijimai po Sekminių buvo liudijimai, kaip Jėzus, per Šventosios Dvasios jėgą pakeitė jų gyvenimus. Jis tai padarė dėl jų ir, jei mes Jam leisime, Jis tą patį padarys ir mums.